1972 / GEGUŽIS -MAY / VOLUME XXIII, NO. 5

MOTINYSTĖ IR ASMENINĖ LAISVĖ    Danutė Bindokienė    147

PASAULIO SUKRIKŠČIONINIMAS    Vacys Kuprys    148

EILĖRAŠČIAI    Živilė Bilaišytė    154

T. JONAS BRUŽIKAS, S. J. Br.    Krištanavičius, S. J.    155

ALKOHOLIZMAS — LIGA    Dr. A. Garūnas    158

KAIP SKRIEJANTI DULKĖ    Halina Mošinskienė    164

MORALINĖ KARO VEIKSMŲ VERTĖ    Jonas Motiejūnas    168

KAI KURIE BAŽNYTINĖS KALBOS DALYKAI Pr. Skardžius 171

JAUNIMO MINTYS APIE VASARIO 16-TOSIOS MINĖJIMĄ Jaunimas 173

MINTYS, LAUKIANT JAUNIMO KONGRESO Gabija Juozapavičiūtė 175

TĖVYNĖJE    Danutė Bindokienė 176

TRIJŲ DAILININKŲ PARODA    180

Šis numeris yra iliustruotas dail. Jono Kelečiaus,

Irenos Mickūnienės ir Osvaldo Mickūno darbų nuotraukomis. Viršelio, 150, 154 ir 166 psl. nuotraukos — Algirdo Grigaičio. 153 ir 157 psl. nuotraukos — Algimanto Kezio, S. J. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

1972 Jaunimo metai, nr. 5.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.

Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

STOVĖJAU PRIEŠ MADONOS STATULĄ,

KAI GEGUŽIO SAULĖS SPINDULYS

PRASISKVERBĖ PRO SPALVINGĄ VITRAŽĄ

IR ŽAIDĖ SU KŪDIKIU,

BESIŠYPSANČIU ANT MOTINOS RANKŲ.

VIRTINĖ ŠVIESIŲ GEGUŽIO MINČIŲ,

LYG ELEKTROS SROVĖ, TADA PERBĖGO

PER MANO MINTIS IR KŪNĄ:

PAVASARIS, SAULĖ, MOTINOS MEILĖ...

IŠ ŠIRDIES VERŽĖSI PADĖKOS ŽODŽIAI

TOS GRAŽIOSIOS GAMTOS KURĖJUI,

KAD JIS MUMS SUTEIKĖ TIEK DOVANŲ.

AČIŪ, VIEŠPATIE, UŽ PAVASARIO SAULĘ,

UŽ GĖLES IR ŽYDINČIAS PIEVAS,

AČIŪ, KAD PASAULIUI DAVEI MOTINĄ,

KURIOS MEILĖ KVAPI, KAIP TOS GĖLĖS,

IR ŠVIESI, KAIP PAVASARIO SAULĖ!

O. Mickūnas Motina ir kūdikis

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Motinos Diena, besišypsanti pavasariu, pasibeldžia jeigu ne į kiekvieno žmogaus širdį, tai bent į sąžinę. Niekas negali užginčyti motinos - gimdytojos svarbos, tačiau su kokiu jausmu ji prisimenama, yra visai kitas klausimas.

     Jokios kitos moters pašaukimas nėra taip atsakingas ir daug reikalaujantis, kaip motinystė, o tačiau jokios kitos profesijos jauna moteris nesiima be visiško pasiruošimo. Net paprasčiausia fabriko darbininkė ar eilinė sekretorė yra išmokoma savo darbo, o tuo tarpu motinai telieka vadovautis savo motinystės instinktu. Motinystės atsakomingumą dar bereikalingais rūpesčiais bei abejonėmis apkrauna šių dienų psichologai, psichiatrai ir visokie vadinamieji žinovai, kurie dėl bet kurio charakterio iškrypimo ar nenuoseklumo mėgsta kaltę suversti tėvams, o ypač motinoms. Vaiko auginimas yra daug daugiau negu jo visų kasdieninių reikalavimų patenkinimas. Dažnai pasitaiko, kad labai kruopščiai medžiaginėmis gėrybėmis aprūpinti jaunuoliai nusigręžia nuo tėvų ir pasirenka tokį gyvenimo būdą, kuris kaip tik paneigia patogumus. Medžiaginis perteklius niekuomet jų nepatenkino, palikdamas sielose tuštumą, kurią kartais stengiamasi užpildyti keisčiausiais būdais. Kaleidoskopiškai besikeičiančių dvasinių vertybių kasdienybėje dažna motina, atidavusi visas galimas jėgas ir sielą savo vaikų gerovei, bet vis tiek užaugusių vaikų apvilta, pasijunta visiškai pasimetusi.

     Gal būt, kai kam kiltų klausimas, argi motina nėra ir sau žmogus, kad visus produktyviausius savo gyvenimo metus turėtų pašvęsti vaikams, kurie užaugę kartais nė ačiū už tai nepasako? Šiais laikais, kada būtinai užsispirta iškovoti moterims lygias teises bei asmeninę laisvę, atrodo beveik archaiška siūlyti, kad jaunos motinos svarbiausiąja gyvenimo ašimi būtų jos šeima-vaikai. Tačiau motinystės ir asmeninės laisvės klausimas daug komplikuočiau atrodo teorijoje, o praktikoje jis visai nesunkiai išsprendžiamas, jeigu pati moteris nors truputį tam skiria pastangų, parodo iniciatyvos ir apsukrumo, užuot keikusi savo likimą, nutraukusį ją nuo įdomios karjeros ir uždariusį namie su vaikais.

 ("L. L.” konkurse I-ją premiją laimėjęs straipsnis )

VACYS KUPRYS

Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvinio drabužio

Mat. 22, 12-13

KRIKŠČIONYBĖ IR PASAULIS

     Perskaičius šio rašinio pavadinimą, gal ne vienam kils klausimas: o kas yra "pasaulis", jeigu jį galima ar net reikia krikščioninti, ir kas yra krikščionybė. Kur glūdi krikščionybės esmė? Niekas negali geriau atsakyti į šitą klausimą už patį Kristų. Todėl atsakymo turime ieškoti ne kur kitur, o evangelijose. Deja, čia nerasime krikščionybės vardo. Žodis "krikščionybė" atsirado tik po Kristaus, jau susitelkus krikščionims į bendruomenę. Senovėje ir dabartyje tiems, kurie stovi šalia krikščionybės, ji reiškia ne ką kita kaip religinę organizaciją. Tikintiems Kristaus dievyste, krikščionybė turėtų reikšti tai, ką Kristus vadina dangaus karalyste. Kad apie ją Kristus yra labai daug kalbėjęs, paliudija ypač Mato evangelija. Ne visi pajėgė suprasti, ką Kristus norėjo pasakyti, kai jis kalbėjo apie dangaus karalystę, nors savo mintis reiškė labai paprasta ir kartu vaizdinga kalba. Ne visi suprantame ir šiais laikais dangaus karalystės — krikščionybės prasmę. Ir tai yra todėl, kad ji suprantama ne mokslinių studijų pagalba, o gera valia, nusižeminimu ir veiklia meile. Mažutėliai neturi mokslo išminties, o vienok jie stovi arčiausiai prie dangaus karalystės. Kristaus pasakojimuose apie dangaus karalystę lengvai galime pastebėti, kad ji nėra kas nors panašu į užbaigtą stovį, o veiksmas. Tikriau pasakius, ji yra Dievo ir žmonių tarpasmeninis sąveiksmis. To sąveiksmio pradininkas yra pats Dievas: kviečia mus į vestuves, į vynuogyną, sėja gerą sėklą. Vieni kvietimą priima, kiti atmeta ar atvyksta pavėlavę, dar kiti atvykę nevykdo Jo valios. Taigi krikščionybę galime aptarti kaip Dievo ir žmonijos bendrą veikimą, kad būtų atstatyti tarp jų pažeisti ryšiai į pirmykštį būvį.

Algirdo Grigaičio nuotr.

“Laiškų Lietuviams” konkurso premijų įleikimo iškilmės. Iš k. į d.: dr. Milda Budrienė (mecenatė), Aleksandra Eivienė (III premija), Vytautas Kasniūnas (jury kom. sekr.), Vincas Kuliešius (mecenatas), Juozas Vaišnys, S. J. (red.), Vacys Kuprys (I premija).

     Kai kalbame religine ar moraline prasme apie pasaulį, turime galvoje ne tiek pačią gamtą, o gautas išdavas iš gamtos ir Žmogaus sąveiksmio. Žmogaus žemiškas gyvenimas apsprendžiamas visų pirma jo paties sukurtų vertybių: ūkinių, socialinių, kultūrinių ir dar kitokių. Be jų žmogaus gyvenimas žemėje vargiai būtų įmanomas. Taigi pasauliu vadinsime laikinųjų (ne amžinųjų ar dorinių) vertybių visumą ir jų santykį su žmonija. Tačiau laikinųjų vertybių ir žmogaus santykis reiškiasi ne tik tuo, kad jos patenkina žmogaus reikalavimus. Galima ūkinę vertybę suvartoti, lygiai galima ją vargšui dovanoti ir atvirkščiai — iš kito pavogti. Kai kas menine vertybe tik grožisi, o kai kas tariasi teisus, statydamas ją Dievo vietoje. Taigi žmogaus santykis su laikinąja vertybe labai lengvai tampa teigiamu ar neigiamu moraliniu veiksmu — vedantis prie Dievo, arba tolinantis nuo Jo. Toj vietoj susitinka pasaulio sukrikščioninimo ir krikščionybės supasaulinimo veiklos poliai.

ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ

IEŠKINYS

I

Juodas angelas iš dešinės,
balta karūna iš kairės
raudonas takas nepražydės.
Žaiskime ieškinį.
Rudenį prasidės ieškinys, nes
dar nenulietos vertybės,
dar nenutiestas kelias.

Ruduo atneša netikrumą ir klausimą
ir rudens vaisiai beprasmiai žais ieškinį.
Dievas pažvelgė į mane ir nutilo.
Mano sąžinė susilaikė nuo pykčio,
nes vertybių sistema nenukalta,
nes dar nėra ko kalbėti,
nes lygybės nėra.

Oi vargas, vargas, jei jūsų lygtys
neišrašytos juoda ant balto,
vargas, jeigu įstatymai
nenukalti iš akmens.

(Trumpa gyvenimo ir darbų santrauka)

BR. KRISTANAVIČIUS, S. J.

    Tur būt, nedaug yra senosios kartos lietuvių, kurie nebūtų pažinę T. Jono Bružiko, neklausę jo pamokslų ar negirdėję jo vardo. Tas uolus misijonierius skersai ir išilgai išvažinėjo visą Lietuvą, Vokietiją, Angliją, Jungtines Amerikos Valstybes ir dalį Pietų Amerikos, skelbdamas Dievo žodį, teikdamas sakramentus, lankydamas šeimas ir duodamas visiems krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Per 46 sėkmingo apaštalavimo metus jis pravedė beveik 1.000 misijų, rekolekcijų, novenų ir atlaidų, išklausė daugiau kaip milijoną išpažinčių, išplatino daug katalikiškos spaudos ir, švęsdamas šįmet 75 metų sukaktį, vadovauja šv. Kryžiaus parapijai Sao Paulo mieste. Tikrai bus ne pro šalį bent suglaustai pažvelgti į jo įdomų gyvenimą ir palinkėti jam daug sėkmingo apaštalavimo metų.

    T. J. Bružikas gimė 1897 m. gegužės mėnesio 20 dieną Tvarkiškių kaime, Garliavos valsčiuje. Jo tėvai, Juozas Bružikas ir Agnietė Klusaitė-Bružikienė, valdė 8 hektarų ūkį ir susilaukė dviejų sūnų: Antano ir Jono. Jonuko motina mirė labai jauna, palikdama Antanuką tik 2 metų, o busimąjį misijonierių vos 6 mėnesių. Pradžioje juos augino teta Burnelienė, o vėliau, tėvui vedus antrą žmoną, Burnelienė ir pamotė. Abi buvo vaikams labai geros.

    Skaityti ir rašyti Jonukas pramoko pas anų laikų "daraktorius'', privačius kaimo mokytojus. Sulaukęs 8 ar 9 metų amžiaus, jis paprašė tėvą, kad leistų jam lankyti Garliavos pradžios mokyklą, esančią už 7 kilometrų. Bet neilgai jam teko lankyti mokyklą, nes kartą taip persišaldė ir susirgo, kad tėvas nutraukė mokslą neribotam laikui. Tačiau kai 1911 m. Pažėruose susikūrė nauja parapija ir pradžios mokykla, Jonukas paprašė tėvą, kad jam vėl leistų mokytis, nes į mokyklą buvo tik puspenkto kilometro. Tėvas nenorėjo nė girdėti, bet vaikas užlipęs ant pečiaus pradėjo balsu raudoti, tada pamotė nuėjo į kluoną pas tėvą ir išprašė, kad leistų nors vienerius metus. Tėvas pagaliau leido su sąlyga, kad padės kulti javus. Jis tada jau ėjo 12 metus. Kadangi jis jau mokėjo skaityti ir rašyti, mokytojas Jeronimas Jonkaitis nutarė atidaryti du skyrius. Pirmame skyriuje buvo tik du: J. Bružikas ir jauniausias mokytojo brolis Maksimas Jonkaitis. Nuo pat kūdikystės (4 metų) Jonukas labai norėjo tapti kunigu, o būdamas pradžios mokykloje ir matydamas gražų klebono Jono Baltrušaičio pavyzdį, dar labiau pasiryžo juo būti.

Tėvas Jonas Bružikas, S. J.

    Pabaigęs pradžios mokyklą ir per vienerius metus paruoštas mokytojo Jonkaičio, 1913 m. J. Bružikas išlaikė egzaminus ir buvo priimtas į Veiverių mokytojų seminariją. Pirmieji mokslo metai jam buvo labai sunkūs, nes jis prastai kalbėjo rusiškai ir buvo pavojus, kad turės pasilikti antriems metams. Bet, pasikeitus vienam mokytojui, J. Bružikui pradėjo geriau sektis.

DR. A. GARŪNAS

    Žmonės visuomet domėjosi sveikatos klausimais, bet gal niekuomet nebuvo tokio susidomėjimo medicina, kaip dabai. Kai kurie lietuviai daktarai iškėlė mintį, kad būtų naudinga ir "Laiškuose Lietuviams" bent retkarčiais parašyti straipsnį kokia nors aktualia mediciniška tema, o gal ir atskirą medicinos skyrių įvesti. Čia spausdiname pirmąjį šios rūšies dr. A. Garūno straipsnį apie alkoholizmą. Dr. K. Jučas prižadėjo taip pat tuoj parašyti ir suorganizuoti kitus jaunus gydytojus, kad rašytų savo specialybės temomis. Už tai visiems gydytojams jau iš anksto tariame ačiū ir tikimės, kad skaitytojams šie straipsniai bus naudingi.

   Redakcija

    Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra apie 6-9 milijonai alkoholikų. Iš jų 20 ar 30 procentų yra moterys, bet kai kurie autoriai teigia, kad moterys sudaro pusę viso alkoholikų skaičiaus. Įskaitant ir alkoholikų šeimas, galima tvirtinti, kad apie 25-35 milijonai amerikiečių daugiau ar mažiau kenčia nuo šios ligos. Kiekvienais metais alkoholio įtakoje žūsta apie 26 tūkstančiai žmonių automobilių nelaimėse. Nuo alkoholio kasmet miršta apie 20 tūkstančių žmonių. O Amerikos ekonomija nustoja per metus apie 15 bilijonų dolerių dėl alkoholizmo.

    Kiekvieną dieną spaudoje skaitome su pasibaisėjimu apie narkotikus ir jų skaudžias pasekmes, bet alkoholizmo pasekmės yra daug kartų didesnės ir skaudesnės, todėl keista, kad taip maža dėmesio kreipiama į šią alkoholizmo ligą. Gal tai būtų galima paaiškinti tuo, kad alkoholis yra socialiai priimtas naudoti apie 68% amerikiečių, iš kurių 12% alkoholį naudoja dideliais kiekiais.

    Kaip visi žinome, dabar jaunajai generacijai yra labai populiari marijuana. Tie jaunuoliai, kurie ją rūko, teisinasi, kad vyresnioji karta vartoja alkoholį, o jie vietoj alkoholio vartoja marijuaną. Tačiau statistikos visai ką kita sako. Tie jaunuoliai, kurie rūko marijuaną, daugiau vartoja ir alkoholį už tuos, kurie visai marijuanos nenaudoja. Atrodo, kad čia daugiausia reikšmės turi žmogaus emocinė būklė. Čia visai nesiimame diskutuoti marijuanos kenksmingumo. Be to, gal niekas negali tikrai pasakyti, kokie asmenybės pasikeitimai atsiranda nuo ilgesnio marijuanos vartojimo.

    Kaip kiekviena liga, taip ir alkoholizmas gali būti gydomas tik tada, kai alkoholizmo liga yra nustatyta. Čia ir yra didžiausia problema, kaip nustatyti ligą toje pradinėje stadijoje, kai dar galima lengvai išvengti baisių alkoholizmo ligos pasekmių. Visi lengvai pažįstame alkoholiką, kai liga pasiekia sunkią stadiją, bet tokie sudaro tik 3-5% visų alkoholikų. Tad negalima laukti, kol ši liga pasieks sunkią stadiją, kaip negalima laukti, gydant vėžį, kol jis išsiplės po visą kūną. Ankstyva alkoholizmo ligos diagnozė yra pats svarbiausias dalykas, kovojant su šia liga. Jokia liga negali būti nugalėta, gydant tik jos pasekmes.

Jonas Kelečius Ruduo (mišri technika)

Jonas Kelečius Audra ateina (akrilika)

HALINA MOŠINSKIENĖ

Išklydęs iš tėviškės, sutikau šalto mūro ir slidaus asfalto gatves. Ieškojau šviesos sustingusių ženklu lakštuose ir ilgėjausi žaismo, sukurto žmogaus rankų. Mano jaunystės Dieve, pamečiau tave iš savo akių ir buvau toks vienišas ir toks apleistas.

     Gavėnia — prie galo. Prasideda Didžioji Savaitė. Šiame Pietų Amerikos krašte ji mažai kuo tesiskiria nuo paprastos savaitės. Velykas čia primena parduotuvėse ir kepyklose sukabinti palubėse šokoladiniai kiaušiniai, įvynioti įvairių spalvų aliuminiame popieriuje. Čia nėra papročio dažyti margučių, nė cukrinio balto avinėlio niekas nestato tarp sudaigintų avižų. Velykos mažai kuo skiriasi nuo Kalėdų, nes tropikų krašte nei sniego, nei tikro pavasario nėra. Šventės žymimos tik kalendoriuose.

     Verbų sekmadienį žmonės neša tikrus palmių lapus ir alyvų šakeles pašventinti. Bažnyčių altoriai visada gyvomis gėlėmis išpuošti. Štai po sumos priešais lietuviškos parapijos bažnyčią "Vyto" užeigoje ūžte ūžia. Radijo garsiakalbis perduoda futbolo rungtynių eigą, o prie stalelių susėdę šv. Juozapo broliai pilsto alų ir dainuoja "Tu giriala, tu žalioji" — jų įraudę veidai ir praplikę viršugalviai rasoja smulkiais lašeliais; vienas kitas iš švarko išniręs, nes lauke šilta, ir užeigoje gana tvanku. Jie labai patenkinti — procesija buvo iškilminga su žibintais ir baldakimu, bet įspūdingiausiai skambėjo jų stiprūs balsai, giedant iš senovinių kantičkų.

     Čia jie teužėjo "gerklių praskalauti", prieš eidami pietų, nes jų pačios nelabai mėgo, kad paskutinę savaitę prieš Velykas vyrai alumi svaigintųsi ir namuose dainas trauktų. Šiaip nuo seno buvo priimta, kad lietuviai po pamaldų sueina prie stiklo alaus pabendrauti. Tad ir dabar niekas nesistebėjo, kad "Vyto" užeigoje smagi nuotaika. Tuo metu gatvėje mažai tesimatė praeivių, ir vėjas įsismaginusiai gainiojo dulkių debesėlius, krūvelėn varinėdamas sutryptų verbų likučius.

Algirdo Grigaičio nuotr. “Laiškų Lietuviams” koncerto programos dalyviai: Bernardas Prapuolenis, Nerija Linkevičiūtė, Vytautas Nakas ir “Aldutės”.

     Praeidama pro šventorių, ji pakėlė liauną alyvos šakelę, nupurtė ir užkišo tarp laikraščio lankų, bet čia pat pasigedo rūtų, mėtų ir razetų kvapo, be kurių neįsivaizdavo nė vienų atlaidų tėviškės bažnyčiose. Ten irgi kokioje nors netolimoje užkandinėje įsismaginę vyrai traukdavo: "Aš žaliuosiu vasarėlę per tą pačią gražumėlę". Tad kiekvieną sekmadienį, kai ji praeidavo pro šį lietuviškų nuotaikų kampelį, praeities epizodai sumirgėdavo spalvingomis figūromis, tarsi kaleidoskope, ir kiekvieną kartą ji apmąstydavo tas nuotaikas.

Parengė JONAS MOTIEJŪNAS

KARŲ PRIEŽASTYS

     Anglų istorikas A. J. P. Taylor savo knygoje "Antrojo pasaulinio karo priežastys" tvirtina, kad "karai yra labai panašūs į susisiekimo nelaimes. Tuo pačiu metu jie turi bendrą priežastį ir ypatingas priežastis. Kiekviena eismo nelaimė galų gale yra sukeliama vidaus degimo variklio išradimo ir žmonių noro nuvykti iš vienos vietos į kitą. Šia prasme eismo nelaimių išvengimui reiktų uždrausti automobilius. Betgi automobilistui, apkaltintam neatsargiu vairavimu, nepatartina teisintis vien tuo, kad yra automobiliai. Policija ir teismai nesvarsto pačių giliausių priežasčių. Jie ieško kiekvienos nelaimės specifinių priežasčių — būtent, vairuotojo klaidos, per didelio greičio, girtumo, sugedusių stabdžių, blogo kelio paviršiaus ir kita.

     Tas pats yra ir su karais. "Tarptautinė anarchija" padaro karą galimu, nors tai dar ir neužtikrina, kad karas tuo ar kitu metu tikrai prasidės.

     Vienas bendras bruožas yra pastebėtas per visą margą žmonijos istoriją — nuo pačios pradžios, kai žmonės gyveno kiltimis, iki pat šios dienos — būtent, kad žmonės kovojo vienas prieš kitą ir kad karas yra reguliariai randamas tarp žmonių. Tai yra pati seniausia, nors taip pat ir pati žiauriausia, žmonijos institucija.

     Nelaimei, yra kažkas nejaukiai paprasta karo fakte, ir mes galime atsekti jo šaknis žmogaus prigimties gelmėse, jo giliausiuose instinktuose. Dėl žmogaus prigimties trapumo labai stipriai pasireiškia pagunda smogti savo artimui į galvą.

     Beveik visi pirminių kilčių karai kildavo dėl ekonominio spaudimo, iššaukto maisto ir kitų būtenybių stokos, arba dėl politinio spaudimo padidinti savo kilties galybę, stovį ar turtą.

     Per visus žmonijos gyvenimo tūkstantmečius šios didelės konfliktų priežastys skyrėsi tik savo forma, bet ne savo esme. Kai viena kiltis užimdavo kitos kilties medžiojimo plotus ar žuvavimo baseinus, jos motyvai nebūdavo daug kuo skirtingi nuo Hitlerio svajonių ir bandymo pavergti vokiečių naudojimui didžiulius derlinguosius Ukrainos javų laukus.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

   Bažnytinė kalba yra bendrinės kalbos dalis, todėl ji turi būti tvarkoma tais pačiais pagrindais, kaip ir pati bendrinė kalba, t. y. ji turi būti taisyklinga, sklandi, tinkama šių dienų reikalavimams. Ir taip iš tikrųjų lig šiol buvo stengiamasi daryti; tai ypač gerai galime matyti iš Lietuvoje pasirodžiusio Romos katalikų apeigyno bei Liturginio maldyno (plg. š. m. Draugo Nr. 12 ir 48) ir šiame krašte išleisto Romos katalikų mišiolo. Bet kiek kitokesniu keliu eina putnamiškiai, leisdami Sekmadienių ir šventadienių mišias: jose pasitaiko įvairių neteiktinų dalykų, kurių vieną kitą čia noriu aikštėn iškelti, naudodamasis 1971 m. gruodžio 20 ir 1972 m. vasario-kovo 22-uoju numeriu.

    Visų pirma minėtinos paprastos klaidos arba šiaip nevykę dalykai, pvz.: Viešpats ateis išgelbėti visas tautas (= ateis gelbėti visų tautų); raštuose patiekiami (= pateikiami ) kantrybės pavyzdžiai; Povilas... paskirtas skelbti Dievo Evangelijos (= paskirtas Dievo Evangelijai skelbti); Dievas išrinko mūsų protėvius, ir, jiems gyvenant išeivijoje, juos išaukštino (= ir juos, gyvenančius išeivijoje, išaukštino); viso (= iš viso) yra keturiolika kartų; turėkite meilę, kuri visas dorybes padaro tobulomis (= padaro tobulas); tavo sūnaus gimimo paslapties veiksmas tepadaro tavęs vertomis ( = tavęs vertas) mūsų dovanas; tebūnie priimtina iškilmių auka, kuria įvyko tobulas mūsų susitaikinimas su tavimi ( = per kurią mes buvome tobulai su tavimi sutaikinti, arba: kuri mus tobulai su tavimi sutaikino); šioje vietoje vyksta ramybės palinkėjimas (= šioje vietoje linkima ramybės); juo arčiau yra išgelbėjimą nešančios šventės diena (= išgelbimoji, arba išgelbėjamoji, šventės diena), juo didesniu atsidėjimu (= su didesniu atsidėjimu, daugiau atsidėję) ruoštumėmės švęsti...; kai aš lankiausi pas jus, broliai, aš buvau atvykęs skelbti jums Dievo paslapties (= lankydamasis pas jus, broliai, aš buvau atvykęs...); mano pamokslai pasižymėjo ne įtikinančiais (= įtikinamais) išminties žodžiais, bet Dvasios galia; mes skelbiame Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių skyrė mūsų išaukštinimui ( = mums išaukštinti); tiktai rojaus vaisių ( = vaisiaus) Dievas mums įsakė nevalgyti; vyliojo (— viliojo) žadamu pažinimu; pripildė mūsų širdis Dievo meile (= Dievo meilės); privalome jungtis su dangiškuoju Tėvu (= dangaus Tėvu) ir kt.

    Tiek Apeigyne, tiek Liturginiame maldyne, tiek Romos katalikų mišiole, tiek kun. St. Ylos maldyne ir kt. rašoma: kaip danguje, taip ir žemėje. Taip rašyti jau nuo seniau pataria daugumas kalbininkų; tam pritaria tiek mūsų kalbos istorija, tiek dabartinė kalba; plg. A. Salio straipsnį 1971 m. Laiškuose Lietuviams (VI, 209-212) ir mano tų pat metų Drauge (Nr. 255). Bet putnaminiam leidinėly dar vartojama ir prielinksninė grupė su ant: kaip danguje, taip ir ant žemės (XX, 35). Toliau vėl rašomas vietininkas: kaip danguje, taip ir žemėje (XXII, 36). Man praneša, kad esą nusispręsta tik šį vietininką bevartoti. Iš tikrųjų jau būtų laikas Tėve mūsų maldoje normine lytimi laikyti tik vietininką.

     Lietuvių Žurnalistų Sąjungos centro valdyba, norėdama ugdyti jaunuosius žurnalistus, buvo pradėjusi bendradarbiauti su a. a. Domu Velička, Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto direktorium, kurio didžiausias noras visuomet buvo išugdyti mokytojų ir lietuviškosios spaudos darbuotojų. Buvo susitarta, kad jis instituto lankytojams duos parašyti įvairių temų ir paskui jas perduos L+S centro valdybai, kuri apie tuos rašinius pasikalbės ir padiskutuos su jų autoriais, tinkamus nukreips į mūsų lietuviškus laikraščius ir autoriams duos bent mažus honorarus ir premijas iš Dr. Petro Daužvardžio Spaudos fondo. Kai kurie jų rašiniai jau buvo išspausdinti laikraščiuose.

     Instituto studentai buvo prašyti nuvykti į Čikagoje suruoštą 16-tosios vasario minėjimą ir jį paskui aprašyti. Savo rašinius mums įteikė šeši studentai: Rima Janulevičiūtė, Algis Liepoms, Rasa Macevičiūtė, Mindaugas Mikutaitis, Ona Požamiukaitė ir Mirga Šerepkaitė. Žinoma, visuose rašiniuose kartojasi tie patys statistiniai duomenys: kada ir kur tas minėjimas įvyko, kas kalbėjo, ką pasakė, kas dainavo ir t. t. Mums, be abejo, yra daug įdomiau sužinoti, kaip jaunimas tą minėjimą įvertino, kas jam patiko ir kas nepatiko, kas, jo nuomone, turėtų būti kitaip daroma, kitaip organizuojama. Tad čia iš tų minėtųjų autorių rašinių ir norime paimti vieną kitą kritišką pastabą.

     Iš rašinių atrodo, kad jaunimui nepatinka amerikiečių politikierių kalbos, nes jų svarbiausias tikslas — rinkiminė propaganda, o ne Lietuvos reikalai. "Kai žmonės susėdo, pradėjome klausytis kalbų. Ponios Daužvardienės žodis buvo reikalingas, o kitų — ne. Ypač nebuvo reikalingos kongresmenų ir senatorių kalbos. Juk čia Lietuvos nepriklausomybės minėjimas, o ne rinkiminė konvencija. Kodėl mūsų visuomenė yra tokia naivi ir audringai ploja, kai koks nors visai mūsų reikalais nesidomintis, o tik mūsų balsų laukiantis kandidatas pasako lietuviškai "labas!" (M. Šerepkaitė).

GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ

     Kasdien įprasta tvarka važiuoju tolimą kelią per sunkiai slenkantį judėjimą ir pamažu gadinu savo nervus. Kartais, sėdint automobilyje ir laukiant, kada pajudės prieky atsistojusi mašina, surandu progą pamąstyti. Dažniausiai rūpi senos bėdos, sąskaitos, kurias netrukus reikės mokėti, savaitgaliai su pasisvečiavimais ir išvykom ir taip toliau, kaip ir visada. Mano mintys nėra kuo nors ypatingos, jos nuobodžios ir vis tos pačios. Gyvenimas nebe gyvas, o mechaniškai išdėstytas ir sutvarkytas. Gyvenu iš įpratimo, o įpročiai sunkiai bepametami. Savo kasdieninius uždavinius atlieku, daug negalvodama. Rodos, gyvenu tiktai savaitgaliams. O jie ateina ir praeina be jokios žymės. Kartais pradedu abejoti savo galvosenos kryptimi. Ar ji manęs neveda į per sunkius klausimus? Taip galvojant, reikia ieškoti atsakymų, o tai yra sunku. Gal būtų geriau visai negalvoti, o pasiduoti hipnotizuojančiam judėjimo urzgesiui ir mirksinčiom švieselėm.

     Bet štai aną sekmadienį užėjo senas mano draugas. Jis viskam skeptiškas. Dabar į jo mintį įstrigo lietuvių pasiryžimas iš visų kampų suburti lietuviškąjį jaunimą. Tas jaunimas visais atžvilgiais skirtingas: gyvenamosiomis aplinkybėmis, mokslu, įvairių kraštų auklėjimu. Jį jungia tik lietuviškumas, ir tai ne visų vienodai suprantamas. Tas skeptikas pradėjo klausinėti to susibūrimo vertės — juk tam aukojami tūkstančiai, daug vargo rengėjams ir keliautojams. Ar verta imtis tokių išlaidų ir tokio darbo? Ar tai nebus tik laikinas, pramoginis, nieko nepasiekiąs įvykis?

     Ir aš pati, iš pradžių persiėmusi to skeptiko galvosena, norėjau tą įvykį kuo greičiausiai užmiršti. Panoro, mat, jie pasaulio! To tik ir betrūko! Neužtenka vietiniams susipažinti ir susidraugauti? Bet kodėl man vis mintin kyla šis klausimas, kodėl jis mane domina?

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

VISAIS GINKLAIS PUOLAMI BEGINKLIAI

    Neseniai laisvajame pasaulyje gyvenančius lietuvius sukrėtė, o kartu ir pradžiugino žinia apie Lietuvos gyventojų skundą Jungtinėms Tautoms dėl nesiliaujančių religinių persekiojimų. Neretas, tur būt, ir pagalvojo, jog tenykščiai lietuviai dar labai stiprūs savo religiniuose įsitikinimuose, kad, nežiūrint tiek komunistinių pastangų per porą dešimtmečių perauklėti juos ir paversti ateistais, nepabūgo tų savo įsitikinimų viešai ginti. Ir tikrai, atrodo, kad didelė dalis suaugusiųjų, ypač vyresniosios kartos atstovų, savo religinių įsitikinimų laikosi visai tvirtai. Jie, bent viešai, yra net paliekami ramybėje. Žinoma, čia nekalbame apie įvairius subtilius ir ne taip subtilius spaudimus, daromus kiekvienam religiją praktikuojančiam lietuviui, tačiau didžioji spaudos dalis — tiek dienraščiai, tiek stambesnieji kultūriniai žurnalai, retai užsiima tiesiogine priešreligine propaganda.

    Situacija visai kitaip atrodo, pavarčius jaunimui ar su jaunimu dirbantiems skirtąją spaudą. Joje atsispindi visa priešreligine kova, nukreipta prieš pačius silpnuosius ir neatspariausius Lietuvos gyventojus. Parankiausias komunistinio ateizmo įrankis yra mokykla, nes ji automatiškai pasiekia kiekvieną vaiką. Mokymasis ir komunistinis auklėjimas yra vieningas procesas. Mokinių pasaulėžiūra ypač ugdoma literatūros, istorijos ir visuomenės mokslo pamokose. Šie mokslai yra visiškai pajungti jaunuolio komunistinio auklėjimo sustiprinimui. "Literatūros pašaukimas", teigia Lietuvos KP Centro Komiteto V-jo plenumo paskaitininkai, "komunistiškai auklėti — ne tik auklėti jaunąjį žmogų, bet ir padėti jam atsikratyti buržuazine pasaulėžiūra bei moralės recidyvais".

    Stiprinti ateistinį jaunimo auklėjimą — mokyklų uždavinys. Jos turi pasiekti, kad mokymo procese perteikiamos žinios taptų tvirtais įsisąmonintais mokinių įsitikinimais. Ugdyti kovingus ateistus — kiekvieno pedagogų kolektyvo pareiga. Neretai "ateistinis auklėjimas mokykloje ir religinės nuotaikos, šeimoje susiduria kaip ietys, aštriai ir negailestingai", skundžiasi J. Jarmalavičius, Partijos istorijos instituto LKP CK vyresnysis mokslinis bendradarbis (Tarybinis Mokytojas, Nr. 16, 1972). "Daugelis mokinių neabejodami stoja mokslo pusėje ir atkakliai priešinasi religiniams tėvų prietarams. Šeimoje kyla konfliktas tarp tėvų ir vaikų. Kai kurie mokiniai svyruoja, mėgina laikytis "vidurio" tarp mokslo ir religijos, mokyklos ir tikinčiųjų tėvų, bet ideologinėje kovoje "vidurio" nėra ir negali būti".

  

Osvaldas Mickūnas      Jonas Kelečius       Irena Mickunienė

    Kovo mėnesį Čiurlionio galerijoje buvo trijų dailininkų paroda. Su savo tapybos kūriniais joje dalyvavo Jonas Kelečius ir jo seserėčia Irena Mickūnienė. Irenos vyras Osvaldas buvo išstatęs medžio skulptūras. J. Kelečiaus parodas čikagiečiai jau kelis kartus yra matę. Ar ši jo paroda buvo skirtinga nuo pirmiau buvusiųjų? Ir taip, ir ne. Kelečius gal yra vienas iš nedaugelio mūsų dailininkų, kuris visuomet aiškiai išlaiko savo charakterį, bet kartu atrodo ir naujas.

    Čikagai buvo naujiena dailininkai Mickūnai. Iki šiol jie čia nebuvo nei matyti, nei girdėti, tačiau Kanadoje jau yra dalyvavę daugelyje parodų ir susilaukę labai palankių įvertinimų. Ji kilusi nuo Rokiškio, o jis — nuo Raseinių. Dabar abudu gyvena Kanadoje, Sarnia miestely, visai prie JAV sienos.

DAILĖS KONKURSAS

1.    Gydytoju korporacija “Fraternitas Lituanica” skiria 1000 dol. premiją dailininkų konkursui Simo Kudirkos tragedijai atvaizduoti meno kūriniais, kuriuose būtų išreikšta Simo nelaimingas šuolis į laisvę, jo grąžinimas tėvynėn, kalėjimas, teismas, jo ir jo šeimos tolimesnis likimas bei atmetimas bet kurios pagalbos iš laisvojo pasaulio. Menininkams paliekama visiška laisvė pasirinkti vieną ar kitą epizodą iš minėtos tragedijos.

2.    Konkurse gali dalyvauti dailininkai iš viso pasaulio; jie gali pristatyti kelis savo kūrinius. Kūrybai jie gali naudoti tapybą, mozaiką, skulptūrą, grafiką bei kitas meno išraiškos formas. Meno kūrinių dydis nėra apribotas.

3.    Meno kūriniai kartu su slapyvardžiu vokuose pristatytini j Jaunimo Centrą, 5620 S. Claremont Ave., Chicago, Ill. 60636, ne vėliau kaip š. m. lapkričio 18 d., numatomai parodai Jaunimo metų užbaigimo proga.

4.    Sudarytoji jury komisija parodoje įvertins meno kūrinius ir, esant reikalui, tūkstantinę premiją galės padalinti dviem ar net trim premijom. Nesant premijuotinų kūrinių, jury komisija konkursą galės pratęsti bei atidėti vėlesniam laikui.

5.    Vokai su slapyvardžiais atidaromi jury komisijos tik po kūrinių premijavimo. Dailininkai savo kūrinius galės atsiimti, juos parduoti ar dovanoti, tik parodai ar parodoms užsidarius.

6.    Korporacija “Fraternitas Lituanica” pasilieka sau pirmenybę premijuotus kūrinius įsigyti ar juos dovanoti lietuvių meno galerijoms bei įstaigoms.

Korporacijos “Fraternitas Lituanica” Centrinė Valdyba

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Vacys Kavaliūnas. AIDAI IR ŠEŠĖLIAI. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Aplankas Nijolės Palubinskienės. Išleido Liet. Knygos Klubas 1972 m. 234 psl., kaina 5 dol. Perskaičius šį romaną, susidaro įspūdis, kad jis (ypač epilogas) parašytas šiek tiek paskubomis. Jeigu būtų buvę laiko prie jo ilgiau pasėdėti, tai būtų galėjęs išeiti visai neblogas romanas. Kalba gera, tik dar vis sunku išvengti korektūros klaidų.

A. Giedrius. TĖVŲ PASAKOS. Antroji knyga. Iliustravo Birutė Bulotaitė. Išleido JAV LB Švietimo Taryba. 160 psl. Kaina: kietais viršeliais — 4 dol., minkštais — 3 dol.

Domas Velička. PALYGINIMŲ SKYRYBA. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas 1972 m. Mecenatas — Lietuvių Tautinis Akademinis Sambūris.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Čikagos Kristijono Donelaičio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis. 1972 m., nr. 3.

Filatelistų draugijos “LIETUVA” biuletenis, nr. 2(151). Redaguoja Juozas Žygas, 7234 S. Washtenaw Ave., Chicago, Ill. 60629. Prenumerata — 5 dol. metams.