1972 / •GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XXIII, NO. 11

KRISTAUS IR BAŽNYČIOS GIMIMAS Leonas Zaremba, S.J.    363

KELIOS MINTYS MIGRANTO DIENOS PROGA Vysk. V. Brizgys    364

ŽVILGSNIS Į MENĄ (IX) Feliksas Jucevičius    365

KUNIGŲ IR PASAULIEČIŲ BENDRADARBIAVIMAS Vytautas Kutkus    369

EILĖRAŠČIAI Nijolė Jankutė    373

PALAIMINTASIS M. KOLBE J. Venckus, S.J.    374

VAISTININKO KLAIDA Pr. Alšėnas    375

AVINĖLIS — TEISINGO SANTYKIAVIMO SU DIEVU SIMBOLIS V. Bagdanavičius, MJ.C.    376

KONGRESAI: VIENAS, DU... IR TRYS (II) A. Saulaitis, S.J.    380

KALBA — MŪSŲ AUKA ANT SVETIMŲJŲ ALTORIAUS Ramutė Plioplytė    383

“DIDŽIŲJŲ KLAUSIMŲ” LABIRINTE (II) Dr. Gr. Valančius    385

TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė    388

KALBA Juozas Vaišnys, S.J.    390

1972 M. “LAIŠKU LIETUVIAMS” TURINYS    394

Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio, S.J. nuotraukomis — žiemos tema. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

1972 Jaunimo metai, nr. 11

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S. J., Dalia Kučėnienė, Nijolė Užubalienė.

Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

KRISTAUS GIMTADIENIO PROGA

VISIEMS MIELIESIEMS SKAITYTOJAMS,

RĖMĖJAMS IR BENDRADARBIAMS,

KURIŲ DĖKA “LAIŠKAI LIETUVIAMS”

IŠSILAIKO, AUGA IR TOBULĖJA,

LINKIME ATGIMTI DAR GRAŽESNIAM

IR PRASMINGESNIAM GYVENIMUI.

NAUJIEJI METAI TEBŪNA VISIEMS

NAUJO GYVENIMO, NAUJOS VEIKLOS

IR NAUJŲ KELIŲ IEŠKOJIMO PRADŽIA.

PAŽVELGĘ Į PRAĖJUSIUS METUS,

PAMATYSIME, KĄ TURIME KEISTI,

KĄ TAISYTI, KURIAIS KELIAIS PASUKTI,

KAD VIS ARTĖTUME PRIE SAVO TIKSLO —

LAISVO GYVENIMO LAISVOJE TĖVYNĖJE.

“Laiškų Lietuviams” leidėjai, redakcija ir administracija

A. Kezys, S.J.  Žiema

LEONAS ZAREMBA, S.],

     Būtų neįmanoma pasaulyje atviromis akimis gyventi ir nepastebėti jame Dievo Bažnyčios. Tai yra miestas, pastatytas ant kalno, tai uždegtas žiburys, tai išsišakojęs medis prie vandenų.

     Kiekviena žmonijos bendruomenė turi savo pradžią, savo kūrėją, savo organizatorių. Dievo Bažnyčios pradžia, jos steigėjas yra pats Dievas-žmogus. Tai yra Jėzus Kristus.

     Nėra pasaulyje kito asmens, kurs būtų taip kontroversinis. Joks kitas asmuo nesusilaukė tiek biografijų, tiek gyvenimo komentarų, kaip Kristus. Prie Jėzaus Nazaretiečio artinasi nesuskaitomos minios, kurios visą savo gyvenimą, viešąjį ir oficialųjį, o taip pat ir privatųjį ar net paslėpčiausiąjį, grindžia šios asmenybės mokslu ir pavyzdžiu. Nesuskaitomos minios stato savo gyvenimą ant Kristaus. Bet taip pat daugybė skersai eina prie šio asmens ir į jį atsitrenkia.

     Mes nežinome tikslios Kristaus gimimo datos. Nežinome ne tik mėnesio ar dienos, bet mums nežinomi net ir jo gimimo metai. Šis nežinojimas nė kiek nesusilpnina asmens istoriškumo, nesumažina nė jo vertės ar įtakos. Juk mes, lietuviai, nežinome savo valstybės įsikūrimo datos, nežinome beveik visų pirmųjų didžiųjų kunigaikščių gimimo datų ir vietų. Beveik visi istorijos tyrinėtojai sutinka, kad Kristus gimė anksčiau, negu populiariai yra priimta. Nuomonių yra labai įvairių, bet jų daugumas sukasi apie 3-7 metų skirtumą. Tad Kristaus gimimo data laikytina kokiais ketveriais ar penkeriais metais anksčiau, negu kad mes dabar skaičiuojame.

VYSK. V. BRIZGYS

     Žmonės, žiūrį į gamtą ne savanaudiškai, o protingai, apgailestauja, matydami benykstančią kurią nors gyvių ar augalų rūšį. Jie iškovojo net valdžios įstatymus ir sumas pinigų, kad tokius gyvius ir augalus apsaugotų ir išlaikytų. Juo gausesnė ir įvairesnė kurio krašto gyvūnija ir augmenija, tuo turtingesne yra laikoma to krašto gamta.

     Panašiai reikia žiūrėti ir į žmonijoje esančius įvairumus. Skirtingos išvaizdos, skirtingos psichologijos žmonės atsirado ne kokių dirbtinių ar mokslinių priemonių dėka, o natūraliais keliais. Apie tai plačiau nekalbant, visiems turėtų būti aišku, kad šie skirtumai nei žmonių įstatymais, nei žmonių susikurtomis priemonėmis nepanaikinami. Jeigu kuris nors savo smegenis džiovintų begalvodamas, kaip visus žmones padaryti vienodos išvaizdos ir vienodos psichologijos, pagrįstai būtų galima klausti, ar tokioje galvoje yra daug smegenų. Priimant viską, kas kiekviename žmoguje natūraliai yra bendro, vykdant Dievo įsakymą mylėti kiekvieną žmogų, kalbant apie žmonių santykius, trumpai galima tiek pasakyti, kad artimo meilė, tarpusavė žmonių pagalba ir pagarba yra visai ne tas pat, ką bandymai paneigti rasių, spalvų, tautų ir kitokius natūralius žmonių skirtumus. Niekas nelaikytų išmintingu tokio mokslininko, kuris stengtųsi iš visos augmenijos palikti tik vieną augalų rūšį ar iš visos gyvūnijos tik vieną gyvių rūšį. Ne daugiau išminties parodytų ir tas, kuris siektų išnaikinti esančius natūralius žmonių skirtumus ir palikti visoje žemėje tik vienos spalvos ar vienos tautos žmones.

     Katalikų Bažnyčia net ir tokiu atveju, jeigu kieno nors protas neįžiūrėtų joje nieko dieviško, yra verta pagarbos už tai, kad savo įtaka ji visada siekė žmones ne asimiliuoti, o saugoti kiekvienos tautos praeities kultūros turtus ir remti jų pastangas išlaikyti savo tautinę tapatybę. Bažnyčia niekad nesiekė suvienodinti net savo viešosios liturgijos. Iš senovės iki dabar Katalikų Bažnyčioje yra išlikę 14 skirtingų liturgijų. Skaitydami Vatikano II konstituciją liturgijos klausimais, matome dabartinę Bažnyčios pažiūrą į įvairių tautų savybes, psichologiją, papročius. Bažnyčia niekad nesiekė kokios nors asimiliacijos net tų žmonių, kurie išvyksta iš savo krašto pastoviai apsigyventi kuriame nors kitame krašte. Iki šiol Bažnyčios vadovybė ir jos įstatymai protegavo išeivijoje atskiras tautinių grupių parapijas, net ir tais laikais, kai vakarų Bažnyčioje buvo tik viena liturginė lotynų kalba.

FELIKSAS JUCEVIČIUS

IX. MOKSLAS, MENAS IR ESTETIKA

     Žvelgiame į daiktus iš įvairių taškų. Taip pat ir į meną. Jau kreipėme savo žvilgsnį iš metafizinio ir religinio taško, o gal, tiksliau sakant, ieškojome ryšių su metafizika ir religija. Šį kartą noriu panagrinėti meną mokslo ir estetikos bendrijoje. Juk ne paslaptis, kad mes dažnai sumaišome meną su estetika, o ją su mokslu. Kad per daug nesukomplikuočiau klausimo, tai imsiu kalbą kaip bendrąjį denominatorių. Savo pirmine ir bendriausia prasme kalba yra arbitrariška sistema simbolių, kuriais mes, kaip socialinės būtybės, išsireiškiame ir santykiaujame su kitais. Mes išsakome kalba savo išgyvenimus ir pažinimą ir perteikiame visa tai kitiems. Su kokia išgyvenimo bei pažinimo forma besusidurtume, visuomet susiduriame taip pat su kalba, t.y. su tam tikra simbolių sistema.

     Daugiaamžė filosofinė tradicija prisimena laiks nuo laiko simbolių klausimą, kaip jį perteikia Platonas savo veikaluose "Kratyle" ir "Gorgias". Mūsų laikais šis klausimas stovi žmogiškųjų svarstymų centre. Dar taip neseniai žmogus manė išmintį suradęs substancijų dialektikoje, o dabar jo pagrindinis rūpestis yra kalba, t.y. simboliai. Kai iš arčiau susipažįstame su mūsų civilizacijos funkcionavimu, tai pastebime, kad simbolis yra neužginčijamas kultūrinis faktas. Būtis tampa simboliu, o simbolis — būtimi. Gal taip buvo visais laikais, bet mes esame pirmieji, kurie žaidžiame simboliais sąmoningai, t.y. mes jais žaidžiame, ir mes žinome, kad žaidžiame.

     Tačiau nesileisiu į nuodugnesnę simbolių analizę, o tik pasitenkinsiu bendru kalbos klausimu, kuris bus dvejopas: kas kalba ir apie ką kalbama moksle, mene ir estetikoje. Naudodamas įprastinį filosofinį žodyną, sakysiu, kad pirmasis klausimas yra subjekto klausimas, o antrasis — objekto klausimas. Tai darydamas, žinau, kad labai suprastinsiu dalyką, bet nemanau, jog nusikalsiu aiškumui. Juk aiškumas visad reikalauja paprastumo.

VYTAUTAS KUTKUS

 (Šių metų Kunigų Vienybės seime skaitytos paskaitos santrauka)

     Paskutiniuoju metu mes labai daug kalbame ir rašome apie bendradarbiavimą, ypač apie tariamąjį kultūrinį bendradarbiavimą, kurį mums taip įkyriai perša pavergtosios Lietuvos engėjai. Šis klausimas mus taip suskaldė, kad viena lietuvių dalis kovoja su iš Lietuvos siunčiamais broliais lietuviais, užuot kovoję su klastingu priešu, o kita dalis visiškai neįstengia matyti jokių pavojų iš to bendradarbiavimo.

     Tikiu, kad lietuvių kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimas nesukels tokio erzelio, nors ir čia ne visada pasauliečiai su dvasiškiais koja kojon žengia. Kai buvo organizuojama koplyčių statyba Vašingtone ir Vatikane, tai daugelis lietuvių, užuot padėję, kaišiojo baslius tarp ratų, o kai Čikagos pasauliečiai kovojo už šv. Kazimiero kapinių lietuviškumą, tai kai kurie dvasiškiai, užuot įsijungę į tą kovą, viešai laikraščiuose ją smerkė.

     Po II Vatikano susirinkimo kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimui durys buvo plačiai pravertos. Jo nutarimuose sakoma, kad nors klebonas yra dvasinis tėvas, bet jis nėra šeimininkas ar mažų vaikų saugotojas. Parapiečiai dalyvauja, parapijos reikalus tvarkant. Bendruomenės akimis žiūrint, klebonas yra savo parapiečių partneris ir jiems yra atsakingas, kaip ir jie atsakingi jam, už parapijos gyvavimą. Tai nežemina klebono autoriteto ir atsakomybės. Tam tikri darbai pagal bažnytinio autoriteto įsakymus yra paskirti klebonui, ir tik jis vienas gali juos vykdyti. Tačiau dabar prašoma, kad jis naudotų savo autoritetą bendradarbiavimo kryptimi, pakviesdamas parapiečius drauge su juo imtis atsakomybės už daugelį įvairių sričių: religinės, auklėjimo, finansų, administravimo.

NIJOLĖ JANKUTĖ

* *  *

Iš paukščių skrydžio burdavo ateiti,
Aš tiktai rudenį buriu. ..
Šermukšnio kekė palietė
Man veidą šąlančiu krauju.
Šiaurės pašvaistė pernakt ant ežero,
Įspėt jos rašto negaliu...
Ateina vėjas nešinas
Atodūsiu rudens giliu...

DAINA APIE SIDABRĄ

Neveltui tiek dainų apie sidabrą
Buvo sudėta,
Apie sidabrą, baltąjį sidabrėli...
Sidabrinis avižų laukas,
Ir sidabriniai obuolmušio karčiai,
O    naktigonėj — migla sidabrinė.
Oi    sidabro sidabrėlio...
Ėjau naktį, pamečiau sagtį,
Rasa nukrėsta palei klėtį,
Kasos lininės išdriektos.. .

J. VENCKUS, S.J.

     Neseniai Filadelfijos arkivyskupas kard. J. Krol aplankė Lenkiją, savo tėvų kaimą, jų tėviškę. Nuvyko taip pat ir į Auschwitz, tapusią Lenkijos šventove. Jis čia pagerbė kankinius, nekaltas nacių aukas, kurių buvo milijonai, ne tik lenkų, bet ir žydų. Kardinolas už visus kankinius čia atlaikė mišias ir pasakė lenkiškai pamokslą. Prie jo prisiartino vienas senyvas žmogus, sulinkęs, baltais plaukais. Jis jau buvo 69 metų amžiaus. Jis būtų turėjęs mirti šioje vietoje prieš 31 metus, jeigu palaimintasis M. Kolbe nebūtų už jį pasiaukojęs ir 1941 m. rug-piūčio mėn. 14 d. nebūtų buvęs nukankintas badu. Apie šį herojų kunigą jau esame rašę "Laiškuose Lietuviams" šių metų kovo mėn. numeryje.

     M. Kolbe buvo gimęs neturtingoje šeimoje. Pranciškonai jį paėmė mokyti ir auklėti. Jaunuoliui šis pranciškonų ordinas patiko. Baigęs mokslus, jis tampa kunigu pranciškonu. Paskui važiuoja į Romą gilinti mokslų ir gauna daktaro laipsnį. Sugrįžęs daug dirba, rašo spaudoje, leidžia laikraščius ir žurnalus. Jis labai gerai viršininkavo, steigė vienuoliškuosius namus, misijonieriavo Japonijoje ir Indijoje.

     Naciai T. Kolbe uždarė į Auschwtiz koncentracijos stovyklą. Kai vienas kalinys, pasmerktas mirti badu, pradėjo raudoti, kad nebus kam išlaikyti jo gausios šeimos. Tėvas Kolbe pasisiūlė mirti badu už jį. Kai karininkas paklausė, kas jis esąs, T. Kolbe atsakė: "Aš esu katalikų kunigas". Jo auka buvo priimta, jis mirė kankiniu ir neseniai popiežiaus paskelbtas palaimintuoju.

Išvertė PR. ALŠĖNAS

     Senasis vaistininkas pasisamdė pažįstamą, ką tik farmaciją baigusį vaikiną sau padėjėju. Abudu bendradarbiai buvo labai skirtingų pažiūrų tikėjimo atžvilgiu. Senelis vaistininkas buvo labai religingas, ir kiekviena žmogaus išgelbėta gyvybė jam kalbėjo Dievo balsu. Tačiau to negalima būtų pasakyti apie jo padėjėją. Jaunasis farmacistas dažnai pasijuokdavo iš savo darbdavio religingumo.

     Pagaliau senelis visiškai savyje užsidarė ir nutarė niekad nebepriminti jaunajam padėjėjui tikybinių dalykų. Savo paskutiniame žodyje apie tikėjimą savo padėjėjui jis tiek tepasakė:

     Daugiau niekad mudviejų pokalbiuose tau neužsiminsiu apie tikėjimą ir jo tiesas, nebent kada nors pats panorėtum. Vis dėlto dar norėčiau pakartoti šiuos 50-tosios psalmės žodžius: "Atėjus nelaimės dienai, šaukis manęs — aš pribūsiu. O tu garbinsi mano vardą žemėje. Neužmiršk tai".

     Jaunuolis, pasiklausęs šių žodžių, tik nusijuokė, pareikšdamas, kad jam dar netekę kreiptis tuo adresu jokioje nelaimėje ir gal nereikėsią... Vis dėlto labai įtikinančiu tonu ištarti senelio žodžiai įstrigo į jo pasąmonę.

     Kartą, gerokai po ano pasikalbėjimo su savo darbdaviu, jaunasis farmacistas budėjo vaistinėje naktį. Staiga jį besnaudžiantį išbudino garsus vaistinės durų skambutis. Atidarius duris, įslinko į vidų maža mergaitė ašarotomis akimis. Ji padavė gydytojo receptą ir labai tyliu balsu pasakė:

     —    Mano mamytė labai serga. Padėkit, pone, išgelbėti jos gyvybę!

 (Komentaras Išėjimo knygai nuo 11 persk. 10 eil. iki 12 persk. 14 eil.)

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

     Mozė, vis negalėdamas išgauti iš faraono leidimo izraelitams išvykti, Dievo pavestas, duoda izraelitams šitokį įsakymą: "Dešimtą šio mėnesio dieną tegul kiekvienas pasiima savo šeimai avinėlį. Jeigu šeima būtų per maža avinėliui suvalgyti, tegul pasikviečia kaimyną. Avinėlis turi būti metinis, sveikas. Vietoj avinėlio galima paimti ir ožiuką". Šis įvykis turės būti izraelitų metų skaičiavimo pradžia. Toliau sakoma, kad tas valgymas turi būti keturioliktą to mėnesio dieną.

     Paskui nurodomos aukojimo apeigos. Avinėlio krauju turi būti pateptos izraelitų namų durų staktos. Valgyti reikia vakare. Jo negalima valgyti žalio (pvz. kaip nors prezervuoto rūkinimu ar džiovinimu). Jo negalima valgyti virto. Jį galima valgyti tik keptą. Jį reikia suvalgyti visą, kad nieko neliktų iki ryto. Jeigu kas liktų, turi būti sudeginta. Valgyti reikia pasiruošus kelionei, susijuosus, rankoje laikant lazdas.

     Avinėlio krauju išteptos namų durys bus ženklas, kad čia gyvena izraelitai, kad šiuose namuose nebūtų nužudyti pirmgimiai kūdikiai, kurie tą naktį turėjo žūti visose egiptiečių šeimose. Mes neturime duomenų išsiaiškinti, kaip šis žudymas vyko: ar kokios nors ligos forma, ar tai buvo kokio nors religinio fanatizmo liekana, raidiškai pritaikanti Dievo reikalavimą, kad pirmgimis sūnus būtų jam paaukotas. Kaip bebūtų buvę, šis avinėlio kraujas, išgelbėjęs izraelitų pirmgimių gyvybę, po daugelio šimtų metų buvo pritaikytas aptarti Kristaus atliktai žmonijos atpirkimo paslapčiai.

     Avinėlio aukojimo aprašymas Išėjimo knygoje turi vertingų religijos istorijos bruožų. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia yra kalbama apie avinelio aukojimą. Avinėlis priklauso gyvulių augintojų kultūrai. Jo valgymą kultūros istorijos požiūriu reikia pastatyti prieš kiaulės valgymą. Kiaulė šiauriniame Egipte buvo plačiai valgomas gyvulys. Senosios Europos Keltų kultūroje kiaulė buvo šventas gyvulys. Tai yra paliudyta jų vaizduojamojo meno liekanų. Pagaliau kiaulė buvo auginama ir Mikėnų kultūroje. Odisėjo tėvas buvo kiaulių, o ne jaučių ar avių kaimenės ganytojas. Šiuo avinėlio valgymu yra išreiškiamas Izraelio tautos gimimo momentas. Tuo veiksmu Izraelio vaikai religiškai ir kultūriškai atsiriboja nuo sėslios Egipto kultūros. Reikia neužmiršti fakto, kad šiuo istorijos tarpsniu Izraelio tautos dar nėra. Ji dar tik kuriasi.

A. SAULAITIS, S.J.

APIMTIS

     Prieškongresinė ruoša, kaip visi pripažįsta, yra labai svarbi kongreso dalis. Antrajam kongresui programų ruošimas ir užsienio dalyvių ieškojimas prasidėjo anksčiau. Savaime daugiau ir žmonių įtraukta, nes stovykla ir uždarymas vyko Kanadoje, jau to krašto lietuvių globoje. Galima tikėtis daugiau ir pokongresinių pasekmių, nos dalyvavo didesnis skaičius "užsieniečių". Kadangi iš kitur atvykusieji buvo apgyvendinti šeimose, tai kongresas į tam tikrą veiklą ir pagalbą įtraukė ir šimtus šeimų.

     Pokongresinė kelionė davė progos, ypač rytinio pakraščio lietuviams, globoti iš kitų kraštų atvykusiuosius. Kongreso rėmėjai pamatė ir tuos asmenis, kurie jų aukomis galėjo atvykti į kongresą.

     Abudu kartus lietuvių spauda daug dėmesio skyrė kongresui. Atrodo, kad šiais metais rašyta daugiau. Organizacijos tiesiogiai mažiau buvo įtrauktos, nes stovykla buvo kitaip organizuota.

KAS BUVO PABRĖŽTA?

     Pirmojo JK patirtis leido antrojo rengėjams atitaisyti trūkumus ir papildyti programą spaudoje, organizacijose ir asmeniškai iškeltomis mintimis.

     Be aiškios statistikos negalima teigti, kad dalyvių (ypač studijų savaitės ir stovykios) amžius būtų buvęs šį kartą žemesnis, bet nustatyta atstovų amžiaus riba (18 -30 metų) įtraukė visai naują kartą. Iš pirmųjų kongresistų atstovų tarpe buvo vos keletas. Čia atėjo jaunesnieji, su skirtinga praeitimi ir patirtimi. Gal dėl to ir kilo noras įsteigti savarankiškesnį jaunimo veiklos vienetą prie PLB — Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungą.

RAMUTĖ PLIOPLYTĖ

     "Norėčiau aš keliauti ten toli, toli..." Nuaidėjo dainos garsai, o vyresnieji su šypsena ir pasididžiavimu ploja tam gražiam lietuviško jaunimo būreliui. Programa pasibaigė, ir vaišės prasidėjo. Susirinkę linksminasi, o jaunimo klegesys dar labiau pradžiugina visus, kol pasigirsta paskiri jaunimo žodžiai. "Kas gi ten?" nustebę klausia vienas kitą. "Mūsų jaunimas nesikalba lietuviškai. Jie kalbasi "žydiškai'!"

     Argi turėtų mus nustebinti — ir nelietuvis gali dainuoti lietuviškai, nelietuvis gali šokti tautinį šokį. Gal nesupras, ką dainuoja, gal neįvertins to šokio grožio, bet mes, apgauti jo "lietuvybe", jam plosim su tokiu pat džiaugsmu, kaip ir tam jaunuoliui, kuris užaugo su lietuvišku žodžiu. Lietuvybei yra reikalinga ne tik daina, šokis, gražus pasirodymas, bet labiausiai turtinga ir gyva lietuviška kalba. Tačiau retai teišgirsi jaunimo sueigose, susirinkimuose ir susibūrimuose tą tautos išlikimo trokštamą lietuvišką žodį. Argi nėra suprantamos kalbos praradimo pasekmės, ar tik tinginystė ir lepšiškumas įsigalėjo jaunimo tarpe?

     Prarasime daug ką, prarasdami savo gimtąją kalbą. Pirmoji auka, padėta ant svetimųjų altoriaus, bus mūsų literatūra. Sumenkėjęs žodynas suprastins mūsų kūrybinius išsireiškimus, ir tada jaunųjų rašytojų ir poetų kūriniai virs žemo literatūrinio lygio bandymu išversti savo angliškas mintis į tuos apribotos lietuvių kalbos rėmus. Tada pranyks ir noras rašyti lietuvių kalba ir bus pasirinkta artimesnė anglų kalba jausmų ir minčių išreiškimui. Taip ir suliepsnos mūsų pirmoji auka.

 (Disputas su prof. A. Maceina)

DR. GR. VALANČIUS

II. BENDRAS ĮSPŪDIS, “DIDŽIUOSIUS DABARTIES KLAUSIMUS” PERSKAIČIUS

     Paprastai vienaip skaitau poeziją (tik retkarčiais pabraukinėju — o galgi bus proga kada nors pacituoti?), kitaip romaną (dažnokai praleidžiu nuobodžią užuomazginę pradžią), bet visiškai kitaip filosofinę, teologinę, mokslinę knygą, prie kurių priklauso ir minėtoji Maceinos knyga. Tokią knygą pribraižau, prirašinėju tiek, kad ji pasidaro siaubinga mišrainė. Tokie pasidarė ir "Didieji klausimai". Pirmiausia peržvelgiau turinį, paskui skaičiau įvadą ir baigiamąsias pastabas, ir tik po to griebiausi skaityti iš eilės, įtempęs visą smegeninę. Jau pačioj pradžioj apsivyliau. Užuot radęs "pasaulio sekuliarizaciją", tikėjausi rasiąs kalbą apie "Bažnyčios desekuliarizaciją". Tariausi, nutrauksime ją iš spalvingo blizgesio į pilką žemelę ir įvilksime į kuklų kuklutėlį, jeigu jau ne Betliejaus tvartelio, tai bent Asyžiaus "Porciunkulo" pavidalą. Maniau, gal Maceina vėl prabils apie bažnyčių auksą ir vargdienių duoną, kaip kadaise. Pasaulį pasaulinti skambėjo tartum taip, kaip žmogų žmoginti, kiaulę kiaulinti.

     Pamatęs, kad čia bus kalbama apie "Evangelijų numitinimą", apsidžiaugiau. Maniau; kad bus kalbama ir apie Senojo Testamento "numitinimą". Deja, apsirikau. Naująjį Testamentą jau esu skaitęs keliolika kartų. Kiekvieną kartą lyg kažkas stumte stūmė vėl pradėti ir baigti skaityti iš naujo. Manau, kad ir kiti su Naujuoju Testamentu daug bėdų neturi. Jį skaitant, gal ne vienas, panašiai kaip Tomas Dvynukas, turėtų pulti ant kelių ir sušukti: "Mano Viešpats ir mano Dievas!" Tačiau visai kitaip yra su Senuoju Testamentu. Gėda prisipažinti — vargu ar būsiu baigęs skaityti vos antrąjį kartą. Čia man labai sunku atskirti, kur tikras aprašymas, o kur mitologija.

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

VARGONŲ MUZIKOS FESTIVALIS

     1972-jų metų gale Vilniuje įvyko trečiasis vargonų muzikos festivalis. Tarp kitų kūrinių festivalyje pirmą kartą nuskambėjo du lietuvių kompozitorių kūriniai: Vytauto Barkausko "Gloria urbi", Vilniaus miestui skirtas kūrinys, kurį vargonais solo atliko B. Vasiliauskas ir Eduardo Balsio kantata "Saulę nešantis". Kantata parašyta sopranui, chorui, vargonams ir mušamiesiems. Soprano partiją atliko solistė Giedrė Kaukaitė.

("Literatūra ir Menas", nr. 44, 1972 m.)

KĄ VEIKIA AUKSO MEDALIO LAIMĖTOJAS?

     1956-jų metų olimpiados Melbourne, Australijoje, 20 km ėjimo varžybas laimėjo ir aukso medaliu buvo apdovanotas lietuvis lengvaatletis Antanas Mikėnas. "Sporte" (nr. 131, 1972 m.) duodamas pasikalbėjimas su šiuo sportininku, skaitytojai supažindinami su dabartiniu jo gyvenimu. Būdamas 36-rių metų amžiaus, Mikėnas pasitraukė iš aktyvaus sporto ir varžybų. Dabar jis dirba Vilniaus Valstybinio universiteto fizinio auklėjimo katedroje vyriausiu dėstytoju, o laisvalaikiu treniruoja ėjikus. Mikėnas teigia, kad sudėjus visą jo sportinį ėjiko kelią, būtų apeita beveik visa planeta... Ateityje jis ruošiasi rašyti atsiminimų knygą "Nuo Ramygalos iki Melbourno".

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

DAUGIAU DĖMESIO GIMTAJAM ŽODŽIUI

     Tokia tema paskutiniame "Kalbos Kultūros" numeryje (22) rašo kalbininkas K. Ulvydas. Jis sako, kad mūsų gyvenamojoje mokslo, technikos ir kultūros klestėjimo epochoje kalbos kultūra įgyja ypatingą reikšmę. Literatūrinės kalbos tobulinimu, jos tikslumu ima rūpintis vis daugiau kultūringosios visuomenės narių. Deja, čia, išeivijoje, maža kas ta kalbos kultūra rūpinasi. Pirmiau turėjome "Gimtąją Kalbą", bet 1968 m. vasarą ji sustojo. Sustojimo priežastys aiškėja iš tuometinio redaktoriaus L. Dambriūno "atsisveikinamojo" žodžio. Tame paskutiniame numeryje jis taip rašė: "GK daugiausia buvo taikoma spaudos žmonėms bei šiaip kalba besidominčiai visuomenei, bet jos poveikis, tur būt, buvo nedidelis. Kalbą mokantiems ji buvo nereikalinga, o nepakankamai mokantieji vis tiek tarėsi moką pakankamai ir nedaug, atrodo, teskyrė jai dėmesio. Kai kas skundėsi, kad GK buvusi per sunki, kad buvo rašoma per 'aukštu' stiliumi. Su tuo galima sutikti, bet kitos išeities nebuvo, nes neatsirado rašančių 'žemesniu' stiliumi. Bendradarbių stoka sudarė didžiausią laikraščio vargo dalį. Užtat tokia, kokia buvo, GK daugiau nepasirodys".

     Šių metų konkurso tema: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos: I — 100 dol. (mecenatai — Vincas ir Ona Kuliešiai), II — 75 dol. (mecenatė — Aldona Mažeikienė), III — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė). Straipsnis turi būti pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1973 m. vasario mėn. 1 dienos.

     Jau sudaryta konkurso vertinimo komisija: Liuda Germanienė, Gailutė Valiulienė, Karolis Drunga, dr. Algis Norvilas ir kun. Leonas Zaremba, S.J.

     Premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" metiniame parengime  1973 m. kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre. Meninėje dalyje bus dvi vienaveiksmės operos: "Sūnus palaidūnas" (C. A. Debussy) ir "Telefonas" (G. C. Menotti). Operose dainuoja: Praurimė Ragienė, Aušra Baronaitytė, dr. Algirdas Kriščiūnas ir Julius Savrimas. Akompanuoja Manigirdas Motekaitis.

 

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI

 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
NUOMONĖS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitu leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja Juozas Vaišnys, S.J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636. Tel. 737-8400.
 

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Nijolė Jankutė. ŠAMO EŽERO SEKLIAI. Liet. Knygos Klubo leidinys 1972 m. Viršelis ir iliustracijos Nijolės Palubinskienės. 138 psl., kaina 4 dol.

Anatolijus Kairys. SIDABRINĖ DIENA. Trijų veiksmų operetė. Išleido Lietuvių Meno Ansamblis Dainava. Viršelį piešė Jurgis Daugvila. Spausdino Morkūno spaustuvė 1972 m. Kieti viršeliai, 156 psl., kaina 4.50 dol.

Vytautas Alantas. AMŽINASIS LIETUVIS. II knyga. Romanas. Išleido Nida 1972 m. Kieti viršeliai, 414 psl., kaina 6 dol. (nariams — 4 dol.).

TĖVYNĖS SARGAS. 1972 m. nr. 1(32). Politikos ir socialinių mokslų žurnalas. Redaguoja Domas Jasaitis, 220 N. Seventh Ave., Mount Vernon, N.Y. 10550. Šis numeris yra skirtas a.a. prel. M. Krupavičiui paminėti.

NAUJOJI VILTIS. 1972 m. nr. 4. Politikos ir kultūros žurnalas. Redakcinė kolegija: dr. Jonas Balys (pirm.), Aleksas Laikūnas ir dr. Bronius Nemickas. Administracijos adresas: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, 111. 60629.

LITUANUS, 1972, Vol. 18, No. 3. Šiame numeryje rašoma apie Simo Kudirkos tragediją.