DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Motinos Diena, besišypsanti pavasariu, pasibeldžia jeigu ne į kiekvieno žmogaus širdį, tai bent į sąžinę. Niekas negali užginčyti motinos - gimdytojos svarbos, tačiau su kokiu jausmu ji prisimenama, yra visai kitas klausimas.

     Jokios kitos moters pašaukimas nėra taip atsakingas ir daug reikalaujantis, kaip motinystė, o tačiau jokios kitos profesijos jauna moteris nesiima be visiško pasiruošimo. Net paprasčiausia fabriko darbininkė ar eilinė sekretorė yra išmokoma savo darbo, o tuo tarpu motinai telieka vadovautis savo motinystės instinktu. Motinystės atsakomingumą dar bereikalingais rūpesčiais bei abejonėmis apkrauna šių dienų psichologai, psichiatrai ir visokie vadinamieji žinovai, kurie dėl bet kurio charakterio iškrypimo ar nenuoseklumo mėgsta kaltę suversti tėvams, o ypač motinoms. Vaiko auginimas yra daug daugiau negu jo visų kasdieninių reikalavimų patenkinimas. Dažnai pasitaiko, kad labai kruopščiai medžiaginėmis gėrybėmis aprūpinti jaunuoliai nusigręžia nuo tėvų ir pasirenka tokį gyvenimo būdą, kuris kaip tik paneigia patogumus. Medžiaginis perteklius niekuomet jų nepatenkino, palikdamas sielose tuštumą, kurią kartais stengiamasi užpildyti keisčiausiais būdais. Kaleidoskopiškai besikeičiančių dvasinių vertybių kasdienybėje dažna motina, atidavusi visas galimas jėgas ir sielą savo vaikų gerovei, bet vis tiek užaugusių vaikų apvilta, pasijunta visiškai pasimetusi.

     Gal būt, kai kam kiltų klausimas, argi motina nėra ir sau žmogus, kad visus produktyviausius savo gyvenimo metus turėtų pašvęsti vaikams, kurie užaugę kartais nė ačiū už tai nepasako? Šiais laikais, kada būtinai užsispirta iškovoti moterims lygias teises bei asmeninę laisvę, atrodo beveik archaiška siūlyti, kad jaunos motinos svarbiausiąja gyvenimo ašimi būtų jos šeima-vaikai. Tačiau motinystės ir asmeninės laisvės klausimas daug komplikuočiau atrodo teorijoje, o praktikoje jis visai nesunkiai išsprendžiamas, jeigu pati moteris nors truputį tam skiria pastangų, parodo iniciatyvos ir apsukrumo, užuot keikusi savo likimą, nutraukusį ją nuo įdomios karjeros ir uždariusį namie su vaikais.

     Vaikų auginimo ir auklėjimo metai gali tapti neišsemiamų dvasinių turtų kasyklomis, jeigu moteris mokės jas atrasti. Vieną dieną, tikrai daug greičiau negu buvo tikėtasi, paskutinis paukščiukas išties sparnus, paliks gimtąjį lizdą ir tik nuo pačios motinos priklausys, ar ji naudosis tais surinktais turtais, ar pasijus nebereikalinga, atmesta, visiškai tuščia.

     Pagrindinis ir svarbiausias uždavinys jaunai moteriai, įžengiančiai į motinystės pareigas, yra apsisprendimas, kas jos asmeninei - dvasinei gerovei yra būtiniausia, be ko ji negalės egzistuoti, kam ji turėtų žūt-būt atrasti laiko. Vienai tai bus kokia nors visuomeninė veikla, kitai knygų skaitymas ar kurios nors mokslo šakos pagilinimas; dar kitai kuris nors užsiėmimas, kaip siuvimas, gėlių auginimas, piešimas ar kelių valandų darbas už namų sienų. Tik labai retais atvejais motina gali nuoširdžiai pasakyti, kad šeimos prižiūrėjimas užima kiekvieną jos laiko minutę. Laikas paprastai yra labai elastiškas — jį galima patempti tiek, kad į tas pačias valandas sudedama neįtikėtinas kiekis nuveiktų darbų. Tai liudija ir amerikietiškoji patarlė, kad greičiausiai kurį nors darbą įsiūlysi labiausiai užimtam žmogui. Svarbu tik drąsiai pasiskelbti laiko valdove ir anksčiau ar vėliau jis bus priverstas paklausti. Žinoma, dar nė vienas svarbus darbas nebuvo nuveiktas, kalbant su kaimyne per tvorą, gurkšnojant kavą su draugių pulkeliu ar be tikslo klaidžiojant po krautuves.

     Kartais, lyg akmuo, nekaltai paleistas nuo kalno, kuris pakalnę pasiekia jau su triuškinančia uolų srove, tie visi įdomūs veikimai ir užsiėmimai už namų sienų taip pavojingai pagausėja, kad motinystės ir asmeninės laisvės siekimo perspektyvas išmuša iš tinkamos pusiausvyros.

     Jeigu susidaro įspūdis, kad moderniosios motinos pašaukimas yra kupinas sunkumų, tai jų dar daugiau atitenka šių dienų lietuvei motinai, gyvenančiai svetimuose kraštuose. Šalia daugelio kasdieninių pavojų, nuo kurių tenka savo prieauglį saugoti ir globoti bet kuriai didmiesčio motinai, susipratusi lietuvė dar turi atsakomybę įpūsti ir išlaikyti savo vaikų sielose lietuviškumo liepsnelę. Tai labai nedėkingas, sunkus ir atsakingas darbas, kuriam įvertinimo nerasi nė spaudos puslapiuose, negirdėsi paskaitininkų žodžiuose Motinos Dienos proga. Kalbant apie lietuvę motiną, daug romantiškiau minėti "motulę prie ratelio" su abėcėle rankose arba motiną, raudančią partizano sūnaus. Kas drįstų šalia anų didvyrių pastatyti pvz. kad ir kurios nors lituanistinės mokyklos mokytoją ar tėvų komiteto narę, kurią nors pasišventusią skaučių vadovę, jaunučių ateitininkų globėją arba mamą, kuri kiekvieną šeštadienį, atvežusi vaikus į lietuvišką mokyklą, pati su jais sėdasi į mokinės suolą, kad geriau išmoktų savo protėvių kalbą. Be modernios, sąmoningos lietuvės motinos lietuvybės galas išeivijoje labai lengvai pramatomas.

     Tačiau, nežiūrint visų rimtų pastangų, viso pasišventimo, ateina valanda, kada kiekviena motina su baime žvelgia į prisiimtą atsakomybę ir pasijunta labai menka, silpna, susirūpinusi savo vaikų ateitimi. Nesvarbu, kiek savarankiška, moderni ar "išsilaisvinusi" moteris būtų, ateina valanda, kada ji pritrūksta jėgų ir jaučiasi paklydusi. Mūsų močiutės ir mamos kadaise turėjo specialų ginklą, su kuriuo nugalėdavo neįmanomas kliūtis. Tas ginklas toks paprastas ir kartu taip neginčytinai efektingas, kad kiekvienai motinai pravartu jį prisiminti. Tai malda į Dangiškąją Motiną. Mūsų prosenelės, močiutės ir motinos sėmėsi stiprybės iš jos ir todėl šiandien prisimenamos su pagarba, skirta tautos didvyrėms. Kodėl ir mums nepasikliauti motinų Motinos globa? Tada daug sunkenybių tikrai palengvėtų.