CHARLES PEGUI
O NAKTIE!
O Naktie, mano gražiausias išradime, mano didingiausias kūriny!
Mano gražiausias padare. Didžiausios Vilties būtybe!
Tu duodi Vilčiai daugiausia medžiagos.
Tu esi įrankis, esi pati esmė ir Vilties buveinė.
Ir tuo būdu taip pat didžiausio Gailestingumo pagrindas.
Nes tu užliūliuoji visą Kūriniją,
Viską atgaivinančiam miegui.
Kaip vaikas, guldomas j savo lovelę,
Kaip jo motina jį paguldo ir ji apkloja,
Kaip jį pabučiuoja (ji nebijo jo išbudinti. Jis taip giliai miega).
Kaip jo motina ji užkloja ir juokiasi, pabučiuoja į kaktą
Bežaisdama.
Ir jis taip pat šypsosi jai, šypsosi miegodamas.
Taip, o Naktie, juodake motina, visuotine motiną,
Ne vien tik vaikų motina (tai taip lengva),
Bet motina vyru ir netgi moterų, kas labai sunku,
Tai tu, Naktie, paguldai visą Kūriniją
Į kelių valandų lovą.
O Naktie, kur aš, Tėvas, paguldyčiau savo Kūriniją?
Aš džiaugiuos sukūręs naktį.
Naktie, mano gražiausias išradime, tu nuramini, nutildai, duodi poilsį
Skaudantiems sąnariams, pavargusiems nuo dienos darbo.
Tu nuramini, tu nutildai, tu ilsini
Skaudančias širdis,
Darbo nukamuotus kūnus, nuvargintus sąnarius, darbo išsekintas širdis,
Ir atpalaiduoji juos nuo kasdieniniu vargų bei rūpesčiu.
O Naktie, o mano dukra Naktie, dievobaimingiausia mano dukra,
Tu mane labiau šlovini Miege, negu tavo sesuo Diena mane garbina Darbe.
Nes žmogus dirbdamas mane šlovina tik savo darbu.
O miege aš pats save šlovinu, apleisdamas žmogų.
Naktie, tu esi vienintelė, kuri tvarstai žaizdas.
O Naktie, tu užliūliuoji visus padarus gaivinančiam miege.
Tu nuplauni visas žaizdas
Vieninteliam tyram vandeny, vieninteliam giliam vandeny.
O mano žvaigždėtoji Naktie, aš pirmiausia tave sukūriau,
Tave, kuri užmigdai, kuri palaidoji amžiname šešėlyje
Visus mano neramiausius padarus:
Nepažabojamą arklį, darbščią skruzdę,
Ir žmogų, šią neramybės pabaisą.
Naktie, tu sugebi užmigdyti žmogų,
Tą nenurimstanti šulini,
Ji, neramiausią iš visų kūrinijos padaru.
Tu nuramini, įkvepi ir paguodi.
Tu sutvarstai žaizdas ir nukamuotus sąnarius,
Tu užmigdai širdį, tu užmigdai kūnus,
Skaudančias širdis, skaudančius, pervargusius kūnus,
Mirtino nuovargio, rūpesčiu ir nerimo
Nukamuotus sąnarius, pertemptas strėnas.
Tu balzamu patepi kartėlio sudraskytas gerkles,
O mano kilniaširde dukra, aš pirmiausia tave sukūriau.
Naktie, tu esi šventa, Naktie, tu esi didelė, tu esi graži!
Naktis su dideliu apsiautalu.
Naktie, aš tave myliu ir tave sveikinu ir tave šlovinu,
Tu esi mano vyriausia dukra ir mano kūrinys.
O gražioji Naktie, įsisupusi į didelį apsiautalą,
O mano žvaigždėtų apsiautalų dukra,
Tu man primeni tą didžiąją tylą, buvusią pirma
Negu aš atidariau nedėkingumo užtvankas,
Ir tu man skelbi tą didelę tylą, kuri bus, kai aš jas uždarysiu.
O maloningoji, o didžioji, o šventoji, o gražioji Naktie,
Gal švenčiausia iš mano dukrų, o žvaigždėta mantija Naktie,
Tu man primeni tą didelę tylą, buvusią pasauly
Prieš žmogaus viešpatavimo pradžią.
Tu man skelbi tą didelę tylą, kuri bus
Pasibaigus žmogaus viešpatavimui, kai atimsiu savo skeptrą.
Ir aš kartais galvoju apie tai, nes tas žmogus Iš tikrųjų per daug triukšmauja.
Išvertė P. Gaučys