(Auschivitzo anka— Bažnyčios palaimintasis)
J. VENCKUS, S. J.
Praėjusiais metais (1971. X. 17.) Paulius VI šv. Petro bazilikoje paskelbė palaimintuoju Tėvą Maksimilijoną Kolbe. Jis buvo nacių nukankintas 1941 m. rugpiūčio 14 d. Kankinio mirtį jisai sutiko liūdnai pagarsėjusiame Auschwitze, kur žuvo apytikriai keturi milijonai lenkų ir žydų. Auschwitz yra vokiškas pavadinimas, o lenkiškas tos vietovės vardas yra Oswięcim, netoli Krokuvos miesto. Toje mirties stovykloje galėjo būti sugrūstų apie 200.000 kalinių. Mirties priemonės buvo įvairiausios ir šiurpulingiausios; jas galėjo išgalvoti tik iškrypęs protas ir baisiausios žmonių neapykantos kupina širdis: dujų kameros, nuodingi chemikalai, kartuvės, šautuvai ir badas. Šio straipsnio autoriui teko matyti pasibaisėtinus krematoriumus Dachau stovykloje, bet tie, kurie matė Auschwitz, pasakoja, kad ši stovykla perviršijo visas kitas, kad ir pats Dante savo "Pragare" negalėjo išgalvoti baisesnių scenų.
BŪSIMOJO KANKINIO JAUNYSTĖ
Raimondas Kolbe gimė 1894 m. netoli Lodzės, Lenkijoje. Šeima buvo kukli, tėvas rimtas, darbštus, turėjo nedidelę audimo įmonę. Motina — tikra šventoji: pamaldi, dievobaiminga, rūpinosi tik vaikais, virtuve ir bažnyčia. Pasakojama, kad berniukui pasirodžiusi Dievo Motina ir pasiūliusi pasirinkti du vainikus: baltą arba raudoną. Vėliau buvo aiškinama, kad raudonas vainikas simbolizavęs jo kankinio mirtį. Nesigilinsime į šio pasakojimo ar apsireiškimo prigimtį, tik žinoma, kad berniukas po to pasidarė labai rimtas ir didelis Dievo Motinos garbintojas. Toks pasiliko per visą savo gyvenimą.
Tėvai pranciškonai jo parapijoje vedė misijas. Per misijas pamokslininkai pasakė, kad prie Lvovo jie turi kolegiją, kur berniukai gali mokytis. Raimondas išdrįso ir ten nuvažiavo. Jis buvo labai talentingas, ir pranciškonai labai apsidžiaugė, kai jis pareiškė norą tapti vienuoliu. Viskas ėjo sklandžiai. Būdamas 17 m. amžiaus, jis padarė įžadus, gaudamas Maksimilijono vardą. Viršininkai jį pasiunčia į Romos Gregorianumo universitetą, kur jis gauna filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius.
TĖVAS M. KOLBE — APAŠTALAS
Ypač visus stebino Tėvo Kolbe didelė pagarba Dievo Motinai. Jis ją visuomet vadindavo Nekaltąja, o daugelį namų ir vienuoliškų savo įkurtų įstaigų jis vadino Nekaltosios vietovėmis (Nepokalanow). Jis įsteigė Marijos Karžygių draugiją ir pradėjo leisti šios draugijos mėnesinį žurnalą. Šie Marijos karžygiai susilaukė labai didelio pasisekimo, ne tik Lenkijoje, bet ir Italijoje, Belgijoje, Olandijoje. Vyresnieji, pastebėję Tėvo Kolbe nepaprastus organizacinius gabumus, jį išsiuntė į Japoniją. Ten, netoli Nagasaki, jis įsteigė "Marijos vietovę". Kai 1945 m. ten krito atominė bomba, ši Marijos vietovė visiškai nenukentėjo. 1932 m. panašius namus jis įsteigė Indijoje. Reikia stebėtis, kaip šis vienuolis, amžinas džiovininkas ir su skauduliais kūne, tiek daug galėjo dirbti. Dėl sveikatos turėjo palikti Japonijos misijas ir grįžti į savo gimtinę 1936 m. Dar prieš išvažiuodamas į misijas, jis buvo sumanęs daug naudingų darbų savo paties krašte. 1926 m. gavo iš kunigaikščio Drucki-Lubecki didelę nuosavybę netoli Varšuvos. Ten T. Kolbe įsteigė ištisą miestą su nuosava elektros stotim, spaustuve, ligonine, radijo stotim, ugniagesių komanda. Čia įsikūrė visos ordino mokyklos su filosofija, teologija ir naujokynu. Prieš pat karą čia buvo susibūrę 762 pranciškonai, 140 klierikų, 609 broliukai su įvairiomis specialybėmis, nes reikėjo daug specialistų aptarnauti toms visoms minėtoms įstaigoms. Tai buvo didžiausi vienuolių namai visame pasaulyje. T. Kolbe buvo labai geras vyresnysis, visur mokėjo išlaikyti vienuolišką dvasią, sakydamas, kad gražiausia Marijos vietovė yra žmogaus siela.
KRYŽIAUS KELIAS
Vokiečiai 1939 m. žaibo greitumu užpuolė Lenkiją. Tai buvo tamsiausia tautos gyvenimo naktis. Prasidėjo areštai, kalinimai ir šaudymai. Daug vienuolių, taip pat ir T. Kolbe, buvo suareštuota. Karas, kaip siaubas, greitai praėjo. Kaliniai buvo paleidžiami. Apie 14 mėnesių buvo ramu, bet 1941 m. vasario mėnesį vėl prasidėjo areštai. T. Kolbe su kitais vienuoliais buvo areštuotas ir išvežtas į Varšuvą. Po 3 mėnesių jis pateko į Auschwitzą. 53 metų amžiaus žmogus, chroniškas ligonis, be abejo, turėjo daug kentėti. Susirgęs tris savaites išgulėjo ligoninėje, paskui buvo perkeltas į kitą skyrių. 1941 m. liepos 31 d. pasklido žinia, kad iš to skyriaus pabėgo vienas kalinys. Iš vakaro komendantas pagrasino, kad bus blogai, jeigu pabėgėlis negrįš. Kitą rytą per patikrinimą buvo pranešta, kad kalinys negrįžo, užtat visi bus nubausti. Visi to skyriaus kaliniai buvo palikti karštoje vasaros saulėje, gavę tik pusę valandos sriubai srėbti, kuri buvo panašesnė į pamazgas, negu į sriubą.
“AŠ ESU KATALIKŲ KUNIGAS”
Vakare stovyklos komendantas, sušaukęs visus 20 to skyriaus kalinius, suriko: "Kadangi pabėgėlis neatsirado, tai 10 iš jūsų mirs badu". Pasmerktieji mirti badu negaudavo nei jokio valgio, nei gėrimo. Be valgio dar galima ilgiau išbūti, bet be vandens žmonės labai kankinasi. T. Kolbe nebuvo tų pasmerktųjų tarpe. Pasmerktieji pradėjo labai jaudintis, dejuoti, aimanuoti. Ypač vienas jų visai nustojo pusiausvyros ir pradėjo balsu šaukti: "Oi, Dieve, mano žmona, mano šeši vaikai, kaip jie be manęs gyvens, kas jais rūpinsis?" Štai netikėtai išeina vienas kalinys į priekį ir artinasi prie komendanto, kuris labai išsigando, manydamas, kad prieš jį daromas atentatas. Labai susijaudinęs, klausia, kas jis esąs ir ko norįs. Tas drąsuolis sako: "Aš esu katalikų kunigas. Aš neturiu šeimos, aš galiu mirti, bet paleisk šitą, o mane paimk jo vieton į badaujančiųjų celę". Komendantas susijaudino, nervingai mostelėjo ranka, tuo parodydamas, kad sutinka. Paėmė sąrašą, išbraukė F. Gajowniczek pavardę ir jo vieton įrašė Max Kolbe, kuris su kitais buvo nuvestas į badu mirštančiųjų celę. Tie žodžiai "aš esu katalikų kunigas", ištarti šioje vietoje ir šiose aplinkybėse, Tėvui Maksimilijonui Kolbe užpelnė palaimintojo ir vėliau, be abejo, užpelnys šventojo titulą. Jis įėjo į pačių garbingiausių Bažnyčios narių sąrašą — tapo šventu kankiniu. Tuose žodžiuose "aš esu katalikų kunigas" Paulius VI matė tiek grožio, tiek pasišventimo, tiek pasiaukojimo ir meilės, kad Bažnyčiai yra garbė turėti tokių kunigų, kurie sužiba kaip žvaigždės sunkiose sąlygose.
Paskutinės dienos toje mirties celėje praėjo pamaldžiai: visi kalbėjo rožančių, giedojo giesmes, kol vienas po kito sugriūdavo ir amžinai užmerkdavo akis. Jau antrą savaitę beliko keturi. Ilgiausiai ištvėrė T. Kolbe. Visiškai nevalgydamas ir negerdamas, jis sulaukė 14 dienų. Komendantui atrodė, kad tai per ilgai tęsiasi, į tą celę reikėjo kitus atgabenti, todėl slaugytojui įsakė jį pribaigti. T. Kolbe sėdėjo, atsirėmęs į sieną, kai įėjo slaugytojas su švirkštu. Kunigas ramiai atkišo kairiąją ranką, į kurią tuoj buvo suleista karbolinės rūkšties. Taip ir pasibaigė Tėvo Maksimilijono Kolbe žemiškasis gyvenimas.
Šio herojaus beatifikacija įvyko 1971 m. spalio 17 d. Tai buvo tikra apoteozė. Atvyko daug maldininkų iš Lenkijos, taip pat ir F. Gajowniczek, už kurį T. Kolbe mirė. Jis mirė už šią šeimą, grąžindamas žmonai vyrą, vaikams tėvą, savo krauju nupirkdamas tai šeimai laimę. Šeimai, kurios jis net nepažinojo. Tai mes vadiname krikščioniškąja meile. "Aš esu katalikų kunigas. Paleisk šitą, imk mane mirti už jį". Taip, tokių heroiškų artimo meilės pavyzdžių pasitaiko net ir dvidešimtame amžiuje!