JONAS ŠOLIŪNAS

     Kadangi kiekvienas civilizuotas žmogus yra socialinis gyvūnas, todėl jis taip pat turi domėtis ir politiniu gyvenimu. Pasiteisinimas, jog politika yra "nešvarus ir suktas verslas", negali būti priimtas kaip bet koks argumentas prieš aktyvią politinę veiklą. Negali būti pateisinta ir mūsų kai kurios visuomenės pasyvi laikysena politinės veiklos atžvilgiu, teigiant, jog, neturint savo valstybės, politikavimas šiandien tapo nerealiu ir negyvenimišku dalyku. Šį pasiteisinimą mes turime atmesti todėl, kad gyvename civilizuotoje bendruomenėje ir kiekvieno mūsų gyvenamojo krašto politinė santvarka mus įpareigoja to krašto politine veikla domėtis ir joje aktyviai dalyvauti.

     Ir vis dėlto mums yra gerai žinoma, kad lietuviškosios išeivijos jaunoji karta politine veikla (tiek lietuviška, tiek gyvenamojo krašto) mažai domisi. Tai liudija ne tik mūsų lietuviškųjų politinių partijų, bet ir gyvenamojo krašto politinės veiklos statistikos. Lietuviškasis jaunimas yra nepaprastai apatiškas politikai.

     Kur yra tos apatijos priežastys? Kodėl mūsų jaunimas nesidomi šita institucija, kuri yra pagrindas visam valstybiniam gyvastingumui ir pažangai?

     Grįžtelėkime truputį atgalios. Prisiminkime politinio gyvenimo padėtį Lietuvoje, tremtyje ir išeivijoje.

     Tiesa, laiko atžvilgiu tos kartos, kuri galėjo ir turėjo domėtis politine veikla dar nepriklausomoje Lietuvoje, dabar jau negalime jaunimu vadinti. Tačiau mes ją galime jaunuomene vadinti politinio subrendimo prasme. Mat, Lietuvoje dėl buvusios politinės santvarkos jaunimas politika nesidomėjo. Taip pat ir jaunos valstybės nepriklausomo gyvenimo laikotarpis buvo per trumpas jaunimo politiniam sąmoningumui išvystyti ir subrandinti.

     Lietuvoje jaunimas neturėjo politinės veiklos tradicijų, užtat ir tos veiklos pradžia buvo labai lėta ir sunki. Be to, turime prisiminti, kad nepriklausomos Lietuvos politinių partijų veikla buvo suvaržyta. Dėl to jaunimas, užuot domėjęsis politine veikla, pasuko kultūrine veiklos linkme. Išaugo domėjimasis kultūra, suklestėjo jaunimo apolitinės organizacijos.

     Tremties dienos Vokietijoje dar daugiau apkarpė ragus jaunimo politinei veiklai. Netekome valstybinės valdymosi aparatūros, o gyvenamoji aplinka nieko naujo nepasiūlė. Tiesa, mūsų buvusieji politinio gyvenimo vadai nuolatos bandė atkurti politinių partijų veiklą, bet jaunimas atkurtųjų politinių partijų veiklai daug entuziazmo neparodė. Ir atrodo, kad tremtyje jaunimo nenoras domėtis egzistuojančių partijų tik esama teoretine veikla buvo visai logiškas ir pateisinamas.

     Tačiau dabar turime save ir jaunimą paklausti, ar yra pateisinama dabartinė jaunimo apatija politinei veiklai? Ar jaunimas nenusikalsta abiems bendruomenėms — lietuviškajai ir gyvenamojo krašto — nesijungdamas aktyvion politinėn veiklon?

     Neverta spekuliuoti, kaip turėtų būti. Neverta taip pat ir bandyti atspėti, kas bus tolimoje ateityje. Geriau paminėkime tik keletą dalykų apie esamą padėtį ir svarbesnes apatiją iššaukiančias priežastis. Gal būt, tada kai kam paaiškės ir tolimesnė mūsų jaunimo politinės veiklos raida bei galimos kryptys.

     Gal būt, kai kas galvoja, jog jaunimo politinio sąmoningumo auklėjamąjį darbą ir tuo pačiu paskatą įsijungimui į politines partijas turėtų atlikti jaunimo organizacijos. Gal būt, taip galėtų būti. Tačiau tai jau būtų spekuliacija. Mes žinome, kad esamos lietuvių jaunimo organizacijos savo veikloje politikavimą ir politinį ugdymą palieka nuošaliai. Tai darome svarbiausia dėl to, kad daugumas jaunimo vadovų vis dar tebėra įsitikinę, jog politikavimas yra ne kas kita, kaip tautinis skaldymosi elementas, kuris įneštų organizacinėn veiklon bereikalingo nesutarimo. To skatinami vadovai visą politinį ugdymą palieka "seniams".

     Visai skirtinga priežastimi turime laikyti mūsų jaunimo nesijungimą gyvenamojo krašto politinėn veiklon. Čia tos priežasties svarbiausias faktorius yra sociologinis. Daugumas išeivių įsikūrė didmiesčiuose. O gyvenamųjų kraštų didmiesčių politinę veiklą dažniausiai kontroliuoja liberalusis, arba net radikalusis, politinis elementas.

     Daugumas jaunimo vis dar tebėra didelėje tėvų įtakoje. Ir jo galvoseną politinių įsitikinimų atžvilgiu labai įtaigoja tėvų politinės pažiūros.

     Mūsų vyresnioji karta yra konservatyvių pažiūrų. Užtat nenuostabu, kad, sakykime, JAV-bėse daugumas mūsų vyresniųjų yra linkę palaikyti respublikonų partiją. Kadangi ir daugumas jaunimo norėtų respublikonams priklausyti arba bent panašias pažiūras remti, didmiestinė dominuojanti politinė dauguma yra priešinga mūsų jaunimo pažiūroms.

     Jaunimas, nenorėdamas įsijungti į demokratų partiją ir matydamas įsijungimą į respublikonų eiles kaip beprasmiškumą, vengia politinės veiklos.

     Nėra abejonės, kad viena svarbiausių tos apatijos priežasčių yra savos valstybės politinės santvarkos nebuvimas. Dar daug mūsų tarpe yra jaunimo (atsiminkime, kad "jaunimas" politinės veiklos prasme gali būti laikomas tik tas, kuris jau yra subrendęs politinei veiklai — tai 25-40 metų amžiaus žmonės), kuriam politinė veikla reiškia kartu ir lietuvių visuomeninę veiklą. Tos abi visuomeninės veiklos sritys dar vis dažnai yra sutapatinamos.

     Dabar jau yra aišku, kad minėtojo jaunimo turimos arba atsivežtos lietuviškos politinės partijos nepatraukia. Didžiausioji priežastis yra nebuvimas konkretaus politinių partijų veiklos pagrindo. Daugumos jaunimo nuomonė yra ta, jog lietuviškos politinės partijos veikla yra beprasmiška, ir įsijungimas į partinę veiklą būtų tik tuščias laiko eikvojimas.

     Antra svarbia priežastimi, kodėl jaunimas nesijungia politinėn lietuvių veiklon, laikytina gana entuziastiškas jaunimo priklausymas įvairioms jaunimo nepolitinėms organizacijoms.

     Išeivijoje turėjome ir dar tebeturime pakankamą skaičių organizacijų, kurios pajėgia vienokiu ar kitokiu būdu daugumą jaunimo užangažuoti organizacinei veiklai. Tuo būdu jaunimo visuomeninės veiklos troškulys dar vis yra pasotinamas jaunimo organizacijų.

     Trečia priežastimi galima laikyti jaunimo pasukimą užsigarantuoti sau saugų materialinį rytojų, kurį prarado jų tėvai. Tėvų nelaimė, prarandant visa, kas buvo sukurta Lietuvoje, psichologiškai labai smarkiai įtaigoja jaunimą visomis priemonėmis veržtis į materialinio saugumo rojų naujoje žemėje.

     Jaunoji karta politinės veiklos tuštumą pakeitė domėjimusi savo profesiniu darbu bei kita kultūrine veikla. Užtat nenuostabu, kad šiandien turime visą eilę iškilių profesionalų darbo biržoje ir gausų skaičių inteligentų, įsijungusių į gyvenamojo krašto akademinę bendruomenę.

     Nemanome, kad esamoji padėtis greit pasikeistų. Anksčiau nurodytosios priežastys, manome, dar vis smarkiai kurį laiką įtaigos mūsų jaunimą nesijungti jokion politinėn veiklon, o visas savo kūrybines jėgas atiduoti konkretesnėms ir daugiau realioms visuomeninio gyvenimo apraiškoms.