JULIUS BALŠAITIS
Visų pirma tėvams norėčiau priminti pati svarbiausią auklėjimo principą — vieningumo principą. Tai reiškia, kad visose auklėjimo grandyse tėvai absoliučiai tarpusavyje sutartų ir tarp jų vaikų akyse nebūtų prieštaravimų, tenkinant vaikų užgaidas, keliant jiems reikalavimus, atsakant į jų poreikius ir norus. Tokio vieningumo privalo laikytis vaikų atžvilgiu seneliai ir kiti vyresnio amžiaus šeimos nariai. Jei kyla nesutarimai, vaikams jie neturi būti žinomi. Sistemingas nuolaidžiavimas, taikstymasis su vaiko užgaidomis, lepinimas vaikus demoralizuoja, skatina nesąžiningumui, tinginiavimui, aplaidumui ir kt. Neretai toks auklėjimas baigiasi katastrofa. Mano pažįstami augino sūnų Antanuką. Nuo pat gimimo dienos tėvai kiek tik galėdami juo rūpinosi, be galo jį mylėjo. Tačiau tėvas vaiką mylėjo saikingai, jo nelepino, netenkino ir nevykdė visų jo užgaidų, gerais jo darbais pasidžiaugdavo, o už blogus griežtai bausdavo. Tuo tarpu motina slaptai nuo tėvo lepino sūnų, pildė visus jo norus ir užgaidas, duodavo pinigų, keisdavo tėvo sprendimus. Bėgo metai, sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Jau pradinėse klasėse jis buvo nedrausmingas, toli gražu nepavyzdingas mokinys. Šeimoje dažnai kildavo triukšmas ir barniai dėl sūnaus mokymosi ir elgesio. Tėvas žūt būt norėjo siekti, kad augtų doras sūnus.
Tuo tarpu motina visą laiką gynė, visuomet ieškojo būdų sūnaus blogam mokymuisi ir elgesiui pateisinti ir toliau jam pataikavo, viską slėpdavo nuo tėvo. Pagaliau Antanas šiaip ne taip baigė aštuonias klases, pradėjo dirbti. Po darbo, neturėdamas ką veikti, slankiodavo gatvėmis, trindavosi prie kino teatrų, netruko surasti į save panašių draugų, su kuriais ir nusikalto. Atsidūręs teisiamųjų suole, matyt, gerai apgalvojęs trumpą savo gyvenimo kelią, visus nustebino savo požiūriu į tėvus. Teismo metu kaltinamasis apgailestavo, kad padarė didelį nusikaltimą, atsiprašinėjo savo tėvo, kad nepaisė jo patarimų, nevykdė jo reikalavimų ir atvirai pasmerkė motiną, kuri savo akla meile, lepinimu pasodino jį į kaltinamųjų suolą.
Labai svarbu šeimoje išlaikyti šiltus, artimus ir draugiškus santykius tarp tėvų ir vaikų. Vaikai visuomet, ypač priešmokyklinio amžiaus, nepaprastai viskuo domisi, tiek aplinkinio pasaulio daiktais, vaizdais, tiek išgirstais įvykiais. Jie apipila tėvus įvairiausiais klausimais, tik spėk atsakinėti. Jų smalsumas ir įkyri suaugusiems. Bet tėvai čia jau turi parodyti savo kantrybę, nepalikti neišaiškintų klausimų, vaikui nežinomų ir nesuprantamų dalykų. Žinoma, kai kada reikia ir diplomatijos. Sistemingai reikia domėtis ir vaikų veikla, dalintis jų įspūdžiais. Tėvai neturėtų pamiršti, kad jie didžiausi autoritetai vaikų akyse tol, kol artimi draugai, o ne sausi reikalautojai. Tie tėvai, kurie skundžiasi laiko stoka, nepabendrauja su vaikais, patys "kiša pagalį į ratus, kuriuose sėdi".
Virtuvėje triūsia motina, kambaryje solidžios išvaizdos tėvas skaito laikraštį. Į kambarį įeina ketvirtaklasė mergaitė.
— Tėveli, šiandien du penketukus gavau, — pasigyrė mergaitė.
Bet tėvas tik burbtelėjo "gerai", ir viskas. Jokio šiltesnio žodžio, pritarimo, susidomėjimo, bent pasididžiavimo dukra — nieko. Mergaitė, lyg musę krimtus, išslinko iš kambario.
Dar blogiau, kai "šeimos galva" visai nesikiša į vaikų auklėjimą, o visa šeimos ir vaikų auklėjimo bei priežiūros našta gula ant vienos motinos pečių.
Kartą, kaip komisijos narys, aplankiau vieno darbininko šeimą. Užėjome pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, padėti, kad vaikas į darželį būtų priimtas. Namuose radome tik vieną šeimininką. Pasisakėme kas esame, kokiu reikalu atėję, tačiau šeimininkas atvirai pareiškė: "Kalbėkime apie viską, o dėl vaikų kalbėkite su žmona, ji rūpinasi, aš nesikišu". Atrodo, neįtikėtina, bet tokių "šeimininkų" pasitaiko. Dar sunkiau būna šeimoj, kai panašių įsitikinimų "šeimos galvos" dar ir girtauja.
Daugelis tėvų yra geri mokyklos pagalbininkai ir talkininkai, dažnai užsuka į mokyklą. Bet tai dažniausiai pažangių, drausmingų mokinių tėvai. Gaila, bet reti svečiai mokykloje būna tėvai tų mokinių, kurie savo pažangumu, elgesiu mokytojams trukdo dirbti.
Labai nemalonu kalbėti apie tokius tėvus, kurie savo darbovietėse gerbiami ir giriami, darbo pirmūnai, gamybos novatoriai, puikūs specialistai, o su savo vaikais nesusitvarko. Pažįstu vieną inteligentų šeimą. Vyras ir žmona — gerbiami žmonės, o sūnus Gediminas eina šunkeliais. Jis mokykloje grubus, įžūlus, nedrausmingas, blogai mokosi, ir tėvai darosi bejėgiai jį suvaldyti. Atsiliepia praeityje padarytos auklėjimo klaidos.