JUOZAS PRUNSKIS

     Po visą pasaulį sklinda garsas, kad gražiausios pasaulyje kapinės yra Genovoje. Tai ir palenkė mane, keliaujant po Europą, sustoti tame Italijos mieste. Tai didžiausias Italijos uostas, Ligurijos provincijos sostinė, įsikūrusi toje vietoje, kur Viduržemio jūra giliausiai įsiskverbia į Europos žemyną. Miestas turi per 7000.000 gyventojų, labai kalnuotas, išaugęs jau Alpių papėdėje. Daugelyje vietų gatves, bent iš vienos pusės, reikėjo giliai iškasti ar net iškirsti, todėl prie šaligatvio daug kur mūro sienos, sutvirtinti šlaito kraštai. Jos nulipintos daugybe plakatų. Kadangi vietos daug, tai greta lipina po tris, keturis ir daugiau tokių pačių plakatų. Įspūdingiau. Išrašyta įvairių politinių šūkių, kaip — mirtis fašistams ar — šalin komunistai. Pripiešta kūjų su priekalais ar fašistų ženklų. Matyt, kaip Italijoje gyva politinė kova.

     Namai suglausti vienas prie kito. Neturėdamos kur baltinius džiauti, daug kur moterys juos iškabina pro langą. Tai įprasta italų miestuose. Prisižiūrėjau į gatves ir pastatus, apie porą kilometrų pėsčias žygiuodamas į garsiąsias kapines. Jos įrengtos upės pakrantėje, nuo gatvės aukštyn kylančiame kalne. Kitoje upės pusėje status uolos kalnas.

     Pirmas žvilgsnis man išblaškė mintį, kad tai gražiausios kapinės. Kapai čia vienas prie kito taip sustumti, kad vos yra siaurutis takeliukas, tik kojai padėt praeinant. Pasigendi tų dailių žaliuojančių vejelių, kokiomis mes galime gėrėtis pvz. Čikagos Lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau, be abejo, tai didingiausios kapinės su meniškai labai turtingais paminklais — statulomis, koplyčiomis. Jų kai kurios iškyla kaip gotiškos ar kito stiliaus meniškos bažnytėlės.

     Pačiame centre — didingas, majestotiškas, ilgas meniškas paminklas su Kristaus Prisikėlimo koplyčia, su kupola, rozetėmis. Aplinkui čia tiek palaidota įžymybių, kurių kapai papuošti meniškomis marmuro skulptūromis, išryškinant mirusiųjų nuopelnus, pasilikusiųjų liūdesį, prisikėlimo viltį, religinę paguodą. Daug kur velionis ar velionė skulptūrose vaizduojami lyg užmigę, angelų ir šventųjų apsupti. Čia vėl paminkle beliūdinti moteris, dailiai iškalta iš juodo marmuro. Kitur ištisi sarkofagai. Čia vėl paminklas su budinčiu angelu, saugančiu iki prisikels. Reikšmingas įrašas:

     Dormiunt in terrae pulvere, Evigilabunt in vitam aeternam, (Miega žemės dulkėse, Prisikels amžinam gyvenimui).

     Čia vėl prie kapo skulptūra moters su stambiu inkaru — prisikėlimo viltimi. Atskiros kapinės vaikams. Daug kur matyti kiparisai. Jų žalumas primena amžiną, nesibaigiantį gyvenimą, o jų tiesumas, kaip žvakės, su smailėjančia, į dangų kylančia viršūne, rodo, kur mirusiųjų viltis.

     Kapinės kuo tolyn, tuo labiau kyla į kalną, ir laidojimų vietos įrengtos kaskadomis, į kurias veda marmuro laiptai. Kapinių mauzoliejus dailus, ir vis dėlto nėra to meniško puošnumo, kokį galima pvz. matyti Čikagos Resurrection kapinių mauzoliejuje.

     Kalne prieinu paminklą, kur antkapio statula — sportininkas, žmogaus didumo, su sporto uniforma. Įrašas skelbia, kad paminklą pastatė visa Italija, reikšdama pagarbą savo amžinybėn nuėjusiam garsenybei Alfredo Gargiullo.

     Čia vėl iš marmuro iškalta gėlių puokštė prie kryžiaus. Stebina daili mozaika — kryžius, papuoštas žaliais vilties lapais. Vėl kapas, apdengtas ilga marmuro plokšte, į kurią įtvirtinta stambi grandis — lyg kad būtų už ko nusitverti ir atkelti angelui, kai ateis prisikėlimo valanda.

     Kitur vėl paminklas aukštos piramidės pavidalo. Dar kita koplyčia, išpuošta egiptiško stiliaus kolonomis. Atskiras plotelis skirtas laisvės kovotojų kapams. Tai kritusieji 1944-1945 m. Jų antkapius puošia nuotraukos.

     Kiekvienas kapas iš šonų, iš galų apstatytas marmuro plokštėmis, stambia plokšte iš viršaus apdengtas.

     Kapinės didelės, majestotiškos. Tokios kalnuotos, kad vyresniems būtų sunku vaikščioti, ir takuose kabo lentelės, rodančios kur sustoja specialūs autobusėliai, kurie išvežioja žmones po kapines.

     Yra ir palmių. Atsisėdau suolely po jomis, akis vedžiodamas po paminklus, išaugusius čia ilgais dešimtmečiais, su meniškais puošmenimis, kokius italai tikrai sugeba išradingai sukurti. Pačiose kapinėse žmonių nedaug, bet prie įėjimo vartų — nuostabi gausybė būdelių su margaspalvėmis gėlėmis.

     Labai verta buvo parai sustoti Genovoje ir pamatyti didingiausias pasaulio kapines, o vis dėlto — amžinam poilsiui norėčiau gulti, jei ne savo tėviškės Daugailių kapų kalnely, tai Šv. Kazimiero kapinių žaliuojančioje lygumoje Čikagoje.

     Sutrumpinęs pobūvį Genovoje, skubėjau į Milaną. Traukė garsioji katedra. Tai tikras meno stebuklas. Didžiausia gotikos katedra Italijoje, įžymiausias Milano meno kūrinys. Pradėta statyti 1386 m. Statyba ir gražinimas tęsiasi jau šeštas šimtmetis. Iš masyvaus pastato stiebiasi aukštyn gotikos bokšteliai, kurių viršūnėse įvairiausios statulos. Iš viso viduje ir iš lauko pusės čia esama daugiau kaip 3.000 statulų, meniškai sukurtų. Priešais dailiai lygiai su geometrinių figūrų papuošalais išgrįsta aikštė, iš kurios galima pajusti visa didingoji katedros perspektyva. Kai aikštėje sėdėjau ant paminklo pjedestalo, čia pat prisėdo ir du iš Libano atvykę studentai. Jie dar paklausė, kaip reikia rašyti "Duomo" — visų priimtą katedros ir aikštės vardą. Verta važiuoti tūkstančius kilometrų, kad pamatytumei šį gotikos meno stebuklą, kurio kolosaliniai darbai pareikalavo šimtmečių.

     Netoliese yra architekto Mengoni suprojektuota galerija Viktoro Emanuelio garbei. Arka ir visas gatvės susikryžiavimas dengtas stiklo kupolą. Milaniečių mėgstama lankyti, buriuotis vieta. Čia gatvėje vyksta sutelktų žmonių mitingėliai su karštais kalbėtojais.

     Dar varsnelę paėjus — didingieji pasaulinio garso Scala operos rūmai. Tai vadinamoji lyrinių menų šventovė, kurioje gali sutilpti 2.800 žiūrovų. Antrojo pasaulinio karo metu subombarduota, bet dabar pilnai atstatyta, žavi savo klasiško meno formomis. Atstatytuose rūmuose atidarymo spektaklį dirigavo Toscanini.

     Bet milaniečių gyvenimas koncentruojasi toje plačioje katedros aikštėje. Čia skamba gitaros melodijos ir jaunimo dainos. Vaikai stebi iš rankų penimus balandžius. Kiti su dėmesiu akis įsmeigę į saulėleidžio spindulių apšviestą katedrą, su šventaisiais ir furijomis ant karnizų. Katedros dailios durys tai kaip savita meno paroda. Daug dailininkų čia dirbo. Apie juos galima išgirsti katedroje, įmetus pinigėlį ir klausantis iš įrašytos juostelės paaiškinimų anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar ispanų kalbomis — tiek daug čia iš įvairių tautų turistų privažiuoja. Grindys — juodo, rudo, balto marmuro inkrustacijos.

     Užsuku į netoliese esantį pasauliečių knygyną. Nuostabiai daug religinių ir kitokių knygų italai prisispausdinę. Nors daugumas minkštais viršeliais, bet kainos nėra labai pigios.

     Patogiai permiegojau kunigų bendrabuty. Nakvynė ir trys pavalgymai — 9 dol. Buvo kiek keista matyti, kad valgomajame kiekvienas sėdo prie atskiro stalo, bet šnekėdamiesi kai kurie susišukavo. Seselių tvarkoma jauna italė vikriai visiems patarnavo.

     Sekantį rytą išžygiavau Milano gatvėmis. Daug šventųjų vardų: Šv. Tomo, Šv. Jono, Šv. Margaritos, Šv. Petro, Švč. Marijos ir panašiais vardais gatvės. Svarbiausia, ieškojau Leonardo da Vinci piešto Paskutinės vakarienės paveikslo. Jis prie Malonių Dievo Motinos bažnyčios. Radau, bet koplyčia užrakinta, neįleidžia iki 10 val., o man tą pat dieną reikia išvažiuoti. Įeinu į bažnyčią. Klausykloje sėdi kunigas - domininkonas. Išsakau jam savo rūpestį. Jis atsiliepia:

     — Nieko negaliu padėti. Anksčiau ta koplyčia su garsiuoju Paskutinės vakarienės paveikslu priklausė mūsų vienuolynui, bet kai Napoleonas užėmė Milaną, atėmė, suvalstybino, tai ir dabar valstybės žinioje. Atidarys tik dešimtą.

     Reikėjo palaukti. Jau iš anksto rinkosi turistų grupės. Kai įleido, sustojome prieš tą kelių šimtų metų senumo paveikslą sienoje. Jau vietomis išblukęs, bet labai įspūdingas. Jo reprodukcijos paplitusios po visą pasaulį. Genialaus dailininko perteikta tų pirmųjų mišių rimtis su įspūdinga jų dalyvių — Kristaus ir apaštalų ekspresija.

     Prisiminiau, kad dailininkas rūpestingai ieškojo tinkamesnių tipų, kurdamas įvairių apaštalų veidus. Šv. Jonui atrado itin dailų jaunikaitį. Paveikslą kūrė ilgai. Jam ypač sunku buvo rasti žmogų, iš kurio nupieštų Judą. Po ilgesnio ieškojimo surado, kuris savo atstumiančiais bruožais buvo tinkamas pavaizduoti Išganytojo išdavėją. Koks gi buvo nustebimas, kai paaiškėjo, kad tai tas pats, kuris pozavo piešiant šv. Joną, tik, nugrimzdęs į miesto padugnių gyvenimą, po kelerių metų pasidarė daugiau panašus į Judą...

     Keliavau toliau Milano gatvėmis. Priėjau senutę šv. Ambroziejaus statytą bažnyčią. Čia vyskupas baigė mišias ir jau laimino žmones. Vėl užėjau paminklą kare žuvusiems milaniečiams. Prie jo degė amžina ugnis. Netoliese ir Švč. Širdies katalikų universitetas, kuriame studijas išėjo ir mūsų gabioji dr. Agutė Šidlauskaitė.