RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS GEGUŽĖ/MAY 1977 VOLUME XXVIII NO. 5

IR VIS MOTULĖ PRIE RATELIO...

145

 Danutė Bindokienė

MES NORIME MATYTI JĖZŲ

147

 Nina Gailiūnienė

AMAZONĖS MITO PRASMĖ

152

 A. Maceina

AŠ IR TU

157

 A. L.

EILĖRAŠČIAI

158

 Dalia Staniškienė

IŠ DVIRATININKO KELIONIŲ (V)

159

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

CHARIZMATINIO SĄJŪDŽIO PARAŠTĖJE

164

 Jurgis Gliauda

DVIEJŲ VEIKSMŲ ŠEIMOS DRAMA

168

 Vytautas Kasnis

KALBĖKIME SU VAIKAIS LIETUVIŠKAI

171

 Danutė Bindokienė

KODĖL MES NEKALBAME LIETUVIŠKAI

174

 Vida Didžbalytė

TĖVYNĖJE

175

 D. ir G. Vakariai

KALBA

178

 Juozas Vaišnys, S.J.

‘LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSO LAIMĖTOJAI

180

 Redakcija

Šis numeris iliustruotas dail. Magdalenos Stankūnienės kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Motinos kultas giliai jaugęs lietuvio širdyje. Kiek skambių eilių sudėta, kiek jausmo išsakyta trims didžiosioms, lietuvių pamiltosioms, motinoms: Dievo Motinai Marijai, motinai žemei-tėvynei ir savo biologinei motinai. Argi nuostabu, kad pats gyvybiškiausias, gausiais žiedais kaišytas, metų mėnuo skirtas motinos garbei? Gegužyje motinystės paslaptį šnabžda kiekvienas žiedo pumpuras, skardena paukštis prie lizdo ir dūzgia bitelė pirmuosiuose žieduose.

     Lietuviškosios motinos sąvokoje sukaupta visa mūsų tautinės gyvybės mistika, visa kančia, džiaugsmas, pasiaukojimas ir meilė. Tik paminėkime lietuvę motiną, ir pasąmonėje pradės dūgzti ratelis, o dvi mylinčios galvos — motinos ir vaiko — vėl palinks ties atversta knyga. Tą lietuvę motiną prie ratelio atsivežėme iš tėvynės lyg švenčiausią relikviją ir išvyniojome iš atminimų skrynios dugno kiekviename motinos dienos minėjime. Argi atsirastų toks nepatriotiškas kalbėtojas, kuris nepaminėtų lietuvės motinos reikšmės Lietuvos istorijoje, nenulenktų galvos prieš jos atliktą lietuvybės išlaikymo darbą?

     Ir tada klausytojų mintyse nuaidi atodūsis: "Pasikeitė lietuvė motina, pasikeitė..

     Gal pasikeitė, o gal ir ne. Priklauso, kokius pasikeitimus pastebime, kokių skirtumų ieškome. Jeigu mėginsime ieškoti liaudies dainų “motulės sengalvėlės", skarele apsigobusios, raukšlių vagotu veidu ir virpančiomis nuo darbo rankomis, tai sunkiai atrasime. Šiandieninės lietuvės motinos išorinis pasikeitimas yra laiko ir mados padiktuotas. Daug kuo ji skiriasi nuo anų laikų kaimo moterėlės. Modernioji lietuvė motina, gyvenanti svetimų kraštų

Magdalena Stankūnienė   Iš ciklo “Moters darbai” (grafika)

didmiesčiuose, yra išsilavinusi, ne vien savo šeimos ratelyje užsidariusi. Tas skirtumas ne būtinai blogas: vargu, ar kas iš sentimentaliųjų kalbėtojų norėtų grįžti į anuos laikus...

 (Laiškų lietuviams konkurse premijuotas straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

     Kad trūksta dvasinių pašaukimų, girdi taip dažnai sakant, kaip trūksta energijos. Mažai kreipiau dėmesio į vieną ir kitą. Kodėl turėčiau? Namuose šilta. Automobilis važiuoja. Einu į mišias, kada noriu — šeštadienio vakare, sekmadienio rytą ar vakare. Trūkumas, kuriuo rūpinasi valdžios ir bažnyčios galvos, manęs asmeniškai dar nepalietė. Taip bent atrodė, kol nebuvau matęs "ROOTS" televizijoj.

     Komitetai kuriami, planai svarstomi, kaip sumedžioti kandidatus dvasiniams pašaukimams. Jaučiuosi nesaugus, kaip Kunta Kinte... Tai rodo, kad esu jaunosios kartos atstovas. Vyras ar mergaitė — nesvarbu. Pašaukimams reikia abiejų lyčių. Svarbu jaunystė. Ir vėl asociacija primena Kunta Kinte ir jo likimo draugus. Net ir medžioklės tikslas atrodo panašus. Reikia darbo jėgos... sielų plantacijose...

KAS YRA PAŠAUKIMAS?

     Pašaukimas yra įgimtas palinkimas, stiprus troškimas būti kunigu, daktaru, policininku, rašytoju ar kuo kitu. Charakteringa, kad toks stiprus palinkimas vienai ar kitai profesijai ar darbui jaučiamas iš mažens.

     Jėzus buvo tik 12 metų berniukas. Pirmą kartą Jeruzalėje. Pirmą kartą šventykloje. Išgirdęs žinovus aiškinant Šventraštį, Jėzus iš karto pasijuto namuose. Užmiršo viską — gimtinę ir tėvus.

     "Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" — stebisi vaikas, kai motina Jį bara už suteiktą rūpestį ir išgąstį. Kas gali užginčyti, kad toks įgimtas palinkimas (dažnai su specialiais įgimtais gabumais, reikalingais tai profesijai) nėra Dievo įdiegtas žmogaus sieloje? O jei taip, tai ar žmogus, jo vedamas, pasirenka policininko ar kunigo profesiją, jis lygiai nueina rūpintis "savo Tėvo reikalais"...

     Tačiau religinis pašaukimas kažkodėl dengiamas misticizmu. Žymus dvasiškis, paklaustas TV reporterio, kas yra religinis pašaukimas (religious vocation), atsakė: "A man's response to a special God's call".

A. MACEINA

     Mes, racionalistiškojo amžiaus augintiniai, ne kartą ironiškai šypsomės, girdėdami kalbant apie senųjų amžių padavimus, mitus ir legendas. Juk visa tai, pagal sausą mūsų galvojimo būdą, yra tik nežabotos vaizduotės padarai, nei mokslui, nei praktiškam gyvenimui neturį jokios reikšmės. Bet mes dažnai užmirštame, kad pirmykščio žmogaus ir pirmykščio gyvenimo kalba buvo meno kalba. Šiandien mes galvojame sąvokomis, tuo tarpu pirmykštis žmogus, kaip ir vaikas, galvojo vaizdais ir simboliais. Bet kas galės tvirtinti, kad šitų vaizdų bei simbolių pagrinduose neglūdi tam tikra idėja, kad jie nėra išraiška tų gerų laikų, to auksinio amžiaus, apie kurį dainavo visi poetai ir kurio atsiminimas yra įstrigęs visų tautų sąmonėj. Jais ir apipinti tosios pirmykštės laimės įvykiai, jais lydimos šiurpulingos katastrofos, padariusios žmogų liūdnu šios tikrovės tremtiniu, o mitiškojo paukščio gyvybės grūdo ieškojime argi neglūdi žmonijos nemirtingumo ilgesys ir nepatenkinamas veržimasis atgauti prarastąjį rojų? Todėl labai gražiai ir labai teisingai Görres yra pasakęs, kad "žmogus šitam perijode buvo somnambulis; kaip hipnotiškam miege jis vaikščiojo, nejausdamas pats savęs, pasinėręs tik pasaulio sąmonėj; jo galvojimas buvo sapnavimas. Bet šitie sapnai buvo tikri". Intuityviškoj ekstazėj jis pažino žmogų, pasaulį ir Dievą. Čia jis suprato giliausias gyvenimo problemas ir jas išreiškė simboliniu būdu. Tai ir yra mitų, legendų ir padavimo kilimo metas. Bet šituose intuityviškuose pirmykščio žmogaus veizdėjimuose ir simboliškoje jo kalboje glūdi gilios metafiziškos idėjos, kurios iššifruotos atskleidžia mums ne vieną svarbią gyvenimo mintį. Jau ir Ciceronas pasakė, kad "juo senovė buvo arčiau pradžios ir dieviškos kilmės, juo geriau suprato tai, kas buvo tiesa".

     Taigi, kaip paleontologai kasasi gilyn į žemę, norėdami surasti pirmykštį josios stovį, taip mes turime kastis į žmonijos dvasios lobyną, norėdami pažinti vieną arba kitą problemą pirmykščiam josios skaidrume. Laikas yra daugelio priešas. Jis apkloja gyvenimo supratimą storais dulkių sluoksniais, ir reikia daug vargo, kol jas nupūti ir vienur kitur pamatai blizgančią mintį. Idėjų paleontologija, dvasinis kasinėjimasis po žmonijos palikimą iš tikro atvertų daug naujų dalykų, daug ką paaiškintų, apreikštų ir nušviestų.

Ji ištekėjo už jo, nes su juo buvo taip smagu, ir išsiskyrė, nes jis buvo lepšė.

Kai aš atsakau telefonu, tai trumpai ir mandagiai, tačiau tu — kaip kirviu nukerti.

Aš pakviečiau tave į restoraną, kuris yra jaukus ir nuošalus, tačiau tu mane atvedei į tokią landynę.

Mano draugai yra linksmi ir malonūs, o tavo — nepraustaburniai.

Mūsų šeimoje yra tik nesusipratimų, o tavo — barniai, tikras pragaras.

Neturtingojo vaikas yra kvailas arba protiškai atsilikęs, turtingo — nepakankamai imlus. Neturtingojo vaikas siunčiamas į beprotnamį, turtingojo — į specialią mokyklą.

Dalia Staniškienė

NAKTIES TYLOJ

Šią naktį taip tylu.
Ramu. Tik laikrodis tuksena.
Tik jis ir mano nerami širdis ...
Vaikai jau miega.
Už lango vaikščioja šešėliai ...
Bijau. Gal tai neramios mintys mano?...
Tyla. Čia taip ramu —
Tik nerimu, tarytum senas laikrodis,
Tuksena ilgesio pilna širdis ...
O taip norėčiau nieko, nieko
Šiąnakt nebejausti ...
Ir — kaip vaikai — paskęst sapne ...
Minutėm, valandom tuksena nerimas
Ir skausmas... Ramybė
Jau negrįš šią tylią naktį
Pas mane ...

KAŽKAS PASAKĖ

Kažkas pasakė, kažkas šnabždėjo,
Kad džiaugsmą gimdo laukų vėjelis
Ir ramunėlė balta prie kelio
Palinksta jo švelniam glėby ...
Apsidairai, apsižiūri:
Nereikia žodžiu —
Lūpos verias, o mintys kyla į mėlynę
Ir šoktelia džiaugsmu širdis ...
Ir ji, lyg paukštė, iš narvelio
Pakyla į erdves, į tolį...
Kažkas pasakė, pažadėjo:
Laimingam būt... tereikia vėjo ...

 

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.],

LYGUMOJE IŠDYGĘ KALNAI

     Kone kiekvienas turistas, iš Čikagos vykstantis į Juodąsias Kalvas, būtinai užsuka pamatyti "žemių, blogų keliauti". Tokia yra šios vietos angliško vardo kilmė — Badlands. Iš niekur nieko lygumoje staigiai išlindusi iš žemės šiurpi masė kalnų. Vieni tuzinais stiepiasi aukštyn ploni ir smaili, kaip kokie bažnyčių bokštai, kiti nuožulnūs, kaip piramidės, dar kiti dunkso, kaip kokios niūrios kelių aukštų tvirtovės su giliausia praraja aplinkui; yra panašių ir j žmogų, tik milžiniško dydžio.

     Dėl savo traukiančio ir bauginančio grožio tų kalnų teritorija (apie 40 mylių ilgio ir 20 mylių pločio) 1939 m. JAV Kongreso aktu buvo paskelbta krašto paminkline vieta. Visu jos ilgumu dabar eina kelias, kurio pravedimas inžinieriams kaštavo nemaža galvosūkio. Raktinėse vietose įrengtos aikštelės sustoti ir grožėtis didingu gamtovaizdžiu. Diena, kurią per tuos kalnus važiavau, pasitaikė tokia graži, kad puikesnės nebegalėjau norėti fotografavimui.

     Vienoje aikštelėje sustojus, prie manęs prisigretino toks vyras su gražia pažiūrėti barzda. Ėmė teirautis apie dviratį ir kelionę. Sušnekus pasirodė, kad tai norvegų kilimo jūrininkas, o įdomiausia — kaip tik tarnavęs laive General Taylor, kai aš juo 1950 m. kėliausi iš Vokietijos į JAV. Pakvietė mane kaip kokį seną pažįstamą į savo treilerį pietų, pristatė žmonai, su kuria atostogauja, papasakojo įdomių dalykų apie laivininkystę. Dabar dirba Texaco bendrovėje, vežiodamas tanklaiviu naftą.

MILŽINIŠKA VAISTINĖ

     Iš kalnų išvažiavus, kelias tuojau eina pro Wall miestelį, plačiai išgarsintą savo vaistinės. Daugelyje Amerikos ir Kanados vaistinių, kaip žinia, šalia medikamentų, galima pirktis daug kitų daiktų, net pavalgyti. Toji Wall vaistinė išaugusi į didelį kelių halių pastatą, vasaros mėnesiais samdo 150 tarnautojų, jos kavinėje vienu metu gali susėsti užkandžiams 475 žmonės. Turistinio sezono metu kasdien per vaistinę pereina vidutiniškai 10.000 žmonių (pačiame miestelyje gyventojų tik 800). Pats ten užėjęs mačiau, kad klientų sausakimšai, vietomis reikia prasiskinti kelią alkūnėmis, kaip seniau Lietuvoje per atlaidų prekymetį. Daiktų per metus parduodama maždaug už milijoną dolerių.

 (Knygos "Šventoji DvasiaBažnyčios atnaujintoja" pasirodymo proga)

Jurgis Gliauda

     Senas graikų žodis charizma (dovana), kilęs iš plačios sąvokos charis (malonė), pirmųjų amžių krikščionybėje buvo suprantamas kaip galėjimas daryti stebuklus ir kalbėti įvairiomis kalbomis. Dabar įdomiame charizmatiniame sąjūdyje terminu charizma vadinamas sugebėjimas išsiveržti iš kasdienybės varžtų, dvasiškai priartėti prie Dievo pažinimo. Buvimas charizmos dvelkmėje reiškia aukščiausią tikėjimo stadiją: pažinimą. Charizmai grąžinta charis sąvoka: charizma yra malonė.

     Charizmatinis katalikų Bažnyčios sąjūdis ieško kelio į malonės stovį. Čia tuo tarpu neįvelta separatizmo, sektantizmo, egotizmo momentų. Sąjūdis toleruojamas. Sąjūdyje viešai dalyvauja daug dvasiškių. Sąjūdžio žingsnių atgarsių girdėti ir lietuvių visuomenėje. Plačioji knygų serija "Krikščionis gyvenime" pastarųjų dienų laida davė savo skaitytojams knygą "Šventoji Dvasia — Bažnyčios atnaujintoja". Knygą paruošė prelatas Vytautas Balčiūnas, įdėjęs į knygą savo rašinį, sesers Onos Mikailaitės paskaitą ir Bažnyčios dignitorių bei suvažiavimų nuomones apie charizmatinį sąjūdį.

     Tad knygos duomenys dosnūs ir lakoniški, kategoriški ir aiškūs. Dėkoju prelatui Vytautui Balčiūnui. Jis atsiuntė man kalėdinę dovaną: čia aptariamą knygą su savo linkėjimais. Ir tai buvo vada ir akstinas pabuvoti charizmatinio sąjūdžio paraštėje.

     Ši graži dovana susišaukia su senu, 1952 metų, kunigo Vytauto Bagdanavičiaus pasiūlymu recenzuoti kunigo dr. J. Vaitkevičiaus M.I.C. knygą "Gyvoji Dvasia", milžinišką mąstymų kiekvienai metų dienai seriją. Nuostabiai sueina tos dvi knygos — tokia laidų metų distancija ir toks sąskambis tematikoje. Mąstymas yra stimulas. Mąstymo metodai ir formos — įvairovė.

     Ir šios nesistematizuotos pastabos, kurias dėstau charizmos bei charizmatinio sąjūdžio dingstimi, kaip tik ir kilo, charizmatiniam sąjūdžiui raginant, tomis temomis domėtis ne teologą, ne dogmatiką, bet tą pasaulietį, kuris lanko bažnyčią, šlepsena rutinos takais ir... dargi... nuoširdžiai baidosi drastiškų sukrėtimų tradicijoje.

     Charizmos, artėjimo prie pilnutinio Dievo suvokimo, siekis — palaimos stovis. Dabar tikrai charizmatinio sąjūdžio entuziastai negalvoja galį gauti galias daryti stebuklus, bet jie tiki stebuklu savyje: kisti ir tobulėti dvasioje. Tas noras dalyvauti sąjūdyje, kuris ieško Dievo malonių, yra stebuklas modernaus žmogaus gyvenžiūroje. Mūsų laikmetyje stebuklo sąvoka transformuota į miražinį oriškumą, atnauijnta, praplėsta. Scholastikai iki šiol reikalauja iš žengiančiojo į altorių garbę turėti savo aktyve bent porą fizinių stebuklų. Bet kodėl nėra respekto dvasiniam stebuklui, kuris toks nesusekamas, intymus, reikšmingesnis savo apimtimi už fizinį?

(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)

Vytautas Kasnis

     Su Kostu Virbiliūnu-Virbiliausku, kažkada buvusiu Virbiliowskiu, susipažinau universitete. Mudu buvome vieninteliai vyrai dideliame moterų būryje, kurie lankėme rytines paskaitas. Po metų pažintis virto draugyste, o okupacijų laikotarpiu ir giminystė užsimezgė, nes jo pusbrolis vedė mano pusseserę.

     Kilęs iš bajorų giminės, mokėjo daug kalbų, rimtai studijavo ir buvo labai religingas. Mergaitės jį šventuolėliu vadindavo. Mokslas ir knygos buvo jo gyvenimo džiaugsmas. Draugų, be manęs, lyg ir neturėjo. Buvo kuklus, nedrąsus, vengė pažinčių, kad nesutrukdytų jam laiko. Mėgo muziką, lankė operą, teatrą. Kai tik laikas leisdavo, vykdavo į tėvo dvarą ir talkindavo ūkio darbuose. Žiūrėk — tik nuvažiuos ten, persimes keliais žodžiais su tėvais, ir tuoj bėga į tvartą pas savo mėgstamą arklį. Paskiau — į laukus. Tai piemenį pavaduoja, tai bedirbantį berną. Su jais jis būdavo nuoširdžiai draugiškas, mėgdavo pasikalbėti.

     Universitete mergaitės jį gaudyte gaudydavo. Dažnai gautus iš jų meilės laiškus dėdavo į stalčių, perskaitęs tik kelis pirmuosius sakinius. Jis mergaičių vengdavo, sakydamas, kad neturi laiko su jomis draugauti. Bet šiaip su jomis būdavo labai džentelmeniškas. Į pasimatymus, pasilinksminimus neidavo, bet su viena kita nueidavo į operą, teatrą, dažniausiai pasikviesdamas neturtingą studentę. Ieškojo su juo pažinčių ir ne viena mamytė, svajodama įsivilioti į žentus.

     Mudu gyvenome viename dideliame name. Jis turėjo kambarį trečiame, o aš antrame aukšte. Šeimininko duktė, neprisiviliojusi Kosto, užpyko ant jo ir išvažiavo į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją. Netrukus ir tėvai, pardavę namą, išvyko į Šiaulius. Atsikėlė, anksčiau Klaipėdoje gyvenusieji, nauji namo šeimininkai.

     Vieną vakarą, man grįžus namo, į kambarį lėkte įlėkė Kostas. Tas pats Kostas, mano geras draugas, gražiai nuaugęs vyras, bet nebe tas pats manieringas džentelmenas, visados buvęs kuklus, šaltas, nedrąsus, ramiai kalbantis. Jis, pribėgęs prie manęs, pradėjo mane purtinti už pečių, o aš, nebežinodamas ar čia realybė, ar sapnas, iš karto nebesusigaudžiau, ką jis nori pasakyti, kas čia įvyko ar įvyks. O jis jau nebekalbėjo, o šaukė:

     —    Ar tu matei ją? O, kokia ji graži... Kokia ji protinga... Gerai skambina pianinu, gražiai dainuoja. Moka anglų ir vokiečių kalbas. Aš ją mokysiu prancūzų ir ispanų, o ji mane anglų... Rytoj eisime pas ją. Supažindinsiu. Pakvietė mudu vakarienės. ..

Danutė Bindokienė

     Sena lietuviška patarlė teigia: "Kas kam rūpi, tai ant liežuvio tupi". O išeivijos lietuviams labai rūpi, kad lietuviškoji veikla (spauda, mokyklos, organizacijos, parapijos) neišnyktų su dabartine karta, kad gyvuotų, klestėtų bent iki to laiko, kol kelsis laisva Lietuva. Tą "olimpinę" lietuvybės liepsną atnešėme per vandenynus, įpūtėme svetimuose kraštuose ir kurstome, rūpinamės, kad skaisčiai liepsnotų, neišblėstų.

     Tokiais sparnuotais žodžiais, ne vienoje paskaitoje patriotiško kalbėtojo kartotais, galime kalbėti apie dabartį (jeigu esame optimistai). Ateitis — jaunimo rankose. Tas jaunimas prirašys laikraščius, veiks organizacijose, mokytojaus lituanistinėse mokyklose, rinks aukas Vasario 16 proga... Argi mūsų lietuviškas jaunimas tūkstančiais nesuvažiuoja į Tautinių šokių šventes, nesuruošia pasaulinio masto kongresų, nerenka parašų po peticijomis ir nemoka pasigaminti eglutės papuošalų iš popierinių šiaudelių?.. Kas gali užginčyti jaunimo lietuviškumą? Kai dabartinės gretos išeis j suaugusiųjų eiles, į jų vietą ateis jaunesnieji ir t.t.

     Toks galvojimas ir patogus, ir optimistiškas. Tačiau reikia nepamiršti, kad lietuviškumo apraiška nepasibaigia kalveliu, stovykliniu savaitgaliu ar šokiais, grojant lietuvio vadovaujamam orkestrui. Vienas iš pagrindinių lietuviškumo ženklų yra kalba — lietuvių kalbos mokėjimas ir jos vartojimas.

     Spaudoje mūsų korespondentai ne kartą pasigardžiuodami džiaugiasi, kad tokių ir tokių veikėjų sūnelis-dukrelė, sukaktuvinės puotos metu užkalbinti, lietuviškai prašnekėjo. Įsivaizduokite: lietuvių tėvų vaikai lietuviškai moka! Tai bent sensacija, verta spaudos puslapių!

     Taip ir knieti paklausti rašeivos: keliais sakiniais su tuo sūneliu ar dukrele persimetė? Apie kq buvo kalbėta? Ar tas pokalbis tik šitaip nenuskambėjo:

     —    Ar studijuoji dabar?

     —    Studijuoju.

     —    Kiek dar metų liko mokytis?

     —    Du metai, tada baigsiu.

     —    Kaip patinka svečiai ir puota?

     —    Gerai.

Vida Didžbalytė, V kl. mokinė

     — Kalbėkite lietuviškai! Vaikai, atsiminkite, jog jūs esat lietuviai! — vis skamba mūsų ausyse.

     Skaitome, rašome ir girdime, kad yra labai svarbu kalbėti lietuviškai. Mokyklose mokytojai mus ragina lietuviškai kalbėti. Laikraščiuose taip pat rašoma, kad jaunimas turi lietuviškai kalbėti, kitaip jis nutaus, nebebus lietuviškas.

     Kas šeštadienį aš lankau Kristijono Donelaičio aukštesniąją lituanistinę mokyklą ir dažnai galvoju: iš tikrųjų, kodėl mes nekalbame lietuviškai? Man atrodo, kad priežastys yra trys:

     1)    Mes esame gimę Amerikoje ir, nors apie Lietuvą esame daug girdėję, mažai kas esame ją savo akimis matę. Lietuva mums pasiliko tarytum graži vaikystės pasaka.

     2)    Mokyklose ne visi mūsų draugai yra lietuviai. Pamokos yra anglų kalba, ir mes taip įprantame kalbėti angliškai, kad pasidaro lengviau su draugais net lituanistinėje mokykloje angliškai kalbėti.

     3)    Mūsų lietuviškas žodynas yra menkas ir sunku išsireikšti, kai tuo tarpu angliškai mes galime visas mintis ir idėjas išsakyti be jokių pastangų. Dažnai mes pasirenkame lengvesnį kelią ir kalbame angliškai.

     Bet ar negalim šias priežastis panaikinti? Kuo daugiau sužinosime apie Lietuvą, tuo lengviau mums pasidarys lietuviškai kalbėti ir mieliau stengsimės tą kalbą vartoti. Jeigu mažai lietuviškai mokame, tai kodėl nesimokome daugiau? Lituanistinėje mokykloje mums dėsto Lietuvos istoriją, geografiją, literatūrą, gramatiką, sintaksę, tautosaką, apie Lietuvos žmones: jų būdą, tradicijas, gyvenimą ir papročius. Mes ten dainuojame lietuviškas dainas ir šokame tautinius šokius. Yra pakankamai lietuviškų organizacijų jaunimui: skautai, ateitininkai, tautinių šokių grupės ir chorai.

Paruošė DANUTĖir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVIAI SAVAMOKSLIAI MENININKAI PASAKOJASI APIE SAVE

     LTSR Liaudies meno rūmuose yra saugomi šimtai Lietuvos paprastų žmonių meistrų ir menininkų gyvenimo aprašymų. Jie parašyti nuoširdžiai paprasta, sodria paprastų žmonių kalba. Jų turinį sudaro šių žmonių gyvenimo vargai ir kūrybinis džiaugsmas. Aprašymai susegti į tris storus aplankus. Štai keletas užrašytų istorijų.

STEPAS SATKŪNAS, tapytojas. Pirmą kartą pasirodė 1974 m. vasarą respublikinėje dailės parodoje "Šlovė darbui". Joje buvo iškabinęs keturis vaizdinius paveikslus. Vaizduotė padėjo nelengvam darbininko kelyje. Vaikystėje buvo piemuo, jaunystėje — pusbernis, batsiuvys, nevykęs statybininkas, dažytojas. Dirbo Kauno batų remonto dirbtuvėje. Klaipėdoje geležinkelio stotyje, Klaipėdos ir Šiaulių "Maiste", "Kauno audiniuose". Tarybinis aktyvistas, vandentiekio tikrintojas. Šiandien pensininkas. Savęs nelaiko talentingu, o tik nori pirmauti, nugalėti kitus ir pasižymėti. Jo manymu, nugali noras nugalėti. Laisvą laiką praleidžia gamtoje. Visa tai, ką pastebi, bando atkurti savo paveiksluose.

ANTANAS DRUNGILAS, tapytojas. Apie save rašo, kad, iš piemens išbėgęs, tarnaudavo dvaruose. Žiemą dirbdavo vaikams žaislus, paukščių iškamšas, įvairius drožinius, jų tarpe ir smūtkelius. Salantų miesto pirmoje meno saviveiklos apžiūroje buvo apdovanotas garbės raštu. Prisipažįsta, kad trūksta žinių ir įgūdžio rankose. Pastebi savo klaidas, kurių neįstengia ištaisyti. Ateityje numato kurti Lietuvos senovę iš pasakų, legendų bei padavimų, o taip pat iš istorijos lobyno, kad būsimoms kartoms liktų mūsų protėvių aukšta kultūra. Šiandien jau pensininkas.

ALEKSAS MOCKUS, medžio drožėjas. Talentą paveldėjo iš tėvų. Tėvas buvo žemės darbininkas ir iš medžio dirbo buitinius reikmenis. Motina buvo gera audėja ir verpėja. Vasarą piemenaudamas nepaleisdavo iš rankų peilio. Šiandien, sulaukęs senatvės, gyvena Šilutėje ir drožinėja skulptūras. Mėgstamiausi drožiniai iš senovės lietuvių tikėjimo: augalų dievas Patrimpas, užsiskriejęs plačiu ploščiu, eina per laukus laimindamas sėją. Bangpūtys — žvejų dievas.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

LYGINAMIEJI FRAZEOLOGIZMAI

     Jau pirmiau ne kartą šiame skyriuje esame pateikę įvairių vaizdingų frazeologizmų iš liaudies šnekamosios kalbos. Vieni jų dažniau yra užtinkami viename Lietuvos krašte, kiti — kitame, bet nemaža jų jau yra patekę ir į mūsų bendrinę kalbą. Jie gali praturtinti tiek mūsų rašytinę, tiek šnekamąją kalbą. Mūsų liaudies kalba yra pilna įvairiausių vaizdingų palyginimų, vadinamų lyginamaisiais frazeologizmais. Čia pateiksime pluoštą tokių lyginamųjų frazeologizmų, kuriuos suskirstysime į keturias grupes pagal sinoniminių veiksmažodžių reikšmes: 1. greitai bėgti, eiti, važiuoti, lėkti ir pan., 2. lakstyti, bėgioti, 3. garsiai rėkti, šaukti, dainuoti, 4. tylėti.

1.

     kaip aitvaras: Lekia kaip aitvaras. Nulėkė kaip aitvaras, net žemė sudrebėjo.

     kaip akis išdegęs: Tas vaikas atlėkė kaip akis išdegęs. Kur taip skuti kaip akis išdegęs? Bėga kaip akių išdegtas (J.Jabl.).

     kaip arklys: Lekia kaip arklys, o sakosi sergąs.

     kaip arklys, dagį po uodega gavęs: Bėga kaip arklys, dagį po uodega gavęs.

Magdalena Stankūnienė   Ananaso žiedas (aliejus)

     lyg audra: Pro duris lyg audra įlėkė mokyklos vedėja.

     kaip avis, į uodegą įkirpta: Kurgi taip leki lyg avis, į uodegą įkirpta?

     kaip bimbalas, smilgą apžergęs: Lekia kaip bimbalas, smilgą apžergęs. kaip bitė: Kaip bitė parlėkė. kaip bitės įkąstas: Bėga kaip bitės įkąstas.

     Šių metų konkursui buvo atsiųsti devyni straipsniai. Vertinimo komisija (kun. V. Bagdonavičius, D. Bindokienė, O. Eivienė, A. Likanderienė ir kun. J. Prunskis), apsvarsčiusi atsiųstus rašinius, paskyrė tokias premijas: I ir II (po 125 dol.) Ninai Gailiūnienei ir Lilei Gražulienei, III (75 dol.) Gražinai Kriaučiūnienei, IV (50 dol.) kun. Anicetui Tamošaičiui, S.J., V (25 dol.) Daliai Staniškienei. Premijų mecenatai: dr. L. Kriaučeliūnas150 dol., J. Lieponis100 dol., kun. I. Urbonas75 dol., S. Rudokienė50 dol., kun. J. Prunskis25 dol. Jiems nuoširdi padėka.

     Premijos buvo įteiktos balandžio mėn. 29 d. Jaunimo Centre. Meninę programą atliko akt. Jonas Kelečius. Plačiau apie tai bus kitame "Laiškų lietuviams" numeryje.

     Šiame numeryje jau spausdiname Ninos Gailiūnienės premijuotą straipsnį..

ATSIŲSTA PAMINĖTI

A. Saulaitis, S.J. SKAUTIŠKŲJŲ VIENETŲ VADOVAI IR VADOVĖS. Išleido Lietuvių Skaučių Seserija ir Lietuvių Skautų Brolija. Tai didelė 495 puslapių knyga, kurioje sutelkta daug medžiagos, naudingos skautų vadovams.

LIETUVIŲ IMIGRACIJOS BRAZILIJON PENKIASDEŠIMTMETIS (1926-1976). Redagavo ir išleido Lietuvių imigracijos Brazilijon penkiasdešimtmečio komitetas. Labai gausiai iliustruotas Brazilijos lietuvių istorijos leidinys. 207 psl.

Migelis Unamuno. VIENOS AISTROS ISTORIJA. Romanas. Išvertė Povilas Gaučys. Išleido “Rūta” 1977 m. Viršelis Vytauto Virkau. 195 psl.

Kun. K. Žitkus. KRYŽIAUS KELIAS. Išleido Kanados Lietuvių Katalikų Centro Liturginė komisija. Iliustracijos Vytauto Pranaičio. Finansavo kun. Jonas Staškevičius.

Redakcijos pastaba.Visų čia paminėtų knygų kaina nepažymėta. Tai yra tam tikras minusas išleistai knygai. Norintieji paštu užsisakyti knygą, nežino, kiek pinigų siųsti. Jau skaitytojai dažnai dėl to skundėsi.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 14. Iš lietuvių kalbos išvertė kun. K. Pugevičius. Išleido Lietuvių Katalikų Kunigų Vienybė Amerikoje 1977 m.

Į LAISVĘ. Nr. 69(106). Leidžia Lietuvių Fronto bičiuliai tris kartus per metus. Metinė prenumerata Australijoje, JAV ir Kanadoje — 7 dol., kitur — 5 dol. Administracijos adresas: 7034 Hartcrest Dr., Rancho Pals Verdes, Cal. 90274.