RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS VASARIS/FEBRUARY 1977 VOLUME XXVIII NO. 2

AR NE GERIAU “PRINCIPUS” PASILIKTI SAU?

37

 Juozas Vaišnys, S.J.

AMERIKOS SPAUDA BEI TELEVIZIJA IR GALIMYBĖS LIETUVIAMS

40

 Bruno Markaitis, S.J.

GYVENIMO MOZAIKA

44

 Juozas Prunskis

IŠ DVIRATININKO KELIONIŲ (II)

47

 A. Tamošaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

50

 Z. Tenisonaitė ir E. Juodvalkytė

NEBIJOKIME PAMATYTI SAVĘS . . .

51

 Vytautas Kasnis

VASARIO 16-TOJI

56

 Rasa Lukoševičiūtė

TĖVYNĖJE

58

 D. ir G. Vakariai

ALEKSANDRAS FLEMING

62

 Juozas Venckus, S.J.

KALBA

64

 Juozas Vaišnys, S.J.

NUO NAKTIGONĖS PRIE VASAROS VARTŲ

66

 Jurgis Gliauda

ATGARSIAI

69

 Skaitytojai

ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ

70

 Birutė Nagienė

TRUMPAI IŠ VISUR

71

 J. Pr.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

72

 Redakcija

Šis numeris iliustruotas dail. Anastazijos Tamošaitienės kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Švenčiant vasario šešioliktąją, gal ne vienam kyla klausimas: ar ši sukaktis mums turėtų suteikti daugiau džiaugsmo, ar liūdesio? Džiaugtis tikrai nėra ko. Taip sunkiai iškovota Lietuvos nepriklausomybė tęsėsi tik dvidešimt dvejus metus. Jau eina trisdešimt septintieji metai, kai mes jos vėl neturime. Tad gal liūdėti? Liūdesys visiškai nieko nepadės. Vasario šešioliktosios minėjimas mums turėtų būti ne džiaugsmo, ne liūdesio, bet susimąstymo diena. O mąstyti tikrai yra apie ką.

     1.    Pirmiausia visi turėtume aiškiai suprasti, kad mūsų laisvės ir nepriklausomybės atgavimu nesirūpina ir nesirūpins nė viena tauta pasaulyje, išskiriant mus, lietuvius. Lietuvius, gyvenančius ir čia, išeivijoje, ir ypač ten, Lietuvoje, kurie nepriklausomybės netekimą išgyvena daug sunkiau ir konkrečiau negu mes.

     2.    Esame labai maža tautelė, mūsų yra tiek nedaug. Daugelis žmonių pasaulyje visai nežino, kas ta Lietuva ir kur ji yra. O ir tie, kurie šiek tiek apie ją žino, ne ką nusimano apie jos istoriją. Dažniausiai mano, kad ji kažkokiu neaiškiu Pirmojo pasaulinio karo pasekmių vystymusi netyčia atsirado ir vėl tuoj pradingo. Jos teisės į laisvą, nepriklausomą gyvenimą jiems nesuprantamos.

     3.    Dabartinė padėtis dar gali tęstis ilgai, tad, norint turėti nepriklausomybės vilčių, būtinai reikia dar ilgai išlikti lietuviais ir ten, ir čia. O tai nebus jau taip lengva. Ten, Lietuvoje, okupantas stengiasi visus išblaškyti, sumaišyti ir surusinti. Čia, išeivijoje, pamažu, bet pastoviai veikia tas garsusis "katilas", kuris jau yra suvirinęs ir sulydęs į vieną masę tūkstančius ir mūsų, ir kitų tautybių ateivių.

A.Tamošaitienė    Tautinis šokis

     4.    Tad esame ne tik maža tautelė, bet ir dar suskaldyta į dvi dalis: vieni gyvena ten, kiti čia. Paprastai kiekvienas suskaldymas ar susiskaldymas silpnina, bet šiose aplinkybėse gal ir gerai, kad ne visi pasiliko ten vargo vargti, kad nemaža dalis pateko į laisvus kraštus, kur gali kitus supažindinti su mūsų tauta, su jos praeitimi, su liūdna dabartimi ir su aiškiomis teisėmis į nepriklausomą gyvenimą. Ten pasilikusieji to negali, tačiau jie veda pagrindinę rezistencinę kovą prieš okupantą ir jo kėslus. Ir jų, ir mūsų tikslai tie patys, nors kovos metodai dažnai skirtingi. Koks nors ryšys tarp jų ir mūsų yra būtinas. Turime vieni kitiems padėti, vieni kitus padrąsinti. Tai turėtų suprasti kiekvienas protingas lietuvis.

 (Tęsinys iš praėjusio numerio)
BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Nereikia ilgai įrodinėti, kad televizija Amerikoje, neužmirštant visur esančio tranzistorinio radijo, kurį turi kiekvienas vaikas, yra kur kas svarbesnis ir įtakingesnis veiksnys, negu spauda. Tačiau televizija (ir radijas) esmingiau priklauso nuo skelbimų bei reklamos, negu spauda. Pirmiausia, televizija gali turėti daug funkcijų. Ii gali informuoti, mokyti, o taip pat tendencingai skleisti mažiau teisingas idėjas ir nuomones. Tačiau iš esmės televizija yra pramoginis veiksnys. Nežiūrint to, kad ji mums pateikia vietines, tautines ir tarptautines žinias, kad ji dažnai mus informuoja įvairiausiose srityse nuo branduolinės energijos iki vandens chlorinavimo, nuo Amerikos revoliucijos kovose prieš Anglijos karalių iki aplinkos ir oro švarinimo didmiesčiuose, daugiausia laiko mes visi — jauni ir vyresnieji — prie televizijos praleidžiame ne mokydamiesi, bet pramogaudami, atseit, žiūrėdami programų, kurios skirtos poilsiui, atsipalaidavimui, užsimiršimui, o taip pat mūsų smalsumo patenkinimui arba aštresnių įspūdžių pergyvenimui.

     Kadangi televizija pagrindinai priklauso nuo skelbimų, nuo reklamų, tai beveik visas jos funkcijas skatina, palaiko ir duoda pastovumą pinigo ir pelno veiksniai. Todėl ne pati televizija, kaip komunikacijos priemonė, siekia milijoninių žiūrovų, bet biznio pasaulis investuoja milijonus milijonų dolerių, turėdamas vieną tikslą — pasirūpinti milijonus klientų savo prekei įpiršti ir parduoti. Jam pirmiausia svarbu pelnas. Jis nesidomi nei kultūros kėlimu, nei estetikos puoselėjimu, nei meninių bei moralinių vertybių skleidimu bei ugdymu. Biznio pasaulis suinteresuotas tik tuo, kas didina pelną, ir kovoja prieš tai, kas pelną mažina.

     Šio biznieriško tikslo įtakoje Amerikoje išsivystė galingos ir pelningos reklamavimo technikos institucijos (advertising agencies). Jų tikslas — atrasti būdą ir kelius, kaip išreklamuoti kliento biznį televizijoje, nepamirštant radijo ir spaudos, siekiant milijoninės publikos. Todėl tokios prekybos ir pramonės bendrovės, kaip General Motors, Coca Cola, Pepsi Cola, General Electric, Bell Telephone su visomis subdivizijomis. International Telephone and Telegraph, Du Pont ir t.t., yra suinteresuotos pirkėjų rinka, viršijančia 40 milijonų žiūrovų. Dėl to reklamavimo agentūros, kurioms yra duotas šis uždavinys, ieško televizijai programos, kuri pritrauktų ne rinktinę publiką, bet plačiąsias mases, suinteresuotas ne kultūra bei menais, o greičiau filmu arba kokiu nors populiariu sportu: futbolu, beisbolu, krepšiniu ir pan.

JUOZAS PRUNSKIS

BŪTINAI REIKIA MEILĖS

     Nuostabų gyvenimo faktą žurnalui "Guidposts" papasakojo Allendale, Mich., gyvenanti Conni Coffey. Ji būtinai norėjo įdukrinti kūdikį. Teko daug kartų lankyti įstaigas, pasirašinėti įvairius dokumentus, kol pagaliau vieną sausio mėnesio dieną į O'Hare aerodromą atskraidino jų šeimai naują dukterį iš Korėjos. Jų šeima jau turėjo du vaikučius 5 ir 2 m., bet dėl vadinamojo RH faktoriaus jie daugiau vaikų negalėjo turėti, o būtinai norėjo. įsūnijimo įstaigos pirmenybę teikė bevaikėms poroms, taigi jiems teko sutikti su gavimu mergytės iš Azijos, ir tai ne visai sveikos. Mergytė buvo našlaitė. Jos laukė keletą mėnesių. Ji buvo susirgusi tymais, vidurių liga ir buvo padėta į našlaityno ligoninę. Coffey šeima uoliai meldėsi, kad tik ji pasveikusi atvyktų.

     Kai mergytė buvo atskraidinta, ir naujoji motina paėmė ją ant rankų, mažytė nė akių nepravėrė. Conni buvo atsivežusi paruošto pieno, bet mergytė suko galvytę į šalį, visai nepaliesdama. Namuose rado, kad mergytės temperatūra buvo pakilusi iki 103, ir vis tiek ji nieko negėrė. Ji jau buvo septynių mėnesių, o jos laikymasis buvo daugiau lyg septynių savaičių. Nugabeno pas vaikų specialistą. Šis ilgai tikrino, kol pasakė, kad jos karštis yra dėl ausies uždegimo. Be to — jos sveikata pašlijusi dėl nesimaitinimo. Liepė būtinai priversti valgyti. Tai buvo šeimai labai sunkus uždavinys. Mergytė tris dienas pragulėjo su karščiu, neatmerkdama akučių. Vėl nugabeno pas daktarą. Šis pasakė, kad, jeigu ji gyvens, ji gali būti viena ausimi visai kurčia.

     Naujieji tėvai ėmė dar su didesniu rūpesčiu ją globoti, dar karščiau melstis. Ir čia Conni prisiminė, kaip įsūnijimo įstaigos tarnautojas buvo pasakęs, kad tėvų nustoję korėjiečiai vaikai sugniuždavo, netekę motinos meilės. Kai kurie kūdikiai, likę našlaičiais, tiesiog lyg nuspręsdavo mirti. Jie nustodavo valgyti, nutraukdavo ryšį su svetimais žmonėmis.

     Naujoji įdukrintosios motina, užgulusi ant lopšelio, mažytei kalbėjo, kaip ją myli. Paėmusi ant rankų liūliavo, o mergytės kūnelis traukydavosi spazmais, ir ji bandė išsiveržti iš apkabinimų. Conni pakaitomis su vyru ją nešiojo. Pasikvietė ir savo tėvus, kurie taip pat įsijungė į nuolatinės meilės reiškimus, mažytę nešiodami ant rankų.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

IŠ ČIKAGOS Į PROVINCIJĄ

     Atostogų man buvo skirta rugpiūčio mėnesį. Grįžęs iš Dainavos, kur liepos antrąją pusę kapelionavau stovyklaujančioms lietuvaitėms, kitos dienos rytą susikabinau ant dviračio kelionei reikalingus daiktus ir išvykau. Tų daiktų susidaro keletas ryšulių: palapinė, miegmaišis, čiužinys, tualeto reikmenys, maistas, fotografavimo prietaisai, baltiniai ir drabužiai, neskaitant gerokos krūvelės mažesnių daiktų — kišeninės lemputės, peilio, taisymo įrankių, pirmosios pagalbos dėžutės, uodų purškalo, virvės ir kabliukų džiovinti drabužiams, pluošto žemėlapių. Bet, truputį pakombinavus, viskas gražiai ant dviračio sutelpa.

     Kas galima, buvau dar prieš stovyklą susipakavęs, kad galėčiau negaišdamas leistis į priekį ir nepavėlavęs grįžti namo. Dviratininkui laikas brangus, nes važiavimą daug kas trukdo, jei pakeliui pasitaiko, svarbiausia šie trys: kalnai, lietūs ir priešingi vėjai. O kelio laukė daugiau kaip 2.000 mylių — per 3.000 kilometrų. Buvau pasirinkęs vykti į Juodąsias Kalvas, Black Hills,vakarinėje Pietų Dakotos valstybėje. Kaip didžiausia įdomybė traukė jų Rushmore kalno granite iškalti keturi JAV prezidentai, kurių paveikslą laikraščiuose buvau matęs dar Lietuvoje eidamas į mokyklą. Juodosiomis tos kalvos vadinamos dėl jose augančių Ponderosos giminės pušų, kurių spygliai į save krintančios šviesos daugiau sugeria, negu atmuša, tuo būdu darydamos girias tamsias pažiūrėti.

     Netoli Čikagos sustojau Downers Grove priemiestyje aplankyti savo kaimynų iš Lietuvos — Martyno ir Veronikos Kasparaičių, gyvenančių su savo dukteria ir žentu, kurių dvi augančios mergaitės ne tik geros muzikės, bet ir dviratininkės. Ten visada pasijuntu kaip namie, savo gimtajame Lietuvos kaime. Martynas (praėjusiųjų metų lapkričio 1 d. atsiskyręs su šiuo pasauliu) ilgą laiką buvo Tėvynės Mylėtojų Draugijos sekretorius. Toji 1896 m. Amerikoje įsteigta draugija išvarė pasigėrėtiną vagą mūsų kultūros dirvoje: leido lietuviškas knygas, be mokesčio aprūpino savo ir Lietuvoje leistais veikalais skaityklas, sanatorijas, ligonines ir panašias įstaigas, ugdė savo nariuose švietimąsi ir tėvynės meilę, buvo įsteigusi Moksleivių fondą, vėliau pavadintą Kultūros fondo vardu.

     Čia pavaišintas pietų, dar duotas pasiimti užkandžio vakarienei ir aprodytas jų naują parapijos bažnyčią, išvažiavau toliau. Nuo ten galėjau leistis sparčiau ir įdomiau, nes kelias didmiesčio bei priemiesčių gatvėmis ir lėtas dėl eismo šviesų, ir nedaug ką rodantis pro virtines namų.

Zenta Tenisonaitė

SAULĖLYDIS

Vakaro saulėlydis toks trumpas,
debesys pakyla — milžinai.
Saulė leidžiasi i vario jūra, smunka.
Mont St. Michel tenai dar pamatai.

Vakaro saulėlydis toks trumpas.
Ir žmogaus gyvenimas bus panašus.
Kaip balta žuvėdra garsiai tik sušunka
ir antai jau eina i kapus ...

ASTRONAUTAI

Sidabrinės žaižaros tik pasipylė,
ir žalčiai auksiniai raitosi žemai.
Kas per nematytas dangaus gylis!
Kas per skliautai ir nakties kerai!

Spindi saulės mėlynos ir šaltos.
Paukščiu takas, tolimi ūkai.
Tik žmogus visai mažytis baltas
šaukia visatai — mes angelai!


(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)

Vytautas Kasnis

SUSITIKIMAS PRIE AUTOBUSO

     —    Sveikutis! Sveikutis! Tai seniai tave bemačiau, — balsiai sveikina mane ponia Joniškienė, kad net visi, belaukią autobuso, sužiuro. — Maniau, kad miškuose su kiškiais gyveni, o čia dar po miestą besibaladoji. Kaip žmona, vaikai, tai seniai visus mačiau, —    ji vis čiauška. — Mat, ir mes išsikėlėme į priemiestį, tai ir draugų nebesusitinkame.

     —    O kaip jūs visi trys laikotės? — klausiu aš. — Kaip mano draugas Kazimieras, kaip duktė Julė. Puiki mergaitė, graži, protinga, gera skautė, lietuvaitė. Gaus gerą vyrą. Tik neatiduok jos kokiam čigonui.

     Julytė gera, — sako ji, lyg ir liūdnesniu balsu, — bet nuo tų amerikoniukų negaliu atitraukti. Vieną nubaidau, kitas prikimba, o lietuviuko nesuranda. Tai tas toks, tas kitoks, vis nuo jų bėga. Baisu ir pagalvoti. Tu pakalbink ją, jis vis tave giria, gerai prisimena iš stovyklos, gal paklausys tavo patarimų.

     —    Su Kazimieru, tai žinai, sena pasaka, —    tęsė ji toliau, kai jau sėdėjome autobuse.

     —    Pamato bobos sijoną ir vejasi paskui. Tu juk jį gerai pažįsti — viename suole trynėtės. Atvirai pasakius, nebesugyvename. Riejamės, piaunamės, vis dažniau pagalvoju apie skyrybas, dažnai vienas kitam net jomis pagrasiname, pagąsdiname. Pasikarščiavusi kelis kartus buvau apsisprendusi palikti namus ir išeiti. Net bandžiau.

     —    O kurgi būtum ėjusi, — įsiterpiau. — Greičiausiai turi numačiusi vietą ir, tur būt. kas nors vilioja. Gal ką nors jau įsižiūrėjusi?

Rasa Lukoševičiūtė

     Vasaris — lietuvių gyvenime reikšmingas mėnuo. Bent vieną kartą metuose atgyja visos lietuvių kolonijos; atgyja ir visi lietuviai, atlikdami savo tautinę pareigą, švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės šventę. Kaip iš knygos, visi minėjimai seka tą pačią eigą: ruošiamos liūdniausios paskaitos, renkami daugiausia jaudinantys eilėraščiai, dainos, vaidinimai, prisimenami žiauriausi Lietuvos istorijos įvykiai. Kartu liūdėdami vienoje salėje, mes minime savo tautos Nepriklausomybės šventę!?

     Šiame straipsnyje norėtųsi pažvelgti į mūsų Nepriklausomybės minėjimų reikšmę ir jų tikslus.

     Pereitais metais J.A.Valstybės šventė savo 200 metų Nepriklausomybės šventę. Specifiniai projektai, tikslūs uždaviniai buvo vykdomi per visas Amerikos valstybes. Visi pasaulio kraštai vienokiu ar kitokiu būdu sveikino Ameriką jos antrojo šimtmečio proga. Prieš dešimt metų Kanada minėjo savo šimtmetį. Ta proga Montrealyje buvo surengta net Pasaulinė paroda, kurią aplankė milijonai žmonių iš viso pasaulio. Abudu kraštai, telkdami visas savo jėgas, su dideliu pasididžiavimu jungė visus savo piliečius masiniams pasireiškimams, kurie atkreipė visų pasaulio kraštų dėmesį.

     Labai sunku ir iš tikrųjų net ir neįmanoma lygint JAV ir Kanadą su Sovietų milžino okupuota Lietuva. Esame maža tauta ir tik tremtyje galim veikti laisvai ir išreikšti savo sąžinės bei valios troškimus. Aišku, kad mums neįmanoma suruošti tokio masto šventes, kaip Amerikos ir Kanados. Ir tikrai, lietuviai skirtingai mini savo tautos Nepriklausomybės šventę: liūdesys, nusivylimas ir neapykanta gaubia minėjimų turinį, prisimenant baisiausius karo audrų ir okupacijų išgyvenimus ir dažnai apgailint savo likimą. Žvelgiant į mūsų minėjimus, susidaro įspūdis, kad mes metai iš metų nutolstam su gailesčiu 40-50 metų į praeitį ir išreiškiam savo susirūpinimą ir pasipiktinimą mūsų tautos nuoskaudoms.

 


Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

SENOVĖS LIETUVIAI TURĖJO PALINKIMĄ RENGTIS BALTAI

     Literatūros, meno ir kritikos žurnalas “Pergalė" išspausdino meno istorikės dr. Halinos Kairiūkštės-Jacinienės "Lietuvių tautos dangovės istorijos" ištrauką, jos 80-tųjų gimimo metinių proga. Ji tvirtina, kad senovės lietuviai vilkėjo daugiausia savo gamybos baltais lininiais (rečiau baltais vilnoniais) drabužiais. Šį senovės lietuvių palinkimą į baltą spalvą pastebėjo net Vakarų Europos valstybės.

     19 a. lenkų istorikas V. A. Maciejovskis rašė, kad lietuviai, paprasti žmonės, labai mėgo baltą spalvą. Simanas Daukantas savo raštuose daug kur užsimena, kad lietuvės senovėje baltą drabužį dėvėjo. Moterys galvą baltais nuometais rutuliavo taip grakščiai ir puikiai, jog iki šiai dienai vyrai, pagerbdami moteris, baltomis galvomis vadina. Moterų ir merginų išeiginių drabužių buvo balti marškiniai.

     1857-1863 m. lenkas A. Kosaževskis savo pastabose apie žemaičius pastebėjo, kad nepaprastą simpatiją jie jaučia baltai spalvai. Avis augina kaip galima balčiausias ir labai rūpestingai.

     Aukštaičių padavimuose pasakojama, kad senovės lietuviai pagonys vilkėjo baltais drobiniais drabužiais. Paprastai žmonių atsiminimai išliko iki mūsų dienų. Baudžiavos laikais moterys dėvėdavo baltais pakuliniais trinyčiais ir tokiais pat sijonais. 1940 m. tarp Vilniaus krašto lietuvių rinktos tautinės žinios liudija, kad seniau drabužiai tik balti būdavo.

     Baltą paprastų žmonių aprangą, baltus marškinius ir kelnes, baltą savo darbo sermėgą, ypač vasarą, savo raštuose pažymi ne vienas svetimtautis, rašęs apie Lietuvą.

     L. Rėza 1818 m. mini baltus drobinius vasarą dėvimus vyrų ir moterų trinyčius. Jis rašo, kad trinyčiai yra tiek vyrų, tiek moterų balčiausias viršutinis apsiaustas, kuriuo jie apsivelka, dirbdami vasarą piūties darbus.

 

J. VENCKUS, S.J.

     Penicilino atradėjas Flemingas buvo labai paprastas ir kuklus. Savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo pagarsėjęs visame pasaulyje, dažnai kalbėdamas įvairiuose universitetuose, sakydavo, kad jis iš tikrųjų čia neturėtų kalbėti, bet būti Škotijoje ūkininko bernu. Jis gimė Škotijoje neturtingo ūkininko šeimoje, kur augo 8 vaikai. Kas galėjo manyti, kad šis berniukas kada nors baigs medicinos mokslus ir taps žymiu mokslininku, išradėju to garsaus vaisto, kuriuo bus pagydomos tokios ligos, prieš kurias medicina buvo bejėgė per praėjusius šimtmečius. Jis sakydavo, kad tai ne jo nuopelnai. Visą tą pasisekimą jis priskyrė savo sunkiam gyvenimui ir vargui.

     Flemingas pradėjo lankyti kaimo mokyklą, eidamas septintuosius metus. Pradžios mokykla buvo už mylios nuo jo namų. Kasdien eidavo į mokyklą pėsčias. Vyriausias jo brolis pasiliko ūkyje, o kitas baigė mediciną ir gydytojavo Londone. Jis parsikvietė ir kitus savo brolius bei seseris į Londoną kartu gyventi. Aleksandras įstojo į Politechnikos mokyklą. Kiek pasimokęs, gavo tarnybą laivyne. Buvo laimė, kad dėdė mirdamas paliko pinigų. Aleksandras, brolio patariamas, įstojo į medicinos fakultetą. Ten kartu buvo ir St. Mary's ligoninė, kurioje Flemingas atliko praktiką, o paskui gydė, tapo bakteriologijos profesorium ir vėliau išrado peniciliną.

Aleksandras Fleming

     Jis buvo pasiųstas su britų kariuomene į Prancūziją. Vokiečiai buvo geriau pasiruošę karui ir medicinos atžvilgiu. Visiškai kitaip buvo su prancūzais ir anglais. Jie nemokėjo gydyti kulkų pervertų gilių žaizdų. Paviršutines žaizdas gydydavo jodu, karboliu ar fenoliu. Tai yra vaistai, kuriuos ir ūkininkai vartodavo. Flemingas ilgai dienomis ir naktimis galvojo, ar negalima atrasti kokio biologinio vaisto, kuris nedegintų žaizdų ir sveikų audinių. Jis buvo laimingas, kad turėjo idealų viršininką, kuris, būdamas senos mokyklos žmogus, nelabai tikėjo Flemingo teorijoms, bet be pavydo visur ir visuomet padėdavo savo jaunam asistentui. Flemingas visados su dėkingumu prisimindavo savo mylimą viršininką. Iš kariuomenės jis sugrįžo su dideliu pasiryžimu atrasti biologinę priemonę kovoti su bakterijomis. Jam niekados nepatiko pilti deginančius vaistus ant žaizdų. Jis verčiau nuplaudavo žaizdą šiltu vandeniu su muilu ir aprišdavo švariais raiščiais.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIE RAŠYBOS PAKEITIMAI

     Praėjusį kartą rašėme apie kai kuriuos rašybos pakeitimus, kuriuos siūlo neseniai Lietuvoje išleista 390 puslapių knyga, pavadinta "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba". Šiame numeryje tą pradėtą darbą toliau tęsime. Minėtos knygos pratarmėje tarp kitko taip rašoma: "Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje stengtasi apžvelgti ne tik aiškius, bet ir kalbos praktikoje nenusistovėjusius rašybos bei skyrybos atvejus ir juos kiek galima suvienodinti. Atsižvelgta į spaudoje keltas pastabas bei pasiūlymus šiais klausimais. Ką nors keičiant, darbo autorių bei rengėjų tikslas buvo palengvinti lietuvių kalbos rašybą bei skyrybą".

PRIEVEIKSMIŲ GALŪNĖS

     Apie prieveiksmių vartojimo klaidas, ypač apie aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių galūnes jau buvo rašyta šiame skyriuje (1974 m. balandžio mėn.). Ten minėjome, kad kai kuriems yra neaišku, ar reikia rašyti aukščiausia ar aukščiausiai, pirmiausia ar pirmiausiai, dažniausia ar dažniausiai ir t.t. Duodami taisyklę, sakėme, kad reikia žiūrėti nelyginamojo laipsnio. Jeigu nelyginamojo laipsnio prieveiksmiai turi galūnę -ai ar -i, tai aukščiausiame laipsnyje bus galūnė -iai, pvz.: aukštai - aukščiausiai, anksti - anksčiausiai, labai - labiausiai, toli - toliausiai. Jeigu nelyginamajame laipsnyje yra kitokia galūnė, tai aukščiausiame laipsnyje bus galūnė -ia, pvz.: daug - daugiausia, pirma - pirmiausia (ir pirmučiausia). Taip iki šiol mes rašėme ir teberašome, bet jau ir vadinamojoje akademinėje gramatikoje paminėta, kad tokia "vartosena, ypač šnekamojoje kalboje, nebėra stabili: pasakoma ir daugiausiai, pirmiausiai. Neretai tie du prieveiksmiai taip ir parašomi, tik toks parašymas netoleruojamas nei mokyklose, nei redakcijose — jis laikomas klaidingu. Vadinasi, einama į visišką aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių formos suvienodinimą. Pačiai kalbos praktikai tai yra labai patogu" (Lietuvių kalbos gramatika, II tomas, Vilnius, 1971, 489 psl.).

     "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba" kaip tik ir siūlo šį suvienodinimą. Ten taip rašoma: "Būdvardžių aukščiausiojo laipsnio bevardės giminės formų galūnė yra -ia, pvz.: geriausia, gražiausia, vaizdingiausia.

 (Leonardo Andriekaus poezijos rinkinio "Už vasaros vartų" pasirodymo proga)

Jurgis Gliauda

     Daug knygų. Daug šaunių progų kalbėti ir rašyti apie poetą ir jo kūrybinius poieškius.

     Man teko vertinti "Naktigonę" Aidų žurnale. Tas santykis — knyga ir jos vertintojas — suveda vertintoją su įdėmesniu skver-bimusi į poeto pasaulį. Nuostabi pažintis! Ji gilesnė ir kilnesnė už eilinę susitikimų bičiulystę. Regėti poetą jo kūrinyje yra likimo malonė, kurios kiekvienas teieško...

     1963 metais vertindamas "Naktigonę", kalbėjau apie poeto pastangas patirti, kas slypi, alegoriškai tarus, už naktigonės laužo šviesos ir tamsos sandūros brėžio? Autorius kūrė savo pasaulį laužo šviesos karalijoje ir tyrė šviesos priešą — tamsą. Netiesioginė tamsos studija tapo egzistencijos prasmės pažinimo sąlyga.

     Slinko metai kaip debesų karavanai danguje. Rinkinys "Po Dievo antspaudais" buvo eskapada į epiškesnę sferą. Poetas kaupė savo gaivalingą egzistencinį nerimą, pri-tramdytą "Naktigonėje" ir... prieš mus "Už vasaros vartų" rinkinys!

     Jau "Naktigonėje" Andriekus susitiko su "vientulystės šiurpuliu". Jis pastebėjo tą hermetizmo pradą. Ir iš viršaus taikioje, bet savo prigimtimi sukilėliškoje "Naktigonėje" vientulystės, atsiskyrėliškumo, įžvalgos į savo dvasios prarajas motyvas, buvo to rinkinio kantilenos kontrapunktas. Juk moto, skirtas "Naktigonei", paimtas iš liturginio teksto. Jis skamba viltingai ir makabriškai. Skamba stebuklo laukimu: "Ir naktis bus mano apšvietimas".

     Nakties stichija, netikrumo stichija, ribojasi su jūros stichija. Ir ant jūros kranto prigludęs Kennebunkportas priartina Andriekų, kaip prancūzą jūros bardą St. John Perse, kaip vokietį Heinrichą Heine, prie jūros. Andriekus nori ieškoti savęs ir darnos prie nepastoviausiojo elemento, prie chaoso slenksčio, prie jūros.

KAS BUVO KOMEDIJOS “AMERIKA PIRTYJE” AUTORIUS?

     Praėjusių metų lapkričio mėnesi skyriuje “Tėvynėje” buvo paminėta, kad Vincas Kuzmickas “Kultūros baruose” rašęs, jog Leningrado Valstybiniame istorijos archyve suradę Antano Vilkutaičio 176 lapų tarnybinę bylą, kuri atskleidusi kai kurių faktų iš jo gyvenimo. Toliau rašoma, jog tie faktai įrodę, kad tikrasis komedijos “Amerika pirtyje” autorius buvęs ne Juozas Vilkutaitis (Keturakis), bet Antanas Vilkutaitis. Neatrodo, kad ten pateikti argumentai šį teigimą įrodytų.

     Vėliau gavome Juozo Vilkutaičio dukros Birutės Vilkutaitytės-Gedvilienės laišką, kuriame ji piktinasi tomis paskelbtomis žiniomis, sakydama, kad tikrasis minėtos komedijos autorius esąs jos tėvas Juozas Vilkutaitls-Keturakis. Ji mananti, kad komunistai nenori Juozo pripažinti autorium tik dėl to, kad jis pabėgo nuo raudonųjų antplūdžio, 1944 m. paliko savo tėvynę, ieškodamas išsigelbėjimo ir prieglaudos kitur. Ji rašo Juozo Vilkutaičio vaikų vardu ir sako, kad ir jie turi “tarnybinę bylą”, iš kurios bus galima įrodyti tikrąjį autorių. Šį savo laišką ponia Gedvilienė išsiuntinėjo ir kitiems laikraščiams, kai kur jau jis buvo išspausdintas.

     “Lietuvių enciklopedijoje” (t. XXXIV, p. 123) taip tarp kitko šiuo klausimu pasisakoma: “Okupuotoje Lietuvoje literatūros istorikai komediją Amerika pirtyje priskiria ne broliui Juozui V., bet jam (t.y. Antanui, Red.), nors paskutiniu metu ji vėl laikoma Juozo V. kūriniu (VI. Žukas). Dėl komedijos Amerika pirtyje autorystės dar prileidžiama, kad Juozas V. davė siužetą, o Antanas V. jį literatūriškai apdorojo”. Panašiai rašo ir Pranas Naujokaitis: “Prileidžiama, kad Juozas davė “Amerika pirtyje” realų Lietuvos kaimo gyvenimo siužetą, o Antanas sukūrė pačią dramą” (Lietuvių literatūros istorija”, 1973, t. I, p.476).

     Tad klausimas vis dėlto iki šiol laikomas kontroversiniu. Tikimės, kad p. Gedvilienės minimų dokumentų paskelbimas abejojimus išsklaidys.

Birutė Nagienė

     Anastazija Tamošaitienė, įsijungusi į atgimusios Lietuvos dailininkų būrį, tyrinėjo, puoselėjo ir vystė liaudies meno tradicijas ne tik tautiniuose rūbuose ir audiniuose. Rišdama kilimus, dideliu įgimtu skoniu, šalia dekoratyvinių motyvų, pirmoji mūsų dailės kultūros raidoje įvedė juose paveikslinį motyvą. Ji išdrįso atsisakyti ir įprastinės piešinių simetrijos. 1937, 1938, 1939 ir 1940 m. dalyvavo tarptautinėse parodose Paryžiuje, Berlyne, du kartus Niujorke, laimėdama aukso medalius ir pirmuosius prizus.

     Per eilę metų egzilėje, įsteigusi nuo 1948 m. Kilimų studiją, giminingos šiaurietiškos Kanados gamtos globoje, brandino savo kūrybines jėgas: kūrė ir tobulino savo stilių kilimų, gobelenų, guašo ir aliejinės tapybos technikose. Šalia to, išaudė daugiau kaip 1000 originalių tautinių kostiumų komplektų, dėstė audimą ir gobelenus lietuviams ir kanadiečiams.

     A. Tamošaitienė rištinių kilimų technikoje, stipraus dailininkės instinkto vedama, eksperimentavo siūlų mišiniais, atidengdama spalvų gausumą ir subtilumą. Nepasitenkindama komercinėmis spalvomis, pagal mūsų liaudį, dažnai naudoja šaknų, žievių ir žiedų syvus naujiems niuansams išgauti.

A. Tamošaitienė   Pasvirusios viršūnės

• Indira Gandhi, Indijos premjerė, minint šv. Pranciškaus mirties 750 m. jubiliejų, pareiškė: "Aš ypatingai garbinu šį katalikų Bažnyčios šventąjį ir dažnai prisimenu jo garsią maldą. Kiekvienas šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo žingsnis liudija gailestingumą ir užuojautą nelaimingiesiems... Jis turėtų būti įkvėpimas visiems dabartinių laikų žmonėms, kurie trokšta vidinės taikos ir siekia gyventi tarpusavy taikoje".

•    Jau 36-ji JAV katalikų Šv. Rašto studijų savaitė įvyko Vašingtone. Šalia JAV katalikų, taip pat dalyvavo Amerikos stačiatikių, protestantų ir žydų mokslininkai.

•    Religinės laisvės klausimais 1977 m. kovo 21-23 d. šaukiamas tarptautinis kongresas Amsterdame, Olandijoje.

•    Kun. T. Hesburgh, Notre Dame universiteto prezidentas, pakviestas būti vienu naujojo prezidento Carterio patarėjų.

•    Katalikų universitetų ir seminarijų atstovai, daugiau kaip 200 asmenų, lapkr. 23 d. buvo susirinkę į Romą 10-ties dienų posėdžiams aptarti naujus pastovius bažnytinių studijų nuostatus.

     Kovo mėn. 1 d. jau baigiasi konkursas parašyti straipsniui apie dvasinį pašaukimą. Straipsnio temos pavadinimą pasirenka pats autorius. Straipsnyje galima panagrinėti dvasinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, ypač mums, lietuviams; dėl ko pašaukimai į kunigus ir vienuolius bei vienuoles mažėja; kas darytina, kad būtų daugiau pašaukimų ir t.t. Šiame konkurse kviečiame dalyvauti visus: ir vyresniuosius, ir jaunimą; ir kunigus, ir vienuoles. Tai nėra koks nors žaidimas, o rimtos pastangos mėginti kaip nors išspręsti pašaukimų klausimą.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų kovo mėn. 1 dienos.

     Jei bus pakankamai premijuotinų straipsnių, skirsime penkias premijas:

     I — 150 dol. (dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (Justas Lieponis), III — 75 dol. (kun. Ignas Urbonas), IV — 50 dol. (Stefanija Rudokiene), V — 25 dol. (kun. Juozas Prunskis).

     Konkurso vertinimo komisija: kun. V. Bagdonavičius, D. Bindokienė, O. Eivienė, A. Likanderienė, kun. J. Prunskis.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos balandžio mėn. 22 d. Jaunimo Centre. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose lietuviams".

VAKARAS SU AKTORIUM JONU KELEČlUM

     “Laiškai lietuviams” rengia vakaronę su aktorium Jonu Kelečium 1977 m. balandžio mėn. 22 d., penktadienį, 7.30 val. vak. Jaunimo Centro kavinėje. Vakaronei vadovauja “L.L.” redakcinio kolektyvo narė rašytoja Nijolė Jankutė- Užubalienė.

     Įvertindami ilgametį darbą lietuvių scenoje, dailųjį žodi, lakią mintį ir nepamirštamai sukurtus personažus, kurių gyvenimu anapus rampos šviesų jis mus juokina ir virkdo, kviečiame skaitytojus, bičiulius ir visus lietuviškojo teatro gerbėjus paskirti tą vakarą mūsų mielajam aktoriui.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Adelė Jonušaitė-Abromaitienė. NYKŠTUKŲ MOKYKLA. Pasakaitės ir apsakymėliai vaikams. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1976 m. Iliustravo Vanda Aleknienė. Didelis formatas, puikios spalvotos iliustracijos, 63 psl., kaina 3 dol. Galima užsisakyti šiuo adresu: Antanas Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629.

Danutė Bindokienė. LIETUVIŲ LITERATŪROS SKAITYMAI. Skaitymai skiriami aukštesniajai lituanistinei mokyklai. Išleido Kristijono Donelaičio Aukštesnioji Lituanistinė mokykla 1976 m. Kieti viršeliai, 589 psl., kaina nepažymėta.

Danutė Bindokienė. LIETUVIŲ LITERATŪROS KONSPEKTAI. Keturios dalys. Aukštesniosios Lituanistinės mokyklos mokiniams. Išleido Kr. Donelaičio Aukštesnioji Lituanistinė mokykla 1976 m.

1977 metų KALENDORIUS. Išleido Prisikėlimo parapija Toronte. Paruošė Stasys Prakapas. 156 psl.

Į LAISVĘ. 1976 m., nr. 68(105). Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai tris kartus per metus. Šį numerį redagavo Vytautas Vaitiekūnas. Adm. adresas: 7034 Hartcrest Dr., Rancho Palos Verdes, Cal. 90274.

NAUJOJI VILTIS. 1976 m., nr. 9. Politikos ir kultūros žurnalas. Leidžia Liet. Studentų Tautininkų Korporacija Neo-Lithuania ir Amerikos Liet. Tautinė Sąjunga. Adm. adresas: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Hl. 60629.