JUOZAS PRUNSKIS
Ugningo stiliaus rašytojas Giovanni Papini kitados skelbė:
— Baisiausias šių laikų nepriteklius yra šventųjų stoka. Ilgai jau kenčia pasaulis dėl negausaus šventųjų skaičiaus. Išgelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, būtų reikalinga šventųjų kariuomenė.
Džiugu, kad Amerikoje, kuri yra laisvojo pasaulio viltis, kur yra nemažai pasimetimo, vis dėlto didėja ir šventųjų skaičius. Jau 1946 m. buvo paskelbta šventąja motina Pranciška Saverija Cabrini, neseniai kanonizuota Elzbieta Seton, o šiemet birželio 19 d. paskelbtas šventuoju pirmasis JAV vyras — Jonas Neumanas.
Angliškai kalbančiųjų bažnytiniame gyvenime buvo du garsūs panašaus vardo vyrai: kardinolas Jonas Henrikas Newma-nas, buvęs anglikonų kunigas, 1845 m. atsivertęs i katalikybę, žinomas anglų teologas, rašytojas, pirmasis Dublino katalikų universiteto rektorius, gabus apologetas, net 31 tomą sudarančių veikalų autorius.
Antras panašaus vardo garsenybė — mūsų naujasis šventasis Neumann, gimęs 1811 m. Bohemijoje ir darbavęsis JAV-se. Vardas jam buvo parinktas pagal Bohemijos pamėgtą šventą kankinį Joną Nepomuką.
Studijas jis ėjo Budweis miesto kolegijoje, kur pradėjo ir teologijos mokslus. Juos baigė Prahoje. Jau turėjo 1835 m. gauti kunigo šventimus, tačiau vietos bažnytinė vyriausybė nusprendė, kad kunigų jau turima pakankamai, net atsirado jų perteklius, ir jo klasei buvo pranešta, kad šventimai atidedami.
Neumanui pašaukimas buvo aiškus. Negalėdamas tuojau pradėti Kristaus tarnybos savame krašte, jis ryžosi vykti į Ameriką, iš kur ateinantieji misijonierių laiškai skelbė apie reikalą kunigų, apie plačius misijų apaštalavimo darbus.
Turėdamas 25 m. amžiaus, jis ryžosi plaukti į Ameriką, pirma pasiūlęs eilei šio krašto vyskupų savo tarnybą ir gavęs teigiamą pritarimą iš Niujorko vyskupo. Burlaivis jau 1838 m. jį atnešė į Naująjį Pasaulį. Jį labai mielai priėmė Niujorko vyskupas Jean Dubois, kuriam labai rūpėjo turėti gerai vokiškai kalbantį kunigą, nes nauji ateiviai iš Badeno, Alzasijos, besikuriantieji vakariniame Erie kanalo žemės plote, nekalbėjo angliškai.
Jonui Neumanui buvo tikra staigmena, kai buvo pranešta, kad jis bus pašventintas už penkių savaičių. Ir jau anksti 1836 m. vasarą jis tapo klebonas didžiulės, 100 kvadratinių mylių turinčios parapijos, nusitęsiančios nuo Ontario ežero iki Pensilvanijos. Čia jis rado ne tik vokiečius, bet ir išsibarsčiusius miškinguose, pelkėtuose rajonuose Kanados prancūzus kailinių žvėrių medžiotojus ir gaudytojus spąstais. Čia buvo ir airių, kasusių kanalą, atsigabenusių savo šeimas ir tose apylinkėse įsikūrusių. Buvo ir indėnų. Laimei, kad Neumanas mokėjo daugiau kalbų, ne vien vokiečių. Savo namiškiams jis galėjo parašyti, kad Niagaros krioklys yra jo parapijoje.
Apsigyveno jis Williamsvileje, pastogės kambarėly virš smuklės. Pradėjo keliones, nuo sodybos iki sodybos, odiniame krepšyje nešdamasis mišių reikmenis. Per beveik 50 mėnesių jis pėsčias išvaikščiojo Niagaros srities katalikų gyvenvietes, atnašaudamas mišias kur nors ūkininko virtuvėje, ten pat sutuokdamas, krikštydamas, mokydamas tikėjimo tiesų ir teikdamas paskutinius patarnavimus mirštantiems. Naktimis jis virdavo vaistažoles, kad galėtų apraminti ligonius ir laimėti jų pasitikėjimą dvasiniams pasitarnavimams. Jo keliones šiek tiek palengvino vienas gailestingas parapietis, padovanojęs jam arklį.
REDEMPTORISTAS
Džiaugdamasis tais dvasiniais patarnavimais plačiose Amerikos erdvėse, jis vis dėlto ėmė ilgėtis gilesnio religinio gyvenimo ir sau pačiam. Užklupusi jį 1840 m. maliarijos liga sudarė progą daugiau pamąstyti, ir jis apsisprendė stoti į vienuolyną, pasirinkdamas redemptoristus, kurie tada kūrėsi Pitsburge ir ieškojo naujokų. Jis ir buvo pirmasis, įstojęs į tų iš Europos atvykusių tėvų naujokyną. Jau 1842 m. jis padarė vienuoliškus įžadus, tapdamas šv. Alfonso Liguori įkurtos vienuolijos tikruoju nariu.
Tačiau sielovados reikalai tuo metu taip buvo spirginantieji Naujajame Pasaulyje, kad Neumanui neteko džiaugtis vienuoliško susikaupimo vienatve. Jis buvo vėl paskirtas darbuotis parapijoje. Dar savo noviciato laikotarpiu jis buvo dirbęs aštuoniose parapijose ir, atlikinėdamas dvasinius patarnavimus, anais sunkiais be reikiamų kelių laikais apkeliavęs net apie 3000 mylių.
Jo uolumas, sugebėjimai buvo greit pastebėti. Praslinkus tik trejiems metams po įžadų, jau jis buvo išrinktas Pitsburgo redemptoristų vyresniuoju. Čia jam reikėjo rūpintis užbaigti šv. Filomenos bažnyčios statybą. Darbo buvo gausu. Jis išleido katekizmą, Šventąją istoriją vaikams, kas sekmadienį pamokslavo, dažnai naktimis aprūpindavo ligonius, organizavo naujas bažnytines draugijas, telkė bažnytinių statybų fondą.
Įtemptas darbas apardė jo sveikatą. Ėmė kankinti nesiliaująs kosulys. Ir jis buvo parkviestas į Baltimorę, nuimant nuo jo vyresniojo naštą. Bet ir šis palengvinimas buvo neilgas — greit jis buvo dokumentu iš Europos paskirtas visų Amerikos redemptoristų vyresniuoju. Jis buvo uolus reikalauti, kad visi nariai griežtai laikytųsi regulų, kad vienuolynuose viešpatautų griežta tvarka. Ne visi tuo džiaugėsi. Atsirado skundų. Po poros įtemptų metų jis gavo kitas pareigas: buvo paskirtas vyresniuoju Šv. Alfonso parapijos Baltimorėje, tos pačios miesto centre, kuri vėliau buvo pavesta kun. J. Lietuvninkui, po jo prel. L. Mendeliui, o dabar kun. A. Dranginiui — virtusios lietuvių parapija.
Darbavosi jis čia visu uolumu: jam arti širdies buvo varguomenės šalpa, uoliai ruošė konvertitus, keliavo su misijomis, sekmadieniais pamokslavo.
VYSKUPAS
Vieną žiemos popietę pas jį atvyko arkivyskupas Kenrick. Tai nebuvo naujiena, nes arkivyskupas buvo pasirinkęs jį savo nuodėmklausiu. Tačiau šiuo kartu atnešė popiežiaus raštą su vyskupišku žiedu ir kryžiumi ant krūtinės — Neumaną įvertino Apaštalų Sostas: Pijus IX jį paskyrė vyskupu. Nei ašaros, nei maldavimas nebeišvadavo jo iš šių pareigų. Ir taip 1859 m. kovo mėn. 27 d. buvo jis toje pačioje (dabar lietuvių) Šv. Alfonso bažnyčioje pakonsekruotas vyskupu. Konsekracija įvyko jo 41-jį gimtadienį, ir, kaip gimtadienio dovaną, jis iš Romos gavo vyskupiją, apimančią tris ketvirtadalius Pensilvanijos. Tai buvo teritorija, iš kurios po šimtmečio išaugo apie tuzinas vyskupijų. Neumanas tapo Filadelfijos vyskupu.
Darbo jis ėmėsi visu uolumu. Bažnyčiose įvedė 40 valandų adoraciją, platino pamaldumą į Mariją. Svarbiausia — jis pirmas Amerikoje įvedė parapinių mokyklų tinklą. Vyskupijoje terado 2 mokyklas, o po aštuonetos metų jau jų išaugo beveik šimtas. Rūpindamasis gerais mokytojais, jis parkvietė Krikščioniškuosius Brolius, o mergaitėms mokyti — Notre Dame bei Nekalčiausios Marijos Širdies seseles. Rūpestingai statė mokyklas.
Lankydamas vyskupiją, jis stebino žmones, galėdamas į juos prakalbėti vokiškai, itališkai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai, olandiškai, bohemiškai, net ir gaelik-airių kalba. Talkininkų vyskupijos centre beveik neturėjo, viską turėjo atlikti pats vienas. Per aštuonerius vyskupavimo metus jam pavyko pastatyti 90 naujų bažnyčių. Jis pirmas pasiūlė įvesti Nekalto Prasidėjimo, Marijos Amerikos globėjos, šventę. Lankomose parapijose daugeliui padarydavo džiaugsmo, jų kalba klausydamas išpažinčių. Savo rimtimi ir pasišventimu jis visiems darė didelį įspūdį, tad gyventojai pradėjo jį vadinti "mažuoju šventuoju" (jis buvo neaukšto ūgio).
Daugeliui paliko didelį įspūdį jo mokėjimas suartėti su vaikais, jo apsirengimo paprastumas, jo nuoširdumas. Apspitę vaikai iš jo kišenių išmeškeriodavo ten nešiojamus saldainius.
STAIGI MIRTIS
Ribų nežinantis pasišventimas, įtemptas darbas ėmė išsekinti jo jėgas. Viduržiemy, 1860 m. sausio 5 d., popietėje jis išėjo pas teisininką pasirašyti naujų dokumentų nuosavybei dėl planuojamos bažnyčios. Eidamas dar į paštą, sugriuvo gatvėje į pusnį. Praeiviai jį įnešė į artimiausią namą, kur jis tuojau ir mirė, teturėdamas tik 48 m.
Jo kūnas buvo pašarvotas Filadelfijos katedroje. Tūkstančiai žmonių, laikydami jį šventuoju, slinko pro jį, savo rožančius priliesdami prie jo konsekruotų rankų. Laidotuvių apeigos buvo atliktos redemptoristų Šv. Petro bažnyčioje. Žmonės verkė. Jo gyvenimo aprašymas redemptoristų laikrašty "Liguori" baigiamas sakiniu: "Pirmą kartą pastebėjo praeinantieji vyskupo kojas, apautas naujais batais..
Į ALTORIAUS GARBĘ
Šešeriems metams praslinkus po jo mirties, buvo pradėta kanonizacijos byla. Jau 1921 m. buvo paskelbtas gerbtinu, ir tada popiežius Benediktas XV skatino sekti šio švento vyro uolumu. Palaimintuoju buvo paskelbtas 1963 m., o dabar — šventuoju. Jo kanonizacijos iškilmėse dalyvavo ir tokių, kurie reiškė jam dėkingumą už nuostabų išgijimą iš nepagydomos vėžio ligos.
Ir kai mes užskleidžiame vysk. Jono Neumano biografijos puslapius, mums prisimena didžiojo pedagogo Fr. W. Foersterio žodis:
—Šventumas nėra bėgimas iš pasaulio, o savarankiškas atsparumas prieš pasaulį.
Ir dar norisi pakartoti Foersterio auklėtinės, mūsų neužmirštamos Marijos Pečkauskaitės pareiškimą:
— Kiekvienas žmogus gali būti šventuoju ir didžiausiu nusidėjėliu. Ar paims viršų pirmasis, ar antrasis, tai pareina nuo tos linkmės, kurią pasirinks valia, ir nuo tos jėgos, kurios jis įsigys.