ANTANAS SAULAITIS, SJ

     Bažnyčia (ne plytų, bet tikinčiųjų šeima) yra visuotinė, neišskirianti nė vieno ir priimanti (tikrai ar bent savo atvirumu) kiekvieną. Bažnyčia yra ir vietinė, įsikūnijusi savo aplinkoje; todėl galima kalbėti ir apie "Lietuvos Bažnyčią", "Sao Paulo Bažnyčią" ir apie mažąją vasaros bažnyčią arba jaunąją tikinčiųjų šeimą, susibūrusią savaitę ar ilgiau stovyklauti.

     Jauno išeivijos lietuvio brendimo ritme vasaros stovyklos teikia ypatingą akstiną, sukuria gamtoje supintą lietuvišką aplinką, kurioje įgyvendinamos žiemos metu lituanistinėje mokykloje, organizacijoje ir šeimoje įgytos žinios, praplečiamos įprastinės pažintys, išgyvenami nauji ir atmintini jausmai. Kaip ir kūnu, taip ir dvasia augdamas nevienodu greičiu, dažniau šuoliais, stovyklos bažnyčioje vaikas ar jaunuolis gali rasti progą pasispausti pirmyn. Ne kiekviena eilinė parapija ar lietuvių jaunimo organizacijos vienetas sugeba išvystyti jaunoje širdyje sukauptus troškimus, jausmus, pergyvenimus, viltis. Todėl Bažnyčia ir yra, tarp kitko, numačiusi ypatingus liturginius dėsnius vaikų ir jaunimo pamaldoms: neretas stovyklautojas pasakys: "Man pamaldos stovykloje daugiausia patinka. Čia daug lengviau melstis".

RELIGINĖS PROGRAMOS SIEKIMAI

     Stovyklų religinės arba liturginės programos vedėjai žino, kad iš artimesnės ir jiems įdomesnės bažnyčios stovyklautojai grįžta į kasdienį parapijos gyvenimą, paįvairintą katalikiškose mokyklose ar jaunimo sambūryje. Taip pat jaučia, kad vasaros pergyvenimai gali jauną lietuvį paveikti ilgesniam laikui ar net visam gyvenimui. Todėl pamaldos, susikaupimo valandėlės, pokalbiai, religiniai darbeliai, vaidinimėliai, diskusijos ir apeigos taikomos ne sukurt atskirą Bažnyčios pajutimą, o padėti giliau įsijungti į Bažnyčią tokią, kokia ji yra parapijoje ar lietuviškoje visuomenėje.

     Stovyklos religinė programa nėra sau tikslas, o priemonė, talkinanti tėvų, mokytojų, dvasininkų ir kitų pastangoms.

     Kapeliono ir jo talkininkų bei bendradarbių tikslus galima suvesti į šiuos šešis dalykus: padėti jaunuoliui melstis (tai yra, vystyti savo ryšį su Dievu); viešai melstis (ir tuo bei kitais būdais liudyti savo tikėjimą žodžiu, judesiu); jaustis Bažnyčios dalimi (nes dažnai Bažnyčia tebereiškia vyskupus, kunigus ir popiežių); suprasti savo vaidmenį ar reikalaujamą įnašą tikinčiųjų šeimon; surišti tobuliau religinius pergyvenimus su kasdieniais įvykiais, žmonėmis, jausmais ir vietomis; išgyventi Lietuvos Bažnyčios kelią per kančią į prisikėlimą. Neabejotina, kad lietuviškoje tikinčiųjų šeimoje išgyvenęs nuolat atnaujinamą Bažnyčią (užuot pirma suėjęs su ja į sąlytį nelietuviškoje parapijoje, mokykloje ar sambūryje), artimiau prisiriš ir prie žmonių bei aplinkos, kurie jo pergyvenimą supa.

VELYKOS RUGPIŪČIO MĖNESI

     Mažojoje vasaros bažnyčioje gali sutikti visko: visko, kas jauno žmogaus tikėjimą — atsakomybę už kitus Dievo akivaizdoje — galėtų išreikšti ir ugdyti. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiami liturginės programos dalykai, parinkti iš 1977 m. JAV stovyklų.

     Neringos stovykloje lietuvių kalbos ir kultūros pamokų vedėjai kilo mintis lietuviškai nekalbančius stovyklautojus pamokyti. marginti margučius, nes daugelis yra kelintos kartos ir toli gyvenančių šeimų vaikai, kurie nelanko lituanistinės mokyklos. Jeigu margučius, tai kodėl nesurengti lietuviškų Velykų beržais ir pušimis apsuptoje stovykloje?

     "Velykų" išvakarėse vyko tradicinė ruoša: numarginta 20 tuzinų margučių, paruošti vainikai procesijai, ruoštos keturių instrumentų orkestrėlio repeticijos. Susikaupimo vakarą dalyvauja Susitaikymo sakramento apeigose (Didžiojo Ketvirtadienio bruožas), atvaidinami vaizdai iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos su skaitymu apie Kristaus kančią (Didysis Penktadienis), apsieinama be naktipiečių (Didysis Šeštadienis).

     Dar saulei nepatekėjus, pro dešimtį namelių eina procesijos pradžia: paprastas kryžius su balta stula ir būrelių nupintais Prisikėlimo vainikais, žvakės, kunigas ir dviejų fleitų, trimito ir akordeono mažosios bažnyčios orkestras, Lietuvos vėliava. Nameliais jaunesnieji įsijungia eisenon, nešdami savo gamybos liturginę vėliavą (su įrašais "Kristus yra mūsų šviesa" ir pan.), o vyresnieji — skaitydami savo kūrinį "Geroji Naujiena šiandieną" jau procesijoje dalyvaujantiems (tai vietoj garsiosios "Exsul-tet" giesmės). Gražiausi stovyklon atsivežti drabužiai drėgsta šalta rytmečio rasa, pievą pripildo stovyklos varpo garsai, kol procesija pasiekia altorių, apsupamą tuzino liturginių vėliavų. Orkestras palydi giesmes ir dar nuo savęs prideda keletą, įskaitant Beethoveno devintosios simfonijos giesmę džiaugsmui ir vieną Aleliuja.

     Po pamaldų atsiveria valgyklos durys, išeina šeimininkė, apsirengusi Velykų bobute ir dalija margučius. Už jos — skubiai virėjų paruoštas velykinis stalas. Ir maži, ir dideli pievoje ridena margučius ir beveik visus per pusryčius sutašo. Visi išmokę lietuviškai pasveikinti vienas kitą: "Su šventom Velykom!"

     Prieš porą metų Neringoje buvo suruoštos Kalėdos — irgi vasaros bažnyčioje.

IR KOJOS ANT SIENOS MIŠIŲ METU

     Vaizdinės priemonės mokykloje, organizacijoje, posėdžiuose, pokalbiuose, namuose ir visur labai reikalingos, nes žmogus išmoksta tik 16% savo turimų žinių iš žodžiu girdėtos medžiagos (čia nekokia naujiena mūsų paskaitininkams ir pamokslininkams). Dažnai stovyklose tos dienos liturginė mintis (kad ir ne visi dalyvautų pamaldose kasdien ten, kur jos vyksta pagal amžiaus grupes, pastovykles ar pan.) trumpai išrašoma ir iliustruojama skelbimų lentoje, valgykloje ar kitur, kad dalyvausiantieji ar dalyvavę geriau įsigilintų, o nedalyvavę pasinaudotų.

     Kai mišių tema buvo Kristaus sekėjai, kurių Marija geriausias pavyzdys, stovyklautojai pradžioje nupiešė savo pėdą ant popieriaus, kurį po skaitymų ir pamokslėlio aukojimo metu atnešė ir priklijavo prie sienos už altoriaus, nes "norime būti Kristaus sekėjai". Labai dažnai religinių pokalbių išvados, išpieštos dideliuose popieriaus lakštuose, mišių metu parodomos, paaiškinamos ir pakabinamos, pavyzdžiui, mažųjų mintys apie temas "Dievas mus myli" ir "Mes mylime Dievą". Mišių tema, išreikšta piešiniu arba keliais žodžiais ("Bažnyčia yra vilties laivelis", "Dievas Tėvas yra gailestingas"), pakabinama prieš altorių, kad ir stovyklautojo, ir kapeliono mintys nenuklystų.

TEATRAS BAŽNYČIOJE?

     Amerikos vyskupų anketoje, išsiųstoje visiems kunigams šį pavasarį, yra klausimas: "Ar mišių skaitymai buvo inscenizuoti? Ar buvo chorinių skaitymų?" Kas neatsimena kalėdinių vaidinimėlių kokioje nors kaimo bažnytėlėje arba užmiršo apie Oberamergau, gal nustebs, lietuvių stovykloje ne tik išgirdęs, bet ir pamatęs Gerojo Samariečio, Gailestingo Tėvo (seniau vadinamo Sūnaus Palaidūno), paralyžuoto žmogaus, Kristaus kančios ar kitą vaidinimėlį mišių metu. Teatro istorijos žinovai žino apie jo kilmę iš religinių apeigų, o dabar teatras vėl grįžta Bažnyčion.

     Ne visi Kristaus palyginimai ar jo gyvenimo įvykiai (taip pat ir Senojo Įstatymo epizodai) lengvai vaidinami. Tada vyksta dramatinis skaitymas, kaip ligi šiol Didžiąją Savaitę, kai skaitoma Kristaus kančia. Įvadui į skaitymus iš Šv. Rašto arba po jų paaiškinimų būna ir kiti vaidinimėliai. Pavyzdžiui, kai tema yra Dievo sandora su žmonėmis, vaidinamos įvairios sandoros (ar sutartys) tarp žmonių: draugų susitarimas pasidalinti pamokų ruoša, tarnautojo sutartis su darbdaviu, indėnų sutartis ir taikos pypkė, valstybių vadų sutartys, vedybinė sutartis tarp jaunųjų ir pan., kurių kiekviena scena parodo pagrindinius sandoros bruožus, kad stovyklautojai pajustų, kuo panaši ir kuo skiriasi Dievo sandora su žmonėmis per Kristų.

     Išvis, ne visada stovyklautojai tik sėdi ar stoja, bet ir juda pamaldų metu. Tai dramos pradai. Ar netiktų pritaikyti Sadutę aukojimo eisenai?

SLĖPINIŲ NAUJAS IŠGYVENIMAS

     Ypatingieji būdai susitikti su Dievu Kristuje arba sakramentai iš naujo išgyvenami stovyklos apeigose. Retas kuris vaikas atsimena savo, broliuko ar sesutės krikštą, todėl pakartojami visi Krikšto sakramento bruožai: skaitymai, maldos, žvakė, tikėjimo išpažinimas. Išorinis sakramento ženklas, kuriame slypi sakramento prasmė, išreiškiamas, kai stovyklautojo paklausiama: "Ar Tu, Egle, tiki Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią?" ir atsako: "Taip, tikiu", persižegnodama švęstu vandeniu, kurį laiko vienas iš vadovų ar vadovių. Sekanti eilė prie kitų vadovų (dažnai įskaitant ir kunigą), kurie nykščiu užtepa kvapią alyvą ant kaktos, sakydami: "Tegul Šventoji Dvasia suteikia Tau stiprybės ir išminties". Jei įmanoma, tada ant pečių uždedama stula su lietuvišku religiniu simboliu, vaizduojanti naują baltą rūbą. Vyresniems stovyklautojams aliejus primena ir Sutvirtinimo sakramento prasmę, ir apeigas, paruošia ir Ligonių patepimo sakramentui.

     Susitaikymo sakramento bendruomeninė prasmė išryškėja bendrose apeigose, kurios šiais metais įvestos visai Bažnyčiai. Jaunimui jos savaime suprantamos, suaugusiems ir pripratusiems tik prie klausyklos formos daug sunkiau prie kitų atsistoti ir tyliai kunigui pasakyti tai, ką širdyje jaučia ir už ką gailisi ar prašo Dievo pagalbos. Dažnai šios apeigos vyksta susikaupimo dieną (ar vakarą), su giesmėmis, skaitymais, pačių stovyklautojų sukurta sąžinės sąskaita, gailesčio maldomis (visi atsako: "Viešpatie, atleisk mums"), ryžtu ateičiai ("Padėk mums, Viešpatie) ir padėkos malda. Kol vyksta asmeninė Susitaikymo dalis, kiti gieda ar klausosi skaitymų ar pamaldžios muzikos.

     Nesunku stovykloje iškepti neraugintos duonos iš miltų ir vandens, pagaminus paplotėlius. Kartais suaugusiems sunkiau suprasti, kaip vaikų maišyta, minkyta ir kepta duona gali tapti Kristaus Kūnu taip pat, kaip plonoji įprastinė (ir dabar nebepatartina) ostija, nors aukų paruošimo malda sako: "Tai žemės ir žmogaus rankų darbo vaisius, kuris mums taps gyvybės duona". Rytų apeigų krikščionims tai būtų ne naujiena kramtyti tą Duoną.

“NUO SAULĖS UŽTEKĖJIMO IKI NUSILEIDIMO...”

     "... Aukojama tyra auka Tavo garbei". Eucharistinės maldos, sukurtos vaikams ir dar neturinčios oficialaus lietuviško vertimo (praėjo vos ketveri metai nuo jų paskelbimo), jaunam žmogui suprantamesne kalba jį ruošia Bažnyčiai, kuri visų pirma yra suaugusių ir apsisprendusių krikščionių reikalas. Dažnesni atsakymai — "Garbė Dievui aukštybėse", "Jėzus savo gyvybę už mus atidavė", "Tave garbiname. Tave giriame, Tau dėkojame" ir pan. — sukuria prieinamesnį ritmą ir palaiko dėmesį.

     Stovykloje šviesos tema pamaldos vyksta ir aušros metu. Stovyklautojai išeina žvakutėmis nešini, skaito savo kūrinius ir iš Šv. Rašto apie tamsos ir šviesos amžinas rungtynes ir tyliai stebi tekančią saulę, ištikimą kaip Dievas savo pažadams. Prie laužo vakarą susikaupę stovyklautojai ramesni, jautresni kiekvienai minčiai, pojūčiui. Dainavoje per moksleivių stovyklą po mišių visi tik nutilo, susijungę tylia malda nejudėdami, kažką šventa aplinkoje, kituose ir savyje pajutę.

     Sudėtingesnių stovyklos pamaldų kapelionas vienas nesuruoš, ypač kad tikslas yra stovyklautojus ir vadovus įtraukti. Dažnai būna kasdienis liturginis būrelis, kuris paruošia skaitymus, maldas, tikinčiųjų maldai pradžią, paruošia vietą, piešia piešinius, vaidina ar panašiai.

     Aušros mišiose susėdę trimis ratais apie baltai apsirengusius "pranašus", stovyklautojai klausėsi Ezekielio, Izaijo ir Jono Krikštytojo liudijimų apie Dievo planus žmonijai. Rakė jūrų skautės aušros metu meldėsi už neseniai savo mirusius jaunus draugus, kad jie prisikeltų su Kristumi, ankstų Velykų rytą nugalėjusį mirtį. Lauko gėlės puošia altorių, už kurio atbundanti gamta.

SAVAIS ŽODŽIAIS MALDA

     "Aš nenoriu skaityti; nemoku sukurti maldos", sakė stovyklautojai, kurie patys vėliau siūlėsi padėti. Ir pavieniui, ir būreliais įvairaus amžiaus stovyklautojai, įskaitant suaugusius, sugeba sukurti savais žodžiais maldas raštu ar net žodžiu prie stalo, po vakarinės programos, ryto maldose ar mišių metu. Dažnai pradžia yra surašyti Tikinčiųjų maldą, kurią po keletos pamaldų jau galima spontaniškai kalbėti, intencijas išvardinti. Glaudesni būreliai, pavyzdžiui, vadovų ir vadovių vėlyvo vakaro pamaldų metu, gali ir garsiai melstis po Komunijos, nebesivaržydami ir iš širdies. Tą laipsnį pasiekęs, kapelionas galėtų ramiai suvynioti savo palapinę ir keliauti į sekančią stovyklą (nes jau yra vis daugiau stovyklų be kapeliono).

     Savų žodžių reikia ir po skaitymų (Vyskupų anketa kunigams taip pat klausia, ar į vaikus kreipiamasi ypatingu būdu, jų klausinėjama, ar būna pokalbių "pamokslo" metu). Darbo savaitgalio sąskrydyje Dainavoje po skaitymų visi susėdo po šešis ir aptarė girdėtus Šv. Rašto žodžius. Kitur kapelionas gali sukelti atsiliepimų arba prašyti skaitymus parinkusių paaiškinti, kodėl juos parinko ir ką jie reiškia, pridėdamas ir savo žodį. Sava malda gali būti ir ne žodinė, o išreikšta piešinėliu, sudeginsimame popieriaus lapelyje įrašytu pasiryžimu, viltimi ar prašymu. Teko girdėti, kad stovyklai pasibaigus, Neringos mažytėje koplytėlėje ant altoriaus rado vaikišką namelių, miško, gamtos, tekančios saulės piešinėlį su užrašu "AČIŪ".

     Retas kuris suaugęs be niekur nieko nepradėtų sakyti, kaip jis ar ji meldžiasi. Ar Rake, ar Dainavoje, Neringoje ar kitur vaikų ir jaunimo gali paklausti, kaip meldžiasi, ar tik poterius ar ir savais žodžiais (o mažųjų — ar ir pasimeldžia už šuniuką ir katinėlį). Kartą užsiprašytame pokalbyje su moksleivėmis paklaustos, kiekviena atsakė kitaip — malda gi yra asmeninis ryšys, o ne formulė.

     Prie maldos priklauso ir judesiai. Brazilijoje prieš havajietiškus pietus buvome susėdę rytietiškai ant žemės, rankas laikydami prieš krūtinę, ir visai rimtai meldėmės pagal to krašto būdą. Stovykloje jaunimas ir dalis suaugusių nesivaržo paraginti pakelti savo rankas aukštyn, kaip kunigas daro (ir kaip visi anksčiau melsdavosi). (Viena stovyklautoja paklausė, ar gali parašyti kryžiuką prieš savo parašą, ar tai tik vyskupams, nežinodama, kad seniau visi krikščionys taip pasirašydavo.)

KRONIKA MAŽOJOJE BAŽNYČIOJE

     Kol lietuvių parapijoms tik dabar (penkerius metus po pirmo Kronikos numerio) siūloma kas sekmadienį paskaityti ištrauką iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos, stovyklose susikaupimo. Tėvynės ar kitas vakaras ar net kasdienės pamaldos neapsieina be skaitymo iš Kristaus Kūno kančios ir vilčių Lietuvoje. Kronikos knyga (ar "Aušra") pagarbiai padedama ant altoriaus ar ant aukų stalelio, stovyklautojai vaidina kunigo, vargonininko, katekistės teismą, vaiko, jaunuolio persekiojimą mokykloje, skaito Sadūnaitės liudijimą ir apie Kryžių kalną stovyklinio kryžiaus papėdėje.

     Keliose stovyklose pakartotas Lietuvoje naudojamas būdas susirinkti katekizmo slaptoms pamokoms — ir stovyklautojai kaip užburti susikaupia ir tylomis seka savo vadovą, kuris pamiškėje paslėpęs paprastą iš pagalių kryželį, ten praveda krikščioniškos mąstysenos valandėlę. Mat, sovietai kartą sugavo katekistę, kuri eidavo per kaimelį, su nieku nekalbėdama. Tyliai, nesidairydami, vaikai pro vartelius ar duris išeidavo it ančiukai paskui ją, miške ant rąstų atsisėdę mokėsi giesmių, maldų, tikėjimo tiesų, ir lygiai taip pat tyliai grįžo. Stovykloje kiekvienas vadovas atskirai ir slaptai išdalina mažą lapelį su savo vardo įrašu ir nustatyta valanda, pvz., "Algis, 8.00". Tą valandą duodamas ženklas, ir kiekvienas stovyklautojas akimis ir vėliau žingsniu nuseka savo vadovą į būrelį, tyliai ir nesidairydamas (kaip Lietuvoje, kad neišduotų kitų).

“IŠ LOBYNO SENŲ DALYKŲ IR NAUJŲ”

     Amerikiečių ir kitų kateketinė spauda ir knygos apie liturgiją vaikams bei jaunimui pilnos jau išbandytų sumanymų, kaip vykdyti religinę programą. Stovyklose sugalvojama dar daugiau, pritaikytų tai dienai ir tiems stovyklautojams.

     Iš dalyvavimo liturgijoje, religiniuose pašnekesiuose ir asmeniniuose pokalbiuose galima susidaryti išvadą, kad ši stovyklaujančių karta paprastesnė ir prieinamesnė, negu buvo anksčiau, ir daug atviresnė, ne tik žodžiu, bet ir jausmu. Liturgine prasme nebūtų dalyko, kurio nebūtų galima per savaitę ar dvi pasiekti, įskaitant spantanišką maldą, savo tikėjimo savais žodžiais išpažinimo ar pradinio ryžto tarnauti tikinčiųjų šeimai ir lietuviškoje bendruomenėje (nežiūrint visų neįdomių joje peštynių). Tur būt, nebūtų klaidinga manyti, kad dauguma šių vaikų tėvų nežino, kokius puikius asmenis išaugino. Ar jie kada pasikalba apie tikėjimą, apie savo ryšį su Dievu ir Bažnyčia?

     Sunkiau su vyresniais jaunuoliais, kurių vidinis ritmas, dvasinis išsivystymas ir pergyvenimai kartais gerokai skiriasi, nors ir būtų to paties amžiaus. Dievas kiekvieną į save traukia skirtingu būdu. Aplamai paėmus, patirtis lietuvių tarpe patvirtina ir JAV statistikos radinį, kad jaunimas yra daugiau religingas, bet mažiau bažnytinis (gal mūrinės bažnyčios prasme). Tikinčiųjų šeimos vadovai, atsakingi už vaikus ir jaunimą Dievo akivaizdoje, stengiasi daryti taip, kaip Jėzus sako apie "gerą mokytoją, kuris iš savo lobyno ištraukia senų dalykų — ir naujų". Pagarbiai turi lenkti savo dėkingą galvą, kad galėjai būti gražių ir gilių išgyvenimų liudininku mažojoje vasaros bažnyčioje.