VACLOVAS KLEIZA
Užjaučiantis žvilgsnis į senatvės sulaukusius
Jei pažvelgsime aplink save ir atidžiau stebėsime aplinką, šio krašto civilizacijoje pajusime tris ryškius momentus. Pirmasis pasireiškia ypatingu jaunystės pabrėžimu ir garbinimu. Tuo pačiu Amerikos, o dabar jau dalinai ir Vakarų Europos, kultūra save atsiriboja nuo senatvės. Šio krašto bendruomenė akcentuoja darbo svarbumą. Tai antrasis aspektas, pasireiškiąs žmogaus vertinimu pagal jo produktyvumą ir pajėgumą. Trečiasis Amerikos bruožas sutinkamas kiekvieną dieną — tai pinigo reikšmė ir svarba žmogaus gyvenime. Pagal tai yra sprendžiamas žmogus, jam teikiama pagarba, jis iškeliamas ir statomas pavyzdžiu kitiems.
Ir štai į šitą pragmatinę aplinką atžingsniuoja žmogus su trimis kojomis. Jis eina iš lėto, nesiskubindamas, sustodamas, pailsėdamas. Jis neturi kur skubėti, nes gyvenimas pro jį jau praskriejo. Dar nespėjo kaip reikiant pasikelti nuo keturių ant dviejų, o štai jau ir prireikia žingsniuoti su trimis kojomis, dviem nuosavom ir viena skolinta. Šis žmogus pasidaro nebereikalingas, visiems besimaišantis daiktas. Bent ligi šiol apie jį mažai kas rašė, jis neturėjo stipraus užnugario šio krašto valdinėse įstaigose ir jo reikalais nedaug kas domėjosi. Šis žmogus -— tai visa mūsų senoji karta. Jungtinėse Amerikos Valstybėse tokių žmonių jau priskaitoma ligi 18 milijonų. Ir tik dabar jais pradedame plačiau domėtis, nes politiniame gyvenime 18 milijonų balsų gali nulemti ne vienus rinkimus.
Be to, senųjų piliečių skaičius su kiekvienais metais auga ir augs. Šiuo metu Amerikoje yra daugiau kaip 50 milijonų žmonių virš 45 metų amžiaus. Nuo 1850 metų žmogaus amžiaus ilgumo vidurkis šiame krašte pakilo nuo 40 metų ligi 70 metų. Techninė pažanga, drauge su augančia industrijalizacija, sutrumpino darbo savaitę nuo 70 val. ligi 40 val. ir įgalino darbininkus anksčiau išeiti į pensiją. Didesnis žmonių skaičius turi daugiau laiko negu bet kada praeityje. Pensininkai gali galvoti apie savo pensijos amžiaus prailginimą nuo 10 ligi 25 metų. Atseit, jie turi daugiau laisvo laiko ilgesnį laiko tarpą. Bet ar jie gali į tuos poilsio metus žiūrėti su džiaugsmu ir viltimi tikėdamiesi, kad tie metai bus produktyvūs ir juos patenkiną?
Žvilgtelkime į psichologines bei sociologines - ekonomines senatvės laikotarpio apraiškas. O jų yra daug ir įvairių. Kiekvienas asmuo kitaip išgyvena savo amžiaus pasikeitimus.
Žmogus savo gyvenimo laikotarpyje pereina įvairius išgyvenimų pasikeitimus-tarpsnius. Tai kūdikystė, vaikystė, jaunystė, subrendimas, senatvė. Kiekvieną iš jų dar būtų galima skirstyti į paskirus periodus. Jei apsiribosime senatve, tai galime sakyti, jog šis žmogaus amžiaus laikotarpis pasireiškia trijuose perioduose. Tarp 45 ir 60 metų žmogus daugiau mažiau pradeda ruoštis išėjimui į pensiją. Nuo 65 ligi 75 metų vyksta pats išėjimas pensijon, gi po 75 metų žmogus bando prisitaikyti prie savo stovio ir susigyventi su tomis problemomis, kurios pasireiškia šiame laikotarpyje. Kaip matome, senatvė gali reikštis trimis periodais, nors yra teisingai pasakyta, kad senti pradedame, kai gimstame. Bet čia ir turime skirti senėjimą nuo senatvės. Senėjimas prasideda su gimimu, senatvė su pasireiškiančiu pajėgumo praradimu. Tad galutinėje išvadoje negalime sakyti, jog žmogus, sulaukęs 45 m. amžiaus, jau pradeda senti, kaip negalime teigti, jog 25 m. asmuo yra jaunas. Teisingai pabrėžia Čikagos universiteto prof. Havinghurst, kad "visuomenė nustato senatvės laiką nevisur vienodai. Amerikoje pilotas jau skaitosi senas nuo 50 metų, atletas — nuo 30 metų". Čia pridėkime, jog plaukikas jau laikomas senu, sulaukęs 20 metų. Todėl ne vien tik chronologiškas amžius nustato žmogaus senatvę.
Su kokiomis problemomis susiduria senas žmogus? Kas sudaro jam didžiausią sunkumą ramiai ir konstruktyviai leisti senatvės dienas?
NEREIKALINGUMO JAUSMAS
Vienas iš pagrindinių išgyvenimų ir problemų šiame laikotarpyje — tai nereikalingumo jausmas. Senatvės sulaukęs žmogus pasijunta nebereikalingu, ypatingai mūsų aplinkoje. Ligi šiol jis buvo svarbus savo šeimai, nes jai uždirbo duoną ir ją išlaikė. Darbovietėje jį vertino ir gerbė, kadangi jo darbo vaisiais didžiavosi jis pats ir jo darbdaviai. Savo apylinkėje jis buvo pripažįstamas ir didelis draugų būrys sudarė jam sąlygas reikštis jų tarpe. Bet dabar jis jau išėjęs į pensiją. Vaikai išskleidė sparnus ir sukūrė savas gūžtas. Darbovietei nereikalingas, nes nepajėgus (bent taip visur skelbia statistikos ir įvairūs duomenys, kuriuose asmuo pasidaro tik numeris). Draugų skaičius mažėja ir retėja. Vieni iškeliauja į kitas apylinkes, antri ligos prirakinti namuose, treti išėjo negrįžti. Ir taip mūsų senelis pasijunta nereikalingu, vienišu.
O ir šio krašto socialinė bei ekonominė struktūra nėra palanki senesniesiems. Jaunimas iš miestų bėga į priemiesčius, gi senimas dažnai lieka gyventi mieste, kur jiems žinoma aplinka, kur jie užaugino savo vaikus ir kur į cemento grindinius įaugo jų pačių šaknys. Bet ir jų kaimyninė aplinka keičiasi. Jei anksčiau čia buvo gražūs rezidenciniai kvartalai, tai dabar tos apylinkės pradeda darytis senų lūšnų kapais. Dėl to mes pradedame kai kuriuose šio krašto didmiesčiuose pastebėti senimo getus. Dažnai kalbame apie rasinius getus, bet pamirštame, jog yra ir senelių getai. Tai dažniausia seni miestų kvartalai, kuriuose gyvena vien tik seno amžiaus žmonės. Mažai čia matysime jaunimo ar vaikų. Tik senieji tyliai vaikščioja sutrūkinėjusiais šaligatviais, leisdami lėtai plaukiančias dienas.
NETIKRUMAS ATEITIMI
Šalia nereikalingumo ir vienatvės jausmo senųjų tarpe dažnai matome netikrumą ateitimi ir ateities tikslų stoką. Mirties realybė, fizinių galių bei funkcijų susilpnėjimas ir padažnėjąs ligos atvejis dar labiau sustiprina šį netikrumo jausmą ir stumia žmogų depresiįon bei nusiminiman. Kažkas yra pasakęs, kad žmonės ne tiek nekenčia mirties, kiek tų žingsnių, vedančių į ją. Kai mes pajėgiame priimti mirties sąvoką ir ją suprasti, tuomet senatvė pasidaro lengvesnė ir prasmingesnė. Bet tas reikalauja tam tikro subrendimo, kuris atsiekiamas tik pilnutinesniame savęs pažinime ir Aukščiausiojo planų supratime.
Gal žmogų gąsdina ne tiek mirtis, kiek galimybė sunkiai susirgti ir pasidaryti našta sau ir kitiems. Invalidų niekas nenori. Sigmundas Freudas rašė, jog "senas žmogus ne tiek bijo mirties, kiek jis bijo patapti invalidu". Jei ši baimė nėra kontroliuojama ir apvaldoma, ji gali pereiti į psichozę ir žmogus tampa psichiniu ligoniu.
FINANSINĖ PROBLEMA
Nemažiau sunki ir daugeliui aktuali yra finansinė problema sename amžiuje. Ekonominis netikrumas gali būti tiek pat įtakingas į seno žmogaus dvasinį stovį, kiek ir kitos to laikotarpio problemos. Užsitikrinimas ekonominio pragyvenimo senatvėje yra vienas iš svarbiausių uždavinių ir problemų. JAV-ėse apie 64% visų virš 65 metų amžiaus žmonių gauna valdžios socialinę apdraudą (Social Security). Tačiau bent pusė visų virš 65 metų asmenų šiame krašte gyvena skurde. Pagal 1958 m. duomenis apie 60% visų senų žmonių turėjo metinių pajamų mažiau negu 1,000 dol. Čia ir iškyla paradoksas. Žmogus pajėgė prailginti savo amžių bent 20-čia metų per paskutinius 50 metų, bet nesugebėjo atrasti sprendimo toms įtakoms, kurios sunkina senatvę. Atrodo, jog ir čia technika bei medicina bėgo žirgo šuoliais, o socialinės ir ekonominės reformos eina kūdikio rėplomis.
Būtų galima kalbėti apie šį neturtingąjį senimą, bet tai atskiros temos užduotis, nes liečiama bent 8 milijonai gyventojų.
RYŠIŲ STOKA SU VAIKAIS
Ketvirtoji problema, ryškiai iškylanti senųjų gyvenime, yra ryšių trūkumas tarp tėvų ir vaikų. Šiame šimtmetyje mes išgyvename šeimos pobūdžio pasikeitimo krizę. Ligi XX-ojo amžiaus šeima egzistavo kaip vienetas. Tai buvo šeima plačiąja prasme, kur tėvai, vaikai ir jų vaikai gyveno po vienu stogu arba bent artimoje kaimynystėje. Tėvai, nesvarbu kokio senumo, buvo tokios šeimos autoritetai. Su didėjančia žmogaus judomąja galia ir tobulėjančia transportacija šis šeimų pobūdis pradėjo keistis, ir šiandien mes jau šeima laikome tik vaikus ir tėvus. Kai vaikas subręsta, jis palieka tėvų pastogę ir atsiskiria nuo šeimos kamieno. Tas vyksta tiek fizinėje tiek psichologinėje plotmėje. Tuo pačiu seni žmonės pasijunta atskirti nuo savo vaikų. Gerai, jei jie dar gyvena netolimoje apylinkėje. Bet dažnai tarp vaikų ir tėvų geografiniai atstumai prašoka tūkstančius mylių.
Dėl viso to seno žmogaus vaidmuo šeimoje pagrindinai pasikeičia. Ligi šiol jis buvo šeimos galva ir duonos uždirbėjas. Nuo jo priklausė šeima. Dabar jis atsiduria toje rolėje, kurioje pirma buvo jo vaikai. Jis dažnai pasidaro priklausomas nuo vaikų. Ne kartą senas žmogus pradeda save matyti tik objektu, kurio mirties trokšta jo vaikai. Mūsų visuomenėje yra tendencija neleisti vyresniam žmogui turėti savo nuomonę ar norą. Todėl šitame rolių ir priklausomumo pasikeitime senas žmogus dažnai išgyvena didelį konfliktą.
Šis konfliktas įmanomas išspręsti, jei šeimos narių santykiavimas yra artimas ir intymus. Tuomet vyresnis žmogus gali ir toliau šeimoje likti laisvu, nepriklausomu, moraliniu autoritetu. Kitaip sakant, jo vaidmuo pasikeistų iš kontroliavimo visos šeimos gyvenimo į suteikimą šeimai moralinio autoriteto, kurį jo amžius jam teikia. Bet tai reikalauja subrendimo, o, kaip jau minėjau, fizinis subrendimas nebūtinai garantuoja emocinį užaugimą.
Ryšių pairimas tarp šeimos narių ypatingai skaudžiai atsiliepia į seno žmogaus dvasinį stovį. Bet mums, lietuviams, šioje aplinkoje atitrūkimas ir nuo savo tautinės aplinkos sukuria vyresniųjų tarpe problemas. Čia galvoju apie artimas draugystes, organizacijas bei parapijas. Senas žmogus bando visomis jėgomis išsilaikyti už to, su kuo jis visą gyvenimą yra suaugęs, prie ko jis yra pripratęs. Svetimoje aplinkoje, nekartą tinkamai nemokant ir kalbos, savo tautiečių artumas pasidaro būtinas. Tuo ir suprantamas vyresniųjų noras burtis vienoje vietoje, šiuo atveju, dažnai apie savas parapijas. Tą turime suprasti ir atkreipti tinkamą dėmesį. Manau, jog ne vienu atveju šitas momentas paaiškina ir kai kurių vyresniųjų sunkų persiorentavimą į naujos liturgijos dvasią.
APSISAUGOJIMO PRIEMONĖS
Tai viena kita problema, su kuria susiduria senimas. Jų yra daugiau ir jos įvairios. Kiekvienas asmuo savaip reaguoja į gyvenimo reiškinius ir jiems duoda atitinkamą interpretaciją. Pats faktas, jog žmogus dėl savo amžiaus turi atsiriboti nuo kai kurių anksčiau vykdytų veiksmų jau sukuria konfliktus. Kiekvienas pasikeitimas iš žmogaus atima jo dalį, bet kartu suteikia jam ko nors naujo. Visi gyvenimo laikotarpiai turi savo teigiamas ir neigiamas savybes.
Kaip senas žmogus išgyvena šiuos visus pasikeitimus ir kaip jis į juos reaguoja? Gamtoje mes pastebime, jog gyviai turi tam tikrus apsigynimo būdus pavojaus metu. Vieni iš jų nuo pavojaus bėga, kiti sustingsta vietoje, treti pasiruošia kovai. Taip ir žmogaus gyvenime. Mes visi turime savo metodus bei būdus apsiginti nuo mums nemalonių momentų. Juos psichologai vadina apsisaugojimo priemonėmis (defense mechanisms). Jei pažvelgsime į senuosius, tai matysime, kad ir jie turi išsidirbę savo amžiui charakteringus metodus apsisaugoti nuo nepalankios situacijos. Jie pasireiškia įvairiai. Čia suminėsime tik pačius charakteringiausius.
Dažnai senesnio amžiaus žmonės yra prieš bet kokį pasikeitimą ar naują apraišką. Tą jau minėjome sąryšyje su liturginiu atsinaujinimu. Daug lengviau ir drąsiau gyventi su tuo, ką žinai ir pažįsti, negu su tuo, kas yra nežinoma, neaišku. Senesniuose žmonėse dažnai pasireiškia dogmatizmas, nenoras keisti savo nusistatymo. Tai šiek tiek primena mažo vaiko užsispyrimą ir savo noro parodymą. Tiek vaikui, tiek senam žmogui šitas priduoda tam tikros galios ir drąsos, kad jis yra savo aplinkos valdovas. Senas žmogus nenori pripažinti nei sau nei kitiems, kad jis keičiasi. Jis bijo, jog tas gali sumažinti jo autoritetą ir jį patį padaryti menkesniu. Šitame amžiuje pasidaro daugiau į save susikoncentravęs, jo gyvenimo ratas pradeda sumažėti ir centre pasilieka jis pats. Dažnai senesnis žmogus savo problemas priskiria kitiems arba savai aplinkai. Atseit, ne jis kaltas, kad taip įvyko, bet kitų kaltė. Jis sako, jog nepadarė darbo todėl, kad draugai jam sutrukdė, nors tikrumoje jis apie tą darbą pats pamiršo. Gal ir teisingas yra pasakymas, kad "senatvė yra laikas, kada kūnas nebeateina į pasimatymus, kuriuos prižada protas". Senatvės laikotarpyje žmogus nekartą pradeda nugrimzti praeitin ir ja gyventi. Čia irgi vienas iš metodų išvengti dabarties realybės, geriau pasakius, jai nepažvelgti į akis.
SENATVĖS NORAI
Senatvė, kaip ir kiekvienas kitas amžiaus laikotarpis, turi savo norus bei siekius. Kūdikis nori pradėti vaikščioti, vaikas nori būti jaunuoliu, jaunuolis kovoja su savimi ir su pasauliu, nežinodamas, kuo jis nori būti. Taip ir senas žmogus. Jis turi savo norus. Pirmiausias ir pats svarbiausias noras, kuris nėra charakteringas vien tik senatvei, yra noras kuo ilgiau gyventi. Arba bent gyventi tol, kol gyvenimo džiaugsmai ir laimė nusveria gyvenimo skausmus ir kančią. Antras senatvės noras yra turėti galimai daugiau poilsio, nes tik taip galima taupyti iš lėto išslystančias fizines jėgas. Be to, jaučiama, kad poilsis yra užtarnautas atpildas už produktyvų gyvenimo darbą.
Senas žmogus nori galimai ilgiau pasilikti aktyviu ir pozityviu savo visuomenės nariu. Tokiu būdamas jis jaučia savo vertę ir svarbą kitiems ir tuo pačiu iš jų gauna pripažinimą. Gal todėl mes dažnai ir matome daug vyresnio amžiaus žmonių įvairiose organizacijose bei visuomeniniuose darbuose, kuriuose jie nekartą labai gražiai ir konstruktyviai reiškiasi. Senimas taip pat nori turėti pasirinkimo teisę. Nors jų jėgos sumažėjusios, tačiau jie yra pilnutiniai visuomenės nariai su visomis jiems teikiamomis teisėmis. Tokiais jie nori išlikti galimai ilgiau. Viena iš tų teisių ir yra pasirinkimo bei apsisprendimo teisė. Šioje srityje dažnai vaikai padaro didelę klaidą, neatsižvelgdami į senų tėvų norus. Tiesa, tie norai kartais gali labai vaikiškai skambėti, bet ar juos taip sunku patenkinti? Vaikų norai irgi vaikiški, bet kaip dažnai tėvai juos patenkina, net nepagalvodami apie galimus rezultatus.
Dar vienas seno amžiaus noras, einąs drauge su žmogiška prigimtimi ir verte, yra noras pasitraukti iš šio gyvenimo garbingai ir galimai patogiau, atseit, su mažiausia kančios doze. Gaila, bet labai dažnai mes neįvertiname seno amžiaus žmonių norų arba nenorime jų suprasti. Ar tas kartais neparodo mūsų pačių baimės senatvės atžvilgiu?
KĄ SENIEJI GALI DUOTI
Kalbėjome apie senuosius ir kaip jie pergyvena savo senatvę. Bent trumpai pažiūrėkime, ką senieji gali duoti mums ir savai aplinkai.
Jie gali duoti daug, nes gyvenimo patirtis yra viena iš geriausių, jei ne pati geriausia, mokytoja. Senieji savyje turi sukaupę didelius aruodus žinių ir tradicijų. Su kiekviena mūsų vyresniojo mirtimi lietuviškoji visuomenė nustoja labai brangios savo dalies. Senas žmogus, kaip individas, gali būti labai naudingas šeimai ir aplinkai sava patirtimi ir žiniomis, kurios iš kartų į kartas perduodamos virsta tradicijomis. O kiek gražių tradicijų jau esame tik per paskutinius keliasdešimt metų praradę!
Senieji tėvai gali užimti labai svarbią vietą anūkų auklėjime. Dažnai to pasigendame šiandieninėje laiko tekmėje. Vaikai iš savo senelių gali pajusti tą meilę, šilumą ir autoritetą, kurio nekartą mūsų aplinkoje stinga. Seniesiems tėvams jų anūkai gali būti naujų jėgų šaltiniu ir atgimstančiu dinamiškumu. Be to, jų patirtis, beauginant savo vaikus, yra naudinga dabartinei kartai.
Senesnio amžiaus žmonės dažnai turi progos atlikti tai, ko anksčiau neturėjo laiko ar progos padaryti. Paimkime tik šiame krašte garsiąją Grandma Moses. O tokių pavyzdžių yra daug, kur į pensiją išėjęs žmogus savo gyvenimą papildo naujais atsiekimais. Juk ir lietuviški rūpintojėliai bei pakelės kryžiai nekartą senelio rankos išskaptuoti ir nudailinti.
Šeimose senesnieji jos nariai gali turėti labai daug stabilizuojančios ir ugdančios įtakos į kitus šeimos narius, ypatingai jaunesniuosius. Gal ir todėl mes matome tokį didelį šeimyninio gyvenimo pairimą šiame krašte, kadangi šeimoje nėra to elemento, kuris visus narius jungtų ir smarkesnių įtampų metu ieškotų tam tikro balanso. Juk patriarchalinės praeities šeimos, o ir dabar šiame krašte esančių kiniečių šeimynos pasižymi savo artumu bei tėvo autoriteto svarbumu. Tuo nenorime pasakyti, jog turime grįžti į praeities laikus, kur visi gyveno po vienu stogu ir sriubą sėmė vienu šaukštu iš vieno dubens.
* * *
Sensti pradedame gimę. Tačiau senatvę pasirenkame patys. Ji nėra pabaisa ar prakeikimas. Tai neišvengiama žmogaus gyvenimo dalia. Ji gali būti šviesi ir konstruktyvi. Bet jai ruoštis reikia visą gyvenimą. Į gražų senatvės kalną įkopia tik tie, kurie pajėgė save išugdyti pilnomis asmenybėmis. O tas reikalauja aukos ir darbo. * * *