Vol. XVII Nr. 9 SPALIS / 1966 / OCTOBER
Deklaracija VISA — LIETUVAI — KRISTUI 356
Redaktorius PAŠAUKIMŲ KRIZĖ 358
V. Balčiūnas VEIKLOS GAIRĖS 358
G. Ivaškienė TĖVŲ IR DVASIŠKIŲ ĮTAKA 364
Motina M. Aloyza BE MŪSŲ DIEVAS NEDARYS 369
G. Kijauskas, S. J. VISI TURI RŪPINTIS 371
A. Baranauskas ŠEŠI TREMTINIO ATODŪSIAI 378
P. Razminas 4 ŠEIMOS KOLONOS 383
J. Vaišnys, S. J. VEDYBOS AR VIENUOLYNAS? 385
G. I. JAUNUOLIUS RUOŠIANT... 386
P. Alšėnas Ar iš viso reikėjo rašyti? 387
K. Trimakas, S. J. Trūkumus atskleisti būtina. 387
* * * Enciklika apie taiką 388
K. Trimakas, S. J. Muzikos vieta Bažnyčioj 389
A. Grauslys “DIEVO AVINĖLIS” (rec.) 390
LIETUVOS DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI 391
M. F. C. Caron NEGADINK MEILĖS SKAUSMO 393
G. Ivaškienė GĖRIMAS, RŪKIMAS... 394
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J., Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė
Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Prenumerata metams — 4 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
DURYS .. . Durys retai kada yra praviros. Dažniausiai jos yra uždarytos. Prie uždarytų durą man vis kyla klausimas: Ar jas galiu pats sau atverti?... Ar jas man turi padėti kitas atidaryti?... Ar aš turiu kitiems jas atidaryti?...
■ Kongresas ir reikalai
Lietuvių religinis kongresas ir Šiluvos koplyčios šventinimas Washingtone turėjo visą eilę vertingų bruožų: 1) dalyviais tai buvo gausus suvažiavimas, 2) tikslas — tautiniai religinis, 3) išskirtinė proga — dedikuoti amerikiečių katalikų svarbiausioje šventovėje pačioje JAV sostinėje lietuvių aukomis pastatytą, lietuvių kūrėjų darbais išpuoštą, ateity šimtmečiais išliksiantį paminklą. Be to, įvykis susilaukė amerikiečių spaudos dėmesio ir buvo pagerbtas visos eilės amerikiečių katalikų hierarchijos aukštųjų asmenų.
Išvardijus gerąsias įvykio puses, tenka suminėti ir tuos dalykus, kurių pasigesta — ne sugadinti bendrą praėjusį įspūdį, bet atkreipti dėmesį į reikalus, kurie reikalais tebelieka. O buvo pasigesta svarbių, labai svarbių dalykų.
Amerikiečių jėzuitų leidžiamas savaitraštis America VIII 27 įsidėjo mažą žinutę apie Šiluvos koplyčios šventinimą su pastaba, kad ta proga įvyks "lietuvių parapijų mažasis Konsiliumas". O kad toks suvažiavimas būtų tikrai įvykęs! Deja, nieko, kas Kongrese vyko, negalima laikyti tokiu ar panašiu konsiliumu. O jo reikėjo ir tebereikia.
Tikrai, ko labiausiai religiniame kongrese pasigesta, tai planingo, rimto ir rūpestingo svarstymo lietuvių katalikų uždavinių dabartyje. Šiandien gi tie uždaviniai neperskiriamai rišasi su Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo nutarimais: krikščioniškai atsinaujinti (kiek ir kaip galima tą atsinaujinimo dvasią mūsų visuomenėje paskleisti?), įvesti lietuviškas Mišias visose lietuvių parapijose bei jų gausiau gyvenamose vietovėse (kokios kliūtys ir kaip jas pašalinti?), išsaugoti lietuvių parapijas, ieškoti artimesnių ryšių tarp kunigų ir pasauliečių per parapijų sinodus, komitetus ir kt., daugiau koordinuoti lietuvių vienuolynų veiklą, už-megsti draugiškesnius ryšius su lietuviais evangelikais ir t. t.
Vienas kitas čia suminėtas klausimas buvo šiek tiek paliestas vienur ar kitur — bet tik atsitiktinai, prabėgomis, be reikiamo dėmesio, be praktiško nutarimo.
Tokiuo lietuvių katalikų Konsiliumu negalima laikyti nei Kongrese įvykusio ALRK Federacijos suvažiavimo, nei Kunigų Vienybės seimo, nei pagaliau paties Kongreso. Jie įvyko — ir gerai, kad įvyko. Tačiau juose rimtoms gyvybinėms problemoms buvo skirta per maža laiko, dėmesio ir rūpesčio.
Gyvą, naują šviežumą teįnešė A.L.R.K. Federacijos darbo posėdyje skaityta kun. V. Bagdanavičiaus, M.I.C., paskaita, siūlanti Federacijai naują užduotį — steigti lietuvių altorių bendruomenes. Su tikrove konkrečiai buvo susidurta ir sekcijoje, svarstančioje pašaukimų reikalą (jų mintys ras vietos ir "L. L."; apie pašaukimus — jau šiame numeryje).
Maldininkai Tautinėje šventovėje Washingtone lietuvių paminklinės koplyčios šventinimo pamaldų metu. — Nuotrauka V. Noreikos
IŠEIVIJOS LIETUVIŲ 1966 METŲ RELIGINIO KONGRESO DEKLARACIJA.
Laisvojo pasaulio lietuviai katalikai, susirinkę į religinį kongresą Vašingtone, 1966-siais Viešpaties ir 25-siais Tautos sukilimo metais, rugsėjo 3-ją, pareikšti savo meilę Šiluvos ir Aušros Vartų Dievo Motinai, dalyvauti Jos vardo koplyčios šventinime Nekalto Prasidėjimo tautinėje šventovėje ir maldauti Viešpaties laisvės savo pavergtai Tėvynei, skelbia viso pasaulio lietuviams šią deklaraciją:
I. Mes didžiuojamės būdami garbingos ir nemirštančios lietuvių tautos vaikais. Galybių Viešpats leido tapti lietuviais ir įspaudė mūsų širdyse lietuvybės ženklą. Tėvynės meilė yra atspindys dieviškosios meilės. Tos meilės, kuri Kristaus veidą suvilgė ašaromis dėl jo mylimos Jeruzalės likimo. Mes su pagarba lenkiame galvas prieš savo brolių Sibiro ir kalėjimų kankinių, karių ir partizanų, vyskupų ir jaunuolių, tėvų ir motinų kapus, kurie paaukoja savo gyvybes už Dievą, šventąją mūsų Motiną Bažnyčią ir mylimą Tėvynę. Mes kviečiame visus lietuvių tautos vaikus į besąlyginę kovą už pavergtosios Lietuvos laisvę.
II. Mes esame liudininkais 25 metų (1940-1965) Lietuvos Bažnyčios ir krikščioniškos lietuvių tautos kryžiaus kelio. Kristus pavergtoje Lietuvoje juo iš
naujo eina į Kalvarijos kalną. Šis kelias nuklotas Lietuvos bažnyčių griuvėsiais ir Rūpintojėlių skeveldromis. Jis prisisunkęs lietuvių vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų krauju ir motinų ašaromis. Juo eina su kenčiančiu Kristumi ir pavergtoji, bet nenugalėta katalikiškoji lietuvių tauta. Jokia jėga niekad neišplėš iš lietuvių širdies meilės Dievui ir Tėvynei.
BAŽNYČIOJE pastebima dvasinių pašaukimų krizė. Pašaukimų nėra daug ir jie vis mažėja. Pasaulyje yra 425,800 kunigų, beveik 600 milijonai katalikų ir viso apie 3.3 milijardai žmonių. Vienam kunigui tenka apaštalauti tarp 8000 žmonių, jų tarpe 1,500 katalikų. Kai kuriuose kraštuose, pvz. Pietų Amerikoje, padėtis yra blogesnė: kai kur vienam kunigui tenka aptarnauti 30,000 tikinčiųjų.
Pašaukimų krizė didėja: dauginantis žmonėms pasaulyje, daugėja ir katalikų skaičius, bet kunigų ir vienuolių prieauglis nėra proporcingai pakankamas (pvz. Italijoje šiandien vienas kunigas turi aptarnauti 4 kartus daugiau tikinčiųjų, negu prieš šimtą metų).
Bažnyčioje rodomas didelis susirūpinimas: ne tik kalbama, bet ir planuojama ką nors konkretaus padaryti: neseniai Romoje buvo sušaukti du tarptautiniai kongresai: 1961 m. vienuolių pašaukimų klausimu, o 1962 m. — kunigų pašaukimų reikalu. To klausimo svarba atsispindi kad ir šiuose žodžiuose, pasakytuose vieno iš tų kongresų metu: "Šiandien, kai nukrikščionėjimas jau pasirodo su savo skaudžiausiomis pasėkomis, pašaukimų krizė, išskyrus kai kurias laimingas išimtis, yra visuotinė. Ir tai vyksta kaip tik tuo metu, kai Bažnyčiai taip labai reikia kuo didesnio skaičiaus kunigų ir vienuolių” (Achille Glorieux, vienas iš Kongreso paskaitininkų, dabartinis Paryžiaus vyskupo pagelbininkas).
Pašaukimų krizė jaučiama ir mūsų tautoje: tiek okupuotoje tevynėje, tiek išeivijoje. Pavergtoje tėvynėje šiuo metu yra gal dar apie 850 kunigų (1940 m. pagal Elenchus Lietuvoje buvo 1439): iš jų pora šimtų visai nedarbingų ar mažai darbingų; kitiems atimtos teisės eiti kunigo pareigas. Daugumas jų senų ar apysenių (amžiaus vidurkis — 60 metų). Kasmet daugiau miršta, negu įšventinama (kasmet leidžiama įšventinti tik po 5 kunigus). Vienuolynai uždaryti.
PREL. VYTAUTAS BALČIŪNAS
Kaip jas pritaikyti lietuvių visuomenei
Ką daryti, kokių priemonių imtis, kad būtų galima pergalėti dvasinių pašaukimų krizę? Kad reikia veikti, aišku. Bet koks tas veikimas turi būti? Dvejopas: netiesioginis — pagrindinėms pašaukimų krizės priežastims pašalinti, nekalbant ir kartais net negalvojant apie dvasinius pašaukimus, ir tiesioginis — kurio tikslas padėti dvasiniams pašaukimams atsirasti, atsiskleisti ir klestėti, panaudojant tam maldą, gyvą ir rašytą žodį, pavienį ir organizuotą veikimą.
I. NETIESIOGINIS VEIKIMAS
Kokios yra pagrindinės pašaukimų krizės priežastys? Nedorovinga šeima, netikę draugai, vyresnieji, patarėjai, blogas pavyzdys tų, kurie turėtų šviesti ir įkvėpti, aplinka, persunkta dvasiniu palaidumu, nepaisymu aukštesnių vertybių, pigių malonumų ieškojimu, stoka bet kokios aukos dvasios bei ištižimu, neigiama įtaka iš radijo, televizijos, kino, knygų, žurnalų, kur taip dažnai pataikaujama kūniškumui, nepaisoma dorovės dėsnių, maišoma su purvais ir suniekinama tai, kas šventa — vis tai pašaukimo mažėjimo priežastys. Jos labiau negu kas kita yra iššaukę dvasinių pašaukimų krizę. "Pašaukimų krizė gali reikšti — ir šiandien labiau negu bet kada ištikrųjų tai reiškia — dvasinių, dorovinių ir socialinių vertybių krizę" (Juozapas Gironda, II Messaggero, 1959. X. 29).
Jeigu dvasinių pašaukimų krizę iššaukė "dvasinių, dorovinių ir socialinių vertybių krizė", tai, norint išeiti iš pirmosios, reikia pašalinti antrąją. Nepašalinus priežasties, negalima tikėtis norimų kitokių padarinių. Pagrindinai dvasinių pašaukimų krizė gali būti sprendžiama tik visomis galimomis pastangomis keliant dvasinį bei dorovinį lygį pavienių žmonių, šeimų, bendruomenių, visos visuomenės. Ypač tų, kurie vadovauja: dvasiškių, vienuolių, tėvų, mokytojų, auklėtojų, valstybių bei organizacijų vadų. Šitai laikome svarbesniu dalyku už visa kita. Tai aiškiai pareiškė ir Vatikano II Susirinkimas: "Kunigystės pašaukimai ugdytini pirmoje eilėje tikrai krikščionišku gyvenimu", skaitome dekrete apie kunigų paruošimą (II, 2). Bet nėra galimybės čia kalbėti apie tai plačiau. Norime tik priminti, kad direktyvas šiam veikimui yra davęs tas pats Vatikano II Susirinkimas. Sužinoti visa, ką jis pasakė, reikia išstudijuoti 16 jo išleistų dokumentų, ypač tuos, kurie tiesiogiai liečia kiekvieną mūsų; tada turime stengtis juos vykdyti ir pagal juos gyventi; tai veikimas, galįs išvesti mus iš dvasinės krizės; veikimas, kurio tikrai iš kiekvieno mūsų šiuo metu nori Dievas, nes jo nori Bažnyčios vadovai.
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
jaunimo tarpe pašaukimams bręstant
Pašaukimų klausimas tikrai yra ypatingai suaktualėjęs šiais laikais. Dvasiškių stoką jaučia visas krikščioniškasis pasaulis, o susirūpinimo daugiau rodo pati dvasiškija, nei pasauliečiai. Todėl reikia, kad ir šeimos, jų tėvai ir jaunuoliai sunerimtų dėl šios situacijos.
Žiūrint į šią problemą, reikės daug atvirumo. Atvirumo iš visų trijų pusių — dvasiškuos, tėvų ir busimųjų pašaukimo priėmėjų — jaunuolių. Tik visi drauge, iškedenę savo netobulumus ir trūkumus, galėsime atitinkamai pasitaisyti.
Šeima, kurioje auga ir bręsta vaikai, kurioje gali sužibėti ir pašaukimo kibirkštis, daugelio yra laikoma pagrindine pašaukimų stokos kaltininke. Sakytume — tai lyg žiūrėjimas viena akimi. Šiame straipsnyje bus stengiamasi sulygiagretinti tėvų ir dvasiškuos įtaką pašaukimams bręsti.
Šiais laikais tėvai tiek paveikia savo vaikus pašaukimų atžvilgiu, kiek šeimoje jie parodo pagarbos tikėjimui ir dvasiškijai.
Galutiniame rezultate pati dvasiškija įrodo jaunuoliui, ar verta angažuotis kunigystei, ar ne.
Kaltinamos šeimos, kad nepakankamoje aukštumoje belaiko šių dienų dvasiškį ir todėl neišauklėja savo vaikuose pilnutinės pagarbos Dievo tarno pašaukimui. Taip — šeimos prasižengia, jei jos sąmoningai šmeižia ar ignoruoja kunigus ir vienuolius. Tačiau kalbėkime atvirai. Nepakankamas dėmesys dvasiškijai išplaukia kaip tik iš to įspūdžio ar įspūdžio stokos, kurį palieka tik per Šv. Mišias tematomas parapijos kunigas. Gal tai nėra tikslu, tačiau kunigai dažnai sudaro pilką vidutiniškumo vaizdą. Tai vidutiniškai aprūpinti, pavalgydinti, su vidutiniškomis nuosavybėmis ir vidutiniško išsilavinimo žmonės. Kur gi tie parapijos entuziastai, karštuoliai, aktyvistai, patys degą ir kitus uždegą Kristaus kibirkštimi?
MOTINA MARIJA ALOYZA
Seserų pašaukimai ir teresietės
Vienuoliškaisiais neturto, skaistybės ir klusnumo įžadais asmuo prisiekia sekti Kristumi, gyventi jo dvasioje, jam priklausyti. Vienuoliškas pašaukimas, tačiau, nėra individualus, privatus dalykas, nors jis remiasi asmens apsisprendimu. Savo esme vienuoliškas pašaukimas yra bendruomeninis, ir tai trim atžvilgiais: pirma, vienuolė sutinka gyventi bendruomenėj, vienuolyne; antra, ji yra neatskiriamai dvasiniai susirišus su žmonėmis, iš kurių ateina ir už kuriuos ji atsakinga; trečia, ji yra dalis visuomenės, kurioje ji dirbs ir liudys Kristų. Vienuolė yra šeimos, bendruomenės ir visuomenės dalis. Tiktai tada, kai ji yra matoma šioje perspektyvoje, ji yra teisingai suprasta.
Popiežius Paulius VI yra pasakęs: "Katalikai turi pareigą ugdyti pašaukimus;... kur pašaukimai į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą yra gausūs, ten žmonės dosniai gyvena pagal Evangeliją". Dvasinis šeimos, bendruomenės ir tautos klimatas ugdo arba kliudo pašaukimo pajutimui, išsivystymui, apsisprendimui. Tiesa, pašaukia vien Dievas. Bet tas pašaukimas yra vietos ir laiko aplinkybėse: jis ateina per kitus žmones arba bent yra jų stipriai paveikiamas. Dvasiniai pašaukimai yra išdava bendruomenės, iš kurios mergaitės kyla. Jeigu mergaitės auga aplinkoj, kurioje rūpinamasi tiktai materialinėmis gėrybėmis ir žemiška garbe, joms vargiai ar ateis ir išsilaikys mintis pastoviai siekti ko aukštesnio. Priešingai, jeigu nuo mažens jaučia stiprią dvasinę srovę kituose ir jųjų siekiuose, jų pačių mintys gali pakrypti į dvasinę pusę.
Aišku, pirmoji atsakomybė yra šeimos. Dažnai vaikas "paveldi" tėvų dvasinius nusistatymus, yra jų vertybių paveiktas.
Motina Marija Aloyza (Šaulytė) šią vasarą buvo išrinkta vadovauti Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų Kongregacijai. JAV gyvenančioms seserims ji vadovavo nuo 1939 m.
Bet lygiai taip pat svarbi pareiga priklauso ir visuomenei, kuri turi didelę įtaką vaikui mokyklose, susibūrimuose, nesuskaitomuose atvejuose. Gal šiais laikais ši bendruomenės atsakomybė yra dar didesnė, kai nemaža šeimų neprisiima savo naštos ir privilegijų.
Kunigų pašaukimai ir Serra sąjūdis
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Šią vasarą vienoje jaunimo stovykloje iškėlėme šį klausimą: "Ar mes, lietuvių jaunimas, turime atsakomybę rūpintis, kad būtų lietuvių kunigų, vienuolių? Kodėl taip arba ne?" Jų atsakymas buvo aiškus iš vieno diskusijų būrelio pranešimo: "Dauguma sakė, kad nereikia". Kiti dar pridėjo, kad tuo turi rūpintis kunigai ir vienuoliai. Ar perdėsime sakydami, kad ši nuomonė yra tikrai būdinga ne tik mūsų jaunimui, bet ir daugumai mūsų tautiečių tikinčiųjų? Kodėl taip yra? Diskusijose ir pasikalbėjimuose galėtume ieškoti atsakymo. Būdingas taip pat buvo vieno klebono pasisakymas, kuris maždaug taip pranašavo, vykstant į Religinį Kongresą kalbėti apie pašaukimus: "Susirinks keletas kunigų ir seselių pasiklausyti".
Pašaukimų problema į kunigus darosi viena iš centrinių mūsų tremties gyvenime. Menka mums paguoda tvirtinti, kad visur pašaukimų skaičius mažėja. Kunigų prieauglio reikalas darosi mums gyvybiniu dėl keleto priežasčių: 1) religiniam mūsų tautiečių gyvenimui bręsti ir net išsilaikyti; 2) mūsų jaunimui įaugti į savo tautą bei visiems savo tautinį nusiteikimą išlaikyti ir 3) jau per ketvirtį šimtmečio Bažnyčios persekiojimas Lietuvoje vis daugiau reikalaus ir lauks iš mūsų. Ilgų įrodinėjimų, turbūt, nereikės, jog visi šie reikalai liks gyvybiniais mūsų tremties gyvenime. Jie visi svarbūs. Ar atsakysime teigiamai į šiuos žūtbūtinius uždavinius? Kaip?
Anksčiau minėtas jaunimo nusiteikimas, jog ne jų atsakomybė rūpintis pašaukimų prieaugliu, tik paaštrina šią taip jau sunkią padėtį. Panašiai veikia toks pat mūsų visuomenės nusiteikimas, kada rankos numojimu pasauliečiai krikščionys atsisako savo atsakomybės šiame reikale. Tai aiškiai pavaizduoja poros katalikų jaunimo laikraščių redakcijų pareiškimai, kada jie gavo laiško formoje paraginimą Jaunimo Metais kelti lietuvių jaunimo pareigą atkreipti dėmesį į pašaukimus bei jais rūpintis. Redakcijų atsakymas — tyla. Po priminimų buvo paaiškinta, kad redakcijos nemano, jog toks būtų tinkamas kelias pašaukimams puoselėti. Kito kelio nesiūlė. Klausimas toliau paliekamas užmarštyje.
Mūsų tezė yra: Rūpintis lietuvių pašaukimais į kunigus yra visų lietuvių šventa pareiga — tiek kunigų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių. Atseit, visų mūsų, kaip krikščionių. Verta pabrėžti, kad pašaukimų puoselėjimo darbe mes ne "verbuojame", o greičiau ir teisingiau tik pašaliname kliūtis religiniam pašaukimui. Pašaukimas yra Dievo dovana, kurią reikia atrasti ir išvystyti. O prie tokio darbo reikia prisidėti visiems.
Iš Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongrese suruoštos jaunųjų dailininkų parodos Čikagoje, Jaunimo Centre, šių metų birželio 25 - liepos 10 d.
R. RENKAUSKAITĖ, TORONTO, KANADA — “KATĖS”.
R. JUKNEVIČIUS, TORONTO, KANADA — “AŠ GALIU MATYTI PRO SAVO LANGĄ”.
Ugdyti pašaukimus yra visos krikščioniškosios bendruomenės uždavinys. Tai turi būti siekiama pirmoje eilėje tikrai krikščioniškai gyvenant.
Iš II Vatikano Susirinkimo dekreto apie kunigų formavimą.
Pasidalinus nuomonėmis ir patirtimi, problema neišsisprendžia savaime, bet bendru svarstymu ji taps suprantamesnė, lengviau ir tiksliau išsprendžiama. Iškeltajai pašaukimų problemai spręsti pravedame šią anketą. Prašome kunigų, vienuolių, jų tėvų ir kitų pasauliečių atsakyti į anketos klausimus ir juos pasiųsti"L. L." redakcijai iki šių metų gruodžio 31 d. Atsakymai bus paskelbti žurnale; tik į visiems skirtuosius klausimus atsakiusiųjų pavardės bus paminėtos, nebent kas išreikštų pageidavimą jo pavardės neminėti.
Visiems
1. Kokia, Jūsų nuomone, yra svarbiausia pašaukimų stokos priežastis lietuvių visuomenėje?
2. Kaip tą pašaukimų stoką pašalinti?
3. Ar, Jūsų nuomone, šiuo metu išeivijoje užtenka lietuvių kunigų, vienuolių? Ar jie nėra apėmę per didelį darbo lauką? O gal kuriose nors srityse jų pagalbos trūksta?
4. Spaudoje pasirodė nusiskundimų, kad ne visi naujai įšventinami kunigai skinami pastoracijai lietuvių tarpe. Kokia yra Jūsų patirtis? Kaip padėtį pataisyti?
ALBINAS BARANAUSKAS
Albinas Baranauskas 1956 m. laimėjo “Aidų” premiją “Sniego platumos” novelių rinkiniu, o 1964 m. — “Draugo” premiją savo romanu “Karklupėnuo-se”. Periodinėje spaudoje pasirodo ir jojo eiliuotos kūrybos.
Iliustracijos — Giedrės Žumbakienės.
1
Iš po nakties ties miestu dar truputis mėnulio:
Negyviem antenų, stagaram tai patsai švelniausiasis pjautuvas;
Niekad nepirkite, pirma neišmėginę.
Esame iš daugelio rasią vieninteliai, kurie dar gebam atsiminti
Kaip kino ekrane, kaip nučiupinėtuos knygų puslapiuos,
Atverstuose rudenį, kai pasidaro pilka gatvėse.
Arba taip, kaip vaikystę ant kalno.
Praeitis ant storo, neobliuoto stalo
Kreida užrašo vis intimesnius ženklus.
Vaiduokliškas apypietės laikrodis
Išmuša musių zirzėsi greitomis apleistose trobose.
Tvenkiniui atsimerkė saulėtekio akys.
9 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Jei kas paklaustų, kuris yra aiškiausias ženklas, iš kurio galima atpažinti į žmogaus širdį įžengusią meilę, atsakytume — tai kančia. Todėl daugeliui meilės aptarėjų, meilė ir kančia — tai beveik lygiareikšmės sąvokos. “Jei myliu,... tai visą skausmų pasaulį imu ant savęs. O, meilė — tai paplitusi žaizda” (Rustaveli gruzinų poema iš XII-ojo šimtmečio). “Kas yra meilė? Tai ašaros. Jūs verkiate, taigi mylite” (prancūzų rašytojas Sainte-Beuve, XIX amž.). Iš tokių meilės aptarimų seka išvada, kad tas, kuris nėra kentėjęs mylėdamas, labai klysta galvodamas, kad jisai mylėjo. Ši meilės kančia, nėra vien nelaimingos meilės ženklas, nes ir laimingiausioje meilėje yra užtenkamai priežasčių ir progų kentėti. Kančia — tai šešėlis, kuris lydi kiekvieną tikrą meilę.
MEILĖS KANČIOS PRIEŽASTYS
Vienos tų priežasčių yra bendro, o kitos labiau apčiuopiamo pobūdžio. Viena tokių bendro pobūdžio meilės kančios priežasčių tekankina tik labai švelniai jaučiančius žmones. Tai kančia tų, kurie jaučia, kad tikroji meilė yra reta ir todėl žmogus tik ilgisi meilės, jos nori, bet iš tikro ir patsai meilėje apsivilia ir kitus apvilia. “Kas įstengia mylėti? Kas tai gali?” — klausia R. M. Rilkė, vienas iš subtiliausių pasaulio vokiečių poetų. Į tą klausimą jis pats duoda atsakymą: “Iki šiol niekas”. Tai vien rinktinių sielų kančia, kai tuo tarpu didžioji dauguma pasitenkina paprastu vienas kitam patikimu ar net bet kuriuo meilės pavidalu dvelkiančiu suklastojimu. Šią kančią turėjo jau išgyventi ir muzikas F. Šubertas, kurs savo dienoraštyje 1820 m. kovo 27 d. yra rašęs: “Niekas nepažįsta kito kančios ir niekas nesupranta kito džiaugsmo. Visada tikima, kad einama vienas į kitą, o tuo tarpu visada einama tik šalia vienas kito. O koks skausmas tam, kuris tai pažįsta”. Tai dar skausmas tų, kurie dvasinės vienatvės išgyvenimo baisumą savyje nuolat nešioja ir kurie drauge mato, kad tokios gilios meilės, kurios širdis ilgisi ir kuri viena tegali tos vienatvės kančią palengvinti, pasaulyje beveik nėra.
Prie bendro pobūdžio meilės kančios priežasčių priskaitome ir savimeilę, per kurią du žmonės nelengvai tegali vienas kitą suprasti ir todėl susiderinti. Iš viso reikia pasakyti, kad, jei meilės vienas kitam tiek nedaug, tai todėl, kad visi, ar tai junta, ar nejunta, temyli save. Tik neskaitlingi tikros meilės kitam spinduliai, teprasiveržia pro kietą savimeilės kiautą. To negana, nes savimeilės apsėstas žmogus tekalba tik viena sava kalba ir todėl kito, kad, regis, ir artimiausio žmogaus, kita kalba kalbančio, jis negali suprasti. Jei dviejų žmonių meilė yra didelė, tada stengiamasi kitą pusę suprasti ar bent ją pilnai išklausyti. Jei meilė nėra didelė, tada net nenorima įsitempti ir vargti, kad kitą suprastų. Šis nesistengimas vienas kito elgesio pagrindus ir mįslingumą išsiaiškinti ir suprasti veda į tai, kad jų tarpe nuolat pasilieka tam tikras svetimumas, nejaukumas, kuris, tartum dvasinis pašinas, glūdi jautresnės pusės pasąmonėje. “O! šis skausmas gilus, kaip mirtis — junti, kad nesi suprastas to, kurį myli” (P. Aguetant). Šis nesistengimas vienas kitą suprasti virsta naujos meilės kančios priežastimi, tuo nusivylimu, kai nesulaukėme iš mylimo asmens to, ko tikėjomės. O juk “kiekvienu nusivylimu, kuriuo mus mylimas žmogus apvilia, jis įspaudžia erškėti į širdį... Tik būtybė, kuri tas dvasios žaizdas pagamino, jų nemato ir jaučiasi nekalta...” (Z. Maurina). Kaip skaudu, kai nusiviliama ir pamatoma, kad net ir artimiausias mylimas žmogus nėra tasai, į kurį galima būtų atsiremti. Tada mylinčio akių žibėjimas pritemsta ir nuoširdūs išsisakymo žodžiai neištarti sustingsta lūpose.
PRANAS RAZMINAS
Šeima laikosi ant keturių pagrindinių kolonų: religinės, tautinės, dorinės ir socialinės.
RELIGINĖ KOLONA
Religinis momentas šeimoje yra pagrindinės reikšmės. Labai būtų sunku rasti harmoningą šeimą, kur religinis momentas ne visų vienodai yra priimamas ir įvertinamas. Kad ir didelė būtų kurios nors vienos pusės tolerancija antrajai pusei, tačiau vis tiek atsiras tam tikrų šešėlių, kurie temdys šeimos laimę. Reta laiminga šeima, kur vyrauja įvairios religinės nuotaikos; reta laiminga šeima, kur susiduria dvi konfesijos arba kur neatstovaujama jokiai konfesijai. Jaunoji karta tada pastatoma į didelius bandymus, dažnai tragiškai besibaigiančius. Joje atsiranda gera dirva indeferencijai ir ateizmui, o jei ji ir suranda kelią į šviesą, tai jau čia veikia kiti veiksniai, kurie nesiriša su tėvų įtaka. Tad tėvų ir bręstančio jaunimo santykiuose religija yra tas cementas, kuris duoda šeimai patvarumą bei kilnumą.
Tačiau, kaip jau daugelis pastebėjo, lietuviškoji šeima tremtyje nepasižymi didesniu religingumu, nors save laiko religinga. Norėtųsi konstatuoti, kad lietuviškoji šeima, keliaudama per pasaulį, šiuo atžvilgiu nei nieko neprarado, nei nieko neišmoko, o tėvai, vyresnioji karta, savo bręstančiam jaunimui pasilieka ir toliau skolinga. Taigi, šeimos religinė kolona, nors ir nekeldama įkyraus rūpesčio, pasilieka ir toliau gyva problema mūsų tremties tėvų ir jaunimo ypatingų uždavinių situacijoje. Kai laukiama, kad jaunimas eitų tėvų pėdomis, tai reikia pripažinti, jog tėvai per maža kreipia dėmesio į religinės kolonos spragas.
Daug kartu esu girdėjusi, kad jeigu tikrai nori Dievą mylėti ir Jam iš visos širdies tarnauti, tai turi stoti į vienuolyną. Bet ar aš negaliu tiek pat Jo mylėti ir Jam iš visos širdies tarnauti, jeigu pasirenku vedybinį gyvenimą?
Kiekviename luome galima Dievą mylėti ir Jam iš visos širdies tarnauti. Bažnyčios šventųjų sąraše yra ne tik vienuolių, bet daug ir kitų įvairiausių profesijų žmonių, ir vedusių ir nevedusių. Jeigu sakoma, kad vienuolynas yra tikresnis kelias į šventumą, tai tik dėl to, kad jis yra saugesnis. Gyvenant šeimoje, yra tiek visokių žemiškų rūpesčių, kurie gali žmogų atitraukti nuo rūpinimosi savo sielos reikalais. Vienuolyne ir gyvenimo būdas, ir vyresnieji, ir vienuoliškos regulos turėtų kiekvieną skatinti į šventumą, į vis uolesnį ir uolesnį Kristaus sekimą, į Jo meilę ir tarnybą.
Ne kiekvienas turi pakankamai galimybių, sugebėjimų ir drąsos stoti į vienuolyną, bet jeigu kuris jaučia, kad visa to jam netrūksta, tai yra labai girtinas žingsnis visą savo energiją pašvęsti Dievo tarnybai, Jo karalystės platinimui ir Bažnyčios atnaujinimui bei tobulinimui. Mūsų lietuviški vienuolynai dabar visi skundžiasi, kad nėra pakankamai pašaukimų, kad jų ateitis būtų užtikrinta ir kad jie galėtų dar ilgai tęsti tuos darbus, kuriuos yra pradėję. Jeigu galėsime grižti į Lietuvą, ir ten labai truks Kristaus vienuogyno darbininkų, o tas vienuogynas bus labai apleistas, išdraskytas, prižėlęs piktžolių. Tad ir kiekvieno patriotinė pareiga čia liepia šiek tiek susimąstyti, pagalvoti ir paklausti save, ar aš negalėčiau naudingiau pasidarbuoti Dievui ir Tėvynei, jeigu pasukčiau šiuo keliu.
Juozas Vaišnys, S. J.
Savaime aišku, kad tėvai turi palaipsniui, nuo pat mažens, vaikams išaiškinti, kaip atsiranda nauja gyvybė. Artėjant į paauglio metus, anie elementarūs biologiniai faktai turi būti papildomi gilesniu vyro-moters santykių supratimu. Taip, pvz. sūnui įdiegiamas atsakomingumo jausmas už jo veiksmus. Reikalinga padėt jam išugdyti pajėgumą kontroliuoti meilės išraiškas, padėt jam įsisąmoninti jo vyriškos galios svarbą, kuriant naują gyvybę.
Merginai tėvai įdiegia jos moteriškos vertės pajutimą. Ji turi suprasti ir įsijausti į savo moterišką vaisingumo ciklą. Turi išmokt atpažinti savo lytinius jausmus ir nuotaikas, atšviečiančius jos ciklo bangavimus. Tai bus labai reikalinga išdirbti savikontrolei priešvedybiniame laikotarpyje.
KAIP TOLI?...
Vieni jaunuoliai drįsta, kiti nedrįsta klausti, tačiau visi nori atsakymo į klausimą: “Kaip toli gali mūsų meilė eiti?” Šioje vietoje tas klausimas dar neliečia lytinio akto galimybės. Sunku nustatyti bendrą normą visiems, nes viena meilės išraiška gali būti šiapus pavojaus ribos vienam jaunuoliui, o jau tą ribą peršokusi kitam. Jaunuoliams reikia patarti, kad kiekvienas šioje srityje turi atskirai sau atrasti savikontrolės ribas. Deja, nei matematiškai, nei biologiškai negalima nustatyti to momento, kada ištirpsta kontrolė. Tai ir yra jaunuolio valios bei subrendimo dalykas.
Ar iš viso reikėjo rašyti apie “Playboy” žurnalo “filosofiją”? Jis nelaikytinas rimtu šaltiniu “Laiškams Lietuviams”. Mūsiškiai su tokia “filosofija” nesiskaito ir jos neskaito.
“L. L.” gegužės mėn. numeryje pasiryžo pateikti medžiagos apie lytį ir meilę šiandien. Tai buvo lyg eksperimentinis bandymas ir, pasakyčiau, labai reikalingas bandymas, vienok, ar jis pavyko — tai kitas reikalas... Tik įvadiniai redaktoriaus žodžiai yra tvirti, logiški ir pagrįsti. Taip pat dėmesio vertas Romualdo Kriaučiūno tame skyriuje atspausdintas rašinys... Kita skyriuje patalpinta medžiaga — neoriginali, ištraukta ir sutrumpinta iš kitų šaltinių, dargi, deja, labai abejotinų šaltinių savo vertingumu, kaip “Playboy” žurnalo... Pirmuoju rašiniu dr. A. Liulevičius perduoda zoologo Kinsey pranešimo mintis... Deja, kaip ir pats Kinsey minčių santraukos autorius dr. A. Liulevi čius teigia, jog čia minimo asmens ir jo bendradarbių studijos nėra patikimos, nes susilaukia kritikos iš sociologų ir antropologų... Panašus reikalas išėjo ir su busimojo daktaro R. Šliažo apžvalginiu rašiniu apie “Playboy” žurnalą. Tiesa, galimas dalykas, kad minimas žurnalas yra populiarus tarp nemažo skaičiaus šio kontinento vyrų (gal ir moterų!)... Dėl viso šito “Playboy”, deja, nelaikytinas rimtu šaltiniu... Tiesa, pats R. Šliažas, perdavęs “Playboy” santrauką ir darydamas išvadą, pabrėžia, jog Hefnerio “filosofija” nėra joks sprendimas, ji esantį problemos simptomas, būtent, dabartinio sumišimo lyties gyvenime simptomas...
Mūsiškiai su tokia “filosofija” ... visiškai nesiskaito ir jos neskaito... Taigi, čia dar kartą norėtųsi pakartoti, jog mums (mūsiškiams rimtam žurnale) tikrai nepakeliui su Hefnerio mintimis, kurios tinka tik “filosofija” vadinti, taip lygiai — ir su jo “viską gydančiais vaistais” — lytimi, todėl, abejotina, ar reikėjo tokią medžiagą nešti i “L. L.” puslapius, ir, nei iš šio, nei iš to, su “filosofu” Hefneriu vesti polemiką žurnalo skiltyse, kai tuo tarpu — netgi jis pats (Hefneris) nėra nei daręs iššūkio “L. L.” žurnalui leistis su juo į polemiką. Čia todėl dar norisi klausti: kodėl gi nerealus diskutantas buvo iškviestas į polemikos areną? Kodėl nebuvo pakalbėta plačiau, išsamiau, kad ir apie freudizmą, Freudo psichoanalizę, nurodant, ko iš tikrųjų vertas Freudo buvęs puoselėtas mokslas, kuris, kaip ten bebūtų, vis vien buvo skleidžiamas mokslo vardu?...
Pranys Alšėnas
“Playboy” žurnalas yra tapęs lytinį atsipalaidavimą propoguojančiu simboliu. Jo įtaka veikia ir mūsų tautiečius, ypač jaunimą. Jo moralinius trūkumus atskleisti — būtina. Kritikuojamas dalykas nevadinamas idėjų šaltiniu.
Atsakydami į šią “L. L.” gegužės nr. kritiką, pasisakome šiais trimis klausimais:
1. Pr. Alšėnas rašo, kad “Playboy” žurnalas ir Kinsey studijos nelaikytini rimtais šaltiniais ir jais, kaip nerimtais šaltiniais, neturėtų būti naudotasi “Laiškuose Lietuviams”. Su tuo pilnai sutinkame. Deja, p. Alšėnas sumaišė dvi sąvokas; būtent, šaltinius, iš kurių semiamasi idėjų, su dalykais, apie kuriuos kalbama. Nei dr. A. Liulevičius, nei R. Šliažas nesinaudojo nei “Playboy” žurnalu, nei Kinsey studijomis kaipo šaltiniais, iš kurių semtųsi idėjų; priešingai, jie juos sukritikavo, nurodydami jų mokslinius ir moralinius trūkumus, t. y. spręsdami, kad jais negalima naudotis kaip šaltiniais (tai liudija pats p. Alšėnas savo laiške cituodamas: “deja, kaip ir pats... dr. A. Liulevičius teigia, jog čia minimo asmens (Kinsey — Red.) studijos nėra patikimos, nes susilaukia kritikos iš sociologų ir antropologų”; žr. tame pačiame laiške, kaip R. Šliažas iškelia “Playboy” žurnalo trūkumus). Jei mes visi pradėtume taip dalykus su šaltiniais maišyti, tai negalėtume nė išsižioti apie dalykus, kurių trūkumus yra būtina iškelti viešumon, pvz. apie komunizmą.
Rugsėjo 19 popiežius Paulius VI paskelbė encikliką “Christi Matri”, kuri yra jo ketvirtoji. Jis kalba apie taiką, jos reikalingumą bei sąlygas, kartu ragindamas spalio mėnesi ypatingai melstis už taiką. Seka keletas enciklikos ištraukų:
“. . . Mums gresia nelaimė, kuri pavojun stato visą žmonių giminę. Kruvinas ir sunkus karas dega Rytų Azijos plotuose.
... Žmonės yra giliai sujaudinti taip pat ir kitais dalykais, kurie, kaip visi žinome, dedasi kitose pasaulio dalyse: pavyzdžiui, greitėjančios branduolinių ginklų lenktynės, sąžinės nesaistomos pastangos plėsti savo valstybės plotą, perdėtas savo rasės garbinimas, krašto gyventojams primesta segregacija, nužudymai ir teroristų užpuolimai, nekaltųjų žudymai — visa tai gali vesti prie didžiausios tragedijos.
... Mes vėl keliame savo balsą “su dideliu skausmu ir ašaromis” (Žyd. 5, 7), maldaudami tuos, kurie rūpinasi visuomenės gerove, kad jie visom galimom priemonėm stengtųsi apsaugoti gaisrą nuo plitimo ir net visiškai užgesinti ugnį.
Juk mes neabejojam, kad visi žmonės, kurie nuoširdžiai siekia to, kas yra teisinga, nežiūrint kokia jų bebūtų tauta, odos spalva, religija ar visuomeninė padėtis, jaučia taip pat, kaip ir mes.
Todėl tegul visi atsakingieji stengiasi sudaryti sąlygas, kurios galop privestų padėti į šalį ginklus prieš tai, negu, įvykiams spaudžiant, tai pasidarys per vėlu.
... Mes šaukiam jiems Dievo vardu — sustokit! Žmonės turi sueiti ir sudaryti konkrečius planus bei sąlygas susitaikymui visu nuoširdumu. Susitaikyti yra būtina dabar, net jei ir būtų kam nepatogu ir nuostolinga, nes vėliau gali tekti susitaikyti tik po kartaus kraujo praliejimo ir didelių nuostolių.
Tačiau šioji taika turi būti pagrįsta teisingumu bei žmonijos laisve, taip pat atsižvelgiant į asmenų ir bendruomenių teises, nes kitaip ji bus nepastovi”.
Šiais laikais Katalikų Bažnyčiai persvarstant daugelį dalykų, tarp kitų kyla klausimas ir apie muziką. Iki šiol muzika Bažnyčios kulte buvo užėmusi svarbią vietą. Kaip bus ateityje? Kai kas, Mišiose įvedus bendrą meldimąsi balsiai, suabejojo, ar muzikai ir giesmėms bebus suteikta priderama vieta. Taip pat kyla kitas klausimas, kaip yra su lietuviška religine muzika šiame pasikeitimų laikotarpyje.
Atsakant į pirmąjį klausimą, tenka cituoti Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo liturginę konstituciją, kurios visas atskiras skyrius pašvęstas liturginei muzikai: “Visuotinis Bažnyčios muzikinis palikimas yra nepaprastos vertės turtas... Bažnyčia gregorijinį giedojimą laiko ypatingai tinkamu romėniškajai liturgijai. Todėl, atsižvelgiant lygiai i kitas sąlygas, jam turi būti duodama pirmenybė liturginėse pamaldose... Žmonių religinis giedojimas turi būti prityrusiai puoselėjamas”. Skatinama steigti vyskupijų komisijas liturginės muzikos reikalams, o taip pat raginamas “nesudėtingų melodijų vartojimas mažesnėse bažnyčiose”.
Pagal šias direktyvas, daugelyje kraštų jaučiamas pagyvėjęs susidomėjimas religine muzika. Balsiai kalbamose Mišiose paliekama vietos giesmėms. Kuriamos giedamos Mišios tautiniais motyvais ir melodijomis (pvz. afrikiečių “Missa luba”,' argentiniečių “Missa criolla”). Neseniai įvykęs Tarptautinis Bažnyčios Muzikos Kongresas, popiežiaus Pauliaus VI pavadintas “Bažnyčios gyvastingumo ženklu”, karštai diskutavo, ar liturginei muzikai nustatyti griežtas ribas, ar palikti atviras duris eksperimentuoti.
Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje: 1) muzika yra vertinama kaip Dievop kelianti priemonė (ir todėl savo svarbos nepraras); 2) ją siekiama priartinti prie žmonių (pvz. liaudies Mišiose — “folk Masses”); 3) eksperimentuojama jos efektingumui surasti ir 4) jos netinkami pasireiškimai sustabdomi (pvz. Vokietijoje buvo uždrausta bažnyčiose groti džazo muziką). Tuo būdu negalima sakyti, kad ateities Bažnyčioje muzika nustos savo svarbos; tik siekiama ją geriau pritaikyti žmonėms ir Mišių prasmei.
Mūsų žymusis teologas prof. A. Maceina vėl pasirodė su nauju teologiniu kūriniu, 267 puslapių knyga, kurioje jis mums pateikia Rytų Krikščionių Bažnyčios liturgijos dvasią su joje atsispindinčia tos Bažnyčios teologija. Kadangi tos teologijos centras — Kristus, Rytuose mėgiamas vadinti Avinėliu, tad ir pati knyga pavadinta “Dievo Avinėlio” vardu. (Aplankas Pauliaus Jurkaus; spausdino Immaculata.)
Iš šio kūrinio aiškėja Rytų Bažnyčios dvasios stilius, kuris ypač pasireiškia tuo, kad, kai Vakaruose labiau įsižiūrima į šioje žemėje gyvenusį Kristų - žmogų, tai Rytų Bažnyčia, garbindama, kaip ir Vakarų, Kristų - Dievažmogį, ne tiek akcentuoja jo žemišką, kiek dievišką gyvenimą, taigi — Kristų, prisikėlusį ir pagarbintą.
Trimis šios knygos skyriais autorius vaizduoja perkeistąjį, nusižeminusį ir viešpataujantį Kristų. Knygos įvade jis nagrinėja Kristaus įvedimą į pasaulio istoriją šv. Jono Krikštytojo žodžiais: “Štai Dievo Avinėlis”, o jos pabaigoje, įvardintoje “Pjūties Viešpats”, autorius kalba apie Šv. Dvasią, Kristaus darbo Tęsėją ir Atbaigėją. Šia knyga autorius pasisako įvykdąs savo seną svajonę parašyti knygą apie Kristų. “Dievo Avinėlis” — tai tos svajonės originalus įvykdymas, nes tai nėra Kristaus žemiško gyvenimo aprašymas, bet Kristaus pavaizdavimas Rytų Bažnyčios liturgijos rėmuose.
Mėgstančiam teologinę literatūrą ir bent kiek joje nusimanančiam įsiskaitymas į šią knygą (tad ne vien tik perskaitymas!) bus tikra dvasinė, ir tai prabangos pilna, puota. Ši knyga skaitytojo dvasią labai praturtins, nes į didžiąsias krikščionybės tiesas jis pažvelgs iš skirtingo nuo Vakarų Bažnyčios taško ir todėl tosios tiesos sužibės nauja šviesa prieš jo akis. Nedaug Rytų krikščionybę tepažįstantį sudomins ir nustebins gausios naujos religinės šviesos Rytuose kildinimas iš perkeistojo Kristaus Taboro kalne, kai tuo tarpu Vakarų Bažnyčia prie to Kristaus gyvenimo įvykio ne tiek daug sustoja. Originalūs ir įdomūs taip pat ir tie Rytų Bažnyčios žvelgimai į pasaulio sutvėrimą, Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir jo kančią, iš kenozės, taigi Dievo pasižeminimo iš meilės žmogui, taško. Taip pat įdomus ir tasai Mišių aukoje ne tik vienkartiniai pasiaukojusio Kristaus ant kryžiaus ir tos aukos sudabartinimo matymas, bet ir žvelgimas į jį amžinai besiaukojantį ir garbinamą danguje (kaip tai vaizduoja šv. Jono Apreiškimo knyga, 4, 2-10).
Žinių kronika iš gyvenimo Lietuvoje
MINDAUGAS BANĖNAS
DOMIMASI
Netrukus Lietuvoje turėtų pasirodyti jauno architekto Jono Minkevičiaus plačios apimties iliustruotas veikalas “Užsienio architektūros srovės”. Knyga pristatys skaitytojui pagrindines XX-ojo amžiaus architektūros kryptis ir pažiūrą į žmogų. J. Minkevičius, laisvai skaitąs vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų ir čekų kalbomis, pradėjo ruošti šį veikalą prieš dvejus metus. “Supažindinti besidominčius su architektūros filosofija, žinoti, kas vertingiausio nuveikta šioje srityje pasaulyje, mokytis iš pasaulinės architektūros korifėjų ir panašiai — šitoks J. Minkevičiaus knygos tikslas. Tik — keturių tūkstančių egzempliorių tiražas — ar ne per mažą nustatė “Minties” leidykla?” — užklausia “Komjaunimo Tiesos” laikraščio korespondentas.
STATOMA
Kaip praneša mėnesinis žurnalas “Kultūros Barai” (1966, 7 nr.), Vilniuje Neries dešiniajame krante už šv. Rapolo bažnyčios yra suprojektuotas nemažos apimties, naujoviškas ir įdomus architektūrinis kompleksas. Jau dabar jame yra numatyta pastatyti du viešbučiai, didelė universalinė parduotuvė, tūkstančio vietų talpos kino teatras ir šokių salė bei kiti pastatai. Dar šiais metais turi prasidėti abiejų viešbučių statybos. Vienas iš jų, pavadintas “Lietuva”, bus 24 aukštų, 85 tūkstančių kubinių metrų pastatas, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektas. Pastate bus įrengtas “mikroklimatas” — kondicionuotas oras, t. y. šildymo bei šaldymo sistema ir lietuviška pirtis su baseiniuku. Šalia visos eilės kavinių ir valgyklų, viena bus pačiame viršuje, iš kurios bus galima gėrėtis Vilniaus panorama. Iš pagirtinų aspektų šiame projekte bus dar viena naujovė — architektūrinio komplekso centre mašinos nepasirodys. “Automobiliai važinės po žeme, prekes pristatydami ūkiniais privažiavimais”.
MARIE F. C. CARON
Kuomet ateis momentas, kai, pasimetusi akivaizdoj savo pirmo moters skausmo ir nedrįsdama klausti manęs gyvu žodžiu, tu pajusi norą ieškoti šiose eilutėse paramos ar patarimo, aš norėčiau, kad tu nepasipiktintum manim, jei dėl šito sielvarto aš tau pasakysiu: “Kaip tau pasisekė!...” Aš žinau, kokiam laipsny ta frazė atrodys tau pilna žiaurios ironijos. Vienok, kad tu žinotum, kokia ji nuoširdi! Meilės skausmas, mano brangioji, visų pirma tai ir yra meilė... Tai yra tas puikus sugebėjimas visiškai tikėti vienam žmogui, kurio išnykimas iš tavo egzistencijos sudaro tau vieną iš giliausių skausmų, kokį tik galima patirti. Tai yra tos, taip pilnos valandos, kuriose daugiau negyvenama dėl savęs, bet dėl kito ir prieš kurias dingsta smulkūs rūpesčiai ir visa, kas širdy yra žema ir egoistiška. Pirm negu dejuosi, pagalvok apie visas tas, kurios paseno, nepažindamos šitų valandų ir kurios atiduotų savo gyvenimą už patį nereikšmingiausią iš tavo prisiminimų.
Tą skausmą, kurį jauti, išsaugok dėl savęs; nekalbėk apie jį; jis neliečia kitų. Taip, kaip nuoširdi, tikra ir gili meilė priklauso tik tiems, kurie mylisi, taip ir su ja besirišąs skausmas priklauso tik tau. Bet niekuomet nepamiršk, kad aš esu prie tavęs, kad tave suprasčiau bei nuraminčiau, ir kad galima patikėti motinai tai, ko neatidengiama niekam kitam.
Bet, gal būt, tu būsi taip pat išdidi kentėti viena, kaip kad ir aš savo gyvenime, verčiau tylėdama apie savo skausmą žmogiškoms ausims. Tuomet rask progą, kad galėtum būti viena, visiškai viena ten, kur tavęs niekas negalės girdėti ir šauk garsiai savo skausmą. Leisk jam išeiti iš tavęs. Palik instinktui rūpesti atspėti tai, kas tave troškina ir tau daro bloga. Bet negalvok apie tai, ką tu sakai. Neklausyk pasakymo apie tai neprisiminti. Ir kai prasiverš ašaros, nesigink nuo jų. Verk be apgaulingos gėdos, visiškai apleisdama savo būtybę taip, kaip tu verkei, būdama maža mergaitė prie sudužusios lėlės ar mirusio paukščio...
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Būdamas jaunas, tu nepakenti visko, kas yra dirbtina, netikra, suklastota arba kas klaidina. Tu nemėgsti apgaulingų žmonių. Dabar sakyk — kas gali būti labiau nepatikima už alkoholi? Arba už pasigėrusi draugą? Ar ne keista, kai jaunuoliai eina patys prieš savo nusistatymus? Jie alkoholiu sufalsifikuoja savo jausmus, proto vyksmą ir elgesį.
Sakome, kad gėrimas padaro žmogų linksmesnį, įdomesnį, jį atpalaiduoja? Bet alkoholio fiziologinė funkcija kaip tik yra slegianti, o ne stimuliuojanti. Tad ir visas linksmumas, kurį gal pajunti, yra tik psichologinis tos slegiančios savijautos per kompensavimas.
Ir jei manai, kad gerdamas tapsi įdomesniu draugu, atmink, jog būdamas apsimiegojęs, nuobodus, kvailas, grubus ar nuo blogo jausmo pažaliavęs, tapsi mažiau populiarus, negu karingas blaivybės kovotojas.
Jei mokėsi įdomiai atsisakyti, draugai gerbs tavo nusistatymą. Geriausiai bus, jei panaudosi humorą, pvz.: “Dėkui, bet man labai idomi tavo kompanija — kam bereikia gėrimo?... Norėčiau romo su Coca, bet be romo, prašau...
Ne, ačiū! Miesto vadovas rašo, kad šioje vietoje saugu gerti vandenį... Kai pradės gaminti alų, skanesnį už sodą su ledais, tada ir aš pasikelsiu...” — ir t.t.
Tie draugai, kurie tavęs vis tiek nepalieka ramybėje, patys jaučiasi kalti, kad geria. Jie tave visaip įtikinės, jog būtinai reikia gerti, nes visi geria. Toli gražu dar ne visi! Tik į tavo amžiaus jaunuolių. Ir, iš tikrųjų, anie geriantieji labai norėtų, kad visi gertų. Tada ir jie patys geriau jaustųsi. Tad matai, kaip tave nori jie išnaudoti! Ne dėl draugystės, bet tam, kad save pateisintų.
Alkoholis užtraukia daug fizinių ir dorovinių nelaimių. Jis padeda žengti pirmą žingsnį į klaidą. Po to jau visai lengvai gali nuriedėti į tragediją.
PASKELBTAS KONKURSAS
“Laiškai Lietuviams” paskelbė lietuviškos liturginės muzikos konkursą. Kam dabar reikia pamaldų metu giedoti lietuviškas mišias, tas žino, koks yra šios rūšies literatūros badas.
Muzikos Žinios, 2-3 nr.
Ta pačia proga prisimintina ir bažnytinio giedojimo problema šiandieninių reformų raidoje. Pakankamai jau esame savo bažnyčiose prisigiedoję lenkiškų ir kitokių svetimų melodijų. Tačiau šiandieninio atsinaujinimo įkarštyje yra pavojus prisiimti toki giedojimą, kuris vėlgi nieko bendro neturės su mūsų lietuviškąja dvasia, kuriame nors ir neatseksime kokios kitos tautos balsą, bet jis bus tik visai bedvasiai internacionalinis, mums pakištas modernumo pretekstu.
Tad ar nevertėtų mūsų dvasios vadovams ir mūsų kompozitoriams rūpintis, kad mūsų bažnytinėse giesmėse ir naujuose giedamų Mišių tekstuose skambėtų tokie garsai, kurie iš karto liudytų, jog juose girdima autentiška lietuviška širdis...
Reikia tad džiaugtis, kad lietuviai tėvai jėzuitai, skelbdami konkursą parašyti jaunimui pritaikytas lietuviškai giedamas Mišias, sąlygose įrašė ir tai: “Mišių nuotaika turi būti lietuviška savo dvasia ir melodijomis”. Pageidaujame ir linkime, kad kompozitoriai į tai atgalia ranka nenumotų, o sąlygą įsidėmėtų kaip būtiną šiais atsinaujinimo laikais, ypač lietuvių tautos ir mūsų čionykštės bendruomenės nūdieninėje situacijoje.
k. br.. Drauge, IX 17
LIETUVIŲ PAMINKLINĖS KOPLYČIOS REIKALU
Brangūs Laisvo Pasaulio Lietuviai! Lietuvių paminklinė koplyčia Amerikos katalikų didžiausioje šventovėje, Washington, D. C., baigta ir pašventinta. Visi kartu džiaugiamės, kad ir darbas ir jo užbaigos šventė pavyko garbingai, paliko ir mums ir Washingtonui gražių prisiminimų.
Koplyčios misija tik prasideda. Daugybė jos lankytojų iš viso pasaulio skaitys Lietuvos ir jos garsių šventovių vardus, įsidėmės lietuvių tautos praeities bruožus. Koplyčios turinys iškalbingai liudys apie Amerikos ir kitų kraštų lietuvių, iš jų gimusios jaunos kartos charakterį ir aspiracijas. Tikėkimės, kad Šiluvos Marija, Šventas Kazimieras, Vargo Mokykla — tas šeimos pareigingumo simbolis, Vorkutos kalinių malda daugelį lankytojų dabar ir ateityje paragins susimąstyti ir ko nors gero išmokti.
Tiesa, kad yra lietuvių, neprisidėjusiu prie šio paminklo. Jo pasisekimas tuo labiau mums pasako, kad, sutardami visi kartu ir būdami vieningi, mes sugebėtume ir pajėgtume sukurti didesnių dalykų. Šis paminklas mus pačius temoko susiklausymo ir vienybės. Laikas imtis naujų darbų. Koplyčios Komitetas nori kuo greičiausiai baigti ir paskutinį darbą: visus aukotojus, bendradarbius, aktyvius šventės talkininkus surašyti į nenykstančlą knygą ir jų vardus palikti ateities kartų atminčiai.
Šiuo visiems pranešame, kad norinčiųjų patekti koplyčios geradarių knygon aukos ir pavardės bus priimamos iki šių 1966 metų spalio (October) pabaigos. Vėliau jokios aukos nebus priimamos ir nebus galima patekti minėton knygon.
Koplyčios Komitetas labai nuoširdžiai dėkoja visiems gerbiamiems klebonams ir kitiems kunigams už nuoširdų bendradarbiavimą, visiems aukotojams, Lietuvos Ministeriui P. Juozapui Kajeckui ir Poniai, dr. Stasiui Bačkiui ir Poniai, Pagelbinio Komiteto nariams Washington, D.C., kunigui V. Budreckui, M.M., muzikams, solistams, Dainavos, Lietuvos Vyčių, Alice Stephens ir kitiems chorams bei jų vadovams ir visiems kitiems bendradarbiams, kuo nors prisidėjusiems koplyčiai ir jos dedikacijos gražiai šventei.
Vyskupas Vincentas Brizgys,
Šiluvos Šv. Marijos Koplyčios Komiteto vardu.