MOTINA MARIJA ALOYZA
Seserų pašaukimai ir teresietės
Vienuoliškaisiais neturto, skaistybės ir klusnumo įžadais asmuo prisiekia sekti Kristumi, gyventi jo dvasioje, jam priklausyti. Vienuoliškas pašaukimas, tačiau, nėra individualus, privatus dalykas, nors jis remiasi asmens apsisprendimu. Savo esme vienuoliškas pašaukimas yra bendruomeninis, ir tai trim atžvilgiais: pirma, vienuolė sutinka gyventi bendruomenėj, vienuolyne; antra, ji yra neatskiriamai dvasiniai susirišus su žmonėmis, iš kurių ateina ir už kuriuos ji atsakinga; trečia, ji yra dalis visuomenės, kurioje ji dirbs ir liudys Kristų. Vienuolė yra šeimos, bendruomenės ir visuomenės dalis. Tiktai tada, kai ji yra matoma šioje perspektyvoje, ji yra teisingai suprasta.
Popiežius Paulius VI yra pasakęs: "Katalikai turi pareigą ugdyti pašaukimus;... kur pašaukimai į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą yra gausūs, ten žmonės dosniai gyvena pagal Evangeliją". Dvasinis šeimos, bendruomenės ir tautos klimatas ugdo arba kliudo pašaukimo pajutimui, išsivystymui, apsisprendimui. Tiesa, pašaukia vien Dievas. Bet tas pašaukimas yra vietos ir laiko aplinkybėse: jis ateina per kitus žmones arba bent yra jų stipriai paveikiamas. Dvasiniai pašaukimai yra išdava bendruomenės, iš kurios mergaitės kyla. Jeigu mergaitės auga aplinkoj, kurioje rūpinamasi tiktai materialinėmis gėrybėmis ir žemiška garbe, joms vargiai ar ateis ir išsilaikys mintis pastoviai siekti ko aukštesnio. Priešingai, jeigu nuo mažens jaučia stiprią dvasinę srovę kituose ir jųjų siekiuose, jų pačių mintys gali pakrypti į dvasinę pusę.
Aišku, pirmoji atsakomybė yra šeimos. Dažnai vaikas "paveldi" tėvų dvasinius nusistatymus, yra jų vertybių paveiktas.
Motina Marija Aloyza (Šaulytė) šią vasarą buvo išrinkta vadovauti Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų Kongregacijai. JAV gyvenančioms seserims ji vadovavo nuo 1939 m.
Bet lygiai taip pat svarbi pareiga priklauso ir visuomenei, kuri turi didelę įtaką vaikui mokyklose, susibūrimuose, nesuskaitomuose atvejuose. Gal šiais laikais ši bendruomenės atsakomybė yra dar didesnė, kai nemaža šeimų neprisiima savo naštos ir privilegijų.
TERESIETĖS
1961 metais Amerikoje susiorganizavo teresietės (Theresians) — pasauliečių moterų organizacija, kuri rūpinasi pašaukimų į vienuolinį gyvenimą ugdymu. Steigėjai, prel. Elwoodo Vosso vedami, pajuto tą bendruomeninę atsakomybę už pašaukimus ir pasiryžo sukurti aplinką, kurioje mergaitei ateitų ta mintis ir, Dievui norint, pasiliktų. Pradėję nagrinėti klausimą, kodėl trūksta seserų, jie suprato, kad ne dėl to, kad Dievas "neduoda", ir gal ne dėl to, kad atskiras asmuo nebūtų užtenkamai dosnus. Jie pajuto, kad pašaukimas yra dvasinis bendruomenės vaisius. Moterys, priklausančios organizacijai, stengiasi paruošti dirvą, kurioje Sėjėjas galėtų sėklą pasėti ir kurioje ta sėkla džiaugsmingai išaugtų.
Tos organizacijos principai yra sekantys:
1. Pagal tikslą pirmoji priemonė yra dvasinė — malda. Teresietės prašo Dievą kiekvienai kongregacijai atsiųsti pakankamą skaičių naujų narių, reikalingų atlikti jai Dievo skirtą darbą. Kiekviena narė pasižada kas savaitę laikyti šventą valandą pašaukimų intencija. Susirinkimai pradedami ir baigiami malda.
2. Teresietės stengiasi sukurti dvasinę atmosferą savo namuose. Pašaukimai ateina iš namų. Motina — namuose įtakingiausia.
3. Teresietės rūpinasi supažindinti žmones su vienuolėmis. Kada žmonės geriau pažins jas ir vienuoliškąjį pašaukimą, pranyks baimė mergaitei stoti į vienuoliją arba tėvams leisti savo dukrai eiti šio pašaukimo keliu. Ši baimė kyla iš nežinojimo. (Bandoma artimiau supažindinti pasaulietes moteris su vienuolėmis sekančiu būdu: grupė moterų susirenka kurios nors namuose ir, po paskaitos ar kokio straipsnio paskaitymo, pakviesta sesuo papasakoja apie savo pašaukimą; visos dalinasi mintimis.)
4. Teresietės stengiasi savo namuose, darbovietėse, mokyklose, parapijose, miestuose ar šiaip kur prieinama sukurti "pa-šaukiminę dvasią", sukeliant domėjimąsi vienuoliškais pašaukimais. Jos kuria uolumo dvasią šiam apaštališkam darbui savo pavyzdžiu ir programomis.
5. Teresietės harmoningai bendradarbiauja su vienuolėmis, ypač pašaukimų direktorėm, kurių specifinis uždavinys yra rūpintis pašaukimų puoselėjimu. Pavyzdžiui, š. m. birželio mėnesį teresietės suorganizavo penkias dienas užsitęsusį simpoziumą pašaukimų direktorėm, kuriame dalyvavo 110 seserų.
Teresietėmis gali būti tiktai praktikuojančios pasaulietės katalikės, gero charakterio ir gyvenimo. Kad moteris ar mergaitė taptų nare, ji turi būti raštu rekomenduojama ir balsavimu priimta. Šis aukštas standartas yra tam, kad būtų žmonės, kurie gyvena tuo, ką skelbia; kad mergaitės, girdėdamos jų mintis, rastų ir jų asmenyse idealą. Šitos giliai krikščioniškos moterys ir mergaitės kaip tik ir nori sukurti krikščioniškąjį gyvenimą ir galvoseną, kurių integrali dalis yra dvasiniai pašaukimai. Teresiečių šūkis yra: "Be Dievo negalime; be mūsų Dievas nedarys" (Without God we cannot; without us God will not).
Šios organizacijos posėdžiai įvyksta kas mėnesį. Jų metu galima tik dešimt minučių kalbėti apie įvairių komitetų veiklą ir tik du kartu metuose apie piniginius reikalus. Visas kitas laikas turi būti paskirtas dvasinių pašaukimų reikalui arba kokios nors Bažnyčios gyvenimo ar veiklos fazei. Organizacija negali ruošti ar remti pelningus parengimus — ne toks jos tikslas.
Kaip buvo minėta, organizacija prasidėjo 1961 m. Pueblo, Colorado. 1963 m. suorganizuoti 9 skyriai; 1964 — 64; 1966 — 138. Dabar skyrių yra 35-iose Amerikos -Jungtinėse Valstybėse, Kanadoje ir Kinijoje. Apie 40 procentų narių yra gimnazistės, kurios su dideliu entuziazmu domisi pašaukimų problema.
MŪSŲ TAUTOJE
Mūsų tautoje reikia organizuoto veikimo pašaukimų problemai spręsti. Pašaukimų labai trūksta. Tai nėra geras ženklas. Sveikas dvasinis tautos gyvenimas turėtų išugdyti gerą skaičių Evangelijos patarimais gyvenančių asmenų. Ypač tikrai katalikiškos tautos dukteris atstovaujanti dalis turėtų ilgėtis dvasinio išsipildymo, randamo vienuoliškame gyvenime. Tačiau ar galime teigti, kad taip yra mūsų tautoje? Ar galima teigti, kad Dievas neduoda pašaukimų, kaip kai kurie mano? Tikrai ne. Dievas gal dar daugiau darbininkų savo vynuogynui kviečia šiuose sunkiuose mūsų tautos bandymo laikuose. Gal tinkama išvada mums būtų ta pati, kaip ir teresiečių sąjūdžio steigėjams, kad nėra to dvasinio nusiteikimo, to domėjimosi evangelišku gyvenimu ir jo supratimu.
Reikia organizuotų pastangų, tiek maldos, tiek gilesnio supažindinimo su vienuolėmis. Be abejo, daugiau pasistengs ir pačios vienuolės. Bet jos jau seniai stengiasi: kiekvienos lietuvaitės įstojimas į vienuolyną paliečia daug kitų žmonių, kuriems ji stengiasi perteikti savo gyvenimo tiesą. To neužtenka. Reikia moterų ir mergaičių — motinų, mokytojų, senelių, mokinių — gerų krikščionių, kurios susiorganizuotų ir savo geru gyvenimu bei malda brandintų tautos dvasią, tuo pačiu, kiek galima sąmoningiau, ruošdamos dirvą naujai dvasinei energijai, norinčiai Kristų ypatingu būdu liudyti savo tautoje — lietuvėms vienuolėms.
Gal galima būtų pradėti organizaciją, panašią į teresietes, t. y. rimtą organizaciją, su tvirtu dvasiniu pagrindu, kuri padėtų išspręsti šią visus mus liečiančią problemą? Gal tai būtų galima padaryti per jau veikiančias katalikių arba jaunimo organizacijas, ar vienuolių rėmėjų sambūrius?
Kiekvienas asmuo yra svarbus: jo nusistatymas, jo prisidėjimas arba ignoravimas. Bet gera grupė ir atskirus asmenis sustiprina, ir yra kartu galingesnė. Be to, krikščionybėje malonė ypatingai veikia per grupę geros valios žmonių. Mes prašome Viešpaties, kad jis įkvėptų ir palaimintų.