Daug kartu esu girdėjusi, kad jeigu tikrai nori Dievą mylėti ir Jam iš visos širdies tarnauti, tai turi stoti į vienuolyną. Bet ar aš negaliu tiek pat Jo mylėti ir Jam iš visos širdies tarnauti, jeigu pasirenku vedybinį gyvenimą?
Kiekviename luome galima Dievą mylėti ir Jam iš visos širdies tarnauti. Bažnyčios šventųjų sąraše yra ne tik vienuolių, bet daug ir kitų įvairiausių profesijų žmonių, ir vedusių ir nevedusių. Jeigu sakoma, kad vienuolynas yra tikresnis kelias į šventumą, tai tik dėl to, kad jis yra saugesnis. Gyvenant šeimoje, yra tiek visokių žemiškų rūpesčių, kurie gali žmogų atitraukti nuo rūpinimosi savo sielos reikalais. Vienuolyne ir gyvenimo būdas, ir vyresnieji, ir vienuoliškos regulos turėtų kiekvieną skatinti į šventumą, į vis uolesnį ir uolesnį Kristaus sekimą, į Jo meilę ir tarnybą.
Ne kiekvienas turi pakankamai galimybių, sugebėjimų ir drąsos stoti į vienuolyną, bet jeigu kuris jaučia, kad visa to jam netrūksta, tai yra labai girtinas žingsnis visą savo energiją pašvęsti Dievo tarnybai, Jo karalystės platinimui ir Bažnyčios atnaujinimui bei tobulinimui. Mūsų lietuviški vienuolynai dabar visi skundžiasi, kad nėra pakankamai pašaukimų, kad jų ateitis būtų užtikrinta ir kad jie galėtų dar ilgai tęsti tuos darbus, kuriuos yra pradėję. Jeigu galėsime grižti į Lietuvą, ir ten labai truks Kristaus vienuogyno darbininkų, o tas vienuogynas bus labai apleistas, išdraskytas, prižėlęs piktžolių. Tad ir kiekvieno patriotinė pareiga čia liepia šiek tiek susimąstyti, pagalvoti ir paklausti save, ar aš negalėčiau naudingiau pasidarbuoti Dievui ir Tėvynei, jeigu pasukčiau šiuo keliu.
Juozas Vaišnys, S. J.