Kristaus bendruomenė turi Įvairių sąnarių, su skirtingais uždaviniais. Vieną svarbiausių vaidmenų atlieka teologai. Nors visa Kristaus bendruomenė turi žvelgti į jai Dievo apreikštąsias tiesas gyvenamojo laiko dvasiai atitinkamu žvilgsniu, bet teologai kaip tik turi specialų uždavinį tą žvilgsnį gilinti ir aštrinti. Jų darbus yra ypač svarbus šiandien, Bažnyčiai atsinaujinant.
Todėl visai suprantama, kodėl pats popiežius Paulius VI pageidavo, kad po Vatikano II susirinkimo kuo greičiau būtų sušauktas teologų tarptautinis kongresas to susirinkimo nutarimus svarstyti toliau. Toks kongresas įvyko rugsėjo mėnesio pabaigoje Romoje.
Pats popiežius Paulius VI nurodė gaires, kurių laikydamiesi teologai šiais laikais galėtų geriau atlikti savo darbą Bažnyčioje ne kaip izoliavęsi mąstytojai dramblio kaulo bokštuose, bet kaip Kristaus bendruomenės nariai: svarstydami Dievo apreikštąsias tiesas, jie turėtų kreipti dėmesį į žmonių tikėjimą, į Bažnyčios mokomąjį autoritetą ir pagaliau viens į kitą, kartu būdami laisvi nevaržomai pareikšti savo kompetentingą nuomonę. Juk Šventoji Dvasia veikia ir “per visą krikščionių bendruomenę”, tad ir teologai atras tiesą lengviau, jei gyvens artimesniuose ryšiuose su tikinčiaisiais, “širdies nuolankumu lenktyniaudami su mažaisiais, kuriems Tėvas yra labiau pasiruošęs apreikšti savo paties ir savo planų paslaptis”. Popiežius teologams taip pat pasakė neatmesti mokomojo Bažnyčios autoriteto, bet kuo nuoširdžiau su hierarchija bendrauti. Teologijoje yra plati laisvės sritis tiek dvasiškijai, tiek pasauliečiams, kurie yra laisvi “nuolankiai ir drąsiai pareikšti savo nuomonę tose srityse, kuriose jie yra kompetentingi”. Teologijos pažanga kaip tik remiasi ta teisėta laisve. Betgi “tas, kuris gerbia laisvę savy ir kituose, niekada per daug nepasitikės savimi, niekada paniekinančiai neatmes kitų teologų nuomonės ir niekada nedrįs pristatyti kaip tiesą tam tikras savo paties asmenines hipotezes, bet nuolankiai ves pokalbį su kitais teologais ir visada ieškos tiesos už savo paties sistemos ir spėliojimų”.
Pauliaus VI žodžiai apie teologijos pažangą laisvėje buvo ne vien retorika: laisvė kalbėti teologams buvo duota tame tarptautiniame kongrese; pavyzdžiui, kongrese buvo pakviesti kalbėti penki žymūs teologai, kurie kadaise buvo perspėti ar sudrausti dėl savo pažangesnių ir naujesnių teologinių idėjų. Trys jųjų yra jėzuitai — prancūzas Jean Danielou, prancūzas Henri de Lubac ir vokietis Karl Rahner; o du — prancūzai domininkonai; Yves Congar ir Marie Dominic Chenu (pastarojo vienas veikalas kadaise buvo uždraustų knygų indekse). Jų įtaka, juntama jau Vatikano II susirinkimo metu, kongrese taip pat buvo ryški krikščionybės idėjų gilesniu atskleidimu.
Pranešimuose buvo girdima ir konservatyviųjų balsų: pavyzdžiui, šalia religinės laisvės pagrindus išdėsčiusio John C. Murray, S.J., buvo pasisakyta ir prieš kai kuriuos religinės laisvės aspektus; buvo kalbėta ir apie ekumenizmo pavojus ir prieš apreikštosios tiesos pažinimo vystymąsi.
Būtų sunku kaip nors bendrai apibūdinti taip skirtingas 72 kalbas. Pateikiame jėzuitų Gregorianinio Universiteto Romoje rektoriaus Edward Dhanis, S.J., spaudai pateiktą neoficialią kongreso išvadų santrauką:
Teologija nėra abstraktus mokslas, bet turi atnaujinti savo gyvastingumą bibline orientacija ir istoriniu žvilgsniu į žmogų. Reikia toliau aiškinti Suvažiavimo tvirtinimą Bažnyčią esant Dievo tauta, be abejo, hierarchinėje struktūroje, bet taip pat visiems jos sąnariams dalijantis pranašiška funkcija, priklausančia Bažnyčiai Šv. Dvasios veikimu. Marijologinė problema, kelianti sunkumų nekatalikams krikščionims, gali būti palengvinta Susirinkimo mokslu apie Mergelės Marijos paslaptį. Bažnyčios misijų apimtis ir jos santykiai su nekrikščionių religijomis turi rasti vietos kiekviename moksliniame teologijos veikale. Reikia gilinti studijas apie Kristaus buvimą garbinančioje bendruomenėje, kartu išlaikant pirmaujančią vietą tikram Kristaus buvimui Eucharistijoje. Studijos apie Šv. Raštą ir tradiciją turi būti apsaugotos nuo vienpusiškumo viena ar kita linkme. Turi būti išvystyta doktrina apie religijos laisvę. Teologijos studijos neturi būti laikomos “princų mokslu”, bet privalo tarnauti bendruomenei. Todėl jos neturi atsiskirti nuo pasaulio, bet atverti duris Bažnyčios dialogui su pasauliu.
Kongrese dalyvavo apie 1200 teologų. Stebėtojais atsilankė ir protestantų teologų: vienas jų, žymusis Karl Barth buvo sutiktas ypač entuziastingu plojimu.
Kęstutis Trimakas, S.J.