Vyro ir moters psichologiniai bruožai
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Šios mintys yra paimtos iš to paties autoriaus prancūzų kalba paskelbto straipsnio titulu"Aspects psychologiques de la masculinitéet de la fémininité", knygojeMariage et célibat. Les editions du Cerf, Paris, 1965.
Nuo moderniosios psichologijos pradžios, t. y. nuo 19-ojo amžiaus, nemažai imta domėtis psichologiniais lyčių skirtumais. Pradžioje kai kurių buvo manyta, kad tie skirtumai bus lengvai suprasti pažinus, kiek skirtingos yra psichinės moters ir vyro struktūros. Pagal tai buvo galvota, kad vyrus ir moteris skiria jų pagrindinės psichologinės galios. Emocingumą gal galima būtų laikyti tokio pobūdžio ankstyviausiai pabrėžiamu skirtumu. Havelock Ellis (1904) ir daug jo pasekėjų dar ir šiandien įrodinėja, kad emocingumas daugiau rišasi su moteriškumu negu su vyriškumu. Pagal šia teorija., moteris daugiau vadovaujasi savo jausmais, negu protu. Nors H. Ellis šitaip išvedžioja, remdamasis tik labai nepatikimais empiriniais tyrinėjimais, šia teorija buvo vadovautasi iki 1939 metų. Atsiranda dar ir dabar modernių autorių (žr. L. M. Terman ir Catherine C. Miles, 1936, 448 psl.), kurie laikosi teorijos, kad emocingumas yra viena pagrindinių moteriškumo savybių. Jie laiko, kad moteris savo jausmus daugiau išoriniai išreiškia. Todėl moterys, jie sako, už vyrus daugiau juokiasi ir daugiau verkia.
Kas liečia intelektualinius sugebėjimus, buvo anksčiau, o taip pat dar ir dabar kai kurių autorių manoma, kad moteris yra linkusi galvoti ne abstrakčiai, bet konkrečiai. Jie sako, kad, bendrai paėmus, moteris daugiau dėmesio kreipia į daiktus, kurie liečia jos asmenį. Todėl būti subjektyviam ir asmeniškai paliestam yra moteriškumo savybės. Moteris, žiūrėdama į daiktus subjektyviai ir būdama paliesta jų asmeniškai, jais daugiau susidomi ir juos atidžiai stebi. Todėl moteris gali pastebėti svarbias detales, jai padedančias pilniau įžvelgti, kai tuo tarpu vyras, tų detalių nepastebėjęs, gali padaryti klaidų, kurios, moters akimis žiūrint, atrodys naivios. Šis įgimtas moters pastabumo polinkis įgalina ją greičiau su įvykiais susipažinti, juos giliau pergyventi arba intuityviai įvertinti. Laikoma, kad šalia šių įgimtų ypatybių moterys dar turi sekančias: švelnumą, kuklumą, ištikimybės jausmą, prisirišimą, meilę šeimai ir religinį pamaldumą. Šių savybių priešingybės skaitomos nemoteriškomis ir todėl vyriškomis. Todėl vyriškumui charakteringos savybės būtų griežtumas, savivalda, tvirtas apsisprendimas, narsumas, drąsa, ištvermė ir patvarumas. Šie lyčių apibūdinimai yra labai specifiški ir todėl atrodo, kad dėl jų didelio skirtumo nelieka jokių bendrų bruožų tarp vyrų ir moterų. Tokios ryškios apybraižos gali patikti tiems žmonėms, kurie mėgsta klasifikuoti ir dalinti, arba tiems, kurie jaučiasi patogiau, matydami daiktus skirtingus, negu panašius. Vis dėlto, nors ir kai kurių garsių autorių pripažintas, toks kraštutiniškas vyriškumo ir moteriškumo charakterizavimas prieštarauja tikrovės patirčiai.
Dabartinės psichologijos tyrinėjimai
Atsižvelgiant į tai, kad kai kurios ankstyvos teorijos apie vyriškumą ir moteriškumą buvo ir tebėra nepriimtinos, dabartiniai psichologai mėgina atrasti būdų H. Elliso ir jo sekėjų išvadas ištirti. Nėra abejonės, kad dabartinė psichologija pripažista lyčių psichologinius skirtumus. Kas liečia šiuos psichologinius skirtumus, dauguma dabartinių tyrinėjimų nagrinėja būdingas charakteristikas ar asmenybės bruožus ir jų išraiškos pasekmes vyruose ir moteryse. Vienas būdingiausių bruožų, į kurį atkreipia dėmesį, yra protinis gabumas (intelligence). H. Ellis (1904) galvojo vyrus esant protiniai pranašesnius už moteris. Tačiau Termano ir Merrillo tikslesni ir gilesni tyrinėjimai, vartojant Stanford-Binet matavimo būdą, nepatvirtino Elliso prielaidos. Bieliauskas ir Moens (1961), pasinaudodami Namo - MedžioŽmogaus testu, atrado labai mažą ir statistiškai nereikšmingą lyčių protinį skirtumą. Tas nežymus skirtumas yra mergaičių persvarai. Aišku, dauguma protinių gabumų testų yra paruošti taip, kad išlygintų lyčių skirtumus (žr. Anastasi, 1958, 640 psl.). Kas liečia mokyklinę pažangą, Lincolno (1927) tyrinėjimai parodė, kad mokyklinio amžiaus mergaitės yra pranašesnės už to paties amžiaus berniukus. Šie radiniai buvo patvirtinti Argelanderės (1931), kuri tyrinėjo vokiečių vaikus. Autorė galvojo, kad skirtumas kilo iš skirtingo susidomėjimo, o ne iš sąryšio su lytimi. Kai kurios studijos sugestijonuoja vyrus ir moteris skiriantis profesijomis, pramogomis ir pasikalbėjimo temų pasirinkimu (Ellis, 1904; Heibreder, 1927; Terman ir Miles, 1936). Kai kurie autoriai abejoja šiuos skirtumus esant pagrįstus biologiniais skirtumais.
Reikėtų nepamiršti, kad žmonių gyvenamoji kultūra turi vyriškumo ir moteriškumo stereotipus. Taigi, galimas daiktas, kad vyrai ir moterys mėgina prisiderinti populiariai priimtiems stereotipams, o ne rodyti savo esminius bruožus. M. Mead (1930) tyrinėjo Manus salos ir Naujosios Guinėjos gyventojus. Ji rado, kad ten vaikai lėlėmis nežaidžia. Kai lėlės buvo duodamos vaikams, ne mergaitės, bet berniukai pasirinkdavo žaisti jomis. Stebėdama kitos salos gyventojų įpročius ir laikyseną, Mead priėjo išvadą, kad šie žmonės neturi tos pačios vyriškumo ir moteriškumo sąvokos, kaip mes. Arapesh tautoj vyrai ir moterys yra agresyvūs, narsūs ir stiprūs; abi lytys mėgsta sportą ir kovingus žaidimus, kaip boksą ir imtynes.
Tyrinėjimai mūsų kultūroje patvirtina teigimą, kad agresyvumas ir noras vadovauti yra vyriškumo bruožai. Mūsų kultūroje berniukai padaro daug daugiau kriminalinių nusikaltimų, negu mergaitės, ir tie jų prasižengimai dažniausiai rišasi su sunaikinimu bei vandalizmu (žr. Terman ir Tyler, 1954). Šių dienų psichologai mėgina išvystyti vyriškumo ir moteriškumo testus (žr. Bernreuter Personality Inventory, Minnesota Multiphasic Personality Inventory, Terman-Miles Attitude Analysis). Žinoma, tų testų silpnybė glūdi tame, kad jie yra paremti kai kuriomis vyriškų ir moteriškų savybių prielaidomis, kurios remiasi populiaria nuomone ir kuri vėl remiasi tam tikrais prietarais. Nežiūrint to, tyrinėjimai, vartojant šiuos testus, nurodo aiškius skirtumus pagal lyčių skirtumą (žr. Anastasi, 1958).
Amerikiečių kultūroje randame ryškius skirtumus profesijų pasirinkime. Moterys daug daugiau darbuojasi sekančiuose užsiėmimuose: namų ruošos, mokytojavimo, sekretoriavimo, socialiniame darbe, krautuvės aptarnavimo, gailestingosios sesers, siuvėjos, projektuotojos (designer), dekorątorės ar menininkės; o vyrai renkasi virėjo, griežtųjų mokslų, mechanikos, inžinieriaus, advokato, gydytojo, psichologo, komisionieriaus, žurnalisto, kunigo ir kitus panašius darbus. Kai kurie tyrinėjimai nurodo galimybę rasti pastebimus lyčių skirtumus nagrinėjant atsiekimus; pvz. 1927 metų tomas “Amerikos mokslo žmonės”, turintis 9.785 įrašus, išvardina tiktai 725 moteris. Atrodo, kad rastumėm daugiau genijų, daugiau menininkų, rašytojų ir mokslininkų vyrų tarpe, nei moterų. Žinoma, yra daugiau moterų artisčių, modelių ir panašių. Atrodo, šie rezultatai daugiau priklauso nuo kultūros galimybių. Mūsų kultūra daugumoj dar yra vyriška, ir daugumą jos užsiėmimų tikimasi užpildyti vyrais. Kai kurie psichologiniai tyrinėjimai tvirtina, kad geriau išlavintos moterys parodo daugiau vadinamų vyriškų bruožų, negu šiaip moterys, imant jų vidurkį. Tačiau šio autoriaus pravesti aukštųjų mokslų studentų apklausinėjimai neparodė, kad vyrai ir moterys visai supanašėtų savo galvosena, nors jie skaitė tas pačias knygas ir specializavosi tose pačiose mokslo šakose.
Kai kurie autoriai galvoja, kad lyčių psichologiniai skirtumai gali geriausiai tapti susekti tyrinėjant kraštutinumus. Jie teigia, kad vyrai gali patirti daugiau kraštutinumų, negu moterys. Tačiau šiuo teigimu suabejota, Kinsey studijų pranešimais (1948 ir 1953) tvirtinant, kad moteris turi įvairesnių lytinių pergyvenimų, negu vyras. Tad ir čia nerandama pakankamai davinių galutiniam sprendimui. Suabejota net ir tariamu skirtumu lytiniuose pergyvenimuose, būk tai, juose moteris yra pasyvesnė, o vyras aktyvesnis - agresyvesnis: Freu-das tvirtino, kad lytiniame akte tiek vyras, tiek moteris yra agresyvūs (žr. Grant, 1957, 47-49 psl.).
Idėja, kad moterys yra emocingesnės už vyrus, yra atmesta jau kuris laikas, nes tyrinėjimai rodo, kad vyrai, kultūros sąlygoms leidžiant, gali būti lygiai tiek pat emocingi, kiek ir moterys. Tą patį galima tvirtinti apie intelektualinius laimėjimus (žr. Anastasi, 497 psl.). Taigi, visi dabartinės psichologijos radiniai apie lyčių psichologinius skirtumus stato mums daugiau klausimų, negu duoda atsakymų.
Vyriškumas ir moteriškumas kaip vertybės
Naudojant tarpmokslinį priėjimo būdą ir vertinant lyčių psichologinius skirtumus filosofiniu - antropologiniu požiūriu, vertėtų paklausti apie tų skirtumų prasmę. Žmonijos istorija liudija dviejų lyčių buvimą nuo neatmenamų laikų. Genezės knyga (Gen. 1, 27-28) kalba apie dviejų lyčių sutvėrimą —: vyriškosios ir moteriškosios, baigiant visatos kūrimą. Apibrėždamas vienišumo problemą (Gen. 2, 18) ir vienos lyties papildymą vienybe su kita (Gen. 2, 24), viršijančia visus kitus kraujo ir giminystės ryšius, Šv. Raštas suteikia ypatingą prasmę lyčių skirtumams. Tuo būdu pagal Šv. Raštą, lytys yra egzistencijos būdai, duoti mums paties Kūrėjo. Filosofiniu požiūriu galime sakyti, kad lytys atstovauja žmonių giminės ontologinę dalį. Taigi, buvimo tvarkoje yra daug sluoksnių ir žmogiškosios egzistencijos sluoksnį charakterizuoja vyro Ir moters buvimas. Priklausydami vyriškai ar moteriškai lyčiai, žmonės yra paskirti atlikti tam tikrą specialų uždavinį, kurį gali geriau įvykdyti, išvystydami jų lyčiai prideramus bruožus, t.y. tapdami kiek galima vyriškesniais ar moteriškesnėmis.
Filosofiniu požiūriu būtybei yra gera būti tuo, kuo ji turi būti. Ji praturtina savo esmę, išvystydama atitinkamas — ją išryškinančias ar pagerinančias — vertybes. Pritaikant šią logiką lyčių skirtumui, galima teigti, kad būti vyru ar moterimi priklauso pačiai žmogaus esmei. Ši esmė gali būti išryškinta ar geriau papildoma išvystant bruožus, charakteringus vyrui ar moteriai. Tie bruožai atstovauja dvi pastovias metafizines vertybes — vyriškumą ir moteriškumą — kurias mes norime įkūnyti savo asmenybėse arba pakeisti objektyviąsias asmeninėmis vertybėmis.
Vyriškumas ir moteriškumas kaip asmenybės bruožai
Šprangeris (1928) nurodė, kad asmuo vystosi ir įgyja savo charakteringus bruožus, priimdamas tam tikras vertybes ar vertybių sistemas. Ši Šprangerio idėja, padariusi įtakos visai asmens psichologijai, praėjusiam dešimtmety buvo atgaivinta Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Įvairūs asmenybės teorijos atstovai (žr. Hali ir Lindzey, 1958) yra pabrėžę vertybių svarbą asmeniui besivystant ir kitaip prisitaikant (žr. Sammler, 1960). Pagal tai, išvystant bruožus, susijusius su pozityvia vertybių sistema, asmenybės plėtotė gali būti paskatinama arba žalojama, jei tokia sistema yra individui neprieinama ar jo nepajuntama. Dauguma asmenybės bruožų gali sekti vertybes, kai Individas bando įvesti tas vertybes savo asmenybėje.
Jei mes dabar vėl imtume svarstyti vyriškumą ir moteriškumą, kaipo vertybes, ir mėgintume stebėti jas asmenybės vystymosi požiūriu, mes atrastume vyriškumą ir moteriškumą kaip asmenybės bruožus. Kiek vyriškumas ir moteriškumas yra priimti individo ir įsipina į kitus asmenybės bruožus, tiek jie veikia į visą jo būtį. Vyriškumas ir moteriškumas neišsivysto kartu su antraeilėm lytinėm charakteristikom, bet išsivysto augant ir vystantis pačiai asmenybei — ir tai tęsiasi visą gyvenimą. Taigi, vyriškumas ir moteriškumas gali keistis pagal tai, kaip juos suvokia individas ir jo kultūra. Tačiau, nors ir kažkaip kultūra bandytų interpretuoti tas vertybes, jų pagrindas yra virš kultūrų ir jų pagrindiniai bruožai liks tie patys. Psichologinių tyrinėjimų darbuotojai, tyrinėdami vyriškus ir moteriškus asmenybės bruožus pas amerikiečius (žr. Terman ir Miles, 1936), anglus (Ellis, 1904), vokiečius (Bieliauskas 1943, Lersch 1950), paskelbė labai panašius radinius. Yra užtenkamai pagrindo prileisti, kad, jei mes ištyrinėtume įvairias civilizuotąsias visuomenes, mes rastume, kad dauguma vyriškų ir moteriškų bruožų yra suprantami visose kultūrose vienodai. Kaip psichologai, mes galime tyrinėti ir ginčytis apie lyčių skirtumą ir jų priežastis, bet mes negalime teigti, kad tų skirtumų nėra.
Kadangi vyriškumas ir moteriškumas gali būti svarstomi kaip asmenybės bruožai, priklausą nuo to, kaip mes suvokiame vyriškąsias ir moteriškąsias vertybes, jų išvystymas remsis šių vertybių žinojimu. Jei kas nagrinėtų vyriškumą ir moteriškumą kaip psichologines savybes, bet nepastebėtų juose metafizinių dvasinių savybių, jis nesuvoktų tikros vyro ir moters prasmės — nei bendrai paėmus, nei kiek tai liečia jį asmeniškai. Vertybės negali būti matuojamos ar sveriamos; taip pat — nei vyriškumas, nei moteriškumas. Kaipo vertybės, jos nėra priešingybės ar kontradikcijos, bet skirtingi laiptai vertybių tęsiny. Vyriškumas ir moteriškumas šia prasme gali peržengti lyčių fizines ribas. Gali atsitikti, kad vyrui jo profesija gali reikalauti savybių, kurias kultūra priskaito moteriškumui ir taip jam gali kilti reikalas išvystyti tam tikra prasme moteriškus bruožus. Nėra abejonės, kaip pastebi Lersch (1950), kad vyrai ir moterys turi skirtingus vaidmenis gyvenime ir jų gyvenimo užduotis skiriasi. Šios užduotys nesikeičia, bet viena kitą papildo (žr. Bieliauskas 1943). Dėl pilno asmenybės išsiplėtojimo sąveika tarp lyčių yra būtina.
Nėra abejonės, kad vyras išmoksta daugiau apie vyriškumą, kai jis susiduria su moteriškom vertybėm. Todėl tam, kuris apsisprendė gyventi nevedęs, visuomet lieka problema, kaip išvengti sunkumų savo asmenybės išsivystyme. Nevedęs asmuo gal turėtų kreipti ypatingą dėmesį į vyriškųjų ir moteriškųjų vertybių dvasines savybes ir tuo būdu įjungti jų prasmę į jo ar jos asmenybę. Vedusiems tai turėtų būti lengviau, bet ir jie išvystys tinkamą laikyseną tik tada, kai priims vyriškumą ir moteriškumą kaip dvasines vertybes. Be to, vedusieji turi pajusti, kad jie gali padėti savo vedybiniam partneriui išugdyti jųjų vyriškumą ar moteriškumą. Tai atlikdami jie ne tik praturtins vienas kito asmenybę, bet pastoviai sustiprins ir savo santuoką.
Mūsų kultūra, o taip pat ir mes patys, esame būtinai reikalingi dvasinių vertybių. Vyriškumas ir moteriškumas gali tapti tokiomis vertybėmis, jei mes jas išmintingai priimame.
Santrauka
Šiame straipsnyje buvo nagrinėjami dabartinės psichologijos radiniai. Jais nebuvo įmanoma aiškiai atsakyti į klausimą, kas yra vyriškumas ir moteriškumas, nors ir pajėgėme jų pagalba atrasti vyrui ir moteriai specifiškus asmenybės bruožus. Gale mes mėginome nagrinėti vyriškumą ir moteriškumą, kaipo vertybes ir asmenybės bruožus. Vyriškumas ir moteriškumas sudaro kažką pranašesnio už vien lytines savybes; jie tampa mūsų asmenybės dalimi. Vyriškumas ir moteriškumas turi būti išvystyti kaip visos asmenybės dalis. Toks tų savybių išvystymas yra mūsų asmeninė užduotis; tai mūsų pareiga ir viso gyvenimo tikslas. Buvo pabrėžiama vertybių svarba ir lyčių psichologinių skirtumų metafizinis stovis. Kaip vertybės, vyriškumas ir moteriškumas nėra priešingybės: jos papildo viena kitą, tokiu pat būdu, kaip ir lytys papildo viena kitos gyvenimo vaidmenį.
BIBLIOGRAFIJA (šiame straipsnyje minimų šaltinių): Anastasi, Anne. “Differential psychology”. New York: Macmillan, 1958. Argeiander, Anneliese. “Geschlechtsunterschiede in Leistung und Persönlichkeit des Schulkindes”. “Ztschr. F. Päd. Psych., 1931, Vol. 332. Bieliauskas, V. J. “Die Denkform der Frau”. Tübingen, 1943. Ellis, H. “Man and woman: a study of human secondary sex characters”. New York: Scribner’s, 1904. Grant, V. W. “The psychology of sexual emotion”. New York: Longmans, Green and Co., 1957. Hall, C. S. Lindzey, G. “Theories of personality”. New York: Wiley, 1957. Hei-breder, Edna. “Introversion and extroversion in men and women”. “J. abnorm, soc. Psychol.” 1927, 22, 52-61. Kinsey, A. C. et al. “Sexual behavior in the human female”. Philadelphia: Saunders, 1948. Kinsey, A. C. et al. “Sexual behavior in the human male”. Philadelphia: Saunders: 1953. Lersch, P. “Vom Wesen der Geschlecher”. München: J. A. Barth, 1950. Lincoln, E. A. “Sex differences in the growth of American school children”. Baltimore: Warwick and York, 1927. Mead, Margaret. “Growing up in New Guinea”. New York: Morrow, 1930. Sammler, J. “Change in values: a goal in counseling”. In: Bier, W. C. and McCall, R. J. (Eds.) “Three joint symposia from the ASCA-APA meetings of 1957, 1958, 1959”. New York: Amer. Cath. Psychol. Assn., 1960. Spranger, E. “Types of men: the psychology of ethics and personality”. Halle: Nei-meyer, 1928. Terman, L. M. and Miles, Catherine C. “Sex and personality: studies in masculinity and femininity”. New York: McGraw-Hill, 1936. Terman, L. M. and Tyler, Leona, E. “Psychological sex differences”. In: L. Carmichael (Ed.), “Manual of Child Psychology. New York: Wiley, 1954, p. 1064-1114.