PASAULIEČIAI PRANAŠIŠKUMAS POKALBIS SU DVASIŠKIJA LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS
VYTAUTAS BAGDANAVICIUS, Al.l.C,
Šios krikščioniškai šviežios mintys buvo pateiktos Amerikos Lietuvių, Romos Katalikų Federacijos suvažiavime rugsėjo 3 d., Washingtone religinio kongreso metu. •
I. PASAULIEČIO VIETA BAŽNYČIOJE
Kokia yra pasauliečio vieta Bažnyčioje ir koks yra jo uždavinys?
Kartais susidaro įspūdis, kad Bažnyčia susideda iš tikrųjų narių ir netikrųjų narių. Tie tikrieji nariai yra dvasiškija ir vienuoliai, o netikrieji — nariai — rėmėjai, yra pasauliečiai. Taip kartais atrodo, bet tai yra neteisingas Bažnyčios supratimas.
Antrasis Visuotinis Vatikano Bažnyčios Susirinkimas, atrodo, nori išmušti mums iš galvos mintį, kad Bažnyčioje yra pirmaeilių ir antraeilių narių. Ta Dievo malonė, kuria mes esame pašaukti būti mistinio Kristaus Kūno nariai, yra tokia pagrindinė, kad ji yra didesnė už visokias galimas atskiras malones: kunigo, vienuolio ar vyskupo. Iš to fakto, kad mūsų tarpe vienas yra kunigas, kitas — vienuolė, kitas — vyskupas, nereikia daryti išvados, kad vienybė tarp mūsų yra kaip nors suskilusi. Visos šios atskiros malonės išplaukia iš vieno, viską aprėpiančio fakto, kad mes esame krikščionys ir sudarome vienybę Kristaus Bažnyčioje. Mūsų vienybė yra didesnė už mūsų skirtingumus. Dėl to būtų negera, jei mes, vieni kitus rūšiuodami, prarastume šią pagrindinę vienybę.
Žinoma, Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas tuo nenori pasakyti, kad Bažnyčioje nėra pareigų ir pasišventimo skirtumų. Jis nenori pasakyti, kad tie, kurie vadovauja Bažnyčios gyvenimui, būtų negerbiami. Priešingai, Susirinkimas ypač išryškina vyskupo autoritetą ir skatina mus dėl Kristaus paklusti jam su sūnišku atsidavimu ir jokiu būdu nesunkinti jam jo pareigos. Taip pat mes negalime negerbti tų pasišventusių vyrų ir moterų, kurie, atsižadėję šeimos gyvenimo ir pasiėmę klusnumo pareigą, eina per gyvenimą, liudydami Kristų. Tačiau ir jie yra galimi dėl to, kad yra tas didysis sakramentas — Bažnyčia, kurios nariai mes esame visi lygiai.
Norėdamas šią mintį išryškinti, II Visuotinis Vatikano Bažnyčios Susirinkimas savo Konstitucijoje apie Bažnyčią įrašo labai ryškius vyskupo šv. Augustino žodžius, pasakytus apie save; apie save, kaipo vyskupą, ir apie save, kaipo tikintįjį. Jo, kaipo vyskupo, pareiga jam kelia rūpesčio, bet jį guodžia jo buvimas paprastu krikščioniu. Jis rašo: "Kas aš esu jums, tai mane gąsdiną; kas aš esu jumyse, mane paguodžia. Jums aš esu vyskupas, jumyse aš esu tikintysis. Pirmasis dalykas man yra pareiga; antrasis man yra malonė. Pirmasis dalykas man yra pavojus; antrasis — man išganymas" (32 nr.).
Taigi, išganymo malonė, pati didžioji Kristaus dovana, yra ta pati vyskupui, ta pati pasauliečiui, ta pati seselei ir ta pati kunigui. Dėl to Konstitucija pabrėžia, kad šventumo atžvilgiu visi tikintieji turi lygias tikėjimo ir Dievo teisingumo privilegijas (32), nors keliai, kuriais mes šventumo siekiame, yra įvairūs.
II. PRANAŠIŠKOJI PASAULIEČIO PAREIGA
Konstitucija mini, kad Bažnyčios gyvenime reiškiasi trejopas dalyvavimas Kristuje. Kristus yra vyriausias kunigas, karalius ir pranašas. Vieni žmonės dalyvauja Kristuje labiau kaip kunigai; kiti — labiau kaip karaliai; dar kiti — labiau kaip pranašai. Norspasauliečiai tam tikrame laipsnyje dalyvauja Kristuje visais šiais atžvilgiais, bet ypač jie dalyvauja Kristuje kaip pranašai. Mažių mažiausiai kai kurias pranašiškas pareigas Konstitucija labiau priskiria pasauliečiams.
Vienas teologas, analizuodamas Vatikano II Susirinkimo pasauliečių teologiją, rašo: "Suvažiavimo tėvai, norėdami suvokti pasauliečių uždavinį Bažnyčioje, naudojasi kai kuriais išsireiškimais, kurie yra ir tam tikru atžvilgiu nauji ir daug žadantys. Jie mąsto apie pasauliečius, kaip apie "galingus tikėjimo šauklius tų dalykų, kurių mes tikimės". Ir, plačiau aprašydami to tikėjimo skelbimo prigimtį. Suvažiavimo tėvai nesivaržo pavadinti tą darbą, kurį jie nori pavesti pasauliečiams "pranašiška pareiga" (žr. Konstitucijos 38 nr.).
Naujas pranašo titulas, kuriuo Bažnyčia papuošia pasaulietį, yra glaudžiai susijęs su vilties dorybe. Pasaulietis turi būti šauklys tų dalykų, kurių mes tikimės. Bet ko mes tikimės? Kas yra mūsų vilties objektas? Ir čia Konstitucija padaro gal patį reikšmingiausią paaiškinimą. Ligi šiol buvome mokomi, kad mūsų viltis yra amžinasis gyvenimas. To Vatikano II Susirinkimas neatmeta. Tačiau į šią pagrindinę amžinojo gyvenimo viltį ji įjungia ir šį žemiškąjį mūsų gyvenimą. "Pažadėtas visų dalykų perkeitimas, kurio mes laukiame, jau Kristuje yra prasidėjęs. Jis yra vykdomas toliau Bažnyčioje Šv. Dvasios veikla ir per ją reiškiasi Bažnyčioje, kurioje, tikėjimo dėka, mes sužinome mūsų žemiškojo gyvenimo prasmę..." (48 nr.).
Taigi, kai Vatikano II Susirinkimas žiūri į pasauliečius, kaip į "galingus tikėjimo šauklius tų dalykų, kurių mes tikimės" (35 nr.), ji iš tų vilčių neišjungia žemiškojo gyvenimo.
Iš krikščioniškosios vilties nėra reikalo išjungti žemiškojo gyvenimo. Dėl to Konstitucija sako pasauliečiams: "Tegul jie neslepia tos vilties savo širdžių gelmėse, bet tegul ją parodo net savo pasaulietiško gyvenimo programoje..." (35 nr.).
Pasauliečio uždavinių sugretinimas su vilties dorybe turi labai didelės reikšmės. Ten, kur krikščionys pasauliečiai yra veiklūs, gyvenimas darosi viltingas kiekvienam žmogui. Ten kiekvienas gali su viltimi žvelgti į savo ir savo šeimos ateitį. Tuo tarpu ten, kur nėra vadinamos krikščioniškos vidurinės klasės, gyvenimas darosi ne tik mažiau viltingas, bet kartais visiškai nesaugus. Ir kartais atsitinka taip tragiškai, kaip atsitiko mūsų laikais, kad vilties dorybės atstovauti krikščionims išeina bedievis žmogus, pvz. marksistas, skelbdamas ir žadėdamas rojaus sąlygas.
Žinoma, katalikas pasaulietis nebus toks naivus, kad manytų, jog bus galima sukurti žemėje tokias sąlygas, kad niekas neturėtų jokio vargo. Tačiau, antra vertus, kai krikščionis nustoja bet kokios vilties, kai jis pasiduoda visuotiniam pesimizmui, kai jis mano, kad nieko negalima padaryti, nei turtus išlyginti, nei darbą geriau sutvarkyti, nei visuomenines pareigas geriau pasidalinti, tai aišku, kad vilties dorybė jame yra smukusi ir net yra pagrindo kelti klausimui, ar jis tebeturi krikščionišką visagalio ir gero Dievo sąvoką.
Dėl to pasauliečio, kaipo pranašiškos veiklos supratimas, išeinančios iš vilties dorybės, yra ne tik daug žadantis bet ir atremtas labai tvirtais pagrindais. "Dabar pasauliečiai yra ypatingu būdu šaukiami padaryti Bažnyčią juntamą ir veikiančią tose vietose ir tose aplinkybėse, kur ji tik dėka jų gali pasidaryti žemės druska" (33 nr.).
Kodėl ši pranašiška pareiga yra labiau pasauliečių pareiga? Į tai galima atsakyti Konstitucijos žodžiais: "Kad pasauliečiai pačiu savo pašaukimu siekia Dievo karalystės, imdamiesi laikinių reikalų ir tvarkydami juos pagal Dievo planą" (31 nr.).
Kalbant apie pranašišką pareigą Bažnyčioje tenka iškelti dar kitą pranašiškos veiklos bruožą, būtent įkvėpimą. Pranašas neįmanomas be įkvėpimo. Įkvėpimas, jei mes norėtume jį bendrais bruožais aptarti, yra asmeniškai išgirstas ir pasisavintas žinojimas. Tai yra žinojimas pritaikintas šiam žmogui, šiuo laiku, šiose aplinkybėse. Dėl to ir pranašiškas veikimas nėra iš šalies įsakytas veikimas. Jis kyla giliai veikiančiojo širdyje. Dėl to pranašiškoji veikla yra savo iniciatyvos veikla.
Šis klausimas yra reikalingas atskirų studijų ir, reikia tikėtis, kad teologai, Vatikano II Suvažiavimo paskatinti, pateiks mums šioje srityje atsakymą. Čia galima atkreipti dėmesį tik į tragišką šio klausimo būklę katalikiškoje visuomenėje. Pranašiškumas joje yra visiškai susikompromitavęs ir išvirtęs beveik beprotybe. Dėl to reikės atlikti daug valančio darbo, iki ši, iš esmės krikščioniška, veikla bus apkuopta ir iki jai bus grąžintas garbingas vardas.
Mes į tai, žinoma, čia negalime leistis. Tik turime pastebėti, kad pranašiška veikla, nepaisant savo įkvėpimo, neturi prasilenkti nei su doros, nei su proto reikalavimais.
III. PASAULIEČIŲ IR DVASIŠKIJOS DIALOGAS
Kai pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje yra išryškinamas ir kai jiems užleidžiamos plačios veikimo sritys, kyla klausimas, kas tvarkys pasauliečių ir dvasiškijos santykius. Šiam reikalui Vatikano II Suvažiavimas įveda Bažnyčios gyveniman visai naują būtį, kuri vadinasi dialogas. Dialogas yra viena mėgiamiausių šio Bažnyčios suvažiavimo idėjų. Beveik nėra konstitucijos ar dekreto, kuriame nebūtų kalbama apie dialogą. Santaryba skatina dialogą tikinčiųjų su netikinčiaisiais, katalikų su kitais krikščionimis, vyresniųjų su pavaldiniais, pasauliečių su dvasiškija, tikinčiųjų su hierarchija. Gal būt, galima net sakyti, kad toje naujoje Bažnyčios sąrangoje, kurią kuria Vatikano II Suvažiavimas, dialogas užims žymią dalį tos vietos, kurią seniau buvo užėmęs klusnumas įstatymui ar įsakymui. Nežinia, ar tai palengvins Bažnyčios administracines pareigas, bet tikrai tai įneš Bažnyčios gyveniman daug judrumo ir aktualumo. Pati Konstitucija iš to daug tikisi. Ji rašo: "Daug puikių dalykų reikia tikėtis iš draugiško dialogo tarp pasauliečių ir jų dvasinių vadų" (37 nr.).
Šiame pokalbyje tarp pasauliečių ir dvasiškijos pasauliečiams yra užleidžiama daug vietos. Tik paklausykime, kokiu jaunuolišku entuziazmu skamba Suvažiavimo Tėvų raginimas dvasiškijai: "Tegul dvasiškieji vadai pripažįsta ir ugdo pasauliečių garbę ir atsakomybę Bažnyčioje. Tegul jie noromis pasinaudoja protingais anų patarimais. Tegul jie su pasitikėjimu paveda aniems pareigas Bažnyčios gyvenime, suteikdami jiems veikimo laisvę ir galimybes. Toliau, tegul skatina pasauliečius, kad jie imtųsi uždavinių savo pačių iniciatyva. Tegul Kristaus akivaizdoje ir su tėviška meileapsvarsto pasauliečių paruoštus projektus, jų sugestijas ir pageidavimus. Tačiau ganytojai tegul su pagarba pripažįsta tą teisingą laisvę, kuri priklauso kiekvienam šioje žemiškoje valstybėje" (37 nr.).
Tai yra aukščiausio autoriteto, koks tik yra galimas Bažnyčioje, žodžiai, kurie, tvirtu Bažnyčios įsitikinimu, yra Šv. Dvasios vadovavimo apraiška mūsų laikams. Jie yra tiesioginiai nukreipti dvasiniams vadams, t. y. vyskupams ir kunigams. Vatikano Susirinkimo tėvai į pasauliečių reiškimąsi Bažnyčioje žiūri ne kaip į kokį patarimą, kurį, pagal norą, galima pripažinti, ar ne. Jie į šį dalyką žiūri, kaip į vieną iš pagrindinių mūsų laiko uždavinių, kuris tačiau iš mūsų reikalauja drąsos, pasiryžimo ir išminties.
Ką Bažnyčios Susirinkimas, pasakęs šiuos iššaukiančius žodžius dvasiniams vadams, sako patiems pasauliečiams? "Jie (pasauliečiai) privalo atvirai jiems (t. y. dvasiniams vadams) atidengti savo problemas ir troškimus su tokia laisve ir pasitikėjimu, kuris dera Dievo vaikams ir Kristaus broliams. Jie (pasauliečiai) savo mokslo, galimybių ir pranašaus sugebėjimo, kuriuo jie gali pasižymėti, dėka turi teisę, o kartais net pareigą, pareikšti savo pažiūrą apie tuos dalykus, kurie liečia Bažnyčios gerovę. Pasitaikius progai, tegul tai būna atliekama per Bažnyčios tam tikslui įsteigtus organus. Tegul visa tai būna atliekama tiesiai, drąsiai, protingai, su pagarba ir meile tiems, kurie savo šventų pareigų dėka atstovauja Kristaus asmenį" (37 nr.).
Taigi ir pasauliečiams pasakyti savo žodį ten, kur iškyla Bažnyčios gerovės reikalas, nėra vien patarimas, bet gali būti net pareiga. Jie privalo elgtis kaip asmenys, turį "atsakomybę Bažnyčioje". Nors konstitucija šiuo momentu dar neįsteigia atskiro pasauliečių organo Bažnyčioje, tačiau, ji mini, kad tokie organai gali būti įsteigti, kai gyvenimas jų pareikalaus.
Jau dabar kai kuriose vyskupijose daromi pirmieji žingsniai šia kryptimi. Kalbančiam šiuos žodžius teko lankytis vienoje vyskupijoje, kuri šaukia visos vyskupijos parapijų pasauliečių atstovų suvažiavimą. Suvažiavimo tikslas yra paruošti vadus parapijų pasauliečių susirinkimams, kuriuose pirmininkaus ne klebonas, bet pasaulietis, tačiau klebonas tame susirinkime dalyvaus.
Vatikano II Susirinkimas visa savo dvasia ir atskirais nutarimais atidaro milžinišką pasireiškimo lauką pasauliečiams Bažnyčioje. Lietuvius katalikus pasauliečius tai nestebina. Mūsų visuomenėje pasauliečių katalikų veikimas buvo šiame šimtmetyje taip išvystytas, kaip retai kurioje tautoje. Tai ypač tenka pasakyti apie Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federaciją. Šios organizacijų sambūrio veiklos padariniai yra labai žymūs ne tik Amerikoje bet ir Lietuvoje. Panašiai tenka pasakyti ir apie Katalikų Akcijos veiklą Lietuvoje. Ji, nors trumpesnė, bet savo uždavinį yra atlikusi.
Kai mes turime tokią garbingą katalikų pasauliečių veiklos tradiciją, būtų tragiška, kad ši veikla pas mus sustotų tada, kada ji prasidės visoje Bažnyčioje. Mes gyvenam tokį Bažnyčios istorijos momentą, kurio laukė ir nesulaukė Dovydaitis, Šalkauskis, Pakštas, Skrupskelis, Dielininkaitis ir kiti.
Dėl to toms organizacijoms ir jų nariams, kurios yra susitelkusios L.R.K. Federacijoje, šiandien kyla naujas uždavinys. Jos turi paklausti savęs, ką mes šiose pasikeitusiose aplinkybėse privalome ir ką galime daryti, kad galėtume sakyti, jog savo uždavinį Bažnyčios ir tautos gyvenime esam atlikę ir mums priklausančias jos kovas garbingai iškovoję.
IV. ALTORIAUS BENDRUOMENĖ
Kai kyla klausimas, koks svarbiausias uždavinys šiandien kyla katalikiškos visuomenės vadams, be abejo visų dėmesys krypsta į tą naują situaciją, susidariusią mūsų Bažnyčiose, kuri atsirado įvedus į Mišias gimtąją kalbą. įvedus gimtąją kalbą reta mūsų visuomenė neišgyvena didelės krizės. Daugumos angliškai kalbančių žmonių teises šiose pamaldose puikiausiai apgina pats daugumos faktas. Lietuviškos parapijos, daugumos pageidavimu, įsivedė anglų kalbą ir angliškai kalbantieji turi daug dvasinės naudos, dalyvaudami tikrai praturtėjusiose Mišių apeigose.
Lietuviškai kalbančioji visuomenė tuo tarpu pasiliko nuleidusi rankas, nežinodama ką daryti. Ar yra kokia išeitis iš šios būklės? Ar dogminė Bažnyčios konstitucijaneturi mums kokios pagalbos? Kaip tik į vieną tokią priemonę mes norime atkreipti dėmesį ir paskatinti ja naudotis. Tai yra Konstitucijos minima "altoriaus bendruomenė" arba "Vietinė bendruomenė". Ji yra aptarta Dogminės Konstitucijos apie Bažnyčią 26-tame paragrafe. Kas yra ta altoriaus bendruomenė? Tai yra žmonių susiorganizavimas, kurie reguliariai lanko savo Mišias.
Reikia nepraleisti iš akių, kad Dogminė Konstitucija nekalba apie parapiją, bet kalba apie altoriaus bendruomenę arba vietinę bendruomenę. Šį faktą netruko pastebėti akylus teologai ir šiandien jau kuriasi ištisa teologija aptarti, kas yra vietinė altoriaus bendruomenė. Pirmiausia yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad altoriaus bendruomenė nėra administracinis padalinys. Ji yra būtybė savyje; ji yra pats realusis Kristaus atpirkimo įsikūnijimas. Karl Rahner, vienas Vatikano II Suvažiavimo teologų, savo paskaitoje Čikagoje 1966 m. pavasarį šitaip kalba apie altoriaus bendruomenę: "Konstitucija įsakmiai pažymi, kad vietinė altoriaus bendruomenė nėra tik mažas valdžios sektorius tos plačios religinės organizacijos, kuri vadinasi Bažnyčia. Pagal šį dokumentą tai yra Bažnyčios įsikūnijimas, faktiškai pats aukščiausias jos įgyvendinimas. Čia yra Kristus (gyvame) Žodyje, Vakarienėje (t. y. Mišių aukoje) ir meilėje, kuri jungia klausytojus ir Vakarienės dalyvius".
Paskutiniai K. Rahnerio žodžiai nušviečia mums tris altoriaus bendruomenės reiškimosi sritis: teologinę, mistinę ir visuomeninę. Ką reiškia teologinė veikla? Ji kyla iš to, kad daugelis Mišių idėjų dabar yra paskelbiamos gyvąja kalba. Jos sužadina mums daug teologinių klausimų, į kuriuos mes atsakymo lauksime ne tik iš pamokslo, bet ir iš paskaitų bei Šv. Rašto studijų, kurios teiksis apie altoriaus bendruomenę. Čia vystysis gyvas kultūrinis dialogas, kuriame teologijai bus grąžintas jos buvęs prarastas kontaktas su gyvenimu.
Ką reiškia mistinė veikla? Ji reikšis tuo, kad mes labiau ir labiau suprasime, kokią vietą Kristus užima mūsų gyvenime ir kokią vietą mes užimame jo aukoje. Ji ilgainiui turės padaryti tai, kad sakramentai mums reprezentuos ne ką kita, bet patį Kristų.
Ką reiškia visuomeninė veikla? Ji reiškia tai, kad Mišių dalyviai nebebus svetimi vienas kitam, atsitiktinai susitikę, bet kad jų Komunija, tikrai bus jų tarpusavis ryšys, skatindamas juos bendrauti įvairioje kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje.
Tiek visuomeninę, tiek iš dalies ir teologinę veiklą tų L.R.K. Federacijon besijungiančiųjų organizacijų nariai jau turėjo ir iki šiol; bet nauja bus tai, kad ši veikla bus tampriau susijus su pačiu religiniu ir mistiniu gyvenimu. Ji ilgainiui padarys tai, kad vienuolis negalės sakyti, kad jam rūpi jo šventumas ir jis vengia visuomenės. Ir visuomenininkas nesijaus patekęs į svetimą sritį, kai jis dalyvaus Mišiose. Mišios ir katalikiška akcija labiau šliesis viena prie kitos. Mišios darysis ne vien Mišios, bet ir visuomeninis bei idėjinis susiorganizavimas ir veiksmas. O katalikiškas veikimas nebebus vien pasaulietiška organizacija, bet natūralus pratęsimas Mišių.
Dabar pažiūrėkime, kaip pati Bažnyčios Konstitucija aptaria altoriaus bendruomenę. Ji rašo: "Ši Kristaus Bažnyčia tikrai yra kiekvienoje teisėtoje tikinčiųjų bendruomenėje, kuri, būdama vienybėje su savo klebonu, tikrai gali save vadinti Naujojo Testamento Bažnyčia. Juk savo vietovėje ji yra naujoji Tauta, Dievo pašaukta Šv. Dvasioje ir dideliame pilnume. Joje tikintieji yra susirinkę klausyti skelbiamos Kristaus Evangelijos, švęsti Viešpaties Vakarienės, kad Viešpaties maistu ir krauju visa brolija būtų kartu susijungusi. Kiekviena altoriaus bendruomenė, esanti šventoje vyskupo globoje, yra išreikštas simbolis tos Mistinio Kūno meilės ir vienybės, be kurios negali būti išganymo. Šiose bendruomenėse, dažnai mažose ir neturtingose, arba esančiose diasporoje, Kristus yra esantis ir savo čia buvimu jis padaro vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią" (26 nr.).
Iš šio teksto mums aiškėja dar pora altoriaus bendruomenės bruožų ir jos didelė reikšmė išganymui. Pirmiausia čia krinta į akis Susirinkimo noras, kad Mišias klausytų ne vienas kitam svetimi, atsitiktinai suėję žmonės, bet kad ši bendruomenė "būtų kartu susijungusi". Mišios turi būti mūsų vie-
nybės simbolis ne tik su Dievu, bet ir tarp mūsų pačių. Reikia pripažinti, kad šią funkciją Mišios iki šiol mažai tevykdė.
Kita mintis, kuri jau yra iškelta ir Rahnerio, yra ta, kad ši bendruomenė yra Bažnyčia. Tai reiškia, kad, kai mes kalbame apie Bažnyčią, nėra rekalo mąstyti vien apie kunigus, vyskupus ar popiežių, bet apie Kristų, esantį mūsų tarpe, kuris su mumis sudaro bažnyčią. Žinoma, tai nereiškia, kad mes būsime bažnyčia, jei neturėsime ryšio su savo vyskupu ar popiežium.
Ir pats nuostabiausias dalykas šioje altoriaus bendruomenės sampratoje yra stipriai išryškinta jos reikšmė išganymui. Altoriaus bendruomenė "yra išreikštas simbolis tos Mistinio Kūno meilės ir vienybės, be kurios negali būti išganymo".
Kas naujo yra altoriaus bendruomenė, palyginus su ligšioline parapija? Prieš atsakant į šį klausimą, reiktų skaitytojams atsilankyti į kurią nors didžiųjų Čikagos parapijų, kur yra pilnai įvestas pasauliečių dalyvavimas Mišiose lietuvių kalba. Jos daro didelį įspūdį jų dalyviams. Aš negaliu čia nepaminėti vieno, iš Lietuvos atvykusio, įspūdžių šiose Mišiose. Jis nerado žodžių išsakyti savo išgyvenimui.
Tačiau altoriaus bendruomenė neturi būti būtinai didelė. Dar įspūdingesnė altoriaus bendruomenė susidaro ten, kur susirenka apie altorių keletas dešimčių asmenų. Tada ši bendruomenė greičiau pasidaro tuo, kas sudaro jos esmę, būtent, aktyvus Kristaus aukojimas, krikščioniškoji teologija ir tarpusavė artimo meilė.
Šių metų gegužės 25 d. "Commonweal" redaktoriai parašė sudėtinį straipsnį, kaip atrodys Amerikos altoriaus bendruomenė 1980 m. Jie mano, kad ji turės narių tarp 350 ir 30. Jos sekmadienio Mišios bus kokioje buvusioje krautuvėje, o šiokiadienio Mišios bus laikomos padaliui privačiuose parapijiečių namuose. Ligšioliniai didžiųjų parapijų pastatai eis katedros pareigas.
Kuo tad altoriaus bendruomenė skirsis nuo ligšiolinės parapijos? Visų pirma ji skirsis tuo, kad parapijoje galės būti keletas altoriaus bendruomenių. Lietuviškose parapijose vienos jų galės būti lietuviškos, kitos angliškos. Toliau, lietuviška altoriaus bendruomenė galės susikurti ten, kur nėra lietuviškos parapijos, bet kur susiras pakankamas lankytojų skaičius lietuviškoms Mišioms ir kur bus galima išlaikyti kunigą. Iniciatyva tokiai bendruomenei turės išeiti iš pasauliečių. Žinoma, jai reikės klebono arba vyskupo pritarimo.
Altoriaus bendruomenė galės padėti išspręsti lietuvių kalbos klausimą mūsų bažnyčiose. Liturgijos reforma lituanistikos klausimą ne silpnina, bet stiprina. Juk ji įveda liturgijon ne valstybinę ar vyskupijos kalbą, bet žmonių kalbą. Dėl to ir mums, pasinaudojant šiuo nauju principu, reiktų organizuoti faktiškai lietuviškai besimeldžiančią bendruomenę lietuviškoje parapijoje. Reikėtų išvystyti organizuotą veiklą, sutelkiant apylinkės lietuvius į lietuviškas Mišias. Kaip matėme, dabar yra prasmingiau, kai visos balsiai kalbamos Mišių dalys yra atliekamos gimtąja kalba.
Altoriaus bendruomenė padėtų mums atsiekti daug dalykų. Ji visų pirma prašalintų trynimąsi su tais žmonėmis, kurie nekalba lietuviškai. Toliau atsidarytų galimybės įvesti lietuvių altoriaus bendruomenę ir ne lietuviškose parapijose. Klebonas jas mielai priimtų. Vyskupai, reikia manyti, joms nesipriešintų taip, kaip parapijų steigimui, kurios su savim neša tam tikrų teisinių pasėkų. Šiai veiklai išvystyti Federacijos skyriai turėtų sukviesti visų lietuviškai kalbančių organizacijų pasitarimus ir susitarti dėl veiklos šia kryptimi metodų ir priemonių. * * *