LILĖ GRAŽULIENĖ
Jeigu teisingai prisimenu neseniai skaitytą statistiką, 1967 metais pusė Amerikos gyventojų bus nepasiekę 25 metų amžiaus. Tėvų - vaikų santykių problemos svarstymai turėtų klestėti. Gi tos problemos pasidaro dar įdomesnės, komplikuotesnės ir skaudesnės, kai jos ribojasi naujųjų ateivių karta ir jų santykiu su savo vaikais.
Galima būtų daug prišnekėti apie tautinį auklėjimą, apie organizacijų rolę, apie šeštadienines mokyklas ir vadovėlių bei mokytojų stoką, bet juk visa tai pilstom iš tuščio į kiaurą jau eilę metų. Kalbame bendrybėm, kurios, jeigu būtų praktiškai įgyvendintos, turėtų nešti teigiamus rezultatus. Žodžiu, jeigu būtų vadovėlių ir mokytojų, jeigu organizacijos degtų idealais, jeigu tėvai vien tautiniu auklėjimu sirgtų, tada vaikai užaugtų geri ir neabejotinai tikri patriotai. Taigi, tik vis lieka tas nelaimingasis “jeigu”... Gal pagaliau būtų laikas sustoti ir bandyti suprasti, kokios yra to jauno žmogaus problemos: kaip jis tą klausimą stato ir kaip vyresniųjų nusiteikimai jį veikia. Ar nėra kartais taip, kad jis viena sako, o mes kita girdim; jis viena klausia, o mes visai kita atsakom?
Lilė Gražulienė, studijavusi anglų k. literatūrą, augina du vaikučius ir moko šeštadieninėj lituanistikas mokykloj Detroite.
Tai krito akin, beklausant kartą diskusijų. Jas pravedęs kunigas buvo raštu paklaustas, ar būtų nuodėmė pasirinkti kitą tautybę. Iš klausimo buvo aišku, kad klausėjos buvo jaunuolės. Na, ir piestu stojo ginti lietuvybės grupėje dalyvavusios “mamos”: “Jeigu Dievas leido gimti lietuviu, koks begali būti pasirinkimas?... Tokia Jo aiški valia... Išsižadėti praeities vis tiek negali.. Tėvai yra lietuviai, ir jų turi klausyti...” ir t. t. Bijau, kad tos jaunuolės iš salės išėjo, pasijutę didžiai nesuprastos, nes jų klausimas iššaukė visą mažumos išsiugdytą defensyvą už būvį, visai nesvarsčius, ko jos klausė ir kas po tais keliais žodžiais slepiasi.
Per dažnas yra tėvų nusiteikimas, kad jei mes lietuviai, mūsų vaikai — lietuviai. Mes juos apsprendžiame. Normaliose sąlygose gal tai būtų netoli tiesos, nes pati bendruomenė ir gyvenimo sąlygos Lietuvoje, ne vien tėvai ir protėviai, apspręstų. Dabar gi tėvai ir aplinka susikerta jaunuolio dvasioje. Viena tų jaunuolių susirūpinusiu balsu po diskusijų tarė: “Dievas davė lietuvius tėvus, bet ar ne tas pats Dievas leido augti ir mokytis Amerikoj?... Dievo valia, kaip ta ponia kalbėjo, čia nieko neatsako, nebent vienu atveju Dievo valia teisi, o kitu — klysta”. Toj sankryžoj jaunuolis turi išeitį: apsispręsti arba už arba prieš, arba apatiškai visą klausimą ignoruoti ir tenkintis neapsisprendimu. Jis kovoja už teisę sąmoningai apsispręsti būti lietuviu. Ir kadangi kovodamas jis nepasisako, kaip jis apsispręs, kaip jis ta teise pasinaudos, tėvai išsigąsta: “Vaikeli, kam tau spręsti — tai jau apspręsta. Tau lieka tik vykdyti”. Jaunuolis nutyla. Tik savo amžiaus arba kiek vyresnių studentų tarpe išdrįsta pasakyti, ką galvoja. “Kodėl vyresnieji visuomet tokie tikri, kad jeigu mums pripažins teisę pasirinkti, mes visuomet pasirinksim blogį? Jeigu sutiks, kad tik mes galim apsispręsti, kuo norim būti, mes pasirinksim būti “išsigimėliais”? Kodėl jie taip savim nepasitiki: nuo mažens auklėjo, mokė, patys lietuviškosios visuomenės darbą dirbo, o dabar galvoja, kad, pirmai progai pasitaikius, visa tai mesim pro langą. Kodėl jie galvoja, kad jų pavyzdys tiek maža reiškia ir turi tiek maža įtakos? O jeigu to pavyzdžio nebuvo, tai dabar vargu ar bepadės draudimas, liepimas ar įsakymas”.
Iš tiesų, čia gi slepiasi gilesnė bręstančio jaunuolio problema santyky su tėvais. Su kiekvienais brendimo metais vis labiau perima jo paties sprendimas ir apsisprendimas tai, ką seniau aklai priėmė tėvų liepimu ar nurodymu. Tėvam, be abejo, dalinai skaudus procesas vis labiau trauktis ir iš šalies stebėti sūnaus ar dukters sprendimus, ypač klaidingus. Tačiau be laisvės spręsti ir, pasitaikius klaidai, iš savo klaidos negalėti pasimokyti, jaunuolis neturi progos subręsti. Juk visas auklėjimas turi vesti ne į tai, kad vaikai darytų, kaip tėvai nori, bet kad darytų tai, kas gera ir teisinga. Yra milžiniškas skirtumas tarp tų dviejų nusiteikimų. Jeigu buvo dėtos visos pastangos, reikia pasitikėti, kad jos neš rezultatus. Net apsivilti yra geriau, negu sulaukti tik išviršinio sutikimo ir klusnumo iš baimės, nes tai būtų tik pigi apgaulė, kuri galutinėj sąskaitoj nei tėvų, nei visuomenės neguodžia. Nei gero žmogaus, nei patrioto prievarta nepadarysim: jis turi pats to norėti, jis turi apsispręsti. Ir jeigu dar šiandien randam norinčių apsipręsti sąmoningai, tektų tik džiaugtis, nes tik iš tų gretų rasim įsipareigojusių darbininkų.
Gal sunkiausia tėvams įsijausti į šių dienų mūsų jaunimo sąlygas. O tai būtina. Jeigu mes užsidarysim tik savo “ghetto”’ rūpesčiuose, jaunimas kasdien vis labiau tols. Jeigu dažnai susirinkimuose tenka išgirsti, kad ta ar ana tema “ne mūsų reikalas — tai amerikiečių problema”, ir jeigu mūsų spauda nepasisako civilinių teisių, mokyklų, neturto ir kitais panašiais klausimais, mes papildom pirmąją nuodėmę prieš savo jaunimą ir jo lietuviškąjį auklėjimą. Tos temos jam yra savos iš mokyklos suolo ir amerikietiškos spaudos. Kai jos neatsispindi mūsų tarpe, jaunuoliui lietuviškas laikraštis gal dar lieka idomus tik savo “plet-kų” skyrium. Panašiai ir politinių žinių vertinimas tik pagal tai, kiek vienas ar kitas įvykis padeda ar kenkia Lietuvos laisvinimui, jaunuoliui gali atrodyti labai siauras ir neobjektyvus. Jis neneigs, kad Lietuva svarbi, bet galvos, kad yra dar platesnis pasaulis, kurį išjungti nerealu. Jaunuolis nereikalauja lietuviškųjų problemų Ir uždavinių atsisakymo, jis tik negali pasirašyti po nuomone, kad kitos problemos yra nereikšmingos ar nevertos dėmesio.
Būkim atviri: jaunas žmogus nieko taip nereikalauja, kaip nuoširdumo iš savo tėvų ir vyresniųjų. Vaikus galim bandyti uždegt vaidilutėm, karžygiais, knygnešiais ir partizanais — tai puiki medžiaga herojų garbinimo amžiui, bet kada tą patį metodą vartojam vyresniems moksleiviams, susilaukiam tik jų pajuokos ir nepasitikėjimo. Neužmiršiu vieno moksleivio žodžių, pasakytų, išklausius tokio perdėto graudenimo: “Ne visos buvo vaidilutės, ne visi knygnešiai ir partizanai, ne visi geri mokiniai. O dėdė pasakoja, kad jo draugai vogė dienyną ir rašto darbus iš mokytojų kambario...” Iš tiesų, kartais gali atrodyti, kad skelbiam, jog visa kas Čia — bloga, o kas ten — tai tik gera. Romantika ir ilgesys taip nudažo, bet jauno žmogaus teisingumo jausmas sukyla. Niekur nėra viskas vien juoda ar vien balta, tad nebandykim taip vaizduoti, nes tik atstumiam logikos reikalaujančius. Joks įsitikinimas negali remtis tik romantika. Juk yra rimtesnių ir gilesnių motyvų, kodėl jaunuolis turi išlikti lietuviu, negu vaidilutės, derva kryžiuočius plikinančios karžygės ar vyturėlių besiklausantys artojai.
Negalim apversti vertybių skalės aukštyn kojom vardan lietuvybės ugdymo savo vaikuose. Santykiuose su jaunimu gal reikėtų remtis ugdymu gerų žmonių, pilnų asmenybių — jos ras vietą lietuvybės darbui. Ar norim, ar nenorim, nepaisant, koks skaudus mūsų išeivijos gyvenimas ir Lietuvos dabartinė padėtis, lietuvybė nėra aukščiausia ir vienintelė vertybė. Neklaidinkim savo jaunimo — jį laimėsim tik objektyvumu ir drąsa pripažinti teisybę. Neneikim savo tautos heroizmo, bet neužsimerkim jos klaidoms; pripažinkim jos laimėjimus, bet nenorėkim atimti svetimų laurų. Mūsų jaunimas jau ne tik Lietuvos, bet net ir Europos nematęs, žino tik viena labai aiškiai: kad nesam antžmogiai, jeigu ir esam lietuviai.