ARŪNAS LIULEVIČIUS
TĘSINYS IŠ PEREITO NUMERIO
Ką reiškia gyventi Rusijoje, pajunti tik iš simbolinių incidentų. Štai pažįstamo anglo matematiko nuotykis. Išvykdamas į Maskvą, susitarė su žmona, kad ji rašys jam laiškus Anglijos ambasados adresu, nes buvo girdėjęs, kad tai sumažintų pavojų laiškams dingti. Po kelių dienų Maskvoje jis nutarė patelefonuoti ambasadai. Visa bėda, kad Maskvoje nesimato telefonų knygų. Mano draugas kreipėsi į “Intourist” atstovą, kuris tvarkė kongreso dalyvių bendrabutį. Šis skambina į telefonų centrinę, kuri jam atsako, kad numerio neturi. Jam vos padėjus ragelį, telefonas suskamba: balsas iš užsienio reikalų ministerijos reikalauja pasiaiškinti, kodėl jis norįs Anglijos ambasados numerio. Pareigūnas aiškinasi, kad numeris reikalingas ne jam, o britui matematikui. Balsas iš ragelio pareikalauja ir pareigūno ir brito matematiko pavardžių, o ambasados numerio vistiek neduoda — girdi, tegu britas nueina į universiteto “Intourist” informacijos biurą, ir šis jam numerį duos.
Incidentą papasakojau pažįstamam partiečiui. Jis greitai atšovė — tai esą pačios ambasados naudai: jei numerį daug žmonių žinotų, visokie “krienai” skambintų ir ambasadai trukdytų...
Įdomus universitetinės aplinkos Rusijoje ženklas šiom dienom — humoras. Anekdotų — gausybė, ir draugiškoj kompanijoj jų nesivaržoma pasakoti. Politinė kritika rimtu veidu dar neįmanoma, bet, kalbant su šypsena, galima daug ką pasakyti. Štai tuzinas geresnių anekdotų, šviežiai iš Maskvos:
Rusijos liaudis turi vardus savo valdovams: Ivanas Žiaurusis, Petras Didysis. Turi vardus ir naujiesiems carams: Vladimiras Gudrusis, Stalinas Kietasis, Georgi Nevykėlis ir Nikita Kukurūznikas.
Nikita lankosi Ukrainoj. Aišku, apsirengęs savo užsienyje siūtu kostiumu, su kaklaraiščiu, skrybėlėtas. Kolūkio darbininko klausia:
— Kaip šįmet pas jus derlius?
— Puikus! Grūdai į aruodus netelpa!
— O kaip čia jūsų uždarbis?
— Irgi nuostabus: perkam, taupom ir dar vis lieka.
Nikita nusišluosto prakaitą ir sako:
— Tai atrodo, kad ūkio problema pagaliau išspręsta.
Kolchozo darbininkas nustebęs pastato akis:
— Ar tai jūs, Nikita Sergeievičiau? Aš maniau, kad jūs amerikonas!
Nikitos valdymo metais buvo išleisti pašto ženklai su jo atvaizdu — bent taip įvyko anekdote. Tik įvyko kažkas keisto: žmonės pradėjo ženklų nebepirkti. Nikita įsakė slaptajai policijai ištirti reikalą, ir štai po kiek laiko į jo raštinę ateina nusiminęs pareigūnas. Nikita klausia.
— Na?
— Žmonės ženklų nebeperka, nes jie nelimpa prie laiškų.
— Kaip tai, ar uždėti negeri klijai?
— Ne, klijai puikūs, bet... žmonės spiaudo ne į tą ženklo pusę...
Chruščiovo valdžios metais kilo pasipiktinimas liaudyje, kad, krašte trūkstant duonos, Nikita vistiek dalindavo javus naujosioms užsienio valstybėms. Anekdote atpasakojamas pokalbis:
— Kokios svarbiausios Sovietų Sąjungos problemos?
— Trūksta duonos, trūksta butų ir dar vis neišnaikinta religija.
— Kaip tas problemas reikėtų spręsti?
— Sprendimas labai paprastas: reikia nevesti grūdų užsienin — tada atsiras duonos; reikia atidaryti sienas — tada atsiras butų; o bažnyčiose pakabinus Nikitos Sergejevičiaus paveikslą, žmonės nebeitų į bažnyčias.
Kalbant apie butų trūkumą, kuris dar ir šiomis dienomis kraštą spaudžia:
Du draugai susitinka gatvėje — vienas išvedęs savo šunį pasivaikščioti. Antrajam akin krinta keistas šuns elgesys: uodega mosikuoja ne i šonus, o vien tik aukštyn-žemyn. Klausia draugo, kodėl taip yra, o šis atsako:
— Matai, gyvenu labai siauram kambary...
Vėl anekdotas apie gyventojų ekonominę gerovę. Trys piliečiai susitikę kalbasi, ką jie pirktų, jei gautų milijoną rublių. Vienas — daug lašinių, kitas — automobilį, gi trečias — lėktuvą. Lėktuvą? Kuriem galam?
— Labai paprasta — pakeičiau savo gyveni mo standartą. Štai, pavyzdžiui, sužinau, kad Baku parduodamos silkės: sėdu į lėktuvą, greit nuskrendu į Baku ir stoju eilėn...
— Pagal vėliausius statistikų apskaičiavimus, Sovietų Sąjungos piliečiai gyvens šimtą metų.
— Kaip tai?
— Labai paprastai — tiek laiko pagal naują ekonominį, planą reikia išsimokėti automobiliui.
Subankrutuoja vienas Amerikos biznierius. Nueina prieš Baltuosius Rūmus, atsistoja prie tvoros ir graužia liūdnu veidu smilgą. Pro langą pasižiūri prezidentas Trumanas ir liepia tarnautojams pašaukti tą keistuoli. Šis prezidentui paaiškina, kad visas jo gyvenimas sukritęs į šipulius. Gal prezidentas galėtų jam padėti? Trumanas, susijaudinęs, duoda jam šimtą dolerių, kad žmogus badu nemirtų. Pilietis sau galvoja: jei kapitalistinio krašto prezidentas jam davė šimtą dolerių, tai kiek jam turėtu duoti darbininkų rojaus valdytojas? Pasiskolinęs pinigų, pilietis nuvažiuoja į Maskvą, atsistoja prie Kremliaus sienos ir iš saujos kramto šiaudų kuokšte, tikėdamasis atkreipti Stalino dėmesį. Taip ir įvyksta: Stalinas liepia jį atvesti į Kremlių ir klausia, ką ten jis išdarinėja:
— Graužiu šiaudus, drauge Staline, nes ištiko nelaimė — sugriuvo mano gyvenimas.
— Durniau, atsako Stalinas, negraužk šiaudų. Dabar vasara: valgyk žolę, o šiaudus pataupyk žiemai!
Miršta Stalinas ir nueina į pragarą. Po kelių metų pragare lankosi ekskursija ir randa jį iki kaklo verdančios dervos katile. Keista tačiau, Stalinas atrodo visai patenkintas.
— Drauge Staline, kaip čia išeina — tamsta tokioj nepatogioj padėty, o vis tiek nesijaudinat?
— Man visai patogu — aš stoviu ant Lenino galvos.
(Kad suprastumėte sekantį anekdotą, reikia žinoti, kas yra “agitpunktai”. Tai yra pastatai, kuriuose prieš “rinkimus” vyksta rinkiminė kampanija — pristatomi kandidatai, ruošiami pasilinksminimai, skamba dainos ir muzika.)
Miršta sovietų pilietis ir keliauja keliu, kuris veda į anapus. Prieina kryžkelę. Į vieną pusę strėlė “I dangų” — iš tos pusės tyla. Į kitą pusą strėlė “Į pragarą” — iš ten skamba muzika, žmonių juokas, dainos. Pilietis pagalvoja — verčiau eisiu į pragarą, ten nors bus linksma. Tačiau vos peržengia pragaro slenkstį, kai capt — velniai, pagavę jį, pamurkdo į dervos katilą. Pilietis tik skausme šūkteli:
— Kaip tai? Kur šokiai, muzika ir dainos?
Velniai tik nusijuokia ir atsako:
— O tai?! Tai tik pragaro agitpunktas!
Provincijos studentas papuolė į bėdą. Reikia pinigų skolininkams užmokėti, o jų nėra, nors verk. Parašė laišką ponui Dievui: “Pone Dieve, labai prašau atsiųsti šimtą rublių”. Laišką Maskvoje atidaro atitinkami pareigūnai ir nuneša Nikitai Chruščiovui parodyti. Nikita geroje nuotaikoje: sako — paimkit penkiasdešimt rublių, įdėkit ir pasiuskit tam asilui.
Po kelių savaičių į Maskvą vėl ateina laiškas iš to paties studento, adresuotas vėl ponui Dievui. Šį kartą jis rašo: “Pone Dieve, labai ačiū už pinigus. Tik būk geras, sekanti kartą pinigus nesiųsk per Maskvą, nes ten bjaurybės man pusę jų pavogė”.
Rusas, prancūzas ir amerikietis diskutuoja, kuris kraštas pasaulyje yra pats turtingiausias. Prancūzas sako: “Aišku, kad Prancūzija, nes kuriame kitame krašte žmonės turi tokį puikų vyną ir tokius skanius sūrius?” Amerikietis nenusileidžia: “Amerika yra visų turtingiausia, nes tokią Prancūziją gali visą nustatyti amerikiečių turimais automobiliais”. O rusas ėmė ir išsprendė klausimą: “Rusija yra pats turtingiausias kraštas. Ir tai yra labai lengva įrodyti: visi krašte vagia, o vis tiek dar lieka”.
Universiteto studentų tarpe prieš dešimt metų kursavo toks anekdotas, kuris bando nusakyti kelių tautų charakterius.
Pasaulio mokslininkai nutarė suruošti konferenciją, kurios tikslas buvo studijuoti dramblį — vispusiškai, iš pagrindų. Mokslininkai konferencijai ilgai ruošėsi. Vokietis į konferenciją atsivežė penkių tomų veikalą: “Įvadas į dramblį”. Anglas atsivežė storą knygą “Dramblys ir kolonijos”. Lenkas portfelyje pasiėmė knygą “Lenkijos istorija ir dramblys”. Prancūzas atsivežė ploną knygutę “Dramblys ir meilė”. Gi rusai mokslininkai atsivežė tris brošiūras: “Dramblio klausimas Stalino raštuose apie kalbą”, “Marksizmo tėvai apie dramblį” ir “Sovietų Sąjunga — dramblio tėvynė”.
— Ar galima dramblį įvynioti į laikraštį?
— Taip, jei jame bus atspausdinta Nikitos Sergejevičiaus kalba.
Rusijoje kursuoja anekdotai, kurie praneša apie klausimus Armėnijos radijui. Štai jų pora:
— Ar bus komunizmas Armėnijoje?
— Taip, bet pirma komunizmas bus Gruzijoje.
Čia reikia žinoti, kad armėnai smarkiai nekenčia gruzinų.
— Ar bus karas?
— Karo nebus, bet bus tokia kova už taiką, kad neliks akmens ant akmens...
Rusijos anekdotai aštrūs ir kartūs, nes ir žmonių gyvenimas nelengvas. Kitokiu veidu rusas ir žvelgia į pasaulį, negu amerikietis. Maskvoje retai matai besišypsančių žmonių, o tai ypač keista amerikiečiui, kuris įsitikinęs, kad rūpestis veide kenkia grožiui. Maskvietį atsiminsiu kaip žmogų, skubantį namo nertiniu maišeliu rankoje, kuriame matosi obuoliai ir pora pamidorų. Ilgiau atsiminsiu linksmesnius Leningrado žmones — su tais pačiais nertiniais maišeliais ir obuoliais, tačiau rankoje namo besinešančius puokštę astrų šeštadienio vakare.
Ir Maskvoje, ir Leningrade yra viena katalikų bažnyčia. Mišios laikomos lotyniškai, tačiau tikintieji daug gieda, ir gieda lenkiškai. Dauguma besimeldžiančiųjų — moterys, nors ne tokios senos, kaip pirmu žvilgsniu atrodo. Jaunų žmonių nematysi, tačiau gera pusė moterų tik apie keturiasdešimt metų amžiaus — jau revoliucijos vaikai. Ir lietuvis gali prisidėti prie giedojimo, ypač kai giedama “Šventas Dievas, šventas macnas, šventas nesmertelnas”’. Ilgai neužmiršiu tą sekmadienio rytą mažoj Maskvos bažnytėlėj Malaja Lubjanka skersgatvyje (tur būt, netoli yra ir didžioji Lubjanka — kalėjimas?), su kokia meile buvo tariamas man anksčiau labai kampuotai skambantis žodis “Bože”.
Traukinys važiuoja iš Leningrado į Helsinkį. Traukinys per daug neskuba, todėl mintimis dar vaikščioji Leningrade. Gražus šis caro Petro Didžiojo miestas, ant kurio kapo kažkas dar gėlių puokštę padėjęs. Prisimeni tikrai turtingą Hermitage muziejų caro rūmuose. Prisimeni žmonių minias Rodin skulptūros parodoje, kurią šiam miestui atsiuntė Prancūzija. Dar vis negali suprasti, kodėl žmonės juokėsi įėję į kalėjimo vienutę šv. Petro ir Pauliaus tvirtovėje... Traukinys sustoja stotelėje. Pro langą matosi pastoralinė idilija: vyras sėdi ant suoliuko, gi netoliese prie krūmų kasinėja trys moterys. Kažkas sako: “Mes dar Rusijoje”. Pasienis. Pro traukinį praeina pasienio policininkas, pasilenkęs tikrindamas, ar kas nors nebando vagono apačios įsikabinęs pervažiuoti į Suomiją.
Vėlyvas popietis. Traukinys ką tik atvažiavo į Helsinkį. Pamatysime miestą prieš vakarienę. Autobuso palydovė sako, kad mes turėtume suprasti, jog Suomija neturtingas kraštas. Bet mums keista: Suomijos turtingas gyvenimo stilius tiesiog akis veria po pilkumos Rusijoje. Rusija jau buvo bebaigianti tave įtikinti, kad nėra įmanoma pastatyti aukštų namų žmonėms gyventi, kurie neatrodytų kaip kareivinės, o štai pamatai Tapiola — baltų aukštų namų miestas pušų miške, kurį supa Suomijos įlankos salos. Baltų beržų alėjos pro studentų miestelį. Rožės kareivių kapinėse. Iš kitos pusės — pornografinės spaudos kioskas miesto centre, laukiniškai atrodantys blondinai suomiai jaunuoliai. Bet tai kaina, kurią esi pasiruošęs mokėti. Naktis jau apėmus Helsinkį, kai mes pasiekiam miesto aerodromą, kurį tebestato savo pabaudas atidirbdami išgerti mėgstą suomiai automobilių vairuotojai. Vienuoliktą lėktuvas, kaip strėlė, šauna į Baltijos dangų — dar valanda, ir būsime Kopenhagoj.
%%�msXN� 0� irštu:
— Žinai ką, man rodos, kad tą dėžutę su pinigais bus korespondentas pasiėmęs. Aš negaliu suprasti, kaip jis galėtų nepažiūrėjęs, kas toje dėžutėje yra, jo lovos koją paremti. Juk ir gaisras dėl to kilo, ar ne?
— Gal! — ir pritariu, ir abejoju žmonos samprotavimui.
Naktį guliu ir laukiu, kada sumigs ir vienas Ir antras. Gi staiga žiūriu — išslenka iš virtuvės šešėlis. Jis taip tyliai slenka prie korespondento durų. Matau aiškiai, kaip jis pasilenkė prie rakto skylutės, pasišvaistė rankomis ir girdžiu sunkų dūsavimą.
— Kunigunda! — taip ir nusmelkė mane siaubas. Ir ko ji dabar? Pinigų ar Ciprljono! Guliu ir nežinau kas daryti. Atsikrunkščiu — ir šešėlis išsitiesia ant grindų. Užkliuvo vargšė Kunigunda už mano kojų ir pargriuvo.
Po tu naktinių vaikščiojimų mūsų korespondentas pasidarė nekalbus. Viena vakarą parėjęs, kažko niurzga:
— Ar ne keista, — jis sako, — šaldytuve daiktai traukiasi!
— Taigi, taigi, viskas pagal gamtos dėsnius. Nuo šalčio daiktai susitraukia, — atsakau aš jam.
— Būna gi tokiu atsitikimų, kad žmogus pasidedi daiktą, o paskum jo neberandi. Štai kad ir vakar. Kai dėjau į šaldytuvą, dėjau dešrą, buvo toks gabalas, o dabar štai nebematau ir gana! — pradeda lyg ir rūstauti korespondentas.
— Tikrai būna tokių sąmonės aptemimų, jog žmogus nebeatsimeni nieko. Štai va, mušk mane ir aš tau nepasakysiu, kiek mes sulygome už kambarį su aptarnavimu, — atsikertu aš jam.
Korespondentas nieko į tai neatsakė. Jis tik baltomis pasižiūrėjo į mane ir išnyko. Išnyko ir nesirodė nei antrą vakarą, nei trečią, nei ketvirtą. O kai ir šeštą vakarą jis nepasirodė, susirūpinome su žmona rimtai. Susirgs dar ko gero, ir nebus nei kas daryti su juo! Abu nutarėme pasibelsti jam į duris. Pasibeldėme, — niekas neatsako. Beldžiamės antrą, trečią ir ketvirtą — niekas. Tada jau skubiai laužiamės. Ir kai mes išverčiame duris — kambarys tuščias. Kada jis išsikraustė ir kur, taip ir nesužinojome. Ant komodėlės, žiūriu, guli raštelis. Imu ir skaitau:
“Daug girdėjau apie vaiduoklius. Girdėjau, kad vaiduokliai naktimis vaikščioja, gąsdina žmones, bet kad vaiduokliai gertų mano degtinę, valgytų dešras ir dar nerštų lagaminuose, — to aš tikrai negirdėjau”.
Ir daugiau nieko.
— Matai, tėvai, ar aš nesakiau, kad mūsų bute vaidenasi! — išsižiojo žmona. Aš pasižiūrėjau į ją ir man pagailo jos...