Interviu su Leonu Urbonu
Leonas Urbonas, gimęs Lietuvoje 1925 m., karo metu nublokštas Vokietijon, 1948 m. emigravęs Australijon, po trijų metų trumpai grįžęs Europon, apsistoja Australijoje ir per trumpą laiką spėja iškilti kaip vienas pirmaujančių to kontinento dailininkų. 1960 m. priimamas į Australijos Šiuolaikinio Meno Draugiją. 1964 m. suruošiamos jo dvi individualios parodos: Macquarie galerijoje, Sydnėjuje, ir Leveson Street galerijoje, Melbourne. 1965 m. laimėjo visą eilę premijų, jų tarpe pačią didžiausių Australijoje — "Fabric Fashion Award" su 1.500 dolerių suma ir aukso medaliu. Šiuo metu, kai Australijoje vyksta jo šeštoji individuali paroda, jis vieši Jungtinėse Amerikos Valstybėse, ruošdamas parodas Čiurlionio galerijoje Čikagoje (XI 5-13), Quantas galerijoje Niujorke ir Internacionalinėje galerijoje Clevelande. Savo originaliuose abstraktaus surrealizmo kūriniuose Leonas Urbonas vaizduoja ne išorės pasaulį, bet savo vidaus pasaulį, kurį jis siekia iškelti iš savo pasąmonės, leisdamas kūrybiniam impulsui nevaržomai vesti jo paties rankoj laikomą tep-tuką. Sekančiame interviu su dailininku išryškėja jo pažiūros į meną ir į jo paties kūrybą.
KLAUSIMAS: Stebint Jūsų kūrybos darbus, krenta į akis kažkoks jų spalvų ir formų "laisvumas". Galima nujausti, kad už tos nevaržomos kūrybinės išraiškos glūdi Jūsų kūrybos "filosofija"'. Kaip Jūs savo kūrybos "filosofiją" trumpai apibūdintumėte?
LEONAS URBONAS: Kurdamas aš negalvoju apie filosofiją. Jeigu būsi tai, kas nori, ir žinai, ko nori, pats procesas turi būti lengvas. Jis pasunkėja tik tada, kai žmogus bando kurti pagal anksčiau kilusias idėjas ir impulsus. Kiekvienas kūrybinis impulsas yra žmogaus to momento dvasinio stovio išdava. Jo veiksmas irgi yra to momento pajėgumo supratimo rezultatas. Kuo arčiau susiglaudžia šie du pagrindiniai kūrybos faktoriai, kuo mažesnis laiko tarpas tarp impulso ir veiksmo, tuo didesnė
LEONAS URBONAS, “LAISVAS” (TAPYBA).
LEONAS URBONAS, “UŽMOJĄ” (VIRŠUJ) IR “BANGA” (APAČIOJ). TAPYBA
harmonija atsispindi pačiame darbe. Judesio, dėstymo harmonija kaip tik sukelia tiek menininkui, tiek žiūrovui tą lengvumo įspūdį.
KLAUSIMAS: Ką Jūs darote tam kūrybiniam laisvumui atsiekti?
LEONAS URBONAS: Kada pajunti, kad meno kūrinys ir jo kūrėjas nėra du elementai, bet tiktai vienas, tada pažiūra į patį procesą pasikeičia. Čia ir yra visa laisvumo priežastis. Ko gi reikėtų varžytis, jeigu neturi sau jokios idėjos prieš akis? Kuri tai, ką nori. Su nieku nelygini, ir nėra įtampos nei konflikto. Kada eini į savo kūrybą kaip į nežinomą šalį, tai kiekvienas posūkis stebina ir džiugina. Kiekvieną atsitiktinumą gali paversti į naują atradimą. Atrasti ir įnešti ką nors naujo į meno pasaulį — tai ir yra menas. Trumpai sakant, reikia nuolatos žinoti, kas esi, ir visada būti savimi, o lengvumas savaime išplauks. Kūrybos metu stebiu pats save.
KLAUSIMAS: Jūsų dailė kartais yra palyginama muzikai. Kaip tai suprasti?
LEONAS URBONAS: Labai paprastai. Vaizdinis menas, kaip ir muzika, turi judesį, ritmą, išdėstymą arba kompozicijos matematiką. Nesakyčiau, kad tas būtų būdinga tik mano meninei išraiškai. Tai yra viso meno pagrindas. Tai yra menas. Juk visos meno pasireiškimo formos atlieka tą patį, t. y. sukelia pasigėrėjimo ekstazę, kuri yra panaši, nesvarbu kokios formos sukelta. Atskiros meno formos yra tik skirtingos priemonės estetiniam pajutimui žadinti ir tobulinti. Su mumis yra taip: sukūrę tiek daug visokių žodžių ir sąvokų, pagaliau juose paklystame ir dėl to vienas kito klausiame, kas tas ir tas. Jeigu vietoj tų frazinių sąvokų kartojimo išlavintume dvasinę viziją, daugelio dalykų nebereikėtų nei klausti. Man atrodo, kad ne tik vaizdinis menas yra panašus į muziką, bet ir viskas — muzika, matematika, meilė ir net pati žmogaus gyvybė — yra vienas dalykas — skirtingi suvirpėjimai arba pavidalai.
KLAUSIMAS: Jūsų tapyboje dominuoja ruda spalva. Ji pastebima beveik kiekviename Jūsų paveiksle. Kaip tai išaiškintumėte?
LEONAS URBONAS: Man spalva nėra tikslas, bet tik priemonė. Kaip ir kiekvienam uždaviniui atlikti sau pasirenki mėgiamiausius įrankius, taip ir čia. Pas mane šis pasirinkimas vyksta daugiau spontaniškai, iš pasąmonės. Kada tapiau tuos paveikslus, šitas koloritas mane daugiausia patraukė. Dabar, gal būt, savo kūryboje pergyvenu "rudąjį periodą". Prieš keletą metų mėgau žalias ir mėlynas spalvas.
KLAUSIMAS: Savo parodos atidaryme Čikagoje paminėjote, kad savo paveikslus pavadinate tik juos nutapęs. Ką jūs norite "pasakyti" tokiais abstrakčių paveikslų vardais, kaip, pavyzdžiui. Iliuzija, Kita Šalis, Ada, Belaukiant, Pasiekiama, Aloha, Vienuolika?
LEONAS URBONAS: Savo darbus vardinu prieš parodos atidarymą pirmiausia dėl to, kad katalogui reikia vardų. Aš tuo nieko nenoriu pasakyti. Vardinu savo darbus panašiai, kaip tėvai vardina savo vaikus. Jie renka vardą atidžiai, bet tikriausia nebando nieko tuo pasakyti. Vardindamas savo darbus, parenku švelnų, malonų, kaip galima lengviau skambantį vardą. Vienu žodžiu, žiūriu, kad tas vardas žiūrovui jo kūrybinės laisvės netrugdytų nei savo sugestija, nei per dideliu atitolinimu nuo jos. Vardo rinkimas yra tarsi kūrybinio proceso pratęsimas.