11 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Tiems, kurie materialistiškai galvodami mano, kad yra tik vienas meilės šaltinis — kūnas ir kad tik jis spinduliuodamas sukelia meilę, šio straipsnio pavadinimas skamba nesuprantamai ir keistai. Juk šiais laikais eilinių žmonių dauguma meilę ir seksualumą tapatina tokiam laipsnyje, kad meilė, kaip savarankiškas jausmas, jų sąmonėje išnyksta, o lieka tik seksualumas. Teisingai tad netolimoje praeityje V. Solovjovas yra sakęs, kad “mūsų gyvenimiškoje tikrovėje pirmon vieton statoma tai, kas iš tikro turėtų būti paskutinėje vietoje, būtent, gyvuliškas fiziologinis ryšys. Jis pripažįstamas to viso dalyko pagrindu, kai tuo tarpu jis teturėtų būti tik atbaigimas”.
Žmoguje yra du pradai, kūnas ir dvasia, kurie, kaip rodo patirtis, savitarpyje kovodami gimdo konfliktus ir kurių vienas ar kitas pradeda pirmauti, apspręsdamas paskirų žmonių gyvenime jų dorovinę padėtį. Ši kova randa savo atgarsį ir meilėje ir todėl, anot vieno mūsų laikų stebėtojo, “meilė yra dviprasmybė: siela nori vieno dalyko, kūnas gi atsako kitu”. Jei dvasinio prado žmoguje nebūtų arba jei, kaip mano materiallstai, jis būtų tiek bereikšmis, kad tebūtų vien kūno šešėlis, tada žmoguje nebūtų kankinančio dvilypumo nei vidaus įtampų. Tad kūno ir dvasios pradų žmoguje buvimas ir jų tarpusavio ryšio bei įtakos klausimas meilėje yra keltinas ir svarstytinas, nes tuos klausimus svarstyti reiškia tą patį, kaip doroviniai vertinti erotinį ir seksualinį žmonių gyvenimą.
Kadangi kūnas ir dvasia gali įvairiopai pasireikšti meilėje, tai šį klausimą pasvarstysime ketveriopu atžvilgiu: 1) kūniškas pradas gali tiek įsiviešpatauti ir pirmauti meilės bendruomenėje, kad nebelieka vietos dvasiai, taigi nei pačiai meilei, kuri egoistinės kūno aistros sužlugdoma; 2) kūno ir dvasios pradai gali darniai reikštis meilėje greta, vienas kitą remdami ir palaikydami; 3) kūnas ir dvasia netapatinami, nes jie gali savarankiškai vienas be kito pasireikšti gyvenime; 4) tikroje meilėje dvasia turi pirmauti, nes dvasingumas budi meilės sargyboje.
Čia dar reikia pastebėti, kad šiame straipsnyje kalbama apie įrėmintą, t. y. vedybinę meilę.
KŪNIŠKUMAS PIRMAUJA
Didelis nuošimtis porų susituokia vien kūno aistros vedinį. Nemažos jų dalies jau prieš vedybas abipusiai išgyventa aistra yra tasai viliojantis veiksnys, kuris juos moterystėn ir suveda. Nors tiesa, visi tuokiasi meilės vardu, bet ne viskas yra auksas, kas atrodo kaip auksas. Todėl pas daugelį porų, bent pas jų vieną partnerį, pirmauja kūnas ir nekartą tik kūnas. Kadangi kūno aistra yra labiausiai egoistinis jausmas, tad tokioms poroms gresia nemažas pavojus, kad jų meilė žus, nes meilės šaltinis — dvasia ir tikra meilė yra altruistinė. Išaugusi, su jokiom priemonėm nesiskaitanti ir vien savo malonumo ieškanti aistra neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, pažeidžia kitai pusei priklausančią artimo meilę ir pagarbą — net ir tuo atveju, jei abu partneriai, to paties egoizmo vedini, kiekvienas tik siektų savo malonumo. Juk vis vien du egoizmai, vienas šalia kito, negalės ilgesnį laiką sugyventi.
Čia nemanoma smerkti ir nesmerkiama stipri aistra kaipo tokia, bet tik įspėjama, kad kuo aistra yra stipresnė, tuo labiau ji turi būti lydima dvasingumo, kad nevirstų egoizmu, žiaurumu ir gyvuliškumu. Aistra gi tik meile sudvasinama, sužmoginama ir sužmoninama. Nebandant jos sudvasinti, malonumas ir bet kuria kaina jo siekimas virsta gyvenimo tikslu, kita pusė pažeminama į priemonę tam malonumui atsiekti ir taip moterystė atsistoja ant paleistuvystės ribos. Šitokios nuotaikos, ypač jei jos įsiviešpatauja vienoje pusėje — dar sykį pabrėžiu — negali sunkiai neužgauti kitos pusės ir jai privalomos artimo meilės ir negali tuo būdu negriauti jų bendro sugyvenimo.
Kad egoistinė aistra, pirmaudama meilės bendruomenėje, slopina dvasią, žudo į ją atremtą meilę ir iš viso griauna žmogaus dvasingumą bei jo žmoniškumą, tai, stebėdama gyvenimą, tvirtina pasaulio literatūra. Pasklaidykime kad ir tokių prancūzų katalikų rašytojų kaip J. Greeno ar F.Mauriaco plačius dienoraščius. Juose daugelyje vietų rasime posakių apie nevaldomos aistros griaunamąjį pobūdi. Jų pirmasis pasisako, kad jau savo visos jaunystės metu buvo įkyriai persekiojamas idealinio pasaulio idėjos, kur nėra susirūpinimo seksualiniais dalykais. Jis apie tokį pasaulį svajojo, nes jau tada juto, kad tasai susirūpinimas gimdo tiek kančių, kad kūno jaučiami malonumai tų kančių negali atsverti. Todėl, anot jo, nėra pripuolama, kad “meilė” prancūzų kalba skaitoma “passion”, o juk tuo pačiu žodžiu vadinama ir kančia.
Nenuostabu, kad tas rašytojas tvirtina, kad “šitas instinktas įneša į žmogaus gyvenimą beprotybės pradą”. Tai sakydamas jis, gal būt, galvojo apie tuos skaitlingus nusikaltimus, nekartą kriminalinius, kurie įvyksta kūno aistros apsvaigime.
Tą patį dar stipriau pabrėžia F. Mauriäcas. Pagal jį, neapvaldyta kūno aistra yra “budelis, kurs kankina... atvira žaizda, kuri skauda... vėžys, kurs ėda ir naikina...” Todėl nėra išvidinio dvasinio gyvenimo, jei kūnas neapvaldomas. Nevaldoma aistra sunaikina mus pačius. Ir todėl, anot šio rašytojo, “kūno paslaptis yra išganymo paslaptis”. F. Mau-riacas įspėja tuos, kurie yra vien malonumo ieškojimo apsėsti. “Kryžiaus neigėjai, malonumo garbintojai, nėra mažiau nukryžiuoti kaip šventieji”, nes malonumai yra taip pat lydimi kančių.
Čia šie rašytojai, kaip ir kiti, be abejo, pirmoje vietoje galvoja apie aistros patenkinimą be moterystės, bet labai klystų galvojantieji, kad nevaldoma aistra gali virsti palaima moterystėje.
Čia dar paimkime porą nekatalikų rašytojų, irgi blaiviai stebinčių gyvenimą ir nevaldomos aistros pragaištingumą. Prancūzų rašytojas R. Rollandas vadina sielos mirtimi (mors animae) tokį stovį, kuriame, kūniškumui įsiviešpatavus ir žmogų pavergus, žmogus pradeda klausyti kūno, nesiskaitydamas su meile ir nekartą savim biaurėdama-sis. Tai sielos mirtis, nes yra bevališkumo ir todėl becharakteringumo stovis. Čia paminėtinas įdomus ir mįslingas kai kurių rašytojų mirties ir aistros gretinimas; pavyzdžiui, anot vokiečių H. Hesse, “mirtis ir kūno malonumas — tai tas pats”. Bet šiame straipsnyje negalime šį sugretinimą plačiau panagrinėti.
Čia dar prisimintinas rusų rašytojas L. Tolstojus, kurs savo kūryboje nemažai yra nagrinėjęs kūno ir dvasios savitarpę įtaką meilėje ir aistroje. Tik prisiminkime jo kūrinį “Prisikėlimas”, kuriame jis vaizduoja, kaip aistra sunaikina aukštesnįjį pradą žmoguje su jo visais geresniais jausmais. Tokią, jokios meilės nelydimą aistrą jis ten vadina “chroniška egoizmo beprotybe”. Šitokios neatsakingos aistros įtakoje “gyvuliškas žmogus, kuris gyveno jame, ne tiktai pakėlė galvą, bet sumindė savo kojomis tą dvasinį žmogų”, kurio likučiai dar buvo jaučiami jame. “Dar kai kada toksai žmogus kad ir silpnai, tačiau pajusdavo jai tikros meilės balsą, jam kalbantį apie ją, apie jos jausmus ir gyvenimą. Kitas gi balsas sakė: Žiūrėk, nepraleisk savo malonumo, savo laimės. Ir tas antrasis balsas užglušindavo pirmąjį”. Ir tokiame apglušintame stovyje, jo suvedžiotai merginai susirgus, jis nori jos mirties, nes tai jam patogiau, nes aistra žmoniškumo nepažįsta nei artimo meilės neturi. Nors šiame romane rašytojas turi galvoje aistrą be moterystės, tačiau nevaldoma aistra visur gali virsti nežmoniška ir žiauri. Ir todėl sunkių nusikaltimų šiuo atžvilgiu įvyksta ne tik gatvėje, bet jų gali būti ir būna net ir “jaukiame” šeimos židinyje.
KŪNAS IR DVASIA SUSIDERIMA MEILĖJE
Tikroje meilėje kūnas ir dvasia susiderina, surasdami tą pusiausvyrą, kuri atiduoda tai, kas kiekvienam iš jų priklauso. Tokio susiderinimo moterystėje reikia, nes vedusieji negali pamiršti, kad jie nėra vien kūnas ir kad malonumo ieškojimas bet kuriom priemonėm ir būdais nėra jų gyvenimo tikslas ir įprasminimas. Kaip visi priešgamtlniai aktai, taip ir veiksmai, pažeidžiantys kito žmogaus vertę, yra nusikaltimai, nes ir moterystėje ne viskas leista. Neveltui ir doroviniam Bažnyčios moksle kalbama apie moterystės skaistumą, ko negalėtų būti, jei moterystėje viskas būtų leista. Pagaliau, jei moterystėje būtų leidžiama viskas, tada ji virstų bevališkumo, becharakteringumo ir demoralizavimo mokykla.
Kalbant apie kūno ir dvasios susiderinimą moterystės meilėje, reikia žinoti, kad, nors meilė pirmiausia glūdi dvasioje (nes kūnas ne tiek myli, kiek geidžia), tačiau tokioje meilėje dalyvauja ir kūnas. Nors myli dvasia, bet į tą meilę atsiliepia ir jausmai, patiriami susijaudinimu bei malonumu. Tad moterystėje išgyvenamą meilę žmonės sąmoningai pareiškia ir kūnu. Jie tą turimą dvasinę meilę kūnu įrodo, ją apčiuopiamai apvainikuoja ir ant meilės dokumento deda matomą antspaudą.
Kūnas turi savo teisių pilnoje įteisintoje meilėje moterystės pavidalu, nes “dvasinė meilė... ir kūniškumas yra to paties fakto dvi pusės... tai du lygiai galingi siekiai dvigubos žmogaus prigimties” (H. Balzakas). Ir todėl, kaip gyvenimas rodo, įvairūs kūno neatitikimai ir nebandymas juos derinti žudo ir dvasinę meilę moterystėje. Kai viena pusė, kitos neatitikimu nesisielodama, egoistiniai moteryste naudojasi, tai kita pusė, morališkai ir fiziškai kentėdama, pasijunta esanti šalia jai svetimo ir jos nemylinčio žmogaus. Tokią kančią, anot rašytojo A. Maurois, išgyveno rašytoja G. Sand.
Amerikiečių rašytoja P. Buck yra nemažai rašiusi tiek apie kūnų atitikimo svarbą moterystės meilėje, tiek apie jo vaidmenį dvasių suderinime. Anot jos, kūnas yra šeimos pagrindas: jei kūnai atitinka ir yra vieningi, tai ir kitais atžvilgiais atitinkama ir susiderinama. Kūnas — namo pamatai, gi siela ir dvasia — namo stogas ir papuošimas (žr. jos “Pavilion of Women”). Būdama tačiau objektyvi, ji tame pačiame kūrinyje sako, kad dvasia geidulių paraližuojama. Kitoje vietoje, pirma kalbėjusi apie kūnų suderinimą, vedantį į sugyvenimą apskritai, ji iškelia ir tai, kad vieno kitam kūno aistra dar tuo pačiu meilės neįrodo, nes aistros metu žmogus tik apie save tegalvoja, o ne apie kitą.
Norint šio kūno ir dvasios darnumo atsiekti, reikia dėl to darnumo budėti ir atsiminti labai svarbų šiuo atžvilgiu šv. Augustino įspėjimą, kad “tas, kuris nėra dvasinis net savo kūne, virsta kūnišku net savo dvasioje”. Tai reiškia, kad nebandomas dvasinti kūnas pavergia dvasią ir lieka tik kūnas ir aistra be jokios meilės. Kad žmogus nevirstų vien kūnu, jis turi stengtis sudvasinti, sužmoginti viską savyje, nes be dvasios — tos jo gyvenimo druskos — jis visas sugenda ir demoralizuojasi.
KŪNAS IR DVASIA NETAPAT1NAMI
Kad ir turėdami glaudžius ryšius, kūnas ir dvasia negali būti tapatinami, nes kūniškumas ir dvasinė meilė gyvenime gali pasireikšti savarankiai ir nepriklausomai.
Pats gyvenimas rodo, kad kūniškumas moterystės meilėje nėra viskas, kad jis vienas labai dažnai žmonių dvasiniai nejungia ir kad dvasinė meilė gali egzistuoti ir be jo. Tą gerai vaizduoja ir ką tik minėtoji P. Buck: “Vyras ir moteris, kai jie tartum gyvuliai suporuojami, vienas kito nekenčia, nes mes nesame gyvuliai. Mes galime susijungti be rankų palietimo, be akių žvilgsnio. Mes galime mylėti ir kūnui nutilus. Ne kūnas mus jungia vienus su kitais”. Todėl, anot jos, reikia skirti meilę nuo aistros ir, kad, kūnui pasenus ir aistrai praėjus, jos visai atsiskiria ir tas atsiskyrimas virsta pastoviu, tada galima išgyventi gražiausią meilę.
Galima tad tvirtinti, kad aistra praeina, o meilė, jei tik buvo tikra, tęsiasi. O jei, aistrai praėjus, ir meilė pasibaigia, tai yra įrodymas, kad tos meilės visai nebuvo.
Gydytojas ir mokslininkas, Nobelio laureatas A. Carrelis (1945), dirbęs mokslinį darbą šio krašto universitetuose, savo žinomoje knygoje “Žmogus, tas nežinomasis”, norėdamas apskritai sukilninti žmogaus gyvenimą, stengėsi sudvasinti ir jo seksualinę sritį. Anot jo, seksualinė galia yra ne vien žmonių giminei dauginti, bet taip pat turi dvasinę paskirtį. Jis tvirtina, kad lytinės liaukos, labiau negu visos kitos, turi įtakos dvasinių gabumų stiprumui ir jų ypatybėms. Jos įkvepia ir dvasiniam darbui ir todėl “meilė, kuri savo tikslo nepasiekia, apvaisina dvasią. Jei Beatričė būtų pasidariusi Dantės mylimoji, tai, gal būt, neturėtume “Dieviškosios komedijos” kūrinio” (A. Carrel). Reiškia, kad apvaldyta kūno energija daugina dvasios energiją. Neprasilenkdami su gyvenimo tiesa, galėtume taip pat pasakyti, kad meilėje ir dalinai apvaldoma aistra tą meilę daugina ir stiprina. Tuo įrodomas dvasios savarankiškumas ir jos galia meilėje. Taip vadinamos didžiosios meilės pavyzdžiai taip pat įrodo, kad kūnas meilėje nėra viskas ir kad meilė nėra vien seksualumo gimdoma. Dauguma tokių meilių yra grynai platoniškos, dvasinės, ir, nežiūrint jų dvasingumo, pastovios bei ištvermingos.
Tad kūnas ir dvasia, nežiūrint jų įtakos vienas i kitą, yra nepriklausomi meilėje, jų tapatinimas prieštarautų tiesai ir demoralizuotų žmones, įtaigaudamas jiems panseksualizmą. Supratimas šiuos pradus meilėje esant savarankiškais ugdo dvasią priešintis aistros netvarkingumui ir įtaigauja mintį, kad dvasia gali valdyti kūną.
DVASIA TURI MEILĖJE PIRMAUTI
Iš tikrųjų meilėje dvasia turi pirmauti, nes, jei kūnas pradeda pirmauti, meilė greitai pranyksta. Kūno aistrai įsiviešpatavus, dvasingumas užgęsta. Anot N. Berdiajevo, Dostojevskis savo kūryboje tvirtina, kad paleistuvavimas virsta pasileidimu ir, jei tikra meilė yra meilė kitam, tai pasileidimas yra savimeilė. Ištvirkęs negali mylėti, nes jis neturi valios pasirinkti ir sustoti prie vienos moters, nes jis yra bendrai moters kūno vergijoje. Tad dvasios pirmavimas meilėje išsaugo pačią meilę.
Dvasinio prado pirmavimas meilėje žmogų dorina. Taip pvz. vienas vyras anglų katalikų rašytojo G. Greene kūryboje pasisako: “Mano meilė Sarai visam laikui sunaikino manyje kiekvieną paprastą gašlumą. Niekada negalėsiu daugiau džiaugtis moterim be meilės”. Ar tad ne teisingai sakoma, kad “aistros yra gražios tik tada, kai jos apvaldo-mos” (F. Mauriacas)?
Dvasiai pirmauti meilėje padeda įsisąmoninimas apie žmogaus vertę, pagristą jo sutvėrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Įsisąmoninti tą meilės partnerio vertę reiškia suprasti ir tai, kad žmogus žmogui šiaip meilėje ir net moterystėje negali būti vien priemonė ar įrankis siekti bet kurio norimo egoistinio malonumo. Kai meilės partneris virsta tokiu įrankiu, tada jis sudaiktinamas ir pažeminamas. Žuvus gi tarpusavei pagarbai, žūna ir meilė, kuri dažnai virsta neapykanta.
Už dvasios pirmavimą meilėje kalba ir intymūs moterystės gyvenimo faktai. Kai nekreipiamas dėmesys į dvasios pirmavimą, tai tarp dviejų moterystės partnerių kyla nesusipratimai ir konfliktai, kurie tarp jųjų esamą fizinę artimybę suardo ir ją padaro beveik negalimą. Seksualumo ir meilės psichologai (pvz. Th. Reikas) tvirtina, kad moterystėje dvasios vaidmens suniekinimas dažnai yra nesusipratimų ir įtampų pagrindas ir priežastis. Anot šio ir kitų šio gyvenimiško klausimo svarstytojų, daugelis konfliktų čia kyla iš skirtingos vyro ir moters prigimties. Jei daugelis vyrų vien kūnu pasitenkina, tai moterų dauguma, nepasitenkindama vien kūnu, nori ir sielos, t. y. meilės. Jei vyras nesirūpina teikti žmonai šios meilės, drauge su kūnu ir sielos neduoda, t. y. tik nepilnai jai atsiduoda, tai, tuo pačiu teatsako ir ji. Tokiais atvejais jis teturi vien jos kūną, o ji pati, savo dvasioje darydamasi jam vis svetimesnė, pasilieka šalta, tartum sakydama: ir aš čia dalyvauju tik kūnu. Vyras tad neturi pamiršti, kad, nesirūpindamas meilės pirmavimu moterystėje, jis, tiesa, seksualiniai gali žmoną turėti, bet savo dvasia ji nepriklauso jam. Tuo nesirūpinimu jis sudaro palankias sąlygas jų bendram gyvenimui suirti.
Nekartą tad moters seksualinis šaltumas fizinio artumo metu gali ir nesąmoningai pasireikšti joje, kaipo protestas prieš ją užgaunantį partnerį, joje vien kūną tematanti. Tokia jau yra gyvenimiškoji tikrovė, kad abipusiam dvasiniam pradui moterystėje aptemus, jautresniai moteriai yra sunku atsiduoti ir tam atsidavimui net pati jos fizinė prigimtis tam tikru būdu nepritaria. Panašiai ir kai kurie švelnesni vyrai dvasinio sudrumstimo metu yra ištinkami fizinės negalios.
Taigi viena pusė dėl savo dvasingumo ir meilės stokos nubaudžiama kitos pusės dvasiniu nedalyvavimu fizinės artimybės metu. Ar tai nėra vis Dievo sutvertos prigimties ženklai, kad fizinis aktas turi būti meilės įdvasintas ir kad vien kūniškas aktas, dvasioms pasiliekant svetimoms, yra tam tikru atžvilgiu priešgam-tinis elgesys?! Žmogus niekur neprivalo pamiršti, kad jis yra žmogus ir todėl turi visur žmoniškai elgtis. Teisingai Th. Reikas sako: “Moterys nori su savo vyru gyventi, o ne vien tik su juo miegoti”. Gyvenama gi tik tada, kai pilnas žmogus bendrauja su pilnu žmogumi, kai dvasios pasauliai yra artimi, o ne vien tik jų kūnai. Juk žmoniškumu ir meile nesudvasinta kūno artimybė nedaug kuo skiriasi nuo artimybės su viešąja moterimi, kurioje meilė nevaidina jokio vaidmens. Tokie kūno ryšiai kad ir moterystėje užgauna moterį, nes, gal būt, sunkiausiai žmogus užgaunamas tada, kai žmogus laikomas tik kūnu.
Ši minima gyvenimo sritis yra labai trapi ir todėl mažiausias dvasinis nesusipratimas, jei atsiprašymu neatitaisomas, gali paliesti ir sugadinti dviejų žmonių intymią artimybę. Moteris, kuriai neparodoma tinkamas supratimas ir artimo meilė ligos metu, gali staigiai pasikeisti vyro atžvilgiu ir kūno artimybėje virsti visai pasyvi, nors pirma tokia nebuvo. Kodėl taip? Todėl, kad ji pamatė, kad šalia savęs turi egoistą, kuriam jo padilginimo nuraminimas yra svarbiau už visa, kas dedasi joje.
Čia labiau pabrėžėme vyrų nesiskaitymą su dvasios pirmavimu meilės bendruomenėje, tačiau gali pasitaikyti, kad ir rečiau, bedvasių moterų, kurioms kūnas yra viskas, nors jos ir būtų traktuojamos moterystėje tartum viešosios, o ne žmonos.
Čia dar reikia paliesti labiau egoistinio partnerio kitai pusei pabrėžiamą aukojimosi pareigą moterystėje. Jei tokiais atvejais būtų kalbama apie abipusį aukos lenktyniavimą, tai būtų visai suprantama, nes toksai aukojimasis būtų abipusės meilės įrodymas. Tačiau negalima nuolatinio aukojimosi pareigą užkrauti ant vienos pusės, nes juk Ir kita pusė yra įsipareigojusi bent į artimo meilę. Artimo gi meilė negali nežinoti, kad nuolatinis vienpusiškas aukojimasis yra nepakeliamas heroizmas, kurs besiaukojančlą pusę pervargina, ir tada ji tokį stovį išgyvena kaip neteisybę. Negalime pamiršti, kad vienpusiškai aukodamasis partneris demoralizuoja kitą ir didina jo egoizmą. Tik nepaprastai didelė meilė tegalėtų tokią auką atsverti, bet tokia meilė, kaip tik negalėtų ir pati nesiaukoti, kad galėtų atsidėkoti besiaukojančiai pusei.
Be dvasingumo, be dvasinio bendravimo, be to dvasios pirmavimo meilėje, kurs pasireiškia vienas kito supratimu, užjautimu ir švelnumu, t. y. be tikros meilės žmonės negali būti laimingi. Skirti būti žmonėmis jie negali pasitenkinti vien gyvulių padėtimi meilės neįdvasintam kūnų bendravime.
Kaip labai čia įsidėmėtini lenku rašytojo H. Senkevičiaus žodžiai “Be dogmos” knygoje: “Meilė visiškai nustojusi dvasios virsta suniekšėjimu”.