KAIP VYNAS
“Laiškai Lietuviams” kaip vynas — kuo toliau, tuo geriau.
A. Lipčienė, New Haven
APIE PALAIMINIMUS
Nenoriu būti peštukė, bet kun. Stasio Ylos “Palaiminimai” (“L. L.” 1965, spalis, 289 psl.) man neskamba kaip vien tik palaiminimai. Palaimintieji iškeliami visų “nepalaimintųjų” sąskaiton. Argi būtina paniekinti vienus, kad iškėlus kitus?
“Nepalaiminti” fundatoriai, mecenatai, garbės nariai... Nepalaiminti proklamacijų, deklaracijų, manifestacijų ir žygių skelbėjai. Ar tokie “Palaiminimų” aiškinimai nėra pasėka to dažnai perdedamo lietuviško “kuklumo”, kuris kartais pavirsta nerangumu ir “menkavertiškumu”?
Jau pirmą sykį skaitydama, prisiminiau keletą praktiškesnių bei veržlesnių pažįstamų ir tai, kaip kiti lietuviai juose vis įmato nenuoširdumo. Nežinau, ar tai sau įsikaltas tautos charakteris, kad mes, lietuviai — svajotojai, nepraktiški teoretikai, ir tuo didžiuojamės, ar perdėtas kuklumas, kuris pavirsta savęs gailėjimusi. Gal dėl to mums ir reikėjo atpirkimo ožio — žydų.
Skubame suabejoti žmogaus kilnumu, jei jis visuomeninėse pareigose parodė drąsos ir veržlumo. O biznieriškumas ir “mokėjimas apsisukti” — tai beveik nuodėmės! Bijau, kad su tokiom tendencijom neliktume šiame gyvenimiškame gyvenime amžinais stebėtojais, o ne darytojais.
Matau, kad kun. St. Yla stengiasi kalbėti apie dvasią, kuri yra už visos žmonių veiklos. Bet man atrodo, kad tai toks komplikuotas dalykas, jog žmogus dažnai nei pats nežinai, ar ką darai grynai iš idealizmo, ar slapčia pramatydamas ir sau kiek naudos. O gal veiki iš malonumo — tai gi jau egoizmas? Visa taip susiviję į viena, kad, tur būt, tik patys dvasios milžinai ar didžiausi niekšai žino, kas motyvuoja jų vienokią ar kitokią veiklą.
Pagaliau gi, ar nepasitaiko ir tokių tyliųjų, kurių didžiausias pasitenkinimas — tai kad kiti jų neįvertina, ir tada jie gali jaustis nesuprasti ir tame būti laimingi?
Iš viso, man atrodo, kad ir tiems viešai besiskardenantiems veikėjams Dievas padeda sunkiose valandose, suteikdamas kaipo atpildą pasitenkinimo jausmą. Juk žmonės daug darbų padaro dėl savo malonumo ir tai norėčiau pavadinti “geruoju egoizmu”.
Ar nenusifilosofavau? Bet man atrodo, kad, jei Dievas davė žmogui drąsos ir veržlumo, tai ne tam, kad jis (žmogus) tyliai pergyventų įvairias negeroves, o tam, kad klibintų visas duris ir šauktų ant bačkos atsistojęs. O paskui, jei jam kas pasiūlytų valdžion kandidatuoti — tvarkoj. Jei ir viso to rezultate truputį panorėtų garbės — vis vien jo pravesti pagerinimai bus sumažinę žmonių kančias. Nesakau, kad tikslas pateisina priemones, bet nesmerkiu, jei žmogus gerų tikslų siekia nevien altruizmo vedamas.
Marija Taugirdienė
Gal kai kas paaiškės iš nauju kun. St. Ylos minčių (ir. šio "L. L." nr. 66 psl.)? — Red.
TOLIAU Į GIRIĄ, DAUGIAU MEDŽIŲ
Nors šis žurnalas skirtas svarstyti šių dienų aktualiems lietuvių išeivių klausimams, o ne skystu vandenėliu atmieštai polemikai, tačiau, norėdamas būti teisingai skaitytojų suprastas, jaučiu pareigą antrą kartą A. Valatkaičio išvedžiojimus patikslinti (žr. “L. L.” 1965, 4 nr., 126 psl. ir 9 nr. 315 psl.).
A. Valatkaičio straipsnio antraštės klausimui “Kuriai tiesai tarnaujame?” yra trumpas ir aiškus atsakymas — tikrai objektyviai istorinei tiesai: Lietuvos nepriklausomybės taigi ir A. Smetonos valdymo laikai jau priklauso Lietuvos istorijai, kurios pareiga teisingai objektyviai nušviesti įvykius, o ne vienus tik juodinti, o kitus gražinti. Kas yra bent kiek susipažinęs su tautos istorijos dėstymu, kaip tautinio auklėjimo priemone, tam aišku, kad jaunimą piktina ne tikrai objektyviai atskleista, bet ant vieno politinio kurpalio užtempta tautos praeitis.
Sol. Antanas Pavasaris, koncertuosiąs "L. L." parengime kovo 12 d., 7:30 val. vak.
Atsiliepimai: "Antanas Pavasaris Alfredo rolėje turėjo didelį pasisekimą sukeldamas ilgas ovacijas. Nežiūrint pradžioj pastebėto, bet vėliau pranykusio nervuotumo, jo balsas užbūrė auditoriją— jis yra gerai išlavintas; kvėpuoja pagal savo tonalinį pajėgumą ir gerai valdo savo balsą" (E. F. Calcano "Universal" laikraštyje apie šio lietuvio solisto pasirodymą Verdi "Traviatoje" Caracas Miesto Teatre).
Su pasisekimu užvakar buvo išpildyta garsioji Gaetano Donizetti opera "Meilės Eleksyras". Antanas Pavasaris Nemorino vaidmenyje pasiekė naują triumfą. Šis lietuvis— venecuelietis tenoras, būdamas vokaliniai pilnai išsivystęs, savo partiją atliko aukštame lygyje" (J. M. Clemente "Religion" laikraštyje apie šio solisto dainavimą Caracas Miesto Teatre 1961 m. lapkričio 13).
Jaunimas privalo mokytis iš tautos praeities klaidų, jų nekartoti, džiaugtis tautos laimėjimais ir verkti dėl padarytų klaidų (plg. A. Maceina, “Tautinis auklėjimas”). Be to, šiandien jau nieko nebepapiktinsi ir jokios nuogybės ar tautos gėdos nebeatidengsi, kai jau vokiečių ir kitų kalbomis yra tomai prirašyti apie A. Smetonos valdymą ir jo santykius su Vatikanu, net visa eilė dokumentų išleista.
A. Valatkaitis neteisingai tvirtina, kad pagal Pr. Pauliu-konio straipsni, kur tik rašoma apie A. Smetoną, jis turi būti smerkiamas už jo klaidas. Pr. Pauliukonis niekur pirmasis nėra kėlęs nei A. Smetonos, nei kitų lietuvių veikėjų bei valstybininkų klaidų. Bet kai atsiminimų, straipsnių ir net studijų autoriai, iškraipydami tikruosius praeities įvykius, vienus yra neteisingai apjuodinę, o kitus vien tik išaukštinę, tai spaudoje buvo mėginta jų klaidas patikslinti. Jei A. Merkelis, rašydamas A. Smetonos monografiją, būtų turėjęs daugiau istorinio objektyvumo ir krikščioniškos meilės, kurios A. Valatkaitis reikalauja iš Pr. Pauliukonio, ir jei A. Valatkaitis, balansuodamas A. Smetonos asmenį, nebūtų iškreipęs visiems dar gerai atmenamų ir žinomų įvykių, tai Pr. Pauliukonis tikrai nebūtų išėjęs į viešą polemiką.
Baigiant tenka pridurti, kad šio straipsnio autorius neturėjo tikslo iškelti A. Smetonos valdymo trūkumus ar jo kuo nors pakaltinti, bet tik A. Valatkaičio klaidingus išvedžiojimus patikslinti. Jis nėra iš anksto nusistatęs būti kieno nors opozicionieriumi ar tarnauti kuriai vienai politinei partijai, jam visi lietuvių tautos veikėjai bei valstybininkai, kaip dr. K. Grinius, prof. St. Kairys, prel. M. Krupavičius, A. Smetona, A. Stulginskis, M. Šleževičius ir kt., yra lygiai brangūs ir gerbiami. Bet jų veikla turi būti bešališkai vaizduojama. Ir jei kas nors apie kitus mūsų valstybininkus vienšališkai mėgins rašyti, susilauks tokios pat kritikos, kaip susilaukė ir A. Smetonos darbų vertintojai. Šiomis pastabomis skaitau savo polemiką su A. Valatkaičiu baigta.
Pr. Pauliukonis
"Toliau į girią, daugiau medžių"— taip paties Pr. Pauliukonio pavadintas atsakymas Valatkaičiui įdedamas sutrumpintas, išleidžiant ten suminėtus praeities epizodus. Kaip jis teisingai pastebi, "L. L." yra skirti aktualiems dabarties klausimams. Šis Lietuvos praeities klausimas, paliestas tik ryšium su neseniai pasirodžiusia A. Smetonos biografija, toliau nebus svarstomas "L. L." — Red.