KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
OTHELLO
Po teatro premjeros 1964 balandžio 22 d. Londono dramos kritikai nesigailėjo pagyrimų, įvertinančių naują Sir Laurence Oliviero pasirodymą Othello rolėje. Su tuo pačiu artistų sąstatu ir su tomis pačiomis dekoracijomis vaidinimas buvo nufilmuotas ir pristatytas tarptautinei kino teatrų lankytojų publikai.
Prieš eilę metų Olivieras su giliu meniniu įsijautimu pergyveno ekrane tokius Šekspyro sukurtus vaidmenis, kaip Hamletą ar Henriką V. Bet tai buvo filminiai pastatymai pilna to žodžio prasme, išvedant veiksmą iš glaudžių teatro scenos apribojimų į pilies salių, gamtovaizdžių erdves ar mūšių laukų judrų gyvenimą.
Retai kada tikrai pasiseka teatro dramos veikalą perkelti į ekraną, paliekant jį tose pačiose labai ribojančiose teatro scenos sąlygose. Filmo forma reikalauja daug daugiau erdvės ir judrumo. Tarp pasisekusių bandymų pažymėtinas filmas “La Boheme”. Tačiau Stuarto Burge surežisuotas “Othello” yra dar tobuliau pastatytas.
Pasinaudojant originaliomis Valstybinio Britų Teatro scenos dekoracijomis, pats filmavimas atliktas ne teatro scenoje, bet filmų studijose. Tai kaip tik įgalino panaudoti gausesnes ir tobulesnes technikos priemones. Derinant apšvietimą, spalvas ir filmavimo pozicijas, daug kur sukuriama pločio ir gilumos iliuzija. Net ir artimiausioje teatro vietoje sėdėdamas, žiūrovas negali pastebėti visų smulkiausių artisto veido išraiškų ir niuansų, kurie su ypatingu ryškumu perduodami padidinti ir priartinti plačiame ekrane. Šiuo atžvilgiu filminė “Othello” forma net viršija originalų pastatymą scenoje.
Olivieras pagrindiniame Othello vaidmeny pasireiškia visiškai naujai ir neįprastai. Skirtumai ryškūs ne tik asmens išorinėje apraiškoje, bet taip pat ir charakterio apibūdinime. Iki šiol Othello dažniausiai būdavo vaizduojamas kaip šiek tiek parudęs afrikietis, kurio primityvus kilnumas žlunga intrygų pinklėse. Oliviero išorinė išvaizda visai skirtinga: jis pasirinko anglies juodumo grimą bei raudonai ir plačiai išdažytas lūpas, kurių aštrus raudonumas ir panarinamų akių baltumas dar labiau pabrėžia veido juodumą. Psichologiniu atžvilgiu šį kartą stebime Othello, kaip vyrą, slegiamą neurozės, ypačiai jautrų dėl savo rasės žeminimo, nuolankų ir paklusnų viršininkams, per daug pasitikintį draugais, netikrą ir abejojantį savo siekiais .ir žygiais. Be abejo, tai vienas iš stipriausių Oliviero sukurtų charakterių, o taip pat ir sėkmingiausias Othello pastatymas.
Sunkioje ir daug pareikalaujančioje intriganto Iago rolėje su nemenkesnių pajėgumu pasirodo Frank Finlay, intelektualiai ir šaltai apskaičiuotu tikslumu vedąs savo viršininką į sunaikinimą.
Desdemonos rolėje irgi prasilenkiama su įprastine charakterizacija. Maggie Smith pasirodo ne kaip tradiciniai vaizduojama naivi mergaitė, bet jos sukurta Desdemona yra subrendusi moteris, kurios šilima ir meilė negrui kovotojui spinduliuoja atvirai ir nuoširdžiai, nepalikdama jokios užkulisių abejonės.
Tarp gausių šalutiniuose vaidmenyse pasirodančių anglų artistų labiau išsiskiria Joyce Redman kaip Emilija, Robert Lang kaip naivus Roderigo ir Darek Jacobi kaip Cassio.
Vasario mėnesyje eilėje Amerikos didmiesčių teatrų šis filmas buvo rodomas tik dvi dienas. Dar keliomis progomis po dvi dienas šis filmas bus vėl sugrąžintas. Galimybei pasitaikius, tiek suaugusieji, tiek studijuojąs jaunimas neturėtų praleisti progos pamatyti šį filmą.
KWAIDAN
Tai japonišku misticizmu ir simbolizmu persunktas filmas. Nors jis ir nepasižymi turinio sudėtingumu, tačiau dėl savo lyrinės formos ir meninio apipavidalinimo gali būti priskaitomas prie geriausių, atsiunčiamų iš tolimųjų Rytų.
Pats pavadinimas pažodžiui reiškia pasakojimą apie dvasias. Tačiau šis filmas neturi nieko bendro su amerikiečių gąsdinančiais ir “baisių dvasių” pilnais filmais.
Europietis Lafcadio Hearn, kaip Amerikos žurnalų korespondentas, 1870 m. atvyko i Japoniją. Čia pamilo ne tik japonę merginą, kurią vedė, bet taip pat ir pačią Japoniją. Jo raštuose gausu japonų praeities gyvenimą liečiančių legendų, kurių trys kaip tik panaudojamos šiame filme.
Režisorius Masaki Kobayashi, Amerikoje daugiau pažįstamas kaip ne taip seniai rodyto filmo “Harakiri” autorius, filmo veikėjus veda japonų filmams įprastu lėtumu, bet kartu įjungia šiek tiek įtampos kiekviename epizode.
Pirmame “Black Hair” epizode stebim vargingą jaunuolį, kurs palieka žmoną ir veda turtingo gubernatoriaus dukterį. Pajutęs, kad turtai ir aukšta socialinė padėtis nieko nereiškia be nuoširdžios meilės, po eilės metų, atgailojęs, grįžta prie anksčiau pamestos žmonos ir ją randa tokią pat meilią, laukiančią ir atleidžiančią. Bet tik jam atrodo, kad ją randa...
Ilgiausias antras epizodas, kuriame XII šimtmečio istoriniai įvykiai ir jūrų mūšiai jungiami su nūdienio gyvenimo momentais. Aklas budistų šventovės patarnautojas, apdainuojąs tuos istorinius mūšius, dvasių priverčiamas naktimis palikti šventyklą ir dainuoti tą pačią baladę tuose mūšiuose žuvusiųjų dvasioms.
Trečiame epizode pavaizduojamos tragiškos pasėkos, kai vandenį geriąs vyriškis pastebi puodelio dugne atsispindint nepažįstamą veidą.
Nors filme ir yra progų šiek tiek susipažinti su japonų galvosena, papročiais ir gyvenimo būdu, bet fantastinis turinys vargiai patrauks rafinuotą žiūrovą. Vis dėlto technika ir ypač spalvota fotografija savo tobulumu viršija daugelį amerikiečių filmų, nekalbant jau apie filmus iš Europos kraštų. Paslaptingumo efektui sudaryti daug padeda pritaikyta muzika.
Visos trys legendos skiriasi nuotaika, vieta ir laiku, bet visose vaizduojamam laikotarpiui pritaikyti scenarijai ir puošnūs kostiumai. Artistų veidai ir vardai Amerikos teatrų lankytojams nepažįstami, bet keletas pasirodo su tikru įsijautimu ir dramatiniu išgyvenimu. Suaugusiems ir vyresniam jaunimui.
ITALIANO BRAVA GENITE
Antrojo pasaulinio karo metu Rusijos fronte prieš rusus šalia vokiečių kovojo ir italai. Kariškuose filmuose, pavaizduojančiuose to meto kovas, beveik niekur neminima itališkoji Ašies pusė. 1964 m. bendromis amerikiečių, italų ir sovietų pajėgomis bei finansais pagamintame filme italų režisorius Giuseppe De Santis kaip tik ir bando šį trūkumą užpildyti.
Režisorius smulkesnių epizodų serijoje bando sudaryti epochinę visumą, pavaizduodamas italų karių dalyvavimą vokiečių - sovietų kare.
Pats pavadinimas “Italai — geri žmonės” jau kelia įtarimą, kas čia bus stengiamasi įrodyti. Taip ir yra. Pabrėžtinai teigiama, kad karas yra pragaras, o italai — ramūs ir taikingi žmonės, įstumti į karą ir kruvinus mūšius tik Ašies ryšiais įsipareigojusių fašistų. Taigi blogi žmonės tik naciai ir fašistai.
Atpasakojami 1941-1943 m. įvykiai Rusijos fronte įvairių dalyvių asmeniniais pergyvenimais: ūkininkas, amatininkas, mūrininkas ir pulkininkas, kiekvienas iš skirtingos Italijos provincijos, nusako savo įspūdžius šio karo atžvilgiu, tuo pačiu priverstinai piršdamas paties režisoriaus idėjas.
Pirmojo filmo dalyje kiek pasinešama į retoriką ir sentimentalumą. Poezija maišosi su tragedija, tarpais su humoru, bet vis įtaigojamas karo beprasmiškumas. Antroje dalyje, vaizduojančioje italų pasitraukimą iš fronto, įtikinamumas ir nuoširdumas dar sumažėja ir kiek tuščiai susikoncentruojama prie poros ne taip esminių charakterių.
Filme bandoma išryškinti ir pavienių italų karių žmogiškąjį elementą saviesiems ir rusams.
Artistų sąstatas tarptautinis. Iš amerikiečių pastebime tik du — Arthur Kennedy ir Peter Falk. Fotografija nespalvota, bet grakščiai ir aiškiai pristato eilę autentiškų Ukrainos vaizdų. Dėl kai kurių mūšių scenų žiaurumų filmas rezer-vuotinas vien suaugusiems.