BIRUTĖ MAŽEIKIENĖ
Šie suaugusio asmens žodžiai ne visi lygiai visiems jauniams taikomi, bet gera juos visiems paskaityti ir pasvarstyti.
Jaunas žmogus skiriasi nuo seno ne tik savo išvaizda, metų skaičiumi, bet svarbiausia savo nusiteikimu. Jaunas žmogus yra nenuorama, maištininkas, nuotykių, žygdarbių ieškotojas, svajotojas ir t. t. Geriausiai tą jaunatvišką nuotaiką išreiškia poetai:
Šilima tik per gyslas nubėga
ir taip noris pakilt, įsiręžti,
ir pajutus milžino jėgą
visą žemę į saulę atgręžti.
Štai kas yra jaunystė! Tai nėra noras, baigus mokslą, įsigyti gražią patogią profesiją, vesti gražią patogią žmoną, įsitaisyti gražius patogius namus, išauginti gražiai išplanuotą šeimyną ir galų gale atsigult į gražų patogų karstą. Jaunystė tai yra žygdarbių, pasiaukojimų amžius. Jaunystė neklausia, ar tai yra naudinga, saugu, priimta, bet ar tai teisinga, prasminga, gražu.
O kaipgi atrodo senas žmogus? Pirmiausia, jis nori patogumų ir ramybės. Jis nori būti saugus nuo bet kokių sukrėtimų ar netikėtumų. Jis nori prisitaikyti prie daugumos. Jis yra pesimistas, materialistas, dažnai cinikas. Jo visos biologinės funkcijos yra sulėtėjusios, apsinešiojusios, ir jo fizinis pajėgumas ir energija tuo pačiu yra daug mažesni. Nenuostabu tad, kad senstelėjęs žmogus užsidaro savo namuose, savo draugų, savo pažįstamų ratelyje ir tuo pasitenkina.
Ar daug jaunatviškos nuotaikos savybių turi mūsų lietuviškas jaunimas? Mano nuomone, jis jų neturi ir nesistengia jų puoselėti; priešingai, jis stengiasi per jėgą save pirma laiko pasendinti.
Pats pirmas žingsnis šitame per ankstyvo sendinimo procese yra darkymas šviežios, jaunatviškos išvaizdos. Melsvais, žalsvais akių šešėliais ir keliaaukštėm šukuosenom jaunos mergaitės tikrai nebeatrodo jaunos. Amerikiečiai mėgsta girtis, kad jų moterys labai gražios ir dažnai negali atskirti, kuri motina, kuri duktė. Tai tiesa, tik man atrodo, kad to skirtumo negali matyti ne todėl, kad motinos atrodo labai jaunos, bet greičiau todėl, kad dukterys atrodo gana senos.
Kaip mergaitė skuba pasent savo išvaizda, taip ji dar greičiau skuba pasent savo jausmais. Jau trylikos metų mergaitė turi turėt kavalierių, turi būt įsimylėjus, nes apie ką gi kalbėsi su draugėm ir kuo pasigirsi, jei ne pasisekimais meilėje? Ji negali skirti perdaug laiko nei organizacijom, nei jokiem visuomeniškiem įsipareigojimam, nes jos visas dėmesys nukreiptas į berniukus, šokius, populiarumą ir panašius dalykus. Palyginkim anksčiau cituotą jaunatvišką poeziją su šių dienų mergaitės “poezija”:
Mano draugės visos linksmos ir šilkais dabinas,
o man ašaros tik byra ir kapai vaidenas.
Visos turi po berniuką kiekvienam sezonui,
tik aš viena nepagaunu nei to kvailo Jono.
Sėdžiu, sėdžiu apkabinus savo telefoną,
gal paskambins, gal išgirsiu aš balseli Džono.
Jau trys dienos, kaip trys metai, taip praslinko be naudos,
o bernelio nesimato, širdis veltui jo raudos.
Veltui jau dešimtą kartą pertepu aš naują laką
ant nagelių, ant smailų; veltui žvilgčioju į taką.
Futbolą, biaurybė spardo ar kažkokias varnas gaudo.
Neatjaučia, nesupranta, kaip širdelė mano rauda...
Ir taip greitai bėga dienos, bėga taip jaunystė,
vakar trylika sukako! Tikra senmergystė
jau čia pat už kampo laukia, ach, ką man daryti?
Kaip man vyrą susirasti, kur besižvalgyti?
Taigi, liūdna, kad trylika sukanka ir jau reikia sukaupti visas jėgas susirasti vyrą. Reikia atsipalaiduoti nuo visokių organizacinių įsipareigojimų, išsižadėti tėvų kalbos, nusispiauti ant visų lietuviškų reikalų, nes kokia iš jų nauda? Ot, jei lankysi čiuožimo pamokas, gal pasidarysi žvaigždė ir pateksi į laikraščius arba, jei imsi ispanų kalbos pamokas, gal jos bus naudingos, bet lietuviški reikalai neįdomūs, nes iš jų nėra jokios naudos.
Taip, žiūrint per tokius pasenusios dūšios akinius bet koks idealizmas nėra naudingas. Jis neįstatys tavęs į geresnę profesiją ir nepastatys geresnio namo. Bet ar tavo dvasiai tikrai nereikia jau jokio polėkio, jokio darbais įgyvendinamo reikalo, kuriam tu galėtum atsiduot taip, kad nevargintų tavęs iš dvasinės tuštumos atsiradusios įvairios neurozės ir iškrypimai? Reikia, tikrai reikia. Tą pasakys visi ekspertai. Jaunuoliai, kurie neturi tokio idealo-reikalo, metasi gadinti, naikinti ar vagiliauti; kiti ieško to idealo-reikalo, pavyzdžiui, kovos už savarankiškumą (kaip Quebe-co jaunimas), kiti susižavi komunizmu, treti įsijungia į pagalbą naujai besikuriančiom tautom ir t. t.
Mes tą tikslą, tą idealą turime. Mums nereikia dairytis, kur mes galėtumėm prisidėti. Mūsų visų tikslas yra iškovoti lygią vietą ir teises tarp kitų tautų mūsų tėvynei Lietuvai ir mums patiems, kaip lietuviams, būti pripažintiems ir įvertintiems kitų tautybių tarpe.
Kiek gi to idealizmo parodė mūsų kad ir susipratęs lietuviškas jaunimas? Kažkas paklausė šitą jaunimą, ar jūs grįžtumėte į Lietuvą ir tas susipratęs jaunimas spaudoj atsakė — n e. Ne todėl, kad ten bus blogesnės materialinės sąlygos, atseit, nebus tiek daug automobilių ar elektrinių antklodžių. Dar gudresni paklausė senimo: “O jūs ar grįžtumėt? Ne! Jei ne, tai ko norit iš mūsų?” Jaunatviško idealizmo, užsidegimo! Štai ko mes norime iš jūsų. Pagalvokit, ar yra racionalu taikyti sau tas pačias normas kaip 50-ties metų žmogui ir tvirtinti, kad, jei jis nevažiuotų į Lietuvą, tai ir mums nereikia. Tu gi esi 20-ties metų, o jis yra 40, 50 ar 60. Jei jau klausiate jų, tai daug teisingiau būtų klausti taip: “Ar jūs grįžtumėte į Lietuvą, jei ji būtų nepriklausoma ir jūs būtumėt 20-ties metų?” Tada, jaunuoliai, esu tikra, susilauktumėte kitokio atsakymo. Jūs per daug švaistotės visokiais kaltinimais, kad senimas skaidosi, nevieningas, jis daro taip ar taip, bet užmirštate pasidomėti, ką tas senimas darė, kai jis buvo jūsų amžiaus. Ogi jis, būdamas gimnazistu, giedojo uždraustą bolševikų Lietuvos himną, buvo suimtas, pasodintas į kalėjimą, vežamas į Sibirą, jis vijo bolševikus iš Lietuvos kaip partizanas, žodžiu, jis tada negalvojo, kas naudinga, bet kas teisinga ir reikalinga. Vėliau jis kentėjo karą, badą, vargą stovyklose ir atvažiavęs su UNRRA skudurais ant pečių, be kito turto, sugebėjo prasigyventi ir duoti jums išsimokslinimą. Ar nuostabu, kad dabar šis gyvenimo nuvargintas, išsekęs žmogus, kai jūs jam pa-statote klausimą, ar grįžtų į Lietuvą, suabejoja? Jis turi teisę ramybės nors savo senatvėj. Jis turi teisę į poilsį. Bet tu, jaunuoli, dar neatidavei savo duoklės. Gal tau nė nereikės, nei neturėsi galimybės grįžti į Lietuvą, bet dirbk jai išlaisvinti. Pagaliau, netvirtink su tokiu įsitikinimu, kad Lietuva tau svetima, tu jos nepažįsti, ji tavęs visai nevilioja ir pan. Tau taip atrodo, kol tu jos nematei. Bet paklausk jaunuolių, kurie ten apsilankė ir pabuvo nors tris dienas. Ar buvo jiems viskas svetima, ar viskas sava ir miela? Ar nebuvo jiems nuostabu ir gera, kai visi sutikti žmonės kalbėjo tik lietuviškai, kai juos supo būrys jaunų pusbrolių ir pusseserių, kai paveiksliukuose matyti Gedimino pilies griuvėsiai jiems atsistojo prieš akis? Ar nesijautė jie, išvažiuodami iš Lietuvos, lyg važiuotų iš namų, o ne iš svetimo krašto? Tai jų pačių pasakojimai ir patyrimai. Ir tai pavergta, nelaiminga, nualinta Lietuva. O koks būtų skirtumas, jei ji būtų laisva. Šito jūs niekuomet nesate pergyvenę, todėl nebūkite tokie tikri, kad tai jūsų nei kiek nejaudintų.
Jūsų tas pesimizmas, lyginimas savęs su mūsų kartos žmonėmis daro jus tikrai be laiko pasenusiais. Kas, jei senimas susiskaldęs į daug organizacijų, jei visos organizacijos turi tą patį tikslą? Gal jums juokinga, kad yra Panevėžiečių ir Šiauliečių klubas ir dar dešimt kitų, bet tuos žmones riša bendri pergyvenimai ir jie spiečiasi kartu. Bet ir tas, ir kitas, ir dešimtas klubas gerai žino, kad jie yra mūsų vienos lietuviškos bendruomenės nariai.
Jūs elgiatės ne kitaip. Trylikamečiai nenori turėti jokio reikalo su dešimtamečiais, penkiolikamečiams trylikametis yra “kūdikis” ir studentai niekur nebendrauja su gimnazistais. Nustokit kreipti tiek daug dėmesio į senimo ydas, nes jūs, jei ir kitokioj formoj, tas pačias ydas taip pat turite. Jei senimas snobiškas, tai jūs dar snobiškesnl, jei senimas apatiškas, tai jūs dar apatiškesni, jei senimas kritiškas, jūs dar kritiškesni, jei senimo idealai išblėso, tai jūs, dažnai, jų visai neturėjote. Laikas jums nusikratyti visais senatvės simptomais ir pradėti iš naujo. Pradėti su tikru jaunatvišku idealizmu, užsidegimu ir nuotaika. “Paduok, jaunyste, man sparnus!” — sušukit dar kartą su poetu ir skriskit. Pakilkit aukščiau virš to kasdieniško pesimizmo, apatijos, nebesigilinkit ir nebenagrinėkit, kodėl ir ką daro senimas. Jums tai neturėtų rūpėti. Greit ateis laikas, kai ir jūs pasensit ir būsit lygiai tokie pat, kaip mes dabar. Bet šiuo metu jūsų galioje yra “pajudinti žemę”. Tad judinkit!