Iš pastoracinės konstitucijos "Bažnyčia Moderniajame Pasaulyje”
VEDYBOS IR ŠEIMA ŠIŲ DIENŲ PASAULYJE
Tiek paskiro asmens, tiek žmogiškosios bei krikščioniškosios visuomenės gerovė daug priklauso nuo vedybų bei šeimos bendruomenės sveikatos. Todėl krikščionys drauge su visais kitais, kurie tą meilės bendruomenę aukštai vertina, iš širdies džiaugiasi, kad šiandien žmonės įvairiais būdais ją ugdo, tobulina ir padeda vedusiesiems atitikti savo aukštąjį pašaukimą. Laukdami iš šių pastangų gražių vaisių, stengiasi jas remti.
Tačiau vedybų ir šeimos kilnumas ne visur žiba vienodu spindesiu, nes jį aptemdo daugpatystė, skyrybų maras, vadinama laisvoji meilė ir kiti iškrypimai. Be to, vedusiųjų meilę per dažnai teršia savimeilė, malonumų vaikymasis ir neleistini veiksmai, nukreipti prieš gimimą. Neretai mūsų meto ekonominės sąlygos, visuomeninės bei psichologinės įtakos ir politinės bendruomenės reikalavimai įneša į šeimas rimtų sukrėtimų. Pagaliau kai kuriose pasaulio dalyse kelia rūpesčio problemos, susijusios su žmonių skaičiaus augimu.
Visa tai baimina sąžinę. Tačiau čia drauge sušvinta vedybų ir šeimos institucijos galinga jėga. Gilūs moderniosios visuomenės pakitimai, sukeldami sunkenybių, sykiu labai dažnai vienokiu ar kitokiu būdu atskleidžia tikrąjį šios institucijos pobūdį.
Todėl šis Susirinkimas, aiškiau nušviesdamas kelis pagrindinius Bažnyčios mokslo dėsnius, nori padėti ir nurodyti kelią tiems krikščionims ir visiems žmonėms, kurie stengiasi išsaugoti ir ugdyti šventą pagarbą vedybiniam luomui bei jo įgimtai vertei.
VEDYBŲ IR ŠEIMOS ŠVENTUMAS
Intymi gyvenimo ir meilės draugystė tarp vedusiųjų yra Tvėrėjo duota, saistoma jo įstatymais ir paremta neatšaukiamu asmens sutikimu. Iš žmogiško veiksmo, kuriuo vedusieji perduoda ir priima vienas kitą, Dievo potvarkiu ir visuomenės požiūriu kyla pastovus ryšys. Dėl vedusiųjų, jų vaikų ir visuomenės gerovės ši šventa jungtis jau nebepriklauso nuo žmogaus valios. Pats Dievas yra vedybas įkūręs, suplanavęs jų nešamą gėrį ir nustatęs tikslus, kurie yra tokios didžios svarbos žmonių giminės išlikimui, paskirų šeimos narių vystymuisi ir amžinajam likimui, pačios šeimos bei visos žmonijos bendruomenės kilnumui, pastovumui, taikai ir gerovei.
Savo prigimtimi vedybos ir jų meilė yra skirtos kurti ir auklėti vaikams, kurie yra tarsi ją atbaigiąs vainikas. Vyras ir žmona, kurie vedybų sutartimi jau "nebėra du, o vienas kūnas" (Mt. 19, 6), intymia asmens ir darbo draugyste vienas kitam padeda ir tarnauja, išgyvena savo vienybės reikšmę ir jos vis daugiau įgyja. Ši glaudi jungtis, kaip abipusė dviejų asmenų dovana, ir vaikų gėris reikalauja pilnos vedusiųjų ištikimybės vienas kitam ir įrodo jos nesuardomumą.
Viešpats Kristus gausiai palaimino šią daugiapusę meilę, kilusią iš dieviškosios meilės versmės ir paimtą pavyzdžiu jo vienybei su Bažnyčia. Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta meilės bei ištikimybės sandora, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužieduotinis ateina į vyro ir žmonos gyvenimą vedybų sakramentu. Atėjęs pasilieka, kad vedusieji abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas kitą mylėtų, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save.
Tikra vedybinė meilė yra įjungiama į dieviškąją meilę. Ją valdo ir turtina Kristaus atperkanti galia ir išgananti Bažnyčios veikla, pajėgiai artindama vedusiuosius prie Dievo ir padėdama atlikti aukštąsias tėvo ir motinos pareigas. Dėl to krikščionims, sukūrusiems šeimos židinį, yra duotas specialus sakramentas, kuris juos stiprina ir tarsi konsekruoja kilniesiems savo luomo uždaviniams vykdyti. To sakramento galia pildydami savo šeimines pareigas, persiėmę Kristaus dvasia, kuri persunkia jų gyvenimą tikėjimu, viltimi ir meile, vedusieji vis arčiau bendromis jėgomis Dievo garbei žengia į savo atbaigtį ir vienas kito pašventimą.
Kai tėvai šviečia pavyzdžiu ir šeimos malda, vaikams bei visiems kitiems šeimynos nariams bus lengviau rasti kelią į žmogaus subrendimą, išganymą ir šventumą. Vedusieji, kuriems yra skirtos kilnios tėvo ir motinos pareigos, uoliai vaikus auklės, ypač religiškai; tai yra pirmoje eilėje jų uždavinys. Vaikai, būdami gyvi šeimos nariai, savo būdu padeda tėvams siekti šventumo. Už gera, kurį iš tėvų patyrė, atsilygins dėkingumu, meile, pasitikėjimu; išties jiems gelbstinčią vaikų ranką, patekus į vargą arba slegiant senatvei. Našlystė, drąsiai priimta kaip vedybinio pašaukimo tęsinys, turi visų būti gerbiama. Vienos šeimos turėtų dosniai dalintis dvasiniais turtais su kitomis.
Krikščioniškoji šeima kyla iš vedybų, kuriose atsispindi ir vyksta meilės sutartis tarp Kristaus ir Bažnyčios. Tiek vedusiųjų meile, dosniu vaisingumu, vienybe ir ištikimybe, tiek visų savo narių bendradarbiavimu ji visiems apreikš gyvą Atpirkėjo buvimą pasaulyje ir tikrąją Bažnyčios prigimtį.
VEDUSIŲJŲ MEILĖ
Dievo žodis Šventajame Rašte nekartą ragina tiek sužieduotinius, tiek vedusiuosius palaikyti bei ugdyti vedybinę jungtį tyra meile ir nedalomu prisirišimu. Daugelis mūsų pačių meto žmonių aukštai vertina tikrąją vyro ir žmonos meilę. Įvairūs jos reiškimosi būdai priklauso nuo gerbtinų vietos ir laiko papročių.
Ši meilė, rišdama vieną asmenį su kitu jo valios galia, yra giliai žmogiška. Ji apima viso asmens gėrį ir todėl pajėgia sukilninti ją pareiškiančius kūno ir dvasios veiksmus, padarydama juos garbinga vedybinės draugystės dalimi ir būdingu ženklu. Viešpats teikėsi parūpinti ypatingų savo mylinčios malonės dovanų tai meilei gydyti, tobulinti ir kelti. Tokia meilė, suliejanti draugėn žmogišką ir dievišką elementą, veda vyrą ir žmoną į laisvą savęs dovanojimą vienas antram, pareiškimą švelniu jausmu ir darbu. Ji pergeria visą vedusiųjų gyvenimą ir, būdama dosni ir darbšti, vis tobulėja, didėja. Taigi ji toli prašoka vien erotinį potraukį, kuris, savanaudiškai siekiamas, greitai ir skurdžiai išblunka.
Ši meilė yra ypatingu būdu išreiškiama ir tobulinama vedybiniu aktu. Veiksmai, kuriais vedusiųjų pora intymiai ir tauriai susijungia, yra garbingi ir vertingi. Tikrai žmogiškai atlikti, jie atspindi ir ugdo abipusi savęs dovanojimą, kuriuo vedusieji vienas antrą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina.
Užantspauduota vienas kitam duotu pažadu, o svarbiausia patvirtinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasilieka pastovi kūnu ir dvasia, ar dienos būtų šviesios, ar tamsios, ir niekuomet nebus išniekinta svetimoteryste ar skyrybomis. Iš lygios tiek vyro, tiek moters asmens vertės, pareiškiamos abipuse ir pilna meile, aiškiai seka Viešpaties patvirtinta vienpatystė.
Pastovus šio krikščioniškojo pašaukimo pareigų atlikimas reikalauja didžios dorybės. Todėl vedusieji, sutvirtinti malone gyvenimo šventumui, kruopščiai savyje ugdys ir malda rems pastovumą, didžiadvasiškumą ir išsižadėjimą.
Tikra vedybinė meilė bus aukščiau vertinama ir sudarys apie save sveiką nuomonę žmonėse, jei krikščioniškosios poros pasižymės ištikimybe, sugyvenimo darna bei rūpestingu savo vaikų auklėjimu, o taip pat jei prisidės prie reikiamo kultūrinio, psichologinio ir visuomeninio atnaujinimo vedybų ir šeimos srityje. Augą vaikai visų pirma prie šeimos židinio turi būti tinkamai ir laiku mokomi vedybinės meilės kilnumo ir pareigų atlikimo. Tuo būdu, išauklėti skaisčiai gyventi, jie bus pasiruošę, atėjus metui, žengti iš taurių sužieduotuvių į vedybas.
APIE VAISINGUMĄ MOTERYSTĖJE
Moterystė ir vedybinė meilė savo prigimtimi yra skirtos vaikų gimdymui ir auklėjimui. Vaikai iš tikrųjų yra brangiausioji moterystės dovana, daugiausia prisidedanti prie tėvų gerovės. Pats Dievas, sakydamas, kad "nėra gera žmogui būti vienam" (Prad. 2, 18), ir kuris nuo pat pradžios sutvėrė vyrą ir moterį (Mato 19, 14), norėdamas su žmogumi dalintis savo kūrybos darbu, palaimino vyrą ir moterį, tardamas: "Veiskitės ir dauginkitės" (Prad. 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų moterystės tikslų, tikroji vedybinė meilė ir visas iš jos išplaukiąs šeimyninis gyvenimas siekia tai, kad vedusieji būtų didžiadvasiškai pasiruošę bendradarbiauti su Kūrėjo ir Išganytojo meile, kuris jų bendradarbiavimu nuolat didina ir praturtina savo šeimą.
Vedusieji težino, kad, vykdydami gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, tą savo ypatingąją misiją, jie tampa dieviškosios Kūrėjo meilės bendradarbiai ir skleidėjai. Tad savo pareigas jie atliks, jausdami žmogiškąją ir krikščioniškąją atsakomybę bei nuolankią pagarbą Dievui. Bendru pasitarimu ir bendromis pastangomis jie prieis teisingo sprendimo, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių ar dar gimsiančių vaikų gerovės, atsižvelgdami į medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes ir neužmiršdami nei savo šeimos, nei tautos, nei Bažnyčios gerovės. Galutinis sprendimas prieš Dievą čia tenka patiems tėvams. Tačiau jie turi atsiminti, kad negali čia elgtis grynai savo nuožiūra, bet visuomet turi vadovautis su dieviškuoju įstatymu suderinta savo sąžine ir paklusti mokančiajai Bažnyčiai, autentiškai tą įstatymą aiškinančiai Evangelijos šviesoje. Tas dieviškasis įstatymas atskleidžia pilną vedybinės meilės prasmę, ją apsaugoja ir parodo jos tikrąjį žmogišką tobulumą. Tokiu būdu, pasitikėdami dieviškąja Apvaizda ir ugdydami aukos dvasią, vedusieji krikščionys garbina Kūrėją ir siekia tobulumo Kristuje, nuoširdžiai atlikdami savo pareigą — žmogiška ir krikščioniška atsakomybe pratęsti gyvybę. Iš tų porų, išpildančių šį jiems Dievo duotą uždavinį, ypatingo paminėjimo yra vertos tos, kurios išmintingu ir bendru sprendimu bei drąsia širdimi pasiryžta tinkamai užauginti net ir didesnę šeimą.
Vedybos nėra įkurtos vien tik vaikų gimdymui; jau pati dviejų asmenų nenutraukiamos sutarties prigimtis, o taip pat ir vaikų gerovė reikalauja, kad abipusė vedusiųjų meilė tvarkingai reikštųsi, augtų ir bręstų. Tad jeigu kartais ir nebūtų taip trokštamo prieauglio, vis tiek moterystė, kaip bendro gyvenimo luomas, pasiliktų, nenustodama nei savo vertės, nei neišardomumo.
VEDYBINĖS MEILĖS SUDERINIMAS SU ŽMOGIŠKOSIOS GYVYBĖS SAUGOJIMU
Šis Susirinkimas supranta, kad kai kurios modernaus gyvenimo sąlygos dažnai trukdo vedusiems darniai sutvarkyti savo gyvenimą, ir kad jie dažnai patenka į tokias aplinkybes, kuriose, bent laikinai, jų šeima negali didėti. Tokiu atveju yra sunku palaikyti meilę ir gyvenimo intymumą. Bet kur vedybinio gyvenimo intymumas yra nutraukiamas, kartais sudaromas pavojus ištikimybei ir vaikų gerovei, nes tada vaikų auklėjimas ir drąsa priimti naujus vaikus yra statomi pavojun.
Šioms problemoms kai kas drįsta siūlyti tikrai negarbingus sprendimus, net išdrįsdami naikinti gyvybę. Bet Bažnyčia primena, kad negali būti priešybės tarp dieviškųjų įstatymų, tvarkančių gyvybės perdavimą ir tikrąją vedusiųjų meilę.
Dievas, gyvybės Viešpats, yra uždėjęs žmogui gyvybės apsaugos pareigą, kurią jis turi atlikti žmogaus prigimčiai tinkamu ir garbingu būdu. Dėl to nuo pat pirmojo apvaisinimo momento gyvybė turi būti kuo rūpestingiausiai saugojama; abortas ir kūdikio žudymas yra biaurūs nusikaltimai. Žmogaus lytinė charakteristika ir reprodukcijos organai nuostabiai prašoka žemesniąsias gyvybės formas. Todėl vedybinės meilės veiksmai, atliekami su tikra pagarba žmogui, turi būti didžiai vertinami. Tad kai kyla klausimas derinti vedybinę meilę su atsakingu gyvybės perdavimu, moralinis bet kurio veiksmo pobūdis nepriklauso vien tik nuo nuoširdžių intencijų ar motyvų įvertinimo, bet turi būti sprendžiamas objektyviais kriterijais, kurie, pagrįsti žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimtimi, išsaugoja pilną abipusio atsidavimo ir žmogaus gyvybės perdavimo reikšmę tikrosios meilės kontekste. Toks tikslas negali būti pasiektas, jei nuoširdžiai nesilaikoma vedybinės doros. Remdamiesi šiais principais, Bažnyčios vaikai negali naudotis gimimų kontrolės metodais, kurie Bažnyčios mokančiojo autoriteto, aiškinančio dieviškąjį įstatymą, yra randami neteisingais.
Visi turi įsitikinti, kad žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti yra realybės, kurios rišasi ne vien tik su šiuo pasauliu. Todėl jų negalima matyti ir matuoti tik šio pasaulio matais, nes jie visad liečia amžinąjį žmogaus likimą.
VISU RŪPESTIS MOTERYSTĖS IR ŠEIMOS GEROVE
Šeima yra gilesnio žmogiškumo mokykla. Bet kad ji galėtų pasiekti savo gyvenimo ir misijos pilnumą, reikalinga, kad tėvai laikytųsi vienodo nusistatymo bei siektų kruopštaus bendradarbiavimo vaikų auklėjime. Tėvo aktyvumas šeimoje yra labai naudingas vaikų auklėjimui, bet būtinai yra reikalinga ir motinos priežiūra, ypač mažesniesiems vaikams, nedraudžiant, žinoma, jai pasireikšti ir socialiniame gyvenime.
Vaikai turi būti taip išauklėti, kad užaugę galėtų pasirinkti profesiją ir pašaukimą — neišskiriant nė religinio pašaukimo — su subrendusiu atsakomybės pajutimu; jeigu jie ves, tai tada sugebės sukurti šeimą palankiose moralinėse, visuomeninėse ir ekonominėse sąlygose. Tėvai ar globėjai turėtų išmintmgu patarimu padėti savo vaikams, norintiems kurti šeimą, o vaikai turėtų juos nuoširdžiai išklausyti. Tačiau jokiu tiesioginiu ar netiesioginiu spaudimu negalima jaunuoli versti tuoktis ar rinktis šį, o ne kitą partnerį.
Taip šeima, kurioje visos kartos susitinka ir viena kitai padeda augti išmintyje ir derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais, yra visuomenės pamatai. Visi tie, kurie turi įtakos visuomenėje ar jos grupėse, turi kruopščiai dirbti vedybų ir šeimos gerovei. Viešasis autoritetas turi skaityti šventa pareiga pripažinti, saugoti ir skleisti šeimos ir vedybų tikrąją prigimtį, saugoti viešąją moralę ir turtinti namų gyvenimą. Tėvų teisė gimdyti ir auklėti vaikus šeimos prieglobstyje turi būti apsaugota. Vaikai, kurie nelaimingu atveju neturi šeimos, turi būti išmintingų įstatymų apsaugoti ir talkinami visokeriopais būdais.
Krikščionys, atpirkdami dabartinį laiką ir atskirdami amžinąją realybę nuo jos laikinų išraiškų, turėtų aktyviai kelti vedybų bei šeimos vertybes ir savo gyvenimo pavyzdžiu ir bendradarbiavimu su kitais geros valios žmonėmis. Tokiu būdu, iškilus sunkumams, krikščionys galės suteikti šeimos gyvenimui atitinkamą pagalbą. Šiam tikslui daug gali padėti tikinčiųjų krikščioniškoji nuovoka, žmonių tiesios sąžinės ir išmintis bei patirtis tų, kurie yra susipažinę su teologiniais mokslais.
Tie, kurie yra įgudę kituose moksluose, ypač medicinoje, biologijoje, visuomenės moksle ar psichologijoje, gali gerokai pastūmėti vedybų ir šeimos gerovę (kartu ir sąžinės ramybę), sujungdami savo jėgas, ieškodami pilnesnio išaiškinimo tų sąlygų, kurios leistų teisingą gimimų tvarkymą.
Kunigams, labiau susipažinusiems su šeimų klausimais, tenka pareiga ugdyti vedusiųjų pašaukimą įvairiais pastoracijos būdais: skelbiant Dievo žodį, liturgine malda ar kitokiais dvasiniais patarnavimais; paremti juos varge su užuojauta ir kantrumu, įkvėpti jiems drąsos ugdyti meilę, kad tokiu būdu augtų tikrai šviesios šeimos.
Įvairios organizacijos, ypatingai šeimų sąjūdžiai, turi savo studijų bei veiklos programomis sustiprinti jaunus žmones ir susituokusius, o ypač jaunavedžius, ir lavinti juos šeimos, visuomenės ir apaštalavimo gyvenimui.
Pagaliau, patys vedusieji, sukurti pagal gyvojo Dievo atvaizdą ir džiaugdamiesi tikra asmens verte, tebūna rišami prie vienas kito lygia meile, minties harmonija ir abipusiu šventumu. Tokiu būdu, sekdami Kristų, gyvenimo pavyzdį, savo pašaukimo aukomis bei džiaugsmais ir savo ištikima meile vedusieji gali tapti liudininkais tos meilės paslapties, kurią Viešpats atskleidė pasauliui savo mirtimi ir prisikėlimu.