PEDRO PRADO
"Kas mane šaukia?" Ir Lozorius, išeidamas iš kapo,
pažiūrėjo į Jėzų ir viską suprato.
"Buvai tu, o saule!, kuri apšviečia?
Buvai tu, ar visa yra sapnas? Marija,
mano sesuo. Morta, sesuo manoji..."
Kalbėjo lėtai ir negarsiai, kaip daina
prasimušanti iš vandens.
Jo apgesę žvilgsniai klaidžiojo
po Judėjos liepsnojantį kraštovaizdį;
Jo balsas buvo permirkęs drumzlina mirties tyla,
o jo veidas, ramus ir išblyškęs, pradėjo rauktis
kaip užmigęs ežeras, pakilus vėjeliui.
Jo išvaizdoje persišvietė trapumo žymės.
Jo kūnas buvo permatomas ir rodė ateities ketinimus;
galima buvo spėti sutrukdytas pastangas
persikeisti į lelijas,
į figos vaisiaus medų,
į vandenį ir į sparnuotą orą.
Morta su Marija nustebusios žiūrėjo
į atskleistos paslapties eigą.
Degąs siaubas ir pamišėliškas džiaugsmas,
kaip ugnis bėgiojo jų gyslomis.
Ten buvo jų brolis ir tai, kuo jis būt patapęs.
Ten — gyvas Lozorius ir jo lelijų pranašystė.
Vien tik mirties niekur nebuvo matyti.
Mirtis yra prabėganti akimirka,
sekundės blykstelėjimas, būklės pakitimas.
"Lozoriau, eik!” sušuko Kristus.
Lozorius, atrodė, negirdėjo, ir nejudėdamas
prie kapo angos. Nazariečiui tarė:
"Kaip tu mane šaukei, mane šaukė
vynuogienojai ir alyvmedžių šaknys,
kad perkeistų į alyvą ir į vyną.
Su panašia į tavąją galią
vanduo mane skatino sutirpti ir bėgti su juo.
Numiręs, pradėjau suprasti daiktų balsų prasmę,
ir jie visi be paliovos mane šaukė.
Nesuskaitomi balseliai pripildo kapus:
"Lozoriau, ateik! Lozoriau, dainuok! Lozoriau,
mumis kopk ir mūsų kvaptyje skrajok!!"
šaukė laukinės mūsų krašto gėlės.
Ak, kokia tylių kapų balsų galia!
Aš, paslaugus, visų jų tarpe,
kaip palaidas smėlis, pirštais bebyrąs,
jaučiaus beslystąs.
Tai buvo bedugnis kritimas,
minkštas, kaip kūdikio sapnas.
"Kiek atskleistų paslapčių persikeitimo pradžioje!
Skausmai mano kraujo, pakeliui pavirstant į uolą!
Šiurpus jausmas kritimo plaukų,
alsuojančių ant mano kaktos, kaip sausi lapai,
kai laukų vėjas įsiskverbdavo per kapo plyšius.
Skruzdėlės keberiavo mano kojom,
kaip kad aš, vaiku būdamas, švelniom
Betanijos kalvom; ir žnaibė mano kūną,
kaip kalnakasiai savo kapliais kertą aukso rūdą.
Kai gyvename, skaudu ką atiduoti;
kai numirštame — didelis džiaugsmas.
Tai vienintelis kelias, vedąs į naują gyvenimą.
Mano kūnas džiugiai atsidavė šventam skruzdžių darbui.
"Jėzau, kuris gyvenime su malonumu viską duodi.
Tu, kuris su gyvenimu sujungi vienintelį mirties džiaugsmą,
ar tu miršti, ar gyveni?
Ar palieki už mirties ir gyvenimo ribų?"
Ir Lozorius apsiverkė ir tarė: "Aš žinojau,
taip, aš žinojau bemiegodamas;
tačiau visas mano žinojimas esant kape
krinta į užmiršimo gelmes.
Aiman! Ant visados praradau žinojimą, įgytą mirtyje!
Dėl to verkiu".
Ir jam beverkiant,
drumstos Lozoriaus akys įgijo švytesį
ir paliko su šviesiu ir drėgnu gyvųjų žvilgsniu.
Ir Lozorius, beverkdamas, sušuko:
"Jeigu aimanuoju dėl mirties, kaip prarasto gėrio,
aš juokiuos dėl sugrįžtančios gyvybės".
Ir grįžo kraujas į jo skruostus ir į jo lūpas,
ir meilės ugnis į jo širdį.
Puldamas ant kelių po sidabruotais alyvmedžių
lapais, širdį draskančiu balsu tarė:
"Aš praėjau ir mes praeiname per gyvenimą,
ir per būtį, vedančią į mirtį.
Ir kai vienos jų galia viešpatauja,
nusitrina atminimas kitos.
Ačiū tau, neišmatuojamas užmaršties mūre,
abiejų pasaulių bokšte, kuris mirtyje iškyli!
O stiprioji, nepereinamoji siena,
kurios niekas neperlipa neatsisakęs savo seno žinojimo!
Ačiū, nes kas neatsimena mirties apžavų,
gali džiaugsmingai apkabinti gyvenimą.
Kas miręs nebuvo tarp gyvųjų?
Kas gyvas nebuvo tarp mirusiųjų?
Ir taip, niekam neatsimenant
apie savo buvimą motinos įsčiose,
niekas niekad nesugebės miręs
prisiminti gyvenimo, nei gyvas— mirties.
Man išgaruoja nebūties žinojimas
kaip naktį iškrentanti rasa,
kurią saulė godžiai sugeria.
Aš jau užmiršau kapo malonumus;
jau paauksuotos kalvos ir raudonos aguonos,
ir Marijos akys meilingai mane apakina.
Užmiršimas srovėmis teka ant mano būtybės.
Sugrįžtu kaip keleivis iš tolimų salų,
tūkstantį kartų gražesnių už tėviškus namus.
Ir kadangi grįžtu, ateinu pilnas džiaugsmo,
kuris supa švelniau už mėlynas bangas.
Sugrįžtu į savo gruoblėtus laukus
su nuostabia meile, kuri viską išaukština,
ir matau, kad jie daug labiau geistini
už stebuklingas užjūrio salas.
Kaip užmarštis sustiprina gyvenimą!
įsisupęs į jos meilingą apsiautalą,
jaučiu, kad visa man yra galima.
Tyra ir graži, vėl išdygsta nepabaigiama viltis!"
Ant žolės, Morta su Marija gulėjo išsisėmusios;
virpą apaštalai matė verkiant žydus;
tačiau tik vienas Nazarietis tesuprato Lozoriaus kalbą.
"Malonioji mirtie, intensyvioji gyvata, manosios žmonos!
Per jus abi virpėjo mano širdis;
tačiau sugrįždamas pas tave,
o Gyvata amžinoje jaunystėje!,
aš atvykstu, kaip kad atvyksta našlys,
kuriam leista dar kartą pasidžiaugti
savo dingusios pirmosios meilės
karštomis glamonėmis".
Išvertė Povilas Gaučys