KUN. VINCAS VALKAVIČIUS
Kun. Vincas Valkavičius yra Cambridgo Psichinės Sveikatos Sąjungos Tarybos narys ir katalikių slaugių dvasios vadovas Bostone. Bendradarbiauja amerikiečių katalikų spaudoje moraliniais medicinos klausimais. Jo išspausdintos knygos: Pharmacy a Noble Profession ir Norms of Conduct for Pharmacists.
Berašant šį straipsnį, visuotinė publika laukia šv. Tėvo nuosprendžio gimimų kontrolės klausimu. Anksčiau popiežius šią temą buvo išėmęs iš Vatikano Susirinkimo ir rezervavęs sau teisę galutinai nuspręsti.
Šiuo metu daugumas skaitytojų yra pastebėję, jog Bažnyčios dėmesys ypatingu būdu yra atkreiptas į šią sunkią problemą. Klausimas sudėtingai ir kebliai apjungia daugelį įvairių, vieną nuo kito priklausomų moralinių išdavų. Tad teks mums šiame trumpame rašinyje ribotis, apžvelgiant tik kai kurias reikšmingesnes naujienas ir pateikiant keletą pastabų ir išvadų.
Kodėl pati Bažnyčia ėmė persvarstyti savo mokslą? Pirma, dėl to, kad imta vis labiau rūpintis, kad pasaulyje neatsirastų per daug žmonių. Pradžioj katalikų stebėtojai nebuvo linkę šios problemos pripažinti. Dabar Bažnyčios specialistai bendrai pripažįsta, jog bent kai kuriose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Indijoje ir Pietų Amerikoje, reliatyviai yra per daug žmonių, t. y. ten gimsta žmonių per daug ta prasme, kad tuose kraštuose nepakanka ten esamų reikmenų, būtinų tam prieaugliui išlaikyti pagal pragyvenimo standarto minimumą.
Antra, dėl to, kad dirbtinė gimimų kontrolė yra vis labiau priimama nekatalikų tarpe, o taip pat, atrodo, net kai kurių katalikų. Iš tikro, kai kurie protestantų dvasiškiai net mano, kad kai kuriose sunkiose aplinkybėse dirbtinė gimimų kontrolė yra moraliai netgi privaloma. Tuo tarpu Planuotos Tėvystės Lyga (Planned Parenthood League) toliau veržliai skelbia savo pažiūrą, agituodama valstybę imti finansuoti dirbtinės gimimų kontrolės programas.
NAUJIENOS
Tarp pirmųjų pastebimų atsitolinimo nuo Bažnyčios mokslo ženklų buvo kataliko dr. Johno Rocko knyga "The Time Has Come". Autorius primygtinai prašo Bažnyčios priimti taip vadinamą "piliulę", prie kurios išradimo vaisingumui reguliuoti jis pats buvo prisidėjęs. Apie knygą įvairiai atsiliepta: atvirai išgirta nekatalikų, o taip pat šiek tiek ir Bažnyčioje, nors joje susilaukta ir kritikos. Dr. Rocko vyskupas kardinolas Cushingas jį švelniai subarė už tai, kad ši moralę liečianti knyga pasirodė be įprastinio bažnytinio patvirtinimo, o taip pat už kai kurias sunkiai su katalikų mokslu suderinamas knygos vietas. Visgi kardinolas teigiamai atsiliepė apie kitas knygos dalis.
Po dr. Rocko 1963 m. atspausdinto veikalo už metų pasirodė kita daug diskutuota knyga, savotiškai pavadinta "Contraception and Holiness". Joje yra 10 skyrių, kuriuose pasauliečiai ir kunigai kelia klausimą apie tradicinio Bažnyčios mokymo teisingumą. Ši knyga taip pat pasirodė be "imprimatur" (be Bažnyčios oficialaus patvirtinimo), nors knygos autoriai teigė, jog tam pakako pasitraukusio anglų arkivyskupo Robertso, jėzuito, įžangos. Recenzavusieji, pagal jų pažiūras, knygą arba gerokai kritikavo, arba gerokai gyrė.
Knygų krautuves yra pasiekę keli vedusiųjų porų apsvarstymų rinkiniai, pvz. "What Modern Catholics Think About Birth Control" ir "The Experience of Marriage". Kaip ir tektų tikėtis, tuose raštuose randamas visokius kraštutinumus apimąs nuomonių mišinys. Kitos knygos, "The Pili" ir "The Popes, The Pill and The People", nagrinėja piliules medicininiu požiūriu.
Bent du dideli veikalai svarsto šią temą filosofiniu požiūriu. Prof. Louis Dupre savo veikale "Contraception and Catholics, A New Appraisal" pasisako už Bažnyčios mokslo peržiūrėjimą. Jo gi fakulteto kolega Germain J. Grisez naujom įžvalgom argumentuoja palaikyti tradicinę doktriną.
Amerikos įvairių sričių mokslininkai jau kelinti metai susirenka Notre Dame Universitete. Iš jų svarstymų sudaryti du metiniai simpoziumai, pavadinti “The Problem of Population. Moral and Theological Considerations".
Didelės svarbos istorinis veikalas buvo parašytas prof. Johno T. Noonano "Contraception" ("A History of Its Treatment by Catholic Theologians and Canonists"). Autorius pristato tradicinį mokslą kaip besivystantį rezultatą įvairių atsakymų į to laiko idėjas apie lytį ir vedybas. Gimimų kontrolę ateityje svarstysiantieji turės nepaleisti iš akių šio istorinio išaiškinimo.
Šalia tų buvo atspausdinta daug kitų mažesnės vertės knygų, o taip pat daug straipsnių periodinėje spaudoje. Gausi spausdinta medžiaga liudija tą akylų ir beveik nekantrų susidomėjimą šiuo gimimų kontrolės klausimu.
Šioje gausioje literatūroje girdėjosi vis dažnesni ir stipresni su tradiciniu mokslu nesutinką balsai. Pagaliau 1964. VI. 23 prabilo popiežius Paulius VI savo kalboje grupei kardinolų. Pažymėtinos dvi labai svarbios pastabos. Šv. Tėvas paaiškino, kad sudaryta ypatinga specialistų komisija studijuoja šią problemą: "Bet tuo tarpu mes atvirai sakome, kad iki šiol mes neturime pakankamo pagrindo popiežiaus Pijaus XII duotąsias normas laikyti perviršytomis ir todėl negaliojančiomis. Jos turi būti laikomos galiojančiomis, bent iki tol, kol mes jausimės sąžinės vedami jas pakeisti". Praktiškai visi šią kalbą aiškinusieji pripažįsta, kad praktikoje tradicinis mokslas sąžinėj turi tebegalioti, nežiūrint to, kad kita, mažumos, nuomonė atrodytų daug patrauklesnė.
Vėliau toj pačioj kalboj randamas kitas labai reikšmingas popiežiaus pasakymas: "Todėl atrodo gera rekomenduoti, kad niekas šiuo metu neapsiimtų kalbėti skirtingai nuo galiojančių normų". Nors daug kas mano, kad tuo sulaikomas bet koks privatus klausimo nagrinėjimas, visgi kiti šv. Tėvo žodžius interpretavo taip, kad priešingos nuomonės viešai ir toliau galėtų būti svarstomos.
Nors ir rizikuodami suprastinti, bandysime susumuoti su tradiciniu mokymu nesutinkančiųjų pažiūrą į gimimų kontrolę. Ligšiolinis Bažnyčios mokslas, jųjų nuomone, buvo labai siauras, paimtas grynai iš lyties biologinio apsvarstymo. Šiandien biologijos, sociologijos, antropologijos ir psichologijos mokslai suteikė daugiau šviesos lyties ir vedybų prasmei suvokti. Smarkiai pabrėžiamas personalistų aspektas kaip tikslas savyje, t. y. kada aplinkybės laiduoja, turėtų būti leidžiama, norint išreikšti meilę, užblokuoti vedybinių santykių gimdymo funkcijas. Taip visgi yra atsiekiama viena vertybė — meilė. Kai kurie šią mintį propaguojantys laiko ją ne ankstyvesnio mokslo paneigimu, bet, priešingai, jo logiškai besivystančiu tęsiniu.
Kiti su tradiciniu mokslu nesutinkantieji vaisingumą laiko natūralia, bet iš savo ribų išeinančia galia. Anot jų, kai ji graso išardyti šeimos gyvenimą ar net tautas per dideliu žmonių skaičiumi, tada yra moraliai teisinga žmogui reguliuoti šią nežabotą dauginimosi jėgą mechaninėm ar cheminėm priemonėm.
PASTABOS
Svarstydamas toliau, šių eilučių autorius pastebi keletą mįslingų ir sukrečiančių faktų, kylančių šiose diskusijose apie gimimų kontrolę.
1. Vienur kitur tenka įžvelgti Bažnyčios autoritetą paniekinančios dvasios ženklų, tarsi tas autoritetas būtų grynai žmogiškos kilmės. O juk nėro neišmintinga tikėtis, kad subrendusiai su tradiciniu mokslu nesutinkantieji, bent iš katalikų tarpo, turėtų parodyti Bažnyčios autoritetui bent mažą dalelę pagarbos. Kokia gi nauda pačioms diskusijoms iš to pagarbos trūkumo?
2. Atrodo, lyg kad pats Bažnyčios mokymo autoritetas būtų pastatytas ant kortos sprendžiamam likimui. Ar yra galima pakeisti esminę krikščioniškos moralės doktriną po to, kai taip ilgai buvo mokoma dirbtinę gimimų kontrolę esant sunkia nuodėme? Nemaža teologų laiko dabartinę doktriną esant, praktiškai, taip kaip ir neklaidingai definuotą. Daug kitų, nors ir neigiančių tą mokslą esant neklaidingumo ženklu pažymėtą, visgi tvirtina ją nesikeisiant. įdomu pastebėti, kad kitaip manančiųjų tarpe tėra labai maža profesionalų moralės teologų.
3. Tradicinis mokslas didele dalimi remiasi sąvoka, kad žmogus teturi ribotą valdžią virš savo lytinės galios. Dievas yra gyvybės viešpats, nuo pat jos prasidėjimo iki mirties. Žmogus laisvai tepasirenka arba naudotis lytimi šventoje moterystėje, arba visai nesinaudoti. Sunku suprasti, kaip būtų pateisinama ja naudotis esminiai skirtingai nuo prisiimtų teisių ir pareigų. Kiti Bažnyčios moralės dėsniai apie sterilizaciją, dirbtinį apvaisinimą ir abortą logiškai priklauso nuo šios sąvokos. Jei dirbtinė gimdymo kontrolė būtų kaip nors pateisinama, sunku suprasti, kodėl žmogaus valdžia negalėtų išsiplėsti į kitas sritis, įskaitant ir priešvedybinį lyties naudojimą.
4. Katalikų doros mokslo pagrindan padėtas sekantis principas: pirminė moralės norma yra veiksmo objektas, t. y. paties veiksmo struktūra. Intencija ir aplinkybės yra moralės antraeilės normos, nors intencija dažnai yra gyvybinis faktorius. Betgi atrodo, kad kai kurie nauji balsai kalba popiežiaus Pijaus XII pasmerktos "situacinės etikos" kalba, kurios sprendimų sistemoj kiekvienu atveju intencija ir ypatingos aplinkybės galutinai nulemia veiksmo moralumą.
5. Buvo nusiskundžiama, kad Bažnyčios mokslas apie gimimų kontrolę neįtikina daugelį žmonių. Visgi Bažnyčia moko, kad moralės įstatymai nėra vienodi aiškumo atžvilgiu: lengvai suvokiami yra pirmieji principai, bet toliau, po jų, moralė nėra lengvai suprantama, o kai kurios moralės tvarkos sritys yra iš viso sunkiai suprantamos vieno proto, be kitų pagalbos. Tai kaip tik ir yra priežastis, kodėl žmonėms vadovauti yra reikalinga Bažnyčia. Galutinis motyvas, kodėl katalikas priima tam tikrą mokslą yra ne dėl to, kad jam pačiam vidiniai aišku, bet kad jis pasitikėdamas atsiduoda Kristaus dieviška galia paskirtos Bažnyčios autoritetui.
IŠVADOS
Pabaigoje šių eilučių autorius pateikia keletą savo išvadų. Pirma, jo nuomone, personalistų įžvalgos gali būti sujungtos su tradiciniu mokslu — iš jų jungties kiltų pilnesnis žvilgsnis į vedybas, ypač aukštai vertinąs atsakingos tėvystės idėją.
Antra, net nesuvokiama, kad pažangios medicinos tyrinėjimais nebūtų įmanoma surasti paprastą vaisingumo testą, kuris padarytų ritmo naudojimą visuotinai tinkamą. Tokiu būdu mokslas tikrai daug padarytų šiai gimimų problemai išspręsti.
Apgailėtina, kad praeityje katalikų medicinos mokyklos nebuvo pačiose pirmose fronto linijose, tyrinėjant ritmo metodą ir ieškant vaisingumo tobulo testo. Taip pat tenka pripažinti, kad Bažnyčia per lėtai steigė ritmo klinikas ypač tose vietose, kur jos ypatingai reikalingos.
Pagaliau, visi tikintieji turi būti pasirengę nuolankiai ir drąsiai laikytis tradicinio Bažnyčios mokslo, laukdami ta pačia dvasia tolimesnių popiežiaus instrukcijų. :