ŽMONIJA AUGA: badauti ar riboti?

ARŪNAS LIULEVIČIUS

     Paskutiniu laiku dažnai spaudoje skaitome, kad žmonių skaičius žemėje auga labai dideliu tempu. Žurnalistai kelia klausimą, ar užteks žemės išteklių išlaikyti kaskart didėjančiai žmonijai. Gimimų kontrolės šalininkai irgi nuolat rodo žmonijos augimo pavojus. Todėl yra verta mesti žvilgsnį į žmonijos augimo statistiką, kad patys galėtume spręsti, kiek realus žmonių pertekliaus pavojus.

     Yra apskaičiuojama, kad kelis metus prieš Kristaus gimimą visoje Romos Imperijoje buvo 54 milijonai žmonių. Visame pasaulyje tuo metu buvo tarp 200 ir 300 milijonų žmonių. Sekančiais šimtmečiais žmonių skaičius pasaulyje augo labai lėtai, nes, nors daug žmonių gimdavo, daug ir mirdavo — vidurkiu žmogus negalėjo tikėtis gyventi daugiau kaip trisdešimt metų: dar XIX amžiaus gale ir šio šimtmečio pradžioje mažiau išsivysčiusiose valstybėse iš tūkstančio kasmet mirdavo 30, o gimdavo 40-60. Tad žmonių skaičius teaugdavo 1-2% per metus. Ankstyvesniais amžiais augimo tempas buvo dar lėtesnis; Sauvy apskaičiavo, kad, jei Romos Imperijos valdomuose kraštuose žmonių skaičius būtų pastoviai augęs 1-2% per metus, tai tie kraštai šiuo metu turėtų 3,000 milijonų gyventojų; gi tuo tarpu šiuo metu tiek žmonių yra visame pasaulyje. Žmonijos augimą trukdė gamtos nelaimės (Kinijoje per potvynius neretai žūdavo 10% krašto gyventojų), epidemijos (1348 m. maras Europoje išžudė apie 50% gyventojų), karai (1648 m. pasibaigęs Trisdešimties Metų karas kai kuriose Vokietijos srityse nepaliko nė pusės gyventojų).

     Nuo 1650 m. žmonijos augimo statistika taip atrodo (1650 - 1900 m. statistika Carr-Saunders, 1920 - 1960 m. statistika Jungtinių Tautų biuro; skaičiai paduodami milijonais): 1650 m. — 545, 1750 m. — 728, 1800 m. — 906, 1850 m. — 1.171, 1900 m. — 1,608, 1920 m. — 1,860, 1930 m. — 2,064, 1940 m. 2,277, 1950 m. — 2,499, 1960 m. — 2,964.

     Kaip gyventojų skaičiai atrodo atskiruose kontinentuose? Jungtinių Tautų 1963 m. biuras pateikia tokią statistiką (palyginimui pateikiami 1920 m. ir 1960 m. skaičiai):

                            1920    1960

Afrika ......................141    254

Amerika (Š. ir P.) ..........208    405

Azija ......................966    1,679

Europa (neskaitant Rusijos) 329    427

Okeanija ...... ..............9    17

Rusija .....................158    214

Visame pasaulyje ........1,811    2,996

     Aiškiai matome, kad žmonija smarkiai paaugo per paskutinius keturiasdešimt metų. Kyla klausimas, kaip greitai žmonija auga. Atsakymą randame šiuose daviniuose. Kristaus laikais buvo apie 250 milijonų žmonių. Šis skaičius buvo padvigubėjęs 1650 m. Po to 1830 m. žmonių skaičius pasiekė 1,000 milijonų, 1930 m. — 2,000, 1980 m. sieks 4,000, o 2,000 m. — apie 6,000. Taigi žmonijos skaičiui padvigubėti senovėje truko 1650 m., paskui — 180 m., vėliau — 100 m., dabar — 50 m., o ateity — dar mažiau.

     Žmonijos augimo greitis nėra toks pat atskiruose kontinentuose. Žemiau paduota lentelė rodo, kiek tame kontinente priaugo vaikų vienam šimtui gyventojų per 10 metų:

                      1920/ 1930/ 1940/    1950/
                      1930  1940  1950    1960

Afrika .............. 11.3    12.1    17.0    23.3

Amerikos ............ 17.3    13.5    18.8    23.1

Azija ............... 11.0    13.1    14.4    21.1

Europa (be Rusijos)    8.2     7.0     3.7    8.1

Okeanija ............ 18.2    8.7    15.0    26.9

Rusija .............. 11.4    9.1     5.7    18.2

Visame pasaulyje       11.3  11.6    11.6    19.3

Iš šios lentelės matyti, kad lėčiausiai augo Europa. Taip pat pastebime, kad žmonijos augimo vidurkis pakilo nuo 1.13% per metus 1920-1930 m. iki 1.93% per metus 1950- 1960 m.

Žmonijos išsidėstymas žemės paviršiuje keičiasi, ką aiškiai galime pastebėti iš sekančios lentelės, kurioje paduodame 1920, 1950 ir 1960 m. žmonijos pasiskirstymą (skaičiai yra %):

     Žemėje yra 52.3 milijonai kvadratinių mylių sausumos (neįskaitant žemės polių ir kelių negyvenamų salų). Pagal 1960 m. statistiką, kiekvienai kvadratinei myliai tenka 68 žmonės. Įdomu pažvelgti į gyventojų tankumo statistiką atskiruose kontinentuose 1920 ir 1960 m.:

Tankiausiai apgyventos pasaulio šalys1960 m. buvo: Olandija — 896 žmonės kvadratinėj mylioj, Belgija — 780, Britanija — 562, Vakarų Vokietija — 562, Puerto Rico — 702, Taiwan (Formosa) — 790, Japonija — 658, Korėja — 668, Lebanonas — 409. Labai retai apgyventos šalys: Centrinės Afrikos Respublika — 5, Libija — 3, Mongolija — 3, Islandija — 5, Australija — 3, Bolivija — 8, Kanada — 5.

     Žvelgdami į žmonių tankumo statistikas, randame paradoksą: Vakarų Europos kraštuose, kurie labai tankiai apgyventi, nesusidaro sunkumų aprūpinti dar didesniam žmonių skaičiui. Tuo tarpu kiek rečiau apgyventos Indijos ar Kinijos krašto ekonomijai žmonių augimas sudaro didelį sunkumą. Pavyzdžiui, nežiūrint didelių pastangų, per paskutinį dešimtmetį Indija teįstengė pakelti savo ekonominę apyvartą (gross national product) tik vienu doleriu asmeniui (apyvarta paaugo, tačiau daug paaugo ir žmonių skaičius). Žmonių skaičiaus augimas stato milžiniškus reikalavimus krašto institucijoms: pavyzdžiui, šiuo metu Kinijoje yra 300 milijonų jaunuolių iki 16 metų, kurie turi būti mokomi ir kuriems turi būti atrastas darbas ir pragyvenimas.

     Šiuo metu didžiausią rūpestį kelia maisto klausimas. R. R. Sen, Jungtinių Tautų Maisto ir Žemdirbystės Organizacijos (FAO) generalinis direktorius, 1963 m. perspėjo, kad, norint palaikyti žmogaus maitinimą dabartiniame lygyje, maisto gamyba turi būti padvigubinta iki 1980 m. ir keturgubinta iki 2000 m. Prie pasaulio stalo kasmet atsisėda 65 milijonai naujų žmonių. Daugelis iš jų kęs nuolatinį alkį (du trečdaliai pasaulio žmonių eina kasnakt alkani miegoti); dalis iš jų mirs badu.

     Ko nori tie, kurie siūlo gimimų kontrolę pasauliniu mastu? Visų pirma, norima laimėti laiko, nes naujosios valstybės neįstengia išplėsti savo ekonomijos pakankamai greitai, kad suteiktų galimybę visiems krašto gyventojams pragyventi. Antra, norima apstabdyti augimo tempą: 1900 m. žmonių skaičius kasdien paaugdavo 40,000, gi 1965 m. žmonija auga 180,000 per dieną.

     Aišku, tam tikra prasme gimimų kontrole prisipažįstamo, kad žmonija nėra užtenkamai sumani rasti būdą pavalgydinti ir suteikti žmonišką gyvenimą visiems, kurie galėtų sėstis prie bendro stalo. Žvelgiant iš kitos pusės, turėtume atsiminti, kad dabartinis žmonijos augimas yra žmogaus sumanumo išdava. Paskutiniais dešimtmečiais labai pažengė medicina: pasaulyje tebegyvena daug tų, kurie praeitame šimtmetyje būtų mirę kūdikystėje. Žmonijos augimą ankstyvesniais šimtmečiais ribojo liga ir badas. Šiuo metu padaryta didelė pažanga, sutramdant žmoniją kankinusias ligas. Sekantis žingsnis — bado išnaikinimas, kuris nebūtų toks sunkus, jei jam panaikinti būtų sutelkta visa ta kūrybinė energija, kuri dabar naudojama išvystyti naujiems ginklams ir pasiruošti erdvės kelionėms. Tačiau, pavalgydinus ir aprengus visus žemės gyventojus, vistiek artimoje ateityje reikės galvoti apie žmonijos augimo ribas, kurias stato ir žemės ištekliai, ir žmogaus sumanumas.