SESUO MARIJA JURGITA
SESUO MARIJA JURGITA, 25 m. amžiaus, priklauso Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserų Kongregacijai. Viena iš Putnamo mergaičių bendrabučio vedėjų ir lituanistinių kursų dėstytoja. 1965 m. Annhursto Kolegijoje baigė anglų literatūros, prancūzu kalbos ir pedagogikos studijas; ten studijavo ir lietuvių kalbą. Aktyviai reiškiasi skaučių veikloje. Vasarą dirba Kongregacijos seserų vedamosiose mergaičių stovyklose. Jos poezijos buvo atspausdinta “Draugo” kultūriniame priede, “Ateityje”, “The Marian”, “Waterbury Republican” ir kituose laikraščiuose. Apačioje spausdiname josios rašini, “Laiškų Lietuviams” konkurso suaugusiųjų grupėje laimėjusi pirmąją ir vienintelę premiją.
Kadaise, nekartą tenka nugirsti, būdavo kiti laikai ir kiti žmonės. Žmonės buvo pastovesni, tvirtesni, žiną savo vietą. O dabar, apgailestaujame, pasauly chaosas: visi veržiasi, nepasitenkinę savąja būkle. Ir jaunimas kažkaip kitoks būdavo — tylesnis, rimtesnis, pareigingesnis.
Taip. Kadaise ir žemė stovėjo, o saulė ir kitos planetos aplink ją sukosi. Kadaise.
Yra visai kitokia savijauta žmogaus, manančio, kad jis stovi ant tvirtos žemės, kuriai saulė tarnauja, ir žmogaus, žinančio, kad tas mažas pasaulis sukasi, kad ir labai tvarkingai, didelėje, jam nevisai aiškioje visatoje.
Yra didelis skirtumas tarp savininko su minia pririštų tarnų (baltų ar juodų) ir darbdavio, priversto savo darbininkus (baltus ar juodus) gerbti.
Yra amžiai skirtumo — gal evoliucijos? — tarp jaunuolio, nesąmoningai sekančio tėvų pėdomis, ir jaunuolio, turinčio apsispręsti, kur eis.
Yra visai kas kita būti savo krašto ekonomine ir kultūrine dalimi ir priklausyti Tautai, neturinčiai žemės.
Žmonija būdavo skirstoma į gerus ir blogus, baltus ir juodus, turtingus ir vargšus, senus ir jaunus taip, kaip į "kadaise" ir "dabar". Ir vis vienas teisingas, kitas klaidingas: geri teisingi, nes jie nenuklydo; balti, nes jie valdo pasaulį; turtingi, nes svarstyklės jų rankose; seni, nes sulaukė rytojaus; praeitis, nes ji sulaukė savo ateities, o dabar nežinoma, ar kas šį amžių seks. Tai teisėtų ir pasmerktų kategorijos.
Ši diena, tokia nepastovi ir netikra, mums atvėrė naujus horizontus, savojo saugumo kaina. Jie seniai vieno ar kito pranašo regimi, tik dabar jie apima pasaulį. Tie horizontai jungia baltus ir juodus, senus ir jaunus, nes nebėra ramaus, tvarkingo pasaulio, užtikrinančio, kad geras liks geru; nebėra sistemos, laiminančios senatves dėl senatvės, ar jaunystes dėl ateities, nes ateities gali visai nebūti.
Naujieji horizontai, dieviškųjų Sparnų atskleisti, atveria prieblandą, kurioje geras gali blogam paduoti ranką ir ne vien nesusitepti, bet tuo pagerėti. Toj prieblandoj senas gali kalbėti su jaunu, neužmesdamas savo pažiūrų; jaunas gali veikti ir klysti ir rasti savo kelią, nenutraukdamas ryšio su praeitimi. Prieblanda sujungia.
Nebėra kategorijų, o tik viena, ieškanti tiesos dvasia, harmonijoje su lekiančiu pasauliu, su erdvėmis, su žmogaus neramia širdimi — neramia net, nors norėtume kitaip galvoti, kai viskas žemėje atrodė patogiai sutvarkyta.
Pasaulio akys yra pakeltos į horizontus, ir jaunimo pirmoji pareiga yra savo žvilgsnį ten nukreipti: nepasitenkinti dalykais, kaip juos rado — nemoralumą jis rado, diskriminaciją ir segregaciją rado, gal netvarkinguose namuose gimė. Jaunimui priklauso sunki ieškojimo našta. Jis gali sustoti ir pasitenkinti rasta aplinka, įkristi į vagą, švariame siuntinėly perteikti savo vaikams, ką rado. Arba jis gali nepasitenkinti, ieškoti, jausdamas pareigą surasti.
Todėl, jaunimo sekanti atsakomybė yra atsakymą — šių dienų atsakymą šių dienų pasauliui — rasti, o ne klaidžioti be tikslo. Judesys savaime dar nėra geras: kryptis jo vertę apsprendžia.
Suradęs, jaunimas turi atsakomybę atsakymą įvykdyti, kiek tik gali: visame pasaulyje, arba savo krašte; savo šeimoj, savo draugų tarpe; o pirmiausia, savo širdy ir savo gyvenime. Prie judesio ir krypties reikia harmonijos.
Ką gali ir turi jaunimas naujuose horizontuose rasti? Jis gali rasti Bažnyčią, ne prakeikimu valdančią, bet tiesa ir meile jungiančią; Bažnyčią, ieškančią — kaip ir jis — vis naujų būdų įkūnyti tą beribę Dvasią, kurios paslaptis mūsų amžiui ypatingai atskleista.
Jis gali rasti žmogų, kurio vertė nėra jo odos spalvoj, jo "tautybėj" ar "religijoj", bet jo rankų ir proto darbe. Ir tas žmogus, kaip ir jaunuolis, pats nežino, ar jis geras, ar blogas; tik, kad jis stengiasi, ieško, klysta ir tikisi rasti.
Jaunimas ieškos savo Tautos. Jis neras gintarinio smėlio, negirdės lakštingalos suokimo vakarais, nematys kryžkelės koplytėlės. Jis neras jam neretai nupiešto paveikslo. Jis gali rasti gyvą Tautos dvasią (kaip Sibiro maldaknygėj), mokančią kentėti ir atleisti. Jis gali pajusti laimę kovoti prieš išnaikinimą, kovoti už savo Tautos rytojų; jausti, kad jis savo Tautai reikalingas, būtinas, nepamainomas.
Jis ieškos namų. Namai jam nebus mūrinis pastatas, apsaugotas nuo ugnies ir įsibrovimo. Jo namai bus nuolatiniame pavojuje; jis turės remtis ne statybos stiprumu, ne materija, o meile ir ištikimybe.
Ir suradęs sau viziją, jaunimas turi savo rankomis iš jos sukurti sau ir ateičiai gyvenimą:
... Leisti surastai Dvasiai perkeisti jo vidų ir likti ištikimu meilei.
... Savo Tautai negailėti laiko, pastangų ir darbo, kad ir nepagerbto, nes kova tik atgal žiūrint romantiška. Ne vien palaikyti ir išlaikyti praeitį, bet kurti — rašyti, piešti, dainuoti, šokti.
... Savo namus statyti ant nepajudinamos sakramentinės uolos, kad niekas jų širdies tyrumo neaptemdytų.
Laisvo pasaulio svajonė turi jį uždegti drąsa kovoti Vietname, liudyti Sibire, diskutuoti universitete, veikti savo draugų tarpe, nebijoti savo vidaus kovos už tai, kas tikra ir realu: už tiesą ir gėrį.
Jei iššaukią horizontai teliks vizija, jis subyrės, sukriks, nes mintys atsiskirs nuo darbų. Jis paliks tada pasaulį suerzintą, nepajudintą. Jis bus ieškojęs, gal radęs, bet neįgyvendinęs — ir tokių jau yra per daug.
Todėl jaunimui reikia darbo, organizacijų, stovyklų, žygių, mokslo — visko, kas konkretu ir kas kasdieniška, kad jis duotų apčiuopiamų formų vizijai, kurią tik jaunieji ir šventieji regi.
Nebėra "kadaise" ir "dabar". Amžiai vienas kitą seka. Praeitis prinokino Dvasiai, kalbančiai mūsų kalba mūsų laikais. Mes nebesame saugūs, bet mes esame žmonės, priversti apsispręsti. Mes negalime tik įkristi, pasitenkinti, sukietėti. Mes esame judėjime ir turime surasti kryptį.
Tai yra jaunimo gyvoji atsakomybė dabar. Jos išpildymas nurodys ateities jaunuolių atsakomybę: ar jie galės toliau statyti tvirtovę; ar turės sugaišti, griaudami nevykusias pilis.