CINERAMA’S RUSSIAN ADVENTURE
1958 m. JAV ir Sovietų Rusijos valdžios viršūnės susigalvojo visą seriją kultūrinių pasikeitimų. Beveik tuo pačiu laiku “užgimė” pirmoji “Cinerama”.
Dabar gi, po 8 metų, šių dviejų bandymų takai susikirto, amerikiečių publikai pristatant “Bing Crosby in Cinerama’s Russian Adventure”.
Prologe Bing, grodamas balalaika, klausia: “Kas per šalis yra toji Rusija? Kas yra jos žmonės?” Nelaimei, net po dviejų su puse valandos šie klausimai taip ir lieka visai neatsakyti — net nė paviršutiniškai.
Filmas yra nufilmuotas sovietų fotografų, antraštei pridėtas magiškas Crosby vardas užtikrinti pasisekimui. Tačiau nepavyko apgauti nei paprastai nuolaidžių amerikiečių kritikų. Ir jie pamatė, kad tai yra išdailinta, iškvėpinta komunistų propaganda (nors ir gerai užmokėta). Rodomas tik frontas, lyg “čiorni vchod” — užpakalinis įėjimas pas juos neegzistuotų.
Toji propagandos mišrainė taip susukta, kad rusai rodo tą, ką jie nori, o ne ką žiūrovas pageidautų pamatyti. Netgi normaliai neatsargūs momentai yra gerai apsaugoti. Kiekvieno fotografo susidūrimas su publika yra lygus jų garsioms “spontaniškoms demonstracijoms” — surežisuota ir rodomi ne paprasti piliečiai, bet gerai aprengti artistai. Ir jie tepraskleidžia tik uždangos kamputį, parodydami pramoginę, kultūrinę bei atletinę Rusijos pusę. Net nė trumpiausio žvilgsnio nemesta į kasdienį gyvenimą. Sudaroma iliuzija, lyg visas rusų gyvenimas yra nerūpestingas — vien žaidimai ir linksmybės.
Nežinoma rusų intencija, bet žiūrovui gaunasi įspūdis, kad rusai yra energingi, stiprūs, atletiški, besišypsą ir... labai triukšmingi. Tas triukšmas susidarė dėl sovietų per stipraus garso įrašymo. Tenka klausytis nuolatinio triukšmo: arklių kanopų, ūžiančių motorų, riksmų, dainų, šunų lojimo; netgi paukščių Čiulbesys miške pastebimai per garsus.
Scenos spalvingos ir gražios su troikos lenktynėmis, tautinių ir kitų šokių šokėjais, akrobatais, medžiotojais, povandeniniais plaukėjais ir t. t. Savaime aišku, nepamirštama atskleisti turistams nuolatos rodomus išgarsintuosius Maskvos marmurinius požemius, Kremliaus bokštus, Maskvos cirką (perilgai nusitęsusį iki nuobodumo), Bolshoi teatrą, Moisejev šokėjus, paplūdimius ir netgi Sibiro gerąją pusę. Tuo ir baigiasi, žiūrovo niekad neįleidus į Rusijos vidurį.
Keista, bet nerodoma jokių scenų iš kasdienio žmogaus gyvenimo: kaip jie dirba įstaigose, fabrikuose, dirbtuvėse, laboratorijose, krautuvėse, gyvenamuose namuose, mokyklose, žemės ūky (kur liko tie išgarsintieji kolchozai, žemdirbiai su traktoriais?).
Techninis pastatymas dėl savo netobulumo yra išblaškantis. Iš trijų dalių susidedąs filmas niekad per susidūrimus nesutampa, šokinėjantis ir dvigubo vaizdo. Visa vidurinioji dalis daug tamsesnė už kitas dvi. Atrodo, rusai, kurie siekia mėnulio (ir, be abejonės, pagal jų nuomonę, “išrado” Cineramą), galėtų ją gerokai pagerinti. Muzika momentais nemaloniai spiegianti.
Šį filmą pramogai galėtų stebėti visa šeima. Bet ar verta matyti visai netikrą Rusijos vaizdą?
JUDITH
Spalvotasis filmas “Judith” yra paprasta, bet jaudinanti drama iš žydų gyvenimo. Tai lyg filmo “Exodus” pakaitalas. Filmas atpasakoja įvykius 1947-1948 m. Palestinoje, britų mandatui besibaigiant, prieš jiems atšaukiant kariuomenę, kad tuo užtikrintų kelią į Izraelio valstybės gimimą.
Filmas pastatytas pagal Lawrence Durell tekstą. Surežisavo Daniel Mann. Panašiai kaip besikuriant JAV-ėms, naujakuriai kūrėsi su šautuvu vienoje rankoje, arklu — kitoje, taip ir sabrai — Izraelyje gimę — kovoja ir gerina žemę, gal tik daugiau moksliškai, bet lygiai taip pat pasišventusiai.
Sophia Loren vaidina žydę Judith (neatskleisto europietiško kilimo), kuri buvo ištekėjusi už vokiečio. Tapęs nacininku, Hitleriui kylant, jis mėgina pagreitintai išspręsti “žydų problemą”, paaukodamas ir savo žydę žmoną ir vaiką. Judith, stebuklingai išlikusi gyva Daehau koncentracijos stovykloje, įvežama nelegaliu būdu į Kibbutz, Palestiną. Ji yra vienintelė, galinti atpažinti buvusį nacį, dabar Damaske mokantį arabus tankų taktikos.
Haganah — žydų pogrindžio kariuomenė — nori jį pagrobti, nes jis arabų pusėje planuoja tankų ataką prieš Palestiną, kai tik britai pasitrauks.
Žydės rolė lyg specialiai Sophia Loren parašyta, taip ji gerai tinka. Tipingą, išdidų nacį vykusiai vaidino Hanz Verner. Haganah komendantas Aaron Stein — Peter Finch — su izraelitišku akcentu rolei priduoda reikšmę, kuri nelieka nepastebėta. Britų aktorius Jack Hawkins — britų komendantas — filosofiškas, nesileidžiąs į nesąmones, bet labai simpatingas asmuo.
Ne vieną išeivį sujaudins iki ašarų scena, kurioje sena žydė, įšmugeliuota į Palestiną, sukrinta ant jūros kranto ir pabučiuoja drėgną žemę.
Suaugusiems ir jaunuoliams.
THE FIRST DAY OF FREEDOM
Čikagos lenkų gyventojų skaičius yra didesnis už bet kurio kito pasaulio miesto, išskyrus Varšuvos. Logan teatre (2646 Milwaukee Ave.) Čikagos lenkų tirštai apgyvendintoje kolonijoje vyksta 5 geriausių lenkų filmų festivalis.
Iš Lenkijos importuotas filmas “The First Day of Freedom” yra jautrus, gilia mintimi atidengiąs karo biaurumus ir žmogaus besikeičiančią prigimtį. Lenkų spaudos vadinamas “1964 m. geriausiu filmu”, šis lenkiškai įkalbėtas su angliškais parašais filmas techniškai bei dramatiškai prilygsta pirmiesiems pokariniams italų ir kai kuriems rusų filmams, kurie siekė pabrėžti karo beviltiškumą.
“Laisvė reiškia teisę pasirinkti” — taip vieno herojaus lūpomis nusakoma moralinė bei filosofinė tema šiame pasakojime paskutinėmis Hitlerio valdymo dienomis. Sprendžiamas atsakomybės klausimas prieš kerštą.
Geriausi talentai: rašytojai bei gamintojai dalyvavo pastatyme, kuris pagrįstas pagal neseniai mirusio rašytojo Kruczkoskio scenos veikalą.
Režisierius Aleksandras Fordas veiksmą vysto mažame vokiečių miestelyje, kuriame atsiranda lenkų belaisviai iš netolimos stovyklos, išlaisvinti sovietų ofenzyvai šluojant skersai Vokietijos. Vokiečių civiliai pabėgę. Likę tik keli. Vedamas atsakomybės jausmo savo profesijai ir sužeistiesiems, jų tarpe lieka gydytojas su 3 dukrom, nesaugioms nuo lenkų nei nuo rusų. Vyriausioji lieka žiauriai nuskriausta. Jaunas leitenantas Jan stengiasi apsaugoti gydytojo šeimą, tačiau sugrįžę vokiečių belaisviai atakuoja miestelį. Užverda arši kova su lenkais ir rusais. Filmo pabaiga karti ir tragiška.
Aktorius Tadeusz Lomnicki — švelnus, disciplinuotas ir ištikimas civilizuoto pasaulio principams Jan — puikiai išpildo savo vaidmenį. Kitas puikus talentas, jaunosios In-gosbaro aukos rolėje — Beata Tyszkiewisz.
Gerai vaidybiniai pasireiškia šalutinėse rolėse: Tadeusz Fijewski — gydytojas, Elzbieta Czyzewska, jo 18 m. per anksti subrendusi duktė Luzzi ir kiti.
Ši rimta drama tinka tik suaugusiems. Filme rereikia ieškoti nei gerų, nei blogų charakterių. Lengvai pastebima pagrindinė mintis: kas tik pakelia ginklą kovai, žūsta nuo jo.
Stasė Semėnienė
A PATCH OF BLUE
“A Patch of Blue” filmas, nors iš paviršiaus atrodo lyg rasinės įtampos drama, iš tikro yra graži meilės istorija.
Šio nespalvoto filmo techninis apipavidalinimas niekuo ypatingu nepasižymi, bet artistų vaidyba yra be priekaišto, gera. Shelly Winters vaidina motiną. Ji už šią rolę buvo šiais metais nominuota ir laimėjo “Oscar” premiją, kaipo geriausia artistė šalutiniame vaidmenyje. Aklą dukterį Seliną vaidina Elizabeth Hartman, kuri irgi buvo nominuota kaipo geriausia artistė, bet, gaila, “Oscar” nelaimėjo. Artistas Sidney Portier šiame filme vaidina Selinos draugą Gordon. Sidney Portier yra negras ir praeitais metais gavo “Oscar” premiją už vaidybą “Lilies of the Field”.
Su tokiu gabių artistų rinkiniu, filmo veiksmas vystosi pamažu, bet su kiekvienu judesiu atskleidžia gilų jaunos Selinos tamsaus gyvenimo skausmą. Namuose Selinos niekas nemyli, ji tik išnaudojama darbui ir visaip niekinama. Ypač skaudu, kad daugiausia ji nukenčia nuo savo motinos.
Mergaitė trokšta išsilaisvinti iš šiurkštaus, barniais ir alkoholizmu ją supančio, žemos klasės gyvenimo. Kartą, gavus progą nueiti į miesto parką, Selina atranda jame savotišką atsipalaidavimą nuo nemalonios namų atmosferos. Ji džiaugiasi parko erdvės laisve ir, sėdėdama po medžiu, svajoja, kad ji skrieja pievomis ir laipioja po medžius.
Parke ji susidraugauja su Gordonu, kuris, supratęs nelaimingą Selinos padėtį namuose, nutaria jai padėti. Selina, gal pirmą kartą gyvenime patyrus gerą, žmogišką širdi, prie jo prisiriša. Jos tamsiame, meilės ištroškusiame, pasaulyje nėra nei rasinių, nei klasių skirtumų barjerų. Aklos mergaitės tyra meilė juodukui Gordonui simboliškai, nors momentui, nuskaidrina rasinių nesutikimų ir kitokių diskriminacijų pilną žmonijos veidą.
Filmas taikomas suaugusiems. Problema sprendžiama labai švelniai ir neturėtų mekeno pažeisti, o tik gal praplėsti kai kurių akiratį į gyvenimą.
Dalė Koklytė-Lukienė