Paruošė Gintarė Ivaškienė
Užtroškinta vaiko asmenybė
Pasitaiko ir “per gerų” vaikų. Tokių, kurie visuomet klauso, niekad neprasižengia, niekad netrukdo tėvų savo kalbomis, neerzina “vaikiškais” klausimais, vienu žodžiu — visai niekuo neužkliūva suaugusiems. Jie yra psichologiniai pažeisti.
Trūksta jiems drąsos būti tokiais, kokie yra. Jie neišdrįsta parodyti nei džiaugsmo, nei pykčio, nei žingeidumo, nei susijaudinimo ar susierzinimo. Tokie užauga mumijomis —-be jausmų, be siekių, be troškimų.
Kas kaltas? Dažnai nervingi, smulkmeniški tėvai. Tėvai, kurie pastebėję jiems nepriimtiną vaiko talentą, jį jėga užgniaužia, visiškai užtroškindami ir savo vaiko dvasinę energiją.
Labai lengva nuo tokio atskirti natūraliai ramų vaiką. Šalia gero elgesio, jis mokės išreikšti ir nuotaikingą džiaugsmą, ir žingeidumą, ir nusivylimą. Jis bus savimi pasitikys, nebijos patekti į dar neišbandytas situacijas.
Kada girti, kada ne?
Kiekvienas vaikas reikalingas ir pagyrimų, ir kritikos. Tačiau pagyrimas nėra lygus pagyrimui, o viena kritikos rūšis nelygi kitai.
Norint išvengti vaikų užsispyrimo, pravartu atkreipti dėmesį į keletą patarimų, kuriuos siūlo pedagogas dr. Ginott.
Giriant vaiką, nepatartina sakyti: “tu geras berniukas”, nes galima susilaukti “sprogimo” — staigaus priešingo elgesio. Tai galima taip išaiškinti: — vaikas buvo geras, ramiai sėdėjo, gal todėl, kad tuo metu, ar prieš tai, jis mintyse kerštavo tėvams ar broliams. Tėvai jį pagyrė kaip tik tada, kai jis jautėsi prieš juos nusikaltęs. Gavęs nepelnytą pagyrimą, pasielgė taip, kad ir tėvai pamatytų, jog jis nėra toks geras.
Reikia pagirti vaikus už gerai atliktus darbus, ypatingus veiksmus ar gerą laikyseną. Tai bus konkretu, ir nors vaiko sąžinė nebūtų rami, jis pripažins, kad darbą vis dėlto gerai atliko, ir pajus pastangų vertę.
Su kritika taip pat reikia atsargiai. Ji gali būti arba griaunanti, arba stiprinanti vaiko charakterį. Patariant, kaip būtų geriausia šį ar aną uždavinį atlikti, kritika išeis į gera. Ji bus kenksminga, jei vietoj pamokymo apipilsime vaiką įžeidžiančiais žodžiais, nes jis ilgainiui ir pats patikės, kad yra apsileidęs ir niekam netikęs. Tada jis viskam praras ryžtą.
Paskutinis patarimas tėvams — išmokti kontroliuoti savo reagavimą į vaikiškus nusikaltimus. Nebausti už sudaužytą stiklinę, lyg vaikas būtų ne ją, o langą išmušęs.