GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Vargšelis miestietis vaikas!
— Mamyt, iš kur atsiranda viščiukas? Iš kur kačiukai? O žuvytės? O kirminukai? O musytės?... Mamyte, nupirk man broliuką...
— Vaikyti mielas, broliuku niekas neperka. Juos...
Nesakyk, mamyt, kad atneša garnys! Vėl bus eibės klausimų.
— Kas jis toks? Iš kur jis vaikučius gauna? O kodėl aš Brooklyne jo niekad nematau?..
Tipingas keturmetis. Pilnas klausimų.
Keturmetis, kai nori sužinoti — klausia.
Dvimetis, kai nori sužinoti, o nemoka paklausti — pradeda rūpintis ir bijoti.
Gaila, kad daug tėvų nedrįsta ir bijo vaikams pradėt aiškinti apie gyvenimo siūlą. Apie to siūlo pradžią. Kažkodėl drovu, nepatogu. Gal vaikas pasijuoks, tikriausiai visai nesupras. Ko gi bijoti? Kas čia negera ar gėdinga? Tik kai patys tėvai užklausti, “kodėl ta ponia tokia stora?” — susigėdinusiu tonu pašnibžda, kad toji ponia turės vaikuti, vaikas pradeda galvoti, kad čia tikrai kažkas negera. Iš tėvų elgesio ir balso tono vaikas gali susidaryti įspūdį, kad visa tai — labai nepadorus dalykas.
Dažniausiai tėvai galvoja, kad, kai vaikas pradės klausti, tada jam kaip nors ir atsakys. Bet, jei tėvai patys, progai pasitaikius, nebandys vaikui paaiškinti kurio nors įvykio ar reiškinio, vaikas pats pradės galvoti, kad čia kažkas gėdinga, ir nedrįs pats paklausti. Kitu atveju — jei vaikas neklausia, gal jau “viską” žino iš draugų? O tas “viskas”, kol pereina iš lūpų į lūpas, tampa toks iškreiptas! Išleisdami vaiką mokyklon, patikime, kad seselės vienuolės viską išaiškins. O tada jau būna per vėlu.
Popiežius Pijus XII sakė, kad vaikų lytinis auklėjimas yra šventa tėvų pareiga. Aiškinti reikia pamažu ir palaipsniui. Deja, Lietuvoje daugeliu atvejų pirmiau paaiškindavo klasės auklėtojai, negu tėvai.
Kaime vaikams lengviau. Dar vos paeinantis vaikas žino, kad, jei višta tupi ant kiaušinių, bus viščiukų. Jei karvė labai plati, bus teliukas. Teisybė, Lietuvoje garnius jis dažnai matydavo, ir, jei pro dėdienės kaminą skrisdamas garnys jai įmetė vaikutį, — gana įtikėtina būdavo.
Jei drauge auga broliukas ir sesytė, artimi amžiumi, mamytei ilgai pirmo klausimo laukti nereikės. Dar ir nemokėdami paklausti, jie pastebės skirtumą. Ir, jei nebus paaiškinta, kad taip turi būti, kad viskas tvarkoje, broliukas pradės bijoti, kad ir jam taip neatsitiktų kaip sesytei. O sesytė, nusimins, kad ji taip gamtos “nuskriausta”.
Geriausias būdas vaikuose galutinai tą baimę išsklaidyti yra paaiškinant, kad broliukas taip atrodo, kaip tėtė, dėdė Algis ir visi kiti vyrai. O sesytė — tokia kaip mamytė, močiutė, teta Birutė ir visos kitos moterys. Svarbu yra suminėti jiems gerai pažįstamus asmenis.
Yra žinomi atvejai, kai, sakykim, mažas berniukas, paplūdimyje nurenginėja kitus mažus berniukus. Jis nori įsitikinti, kad jie taip atrodo, kaip ir jis. Tam berniukui nebuvo tėvų laiku paaiškinta, kad visi berniukai ir vyrai yra tokie. Reikia paaiškinti anksti — dar prieš antrus metus, kada tėvu žodis priimamas be jokių abejonių. Jei vaikutis auga vienas ir todėl dar tokių klausimų nestato, taip pat reikia minėtu būdu jam paaiškinti. Taip bus užbėgta už akių jo žingeidumui.
Trejų metu mergytei, jos protelio lygyje, galima visai lengvai išaiškinti, kad pastambėjusi ponia turi savo viduje vaikutį. Ta mergytė labai nudžiugs, sužinojusi, kad ir ji, užaugusi, galės turėti vaikučių ir juos pati savimi maitinti. Detalių ji kuri laiką dar neklaus.
Tolimesniems vaikų klausimas atsakyti mums labai padės tikėjimas. Atsiminkime, kad Dievui patinka vyro ir žmonos vedybinis aktas. Dievas nori, kad vyras ir žmona dalyvautų jo kūrybiniame akte, todėl jiems padovanojo tą malonumą. Visa tai yra šventa, gera ir gražu. Juk vyras su žmona ir Dievas sukuria gyvybę; juk žmogui suteiktoji siela yra paties Tvėrėjo prisilietimas. Todėl, aiškindami vaikui apie lyčių skirtumus ir gyvybės atsiradimą, įpinkime ir kūdikio sielą.
Pirmajam kūdikiui gimus, gavome iš draugės portugališką pasveikinimą. Jame labai skoningai pavaizduoti ružavi, apvalūs debesėliai, o iš jų — laiptai žemėn. Ant laiptų ir debesėlių kraštų susėdę nuliūdę angeliukai ir danguje dar liekančios kūdikėlių sielos. Angeliukai nusiminę mojuoja, kai kurie ir ašaras braukia.
Ant laiptų — pakeliui į žemę — mažytė, nedrąsi kūdikėlio siela, su duonos kepalėliu po pažastimi, eina pas savo žemiškus tėvus.
Sentimentalu? Be abejo. Teisybė? Taip; tik be duonos kepalėlio. O vaikui — labai realu ir įtikima. Dar ir dabar rėmeliuose tas pasveikinimas. Ir, kai vaikams pasakojame apie įvykius, kurie buvo dar jiems negimus, jie tuoj prideda: “Kai mes dar buvom pas angeliukus”.
Pagaliau, vieną dieną, kaip perkūnas iš giedro dangaus:
— Kas Ritos mamytei įdėjo vaikutį į pilvuką?
Nesinervuok, tėveli; nesigėdink, mamyte.
Štai ką, tai valandai išmušus, vienas tėtis padarė. Pasiėmė sūnų už rankos, nusivedė kieman, ir abudu žemėn įdėjo žirnį. Lijo lietus, šildė saulė, ir prie sūnaus akių žirnis stiebėsi, augo. O žodžiai, kuriais tėvas kreipėsi į sūnų, bu vo ramūs, tvirti, įtikinantys:
— Kadaise aš, tavo tėtis, turėjau sėklytę. Ją daviau tavo mamai. Iš tos sėklytės pasidarei tu. Mama tave savyje šildė ir maitino, kol tu užgimei. Taip ir visi kiti vaikučiai atsiranda.
Sūnui kuriam laikui bus aišku ir pakaks. Dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą, jis turės iš tėvų sužinoti viską. Bus atėjęs laikas, ir jo praleisti negalima.
Vienas pirmaskyrls, kuriam gatvėje draugai besišaipydami “painformavo” apie jo atsiradimą, ryžtingai sušuko:
— Tik jau ne mano tėveliai!
Sekė dar didesnis vaikų juokas ir pažeminimas.
Laiku ir teisingai iš tėvų sužinojęs, vaikas, kai užaugs, neturės nenormalių baimių ir liguisto gėdos jausmo. Tinkamai neatlikta šioji tėvų pareiga gali labai apsunkinti jų sūnaus ar dukters vedybinį gyvenimą.