NESIJUOK IŠ TĖVIŠKĖS ŽEMĖS
Kiekvieną pavasari žmogus vis labiau suartėja su savo maitintoja — motina žeme. Geriau ją patręšia, išpurena, kad, atėjus rudeniui, galėtų džiaugtis brandžiomis javo varpomis. Daug sūraus prakaito nubėgo šešių vaiku motinos, dabar pensininkės P. Šiaulienės skruostais. Dėkingas už senatvės pensijas ir dviejų karų dalyvis, senasis žemdirbys A. Tamošauskas. Brangi tokiems žemė. O M. Gečienė? Ne. Energinga, sveika moteris — tik svečias bendrame darbe. Praėjusiais metais kolūkyje ji dirbo tik 37 dienas. Gal Gečienei kas trukdo? Anaiptol! Nemielas jai bendras darbas. Ji trūsia tik savo ūkelyje. Juk reikia nemaža laiko nupenėti bekonams, palesinti vištoms, susukti sviestui, prižiūrėti 60 arų žemei. Bet maža ir šito. Vyras, gyvenantis Kanadoje, siunčia jai siuntinius! (Vadinasi, jeigu Tarybų Lietuvoje nebėra ko valgyti, padėsiu). Gavusi šiuos menkaverčius daiktus, ji skuba į kaimą ir siūlo žmonėms, mažai suprantantiems jų verte. O veltui gaunamas rublis ją vis labiau masina.
Štai kodėl Gečienė vengia darbo kolūkyje ir taip godžiai priima siuntinius iš užjūrio.
Gečienė ir į ją panašūs biauroja tėviškės žemę.
KAS BIAUROJA TĖVIŠKĖS ŽEME?
Šitas laiškas išspausdintas skundų skyriuje “Švyturyje”, 1965 m. gegužės mėn., 10 psl. Gi sekančiame puslapyje rašoma, kad daug ateinančių skundų yra nepagrįsti, kad skundikai “vis dar sugeba prisidengti kovos už moralę, už dorovingumą, už teisybę — kilniausių mūsų principų — lozungais. Kartais už gražiu žodžių, apvalių frazių, slypi miesčioniškumas, niekšiškumas. Ir tęsiasi istorijos, ir kryžiuojasi plunksnos, ir bėga dienos (o svarbiausia — kenčia, kartais ir nukenčia, žmonės), todėl, kad kartais iš jų reikalaujama nekaltumo irodymų, nepateikiant kaltumo argumentų”.
Bet po viso to, vis dėlto leidžiama tarybinės moralės ir pasipiktinimo šydu apsigaubusiam skundikui kaltinti moterį už tariama veltėdžiavimą, parazitiškumą, privačios savininkystės jausmą, kitaip sakant, už nedirbimą visuomenei naudingo darbo. Bet ar taip iš tikrųjų yra?
Patys Sovietu Sąjungos statistikos duomenys rodo, kad kuone visa daržovių produkcija krašte yra užauginama tuose privačiuose (įstatymu leistuose) sklypuose. Tie sklypai pagamina apie pusę visos mėsos produkcijos krašte ir labai didelį procentą kito maisto gaminiu (žr. “Zhivotnovods-tvo”, SSSR, Maskva, 1959, 161-169).
Tad ko burnoti ir šmeižti žmones, kurie savo darbų pagamina kraštui labai didelį kiekį maisto?! Ar tai nėra visuomenei naudingas darbas?
Ar skundo autorius pagalvojo, kas atsitiktu, jei to maisto nebūtų?... Liaudies išmintis sako — nepiauk šakos ant kurios sėdi.
Kiekvienas, kad ir turtingiausias kraštas džiaugiasi ir mielai priima bet kokioje formoje įplaukiančias gėrybes. Sovietų Sąjunga nėra išimtis. Ateinantieji siuntiniai ne tik patenkina žmonių poreikius, bet didžiulių muitų formoje turtina krašto išteklius. Beje, gal skundų autorius nežino, kad muitus šiuo atvejų moka siuntėjas? Taipogi siunčiami objektai negali būti menkaverčiai ar “skudurai”, kaip sovietinė spauda teigia, nes, pagal jų pačių įstatymus, siunčiami daiktai turi būti nauji-nevartoti. Labai neteisinga sakyti, kad kaimo žmonės nesupranta daiktų vertės; tai pasityčiojimas iš žmonių, kurie visais laikais visose visuomeninėse santvarkose savo darbo ir prakaito patyrimu geriausiai suprato ir supranta daiktų vertę.
Trumparegių, pavydžių fanatikų pasitaiko kiekvienoje visuomenėje. Skaudžiausia, kad dar ir šiandien jiems yra suteikiama tribūna; tuomet tie skundai virsta teroro forma. Trečiojo Reicho fanatikai teigė, kad žydai trukdą jiems, todėl buvo siuvamos geltonos Dovydo žvaigždės... Dabar komunizmo statytojai griaudena, būk tai siuntinių gavėjai stovi skersai jų idealo, todėl jie vienaip ar kitaip turi būti pašalinti ar bent paniekinami. Spaudos lapuose skatinti neapykantą siuntinių gavėjų antrašu yra savotiškas Dovydo žvaigždžių lipinimas...
A. J.