Birželio 25 dieną Jaunimo centre Čikagoje bus atidaryta pernai tragiškai žuvusio Vyto Valaičio foto paroda. Vyto Valaičio vardas mūsuose visada buvominimas su pagarba — tai jaunas, daug atsiekęs, didžiosios amerikiečių spaudos aukštai vertintas fotografas. Jo laimėjimai buvo ir mūsų laimėjimai. Lietuviškai visuomenei jis bus pristatytas Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso proga ruošiamojoje jo darbų parodoje, kur bus išstatyta apie 200 fotografijų. Tai bus kruopščiai atrinktos nuotraukos iš plačios, nors ir neilgai trukusios, šio energingo foto-menininko veiklos. Čia matysime ir politinių vadų portretų, ir vaiko nuotaikingų pozų, Izraelio kalnynuose sumedžiotų šedevrų ir čia pat Amerikoje užtinkamų deimančiukų. Ši paroda duos skersinį Vyto Valaičio darbų piūvį ir bus šiam pergreit iškeliavusiam anapus, talentingam ir mums brangiam foto-menininkui gražus paminklas.
Jau dabar galima spėti, kad ta paroda atvers žiūrovui neeilinio fotografo-menininko dvasią, pasiekusią neabejotinų laimėjimų toje fotografijos meno srityje, kuri yra laikoma pati "fotografiškiausia", t. y. geriausiai atitinkanti fotografinio darbo paskirčiai. Foto menas yra įvairus ir dau-
Vyto Valaičio fotografijos — 177, 196, 197-200, 202 ir 204 psl.
gialypis. Ten rasimedaug šakų, kurios turi skirtingą veidą, ir todėl tegali būti teisingai suprastos ir įvertintos, vienos su kita nemaišant. Vyt. Valaitis nebuvo foto ateljė užsidaręs fotografas, nemėgo užsiimti komercinės reklamos foto darbais, nebuvo pasinešęs į romantinės-poetinės fotografijos sritį. O tai vis fotografijos meno "žanrai". Savo ratelyje jie gali tarp savęs konkuruoti dėl aukštesnės pakopos meno skalėje. Reklamoms skirti darbai turi savitą meninę vertę, foto studijoje pagaminti portretai turi savą. Neseniai vienoje foto parodoje teko matyti paprastais foto aparatais fotografuotą vaizdų (snapshots) eksponatus. Tai irgi gali būti foto menas, tik jis turi neperžengti jam paskirtų demarkacinių linijų, nes būtų neteisinga lyginti vaikiškais aparatais darytus šeimos paveikslus su foto studijos portretais ar kito žanro nuotraukomis. Vyto Valaičio darbai yra dokumentinio-žurnalistinio pobūdžio. Tai bene pati sunkiausia ir labiausiai vertinama fotografijos meno šaka. Ji kuria tikrą, nemeluotą vaizdą apie tikrovę. Jos pasirinktoji tikrovė dažniausiai būna labai prozaiška ir kasdieniška. Mažesnių sugebėjimų fotografas, vartodamas ir neblogą foto aparatą, dažnai nepajėgia pakilti virš tos kasdienybės. Jis gamina amžinai kartojamus bedvasius trafaretus, kuriuos neblogiau galėtų pagaminti ir kokia nors automatu varoma foto mašina. Foto aparatas yra mašina, bet ją turi valdyti žmogus. Ir kuo jo fotografiniai sugebėjimai yra didesni, tuo labiau jis tą mašiną apvaldo, padarydamas ją klusniu savo minčių ir jausmų reiškėją. Tik retas pajėgia matomus gyvenimo įvykius nufotografuoti nekasdieniškai, juos sudvasinti, supoetinti, uždėti savo kūrybinės dvasios antspaudą ir pagaminti tokius vaizdus, kuriuos jau laikome žmogaus kūrybinės dvasios išraiška arba menu. Vytas Valaitis buvo toks foto-menininkas. Jis tiesiog mesdavosi į patį įvykio triukšmą, o vis dėlto jame nepasimesdavo, užfiksuodamas ant filmo giliai išgyventus ir teisingus to įvykio vaizdus. Ruošiamojoje Vyto Valaičio foto parodoje fotografijos bus išdėstytos ciklais, nes taip Vytas fotografuodavo. Jis pats kartą išsireiškė, kad jis labiausiai mėgo fotografuoti nuotraukų istorijos (picture stories). Bet tai nereiškia, kad jo meną galima pajusti tik iš vaizdų serijos. Šiame ''Laiškų Lietuviams" numeryje spausdinamos jo fotografijos akivaizdžiai parodo, kad visą įvykio istoriją, jo nuotaiką ir pagrindinę mintį Vytas pajėgė sukaupti ir viename vaizde. Pvz. žiūrėdamas į demonstrantų fotografiją, kur ryžtingų veidų vyrai kelia vėliavas ir rodo plakatus, įžiūri tame viename vaizde visos demonstracijos eigą (200 psl.). Tos vienos fotografijos užtenka susidaryti gana aiškų vaizdą apie pagrindinę įvykio idėją ir nuotaiką. Viename momente sustingo daugybė minčių, jausmų ir nemaža istorinės tiesos.
Vytas fotografavo gyvenimiškus vaizdus. Foto aparatui prieinamas pasaulis yra toks įvairus ir neišsemiamas, kad niekas nepajėgs jo viso užfiksuoti. Fotografas, norėdamas duoti kurio nors įvykio "pilną" vaizdą, fiksuoja ne ką kita, kaip to įvykio dalis arba momentus. Jis turi išrinkti iš objektyviosios gamtos tas detales, kuriose glūdi grožis, prasmė, jausmas, kaip kad muzikas išrenka iš klavitūros tik tas gaidas, akordus ir meliodijas, kurios reikalingos darniai harmonijai. Jei kas sakytų, kad kūrėjas-fotografas turėtų fiksuoti gamtą ar pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, panašiai turėtų tvirtinti, kad kūrėjas-muzikas, kaip išsireiškė Whistleris, turėtų ant klavitūros atsisėsti... Išrinkti patį svarbiausią momentą, atrasti pačią charakteringiausią padėtį ir yra fotografo-meninin
ko didžiausias uždavinys. Kaip tą uždavinį atliko Vytas Valaitis? Tik įsižiūrėkime į sportininko šuolyje su kartimi fotografiją (197 psl.). Joje yra sustingęs toks momentas (ir tai buvo tik momentas), kuriame matai ne tik tą vieną šuolį su kartimi, bet ir sporto šventės nuotaiką, bei bežadę publiką, stebinčią didžio laimėjimo šuolį. Tame pačiame paveiksle matai, rodos, ir visą paties sportininko gyvenimą, jo pastangas bei treniruotes, kurios vedė prie šio momento garbės. Jei fotografas būtų paspaudęs savo aparato mygtuką kitu laiku, kad ir su labai maža paklaida, jau paveikslas būtų išėjęs kitaip, būtų turėjęs kitus atspalvius bei įvykio interpretaciją.
Fotografijos menas yra svarbiųjų gyvenimo momentų medžioklės menas. Fotografas menininkas (ypač foto reportažistas) skiriasi nuo tapytojo ar skulptoriaus tuo, kad jis nekuria iš anksto suplanuotas formas, bet jų ieškoti eina į tikrovę, į gyvenimą. Fotografas nėra išradėjas, bei atradėjas. Todėl jis yra amžinas ieškotojas. Jis— kaip nerami dvasia, kuri vaikšto ir vaikšto, ieškodama savo kūrybinei minčiai atitikmenų esamame pasaulyje. Vytas Valaitis buvo amžinas ieškotojas. Jis buvo karštas ir impulsingas ieškotojas. Jis ir žuvo beskubėdamas atrasti dar neužfiksuotus greitai bėgančio gyvenimo svarbiausius momentus. Todėl norisi ir į Vyto tragišką mirtį (jis žuvo motociklo nelaimėje, važiuodamas iš fotografų susirinkimo, kur aptarė, kaip fotografuoti popiežiaus Paulio VI apsilankymą Niujorke) žiūrėti kaip į to paties ieškojimo tąsą, kurioje neramusis ieškotojas pagaliau susidūrė su amžinojo grožio momentu.
ALGIMANTAS KEZYS, S. J.
