ALE RŪTA
GLIAUDOS “AGONIJA”
Ši knyga, autoriaus ir kaikurių recenzentų vadinama romanu, yra nepaprastai įdomus skaitinys vyresnei ir jaunajai kartai apie Lietuvos valstybės sužlugdymą, komunistams to panorėjus ir istorinėms aplinkybėms jiems padedant. Vyresnioji karta iki paskutinio egzemplioriaus išgrobstė šią knygą, dėl jos kruopščiai surinktos medžiagos aktualumo; medžiaga skaitytojui žinoma, bet saldžiai ir skaudžiai masinanti; išbėgęs iš gaisro, į sudegusius namus juk vis dar nori atsigręžęs pažvelgti. Be to, knieti sužinoti: kodėl. Kodėl taip atsitiko? Kas buvo kaltas? Jaunesnei kartai ši knyga perskaitytina, kad žinotų, ką išgyveno jų tėvai Tėvynėje ir kodėl atsidūrė, prieš savo norą, išeivijos plotuose. Jaunoji karta ir svetimieji (jei ši knyga būtų išversta į kitas kalbas), žinoma, nepasigėrės to laiko valdžios viršūnėmis, kurios buvo, toli gražu, ne herojiškos ir ne iškiliausio mentaliteto. Bent taip atvaizduota knygoje.
“Agonija”, mano supratimu, nėra joks romanas, nors parašyta vaizdingai, literatūriškai ir talpina buitinių bei istorinių asmenų gyvų apybraižų. Grožinio literatūros veikalo pagrinde yra žmogus; šio veikalo esmė yra Lietuvos valstybė, jos suverenumo praradimas; reiškia, istorinio veikalo objektas. “Agonijoje” įvykiai aprašyti reportažiniu tikslumu, nors padailinti romanisto plunksna ir papildyti autoriaus sąmojum bei politinės nuovokos paskatintomis išvadomis.
Ar “Agonijos” personažai yra išbaigti ir literatūriški, kaip turėtų būti romane, kad ir neprasimanytame (non fictional)? Visi šios knygos veikėjai buvo tais laikais egzistavę žmonės, išskyrus porą autoriaus sukurtų, kurie reprezentavo tam tikrą visuomenės dalį ir jos opiniją dėl tirštų istorinių įvykių. Ar tų istorinių veikėjų charakteriai pilni ir iš esmės teisingi? Aš nedrįsčiau tvirtinti, kad jie klaidingi, nes daugumos tų asmenų nepažinojau. Bet ar autorius galėtų tvirtinti, kad, pavyzdžiui, neigiamo atspalvio charakteriai knygoje iš tikro buvo tokie ir gyvenime? Jei Bizauskas posėdyje pasikarščiavo, jei Merkys gal buvo pritrenktas Maskvos vizito ir atrodė neišmanėlio stagnacijoj posėdy ir tų lemiamų dienų bėgy, — ar mūsų atminime ir turi pasilikti apie juos tie šešėliai? Klaustukus galime dėti ir apie kitus knygoje aprašomus asmenis. Galime kritikuoti ir neigti tų žmonių klaidas Lietuvos politiniame gyvenime, bet būtu per daug iš knygos puslapių nusipiešti savo vaizduotėje tokius šių asmenų paveikslus, kuriuos autorius sugestionuoja. Tie žmonės nebegali “literatūrinių paveikslų” jų asmeniui ištrinti, nes dauguma jų mirę, dauguma — kankinių mirtimi. Istoriniam romanui (pavyzdžiui, su prezidento biografijos tendencija) reikėtų daugiau ir tikresnių, vispusiškesnių bruožų; be to, veikalas būtų buvęs panašesnis į romaną siužetu, jei būtų tiktai knygos branduolys, be įvadinių “žalių” protokolų ir be miglotos pabaigos apie užsienius.
Tie žmonės, nežiūrint kokių tvirtų charakterių jie būtų buvę, ir pati Lietuvos valstybė buvo pasaulinio gaisro aukos. J. Gliauda čia puikiai aprašo tuos įvykius ir dalinai — jų priežastis.
Tokie mano įspūdžiai apie J. Gliaudos “Agoniją”, su dideliu įtempimu ir susidomėjimu ją perskaičius. Kalba, bene, gryniausia ir stilius lengviausias iš visų ligšiolinių J. Gliaudos knygų.
IŠTRAUKA
. . . Paprašė balso Masiliūnas. Jis pasakė tik kelis žodžius, ieškodamas kompromiso tarp Bizausko, Audėno ir Musteikio.
— Aš siūlau, — pasakė Masiliūnas, — priešintis neaktyviai, vengiant aukų. Elgtis pagal Karo tarybos nutarimą. Vyriausybė turi trauktis į Vokietijos pasienį, o kritiškam momentui esant ir per sieną.
Tos pat nuomonės buvo Jokantas. Jis pakėlė ranką ir pareiškė:
— Pritariu tai nuomonei. Priešintis be aukų, nevartojant ginklo. Tegu tik vyriausybė pasitraukia iš krašto.
Šakenis lėtai pakėlė žvilgsnį į Prezidentą. Lyg apsvarstydamas kiekvieną žodį, Šakenis lėtai pasakė:
— Man atrodo, mes turėtume nesipriešinti. — Tačiau jo balse nebuvo jausti tvirtinimo. Posėdis nepasidarė diskusijų lauku. Tai buvo lėti ir atsargūs pareiškimai. Tik Bizauskas energingai puolė Prezidento tezes.
J. Gliauda, "Agonija", 188 psl.
ORINTAITĖ APIE SALOMĖJĄ NERĮ
“Ką Laumės Lėmė” — Petronėlės Orintaitės - Janutienės atsiminimų knyga, išleista 1965 m., verta mums ir dabar paminėti ir, jei kas dar neskaitė, perskaityti. Tai švarus Lietuvių Literatūros Draugijos Čikagoje leidinys, papuoštas rašytojų P. Orintaitės, S. Neries ir keliomis grupinėmis nuotraukomis.
Man patiko rašytojos P. Orintaitės santūrumas ir šiltas žmogiškas atsinešimas į kiekvieną šioje knygoje minimą asmenį ir ypač apie pačią poetę Salomėją Nerį, apie kurią paskutiniu metu daugelis ir įvairiai rašė.
Kas domisi Nepriklausomos Lietuvos kultūriniu ir literatūriniu gyvenimu, tam bus labai įdomu knygoje pasekti P.Orintaitės atsiminimus, kur piešta ne vien pažintis su S. Nerim, bet ir Lietuvos moksleivių, studentų organizacijų, literatų, mokytojų gyvenimas, jų problemos, jų džiaugsmai ir vargai.
Salomėja Neris P. Orintaitės knygoje pristatyta kaip gabi poetė, jautri ir trapi moteris, gražiu kūnu ir turtinga siela, bet jos pačios ypatingo charakterio ir nelemtų aplinkybių įvairiai lankstyta, kol palaužta. Knygos autorė jaučia jai pagarbą, užuojautą, net meilę, bet nepateisina jos klaidų.
Šiuose atsiminimuose yra įdomios medžiagos ir apie pačią autorę, beletristę ir poetę, vaikų literatūros kūrėją. Objektyviai ir gana santūriai paliesti kiti anų laikų mūsų rašytojai bei kultūrininkai. Kiek mažiau man patiko knygos priedai: P. Orintaitės atsakymai kitiems autoriams, rašiusiems anksčiau apie Salomėją Nerį.
Knyga parašyta pavyzdingai taisyklinga lietuvių kalba.
IŠTRAUKA
Kai mes gėrimės išbaigtu, galutinai nudailintu kūriniu, mums gadina įspūdį gretomis matyti, kokiais kalto dūžiais buvo skulptūra gaminta ir kiek skeveldrų mėtėsi po kojomis, arba — kokiais dažais buvo aptekusi tapytojo prijuostė.
Šiandienos mastu svarstant, žinoma, Salomėjos epocha, drauge ir jos poezija, pamažu tampa praeities vertybe. Po jos maždaug jau dvi naujos poetų kartos užpildė mūsų literatūros sceną. O ir jos pačios bendralaikiai, kurie tebegyvi — žengdami drauge su permainingo gyvenimo ritmu, yra daug toliau nuėję, pasiekę gilesnių žmogiškosios būties išsisakymų, intymesnio išreiškos jautrumo, įvairesnės ir naujesnės žodžio melodijos.
P. Orintaitė, "Ką Laumės Lėmė", 105 psl.
PŪKELEVIČIŪTĖS “AUKSO ŽĄSIS”
Knyga: Gražus “Draugo” Lietuviškos Knygos Klubo leidinys, iliustruotas nuotraukomis iš to paties vardo filmo. Už šią pasakišką trijų veiksmų komediją, parašytą sklandžiomis eilėmis, Birutė Pūkelevičiūtė 1961 m. gavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Jaunimo Dramos konkurso premiją ($1,000).
Pasakos motyvai Brolių Grimų, turinys ne iš lietuviško gyvenimo, bet veikėjai tiek bendrai žmogiški, kad jie artimi ir lietuvių pasauliui. Tokia Samanėlė — tikra geroji laumė, ar senutė, ar kaip ją bepavadintum, kokių yra ir mūsų liaudies pasakose. Gailestinga širdis atlyginama kokiu gėriu ar sėkme, o godumas nubaudžiamas, — irgi lietuviškų pasakų išvados. Mūsų vaikai ir jaunimas galėtų lengvai skaityti ir suprasti šias klasiškai skambias eiles, kur yra išminties, yra sveiko humoro, yra gamtos apybraižų. Gaunama “Drauge” ir pas knygų platintojus, kaina tik 2 dol.
Filmas: Kiek mūsų išlepinti filmų žiūrovai besibartų dėl “Aukso Žąsies” detalių netobulumo, vistiek, šis lietuviškas filmas yra labai malonus pažiūrėti, jaunų ir senų mėgiamas. Man ši filmą teko matyti Pauliaus Jasiukonio ir Algio Žemaitaičio studijoje Hollywoode, ir mums pasirodė labai mažai techninių trūkumų, o filmo vaidyba, vaizdai ir ypač puikus B. Pūkelevičiūtės žodis suteikė ištisą dviejų valandų pasigėrėjimą.
Vaidyba buvo beveik be priekaištų. Ypač mums patiko Samanėlė (Kevalaitytė), St. Pilkos, Dauguvietytės vaidyba, K. Veselkos. Šokiai kiek neryškūs ir archajiški (parapijiniai, kaip mes sakom). Labai pasigendama filme, pavyzdžiui, kokio baleto, kuris galėjo būti ir atitrūkęs nuo teksto, modernus ar klasiškas. Tarpiniai abstraktiniai vaizdai buvo puikūs. “Aukso Žąsį” verta paskaityti ir verta pamatyti visiems.
IŠTRAUKA
Kai ima blykcioti aušrinė
ir gęsta prieblandoj diena,
mane pro miglą sidabrinę
aplanko nuostabi viešnia.
Vaikystės pasaka šviesi,
tu man tokia pati esi:
tu amžinai esi jauna,
nakties kerėjimų pilna.
Nepasiektoji, nerastoji,—
tiktai svajonėj mylima,
mane kadaise paviliojai,
pro šalį vėju dvelkdama ..
B. Pūkelevičiūtė, "Aukso Žąsis"