THE GROUP
Įdomus Amerikos istorijoje laikotarpis, 1933 - 1939 metai, mėgintas pagauti “The Group” filme. Šios eros metu ryškios ypač socialinio gyvenimo permainos. Depresijos prislėgta tauta pergyvena išsilaisvinimą iš varžančių tradicijų. Liberalizmas, komunizmas ir, bendrai, įvairios naujos teorijos lengvai priimamos. Anksčiau nediskutuotinos temos darosi populiariom, ypač pažangiuose sluoksniuose. Moterys aktyviai pasirodo politinėje ir profesinėje plotmėje. Baigusios universitetus mergaitės nevisos norėjo tuoj ištekėti ir auginti šeimas; daugelis norėjo pamėginti savo jėgas karjeroje ar šiaip sau nevaržomai pagyventi.
Kadangi filmas suktas pagal Mary McCarthy novelę, pristatyti visas novelėje iškeltas mintis, kurios padeda aiškiau tą laikotarpį suprasti, filme buvo, be abejo, neįmanoma. Jau ir taip jaučiasi pergrūdimas vaizduose, charakteriuose, situacijose, ir tai, atrodo, grynai dėl noro knygos turinį kuo pilniau pateikti. Pats filmas, neskaitant varginančio pergrūdimo, yra tikrai įdomus visiems suaugusiems.
Filmo minčiai perduoti pasinaudojama gyvom gyvenimo situacijom, kurias sudaro grupė aštuonių kolegių, baigiančių universitetą 1933 metais. Jų gyvenimas sekamas šešerius metus, stebint kas su jomis šiuo laikotarpiu atsitinka. Jos visos kilusios iš gerų šeimų, visos siekia kuo aukščiausios padėties gyvenime ir visos įsitikinusios moters savarankiškumo svarba. Jos į gyvenimą žiūri per tų laikų įtakų akinius ir drąsiai mėgina savo idėjas įgyvendinti, kiekviena savo nuožiūra. Jas riša glaudūs universitete užmegzti draugiškumo ryšiai. Jos žino viena kitos paslaptis, pergyvenimus, ir viena kitai padeda nelaimėje.
Ypač filme ryškiai iškelta tuo laiku vykstanti sparti moters vaidmens evoliucija. Čia susitinkama su tų aštuonių jaunų moterų, modernių idėjų pagautų, siekimu tas idėjas įgyvendinti. Norai dideli, jos žino, ko nori, bet, kaip paprastai gyvenime, beveik nė vienai jų netenka pasiekti tai, ko troško. Kiekvieną lydi didesnis ar mažesnis nepasisekimas.
Filmą režisavo Sidney Lumet. Aštuonias drauges “grupėje” vaidino Candice Bergen, Joan Hackett, Elizabeth Hartman, Shirley Knight, Joanna Pettet, Mary-Robin Redd, Jessida Walter, Kathleen Widdoes. Visos savo vaidmenis gerai išpildė.
Filmas rekomenduojamas visiems suaugusiems, bet moterims jis ypač turėtu būti įdomus.
Dalė Koklytė-Lukienė
JOHN F. KENNEDY
Savo knygoje apie žuvusį jauną JAV prezidentą, Theodore C. Sorensen prašo jam atleisti, kad jis nepakartoja smulkmenų tos didžiosios tragedijos, nutraukusios didybės laikotarpį. Jis aiškinasi: “Kaip ir kodėl tai atsitiko, turi mažai reikšmės, palyginant su tuo, ką tai užbaigė”.
Ką keli šūviai užbaigė 1963 m. lapkričio 22 d., vėl nušviečiama filme “John F. Kennedy: Years of Lightning; Day of Drums”. 87 minučių laikotarpy Naujasis Frontas (New Frontier) staiga vėl tampa jaunas bei energingas. Jis žengia ryžtingai bei iškalbingai nuo pat pirmųjų dienų, kai prezidentas Kennedy pasveikino pirmuosius savanorius, atsiliepusius į jo pašaukimą Taikos korpusan (Peace Corps), kurdamas sąjungą progresui, ragindamas “erdvės užkariavimą”, gvildendamas civilinių teisių, taikos bei laisvės problemas.
Kennedy buvo džiaugsmingai sveikinamas užsienyje: Meksikos mieste jis vos matomas per confetti pūgą, pustančią raudona, balta, mėlyna spalvomis. Dubline džiaugsmingos minios žmonių sveikina idealizuojančiai, lyg kokį herojų. Vakarų Vokietijoje sveikinimas “Ich bin ein Berliner” istorijoje virto prilygstąs Gettysburgo kalbai.
Per visą filmą regimas gyvas, gabus vyras, o ne koks mitas. Sveikintina, kad nei teksto rašytojai, nei pats pasakotojas aktorius Gregory Peck nemini, kas gyvenime perdaug jau banaliai buvo kartojama, kaip pvz. “Kennedy stilius” ar “Kennedy sąmojus”.
Filmas buvo paruoštas 1964 m. JAV informacijos biuro rodyti užsienyje, tačiau vėliau pagal kongreso rezoliuciją buvo nutarta paskleisti ir šiame krašte.
Prezidentas Kennedy buvo jauniausias vyras, užėmęs aukščiausią tautos postą Baltuose Rūmuose, į kuriuos jis atsinešė jaunystės užsidegimą. Tačiau jis turėjo dar vieną Dievo dovaną. Jis buvo tikras vadas, pajėgus sukelti tautą siekti didybės. Gal tai ir buvo jo didžiausia dovana savo tautai, kuriai jis su meile bei pasišventimu tarnavo, toji didybės įgyvendinimo svajonė.
Filmas, pradėtas per Velykas Niujorke, susilaukė triuškinančio pasisekimo. Čikagoje, rodomas Cinestage teatre, pratęstas ligi birželio 27 d. ir iki rudens niekur kitur tame mieste nerodomas, buvo grynas nusivllimas.
Žiūrėtinas visai šeimai; istoriniu atžvilgiu nėra išsemtas, bet virstąs daugiau legenda, kuri tinka eksportuoti užsienin, kur Kennedy vaizdas liko magišku legendariniu šešėlių.
BORN FREE
Miesčioniui, persisunkusiam didmiesčio ankštumu, svilinančiu grindiniu, užsikimšusiais keliais, perkimštais plotais, filmas “Born Free” atvers stačiai užkerėtą pasaulį.
Filmo grožis glūdi tame, kad jis pristatomas ne kuo kitu, bet kaip yra — geras, spalvingas, tikras ir be pretenzijų filmas apie dvi žmogystas, prisirišusias prie liūto.
Pastatytas pagal labiausiai perkamą rašytojos Joy Adamson, Kenijos vyr. žvėrių prievaizdos žmonos, knygą, susuktas Afrikoje labai sumaniai bei skoningai. Tai yra didinga nuotykių istorija.
Nėra čia skiedžiančio sentimentalumo, nei pigaus sachariniškumo, nei bereikalingo išgražinimo pasakojime apie kraštą, kuriame liūtai turi išmokti žudyti, kad galėtų gyventi. Tačiau jame yra tikra drausmė, gerumas bei užjautimas, tik niekuo būdu nėra baimės.
Pasakojimas yra tikras — paimtas iš gyvenimo. George Adamson (Bill Travers), žvėrių prievaizda, grįžta iš kelionės po džiungles su 3 mažais našlaitėliais — liūtukais. Jie auga, kaip kačiukai, rūpestingos žmonos Joy (Virginia Mc Kenna) prižiūrimi. Du išsiunčiami į zoologijos sodą Rotterdame. Mažiausioji liūtuke Elsa paliekama Kenijoje. Tačiau, kai kaimynai pradeda skųstis ir medžiotojai šaudyti, reikia nuspręsti, ar ją siųsti zoologijos sodan, ar laisvėn, kurios ji nepažįsta.
Pasirinkdami paskutiniąją dėl to, kad “ji gimė laisva ir turi teisę gyventi laisvai!”, Adamsonai moko liūtę užmušti, kad gautų maistą išsilaikyti kovoje ir elgtis, kaip žvėriui, o ne išlepintai, globojamai katytei tinka.
Virginia Mc Kenna, graži blondinė, įtikinančiai suvaidina Joy. Puikus Travers stipraus, bet jautraus vyro rolėje.
Fotografas-režisierlus Kenneth Talbot užfiksuoja keistą, tylų ir gražų kraštą kerėjančių būdu.
Fonas yra tikras, žmonės — tikri, santykiai yra tikri ir net kartais jaudinantys, nuotykių pojūtis — tikras ir pats pasakojimas yra tikras. Tai gaivinanti retenybė.
THE LOST COMMAND
Režisorlus Mark Robson pastatė filmą iš Alžyro gyvenimo. Jis stengėsi rimtai perduoti prancūzų karių gyvenimą Alžyre, bet gavosi įspūdis, lyg pasakojama apie gerus vyrus ir blogus tipus.
“The Lost Command” yra veiksmu perpildytas filmas, sruvenąs krauju, vedamas akiplėšiškai drąsiu vyrų bei pavojų.
Anthony Quinn įspaustas vyro rolėje, kuris yra pilna ta žodžio prasme kareivis ligi paskutinio kraujo lašo. Purkštaująs bei besišiaušiąs prieš vyresniuosius, kaimietis, turįs kai kurių slaptų ambicijų.
Pasakojimas prasideda Indokinijoje baisiame mūšy su dar kartesnių pralaimėjimu. Grįžus Prancūzijon, jam duodamas naujas postas. Su naujuoju daliniu, kuriame yra daug jo buvusių vyrų, jis siunčiamas Alžyran.
Aktorių skaičius — didžiulis. Alain Delon — džentelmenas karininkas bei istorikas, George Segal, Michele Morgan — aristokratiškoji grovienė, Claudia Cardinale —prancūzų alžyriečio sesuo, pogrindžio kovotoja, ir Maurice Ronet — kareivis, pamėgęs žudyti.
Daug kruvinų momentų, terorizmo Ii gale su ironija išvedžiojama didvyriškumo sąvoka, stebint, kas nutinka pavieniams asmenims, filmui besivystant.
Tik suaugusiems.
Stasė Semėnienė