Mokytojų laikraštyje okupuotoje Lietuvoje nusiskundžiama, kad, ateizmą propaguojančiais mokytojais nepasitikima, nes jie tai daro iš profesinio reikalo. Iš kitu inteligentų jie nesusilaukia paramos: priešingai — pastarųjų tarpe pasitaiko tokiu, kurie religiją praktikuoja ar net viešai už religiją pakalba.
Daugelis mokytojų skundžiasi štai kuo. Sako, kalbi su mokinių tėvais apie religinių prietarų žalą, o tie tiesiai ir atvirai rėžia: “Jums, mokytojams, taip reikia šnekėti, tai ir šnekate; jums patiems draudžia eiti į bažnyčią, tai ir neinate”.
Iš kur kyla tokia pažiūra į mokytoją? Gal pats mokytojas davė pagrindą tokioms kalboms? Ne. Ir nėra reikalo čia ieškoti kaltųjų. Tokių kalbų pagrindas kitur. Tėvai ir mokiniai mato, kad ateistiniais klausimais kalba tik mokytojai, o kiti inteligentijos atstovai, turėdami ne mažesnį išsilavinimą, baigę aukštąsias ar specialiąsias vidurines mokyklas, apie tai jiems neretai visai nekalba. Štai kodėl tėvai kartais taip skeptiškai vertina ateistinį mokytojo žodį.
Bet būna dar blogiau. Kai kurie inteligentai ne tik nekalba su tėvais ir visuomene ateistiniais klausimais, bet ir patys tikį religiniais prietarais, švenčia religines šventes, laikosi religinių apeigų bei tradicinių. Ypač tai pastebima vadinamųjų “didžiųjų švenčių” — velykų ir kalėdų dienomis...
Būna daugiau pavyzdžių, kai mokyti žmonės stengiasi pabarstyti religinių minčių. Sakysime, vyksta vienos gana seniai mokyklą baigusios abiturientų laidos susitikimas. Linksma, gera nuotaika, kalbos, juokai. Ir staiga vienas (truputį įsilinksminęs) atvirai ima dėstyti religines mintis. Visi pradžioje nuščiūva, po to ima ginčytis. Beveik visi su juo nesutinka. Rodos, nieko tokio. Bet čia pat ginčą stebėję mažiau išsilavinę žmonės viską dedasi į galvą ir kitą dieną “mokyto žmogaus” mintis siunčia toliau... Beje, tas religingas “mokytas žmogus” respublikos sostinės įstaigos tarnautojas.
Štai tokiais atvejais, mano nuomone, jau maža aiškinamojo ir paskaitinio darbo. Tokius faktus, tokius asmenis turėtų plačiau pasvarstyti partinės organizacijos, tokie faktai turėtų ryškiau nuskambėti iš įvairių pasitarimų ideologiniais klausimais tribūnų, iš laikraščių puslapių, pagaliau iš tokių “mokytų žmonių” turėtume pareikalauti ir pasiaiškinimo, ir atsakomybės už savo svaičiojimus. Tai būtų rimta parama mokyklai, tai reikštų, kad visą ateistinio fronto barą gina ne vienas karys — mokytojas, o platūs visuomenės, visų pirma inteligentijos sluoksniai. Tada ir ugnies galia būtų jau kitokia. (“Tarybinis Mokytojas”, 1966 V 5). ***