Jau kuris laikas redakcijoje guli pora trumpų klausimų, į kuriuos čia pasistengsime trumpai atsakyti.
Ar gyvenimas yra nesąmonė?
Kartais taip. Jeigu žmogus netiki, jeigu jis nepripažįsta nei Dievo, nei sielos, nei amžinybės, tai jo gyvenimą tikrai galima pavadinti nesąmone, nes jis čia dirba, vargsta, kankinasi, ir visiškai be jokios prasmės. Diena iš dienos jis artėja prie mirties, kuri jam nieko gero nežada. Tad tokį jo gyvenimą galima pavadinti laidotuvių procesija. Jis pats nežino, kam jis gyvena. Jam beveik nėra jokios prasmės stengtis ir ko nors siekti, nes vis tiek viskas, jo nuomone, tuoj baigsis. Tai yra gyvenime paklydęs nelaimingas žmogus, kuris nežino, iš kur jis ateina, kur jis eina, kas jis yra, koks jo gyvenimo tikslas.
Tačiau, jeigu žmogus pripažįsta Dievą, jeigu jis save laiko Dievo kūriniu ir nuolat prisimena katekizme išmoktą atsakymą į klausimą, kam Dievas žmogų sutvėrė, tai jo gyvenimas nėra nesąmonė. Tada ne tik visas jo gyvenimas, bet ir kiekviena gyvenimo minutė yra labai svarbi ir prasminga, nes tai yra pasiruošimas amžinybei, amžinai laimei, kuri yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Teisingai yra pasakęs ir filosofas Pascalis: Žmogaus gyvenimas be Dievo yra absurdas, o žmogaus gyvenimas su
Dievu yra paslaptis”. Tad rinkis dabar tarp absurdo ir paslapties! Be abejo, kiekvienas protingas žmogus iš šių dviejų galimybių pasirinks antrąją — paslaptį. Pripažinus Dievą, žmogui kyla daug neaiškumų, tikėjime yra daug paslapčių, bet jos žmogaus neturėtų nugąsdinti, nes kiekvienoj mokslo srity tų paslapčių netrūksta. Tad nenuostabu, kad dvasinėje, neapčiuopiamoje srityje tų paslapčių žmogus dar daugiau sutinka. Šiame gyvenime jis turi gyventi tikėjimu, o kitame galės aiškiai viską permatyti ir suprasti.
Ką reiškia statyti Dievo karalyste? Ar čia nėra reikalaujama daugiau, negu paprasto pareigų išpildymo? Kuo mes galime prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo? Ar čia būtų tik nauju potvarkių sekimas ir klausymas?
Savo pareigų išpildymą ir potvarkių sekimą bei klausymą galima imti siauresne arba platesne prasme. Jeigu katalikas eina kartą į metus išpažinties ir Komunijos, tai jis atlieka savo pareigą, bent imamą siauresne prasme. Bet jeigu platesne prasme pažvelgsime į kataliko pareigas, tai pamatysime, kad tokios religinės praktikos jam toli gražu nepakanka. Kiekvienas katalikas turi stengtis vis tobulėti, siekti šventumo, sekti Kristų, bet tik vieną kartą metuose pagalvoti apie savo santykių sutvarkymą su Kristumi ir apie Jo paties išreikštą norą būti su žmonių vaikais, nėra rimtas stengimasis tobulėti ir siekti šventumo.
Panašiai galima atsakyti ir į klausimą, ko reikia, norint statyti Dievo karalystę ir prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo. Jeigu kas atlieka savo kasdienines paprastas pareigas ir klauso naujų Bažnyčios potvarkių, tai galima sakyti, kad jis jau šiokiu tokiu būdu prisideda ir prie Kristaus karalystės statymo, ir prie Bažnyčios atsinaujinimo. Bet tik šiokiu tokiu būdu. Tačiau jeigu katalikas supranta plačiau savo pareigas, jeigu jis žino, kad kiekvienas tikintysis yra tam tikra prasme kunigas ir apaštalas, tai reikia parodyti daugiau uolumo ir daugiau pastangų, tiek norint statyti Kristaus karalystę, tiek norint prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo. Reikia savo žvilgsnį nukreipti nuo savęs į kitus — reikia rūpintis ne tik savo pareigų atlikimu, bet padėti ir kitiems jų pareigas atlikti. Reikia apaštalauti savo žodžiu, darbu ir pavyzdžiu. Rūpintis tik savimi ir nepadėti kitiems tobulėti bei siekti šventumo, sakant, kad “tai ne mano biznis”, būtų labai panašu į Kaino atsakymą Dievui, kai Jis paklausė, kur esąs jo brolis — “ar aš esu savo brolio sargas?” Kiekvienas žmogus yra ir turi būti savo brolio sargas. Kristus aiškiai yra pabrėžęs, kad, ką mes padarome savo artimui, padarome Jam pačiam.
Juozas Vaišnys, S. J.