Į anketą atsiliepusieji katalikai, evangelikai ir stačiatikė pasisako už krikščionišką bendravimą.
Norėdami pajusti lietuvių išeivių tarpe vyraujančias nuomones ir nuotaikas apie skirtingų krikščionių sugyvenimą, išdalinome anketą 50 asmenų, katalikams ir protestantams po lygiai. Sulaukėme 10 atsakymų: 5 katalikų, 4 evangelikų reformatų ir 1 stačiatikės.
Įdomūs yra ne tik patys atsakymai, bet ir išreikšti motyvai, kodėl jie atsako arba neatsako. Viena atsisakiusi rašyti pastebėjo: "Neatsakysiu į anketą — kartočiau tik skaitytas mintis". Kitas rašo, kad jis apsisprendė atsakyti, nes pagalvojo, kad "gal ir bus kam įdomu paskaityti ne tik šios srities specialistų mintis, bet ir trumpus nekvalifikuotus pasisakymus vidutinio amžiaus žmogaus, lietuvio išeivio". Pati įdomiausia yra stačiatikės pastaba: "Nesu lietuvaitė ir lietuviškai nesuprantu; ta anketa buvo man ekumeninių draugų išaiškinta. Bet su visa širdimi esu dvasioje tarp žmonių, kurie stengiasi pašalinti kliūtis, skiriančias mūsų bažnyčias, nežiūrint kokiai tautybei jie priklauso. Todėl ir nutariau anketą užpildyti".
Nuo išvadų tenka susilaikyti, tik norisi pateikti porą pastabų: 1) visi atsakiusieji pasisakė už sugyvenimą ir 2) didelis skaičius neatsakiusiųjų perša mintį, kad šiuo klausimu daug kas arba nuomonės neturi, arba nenori (o gal nedrįsta) pasisakyti.
Skaitant pasisakymus, naudinga žinoti pasisakančiųjų amžių ir tikybą. Tad pateikiame sąrašą: kun. Povilas Dilys (evangelikas reformatas, 60 m. amžiaus), H. Dilienė (ev. reform., 58 m.), E. Dilytė (ev. reform., 21 m.), L. Finkeistein (stačiatikė, 53 m.), E. Gerulis (ev. reform., 44 m.), V. Kasniūnas (katalikas), A. Kasulaitis (katal., 37 m.), K. Keblys (katal.), E. Petrauskaitė (katal.), A. Vitkus (katal., 42 m.).
PIRMAS KLAUSIMAS: Kaip žvelgiate į skirtingų krikščionių grupių pastangas sugyventi, bendrauti ir net vienytis?
Pozityviai, kaip į būtiną dalyką.
Kun. Povilas Dilys
Skirtingų krikščionių grupių pastangos bendrauti ir net vienytis, mano nuomone, yra sveikintinos. Juk krikščionybė prasidėjo kaipo viena grupė, kuri, laikui bėgant, dėl įvairių priežasčių, suskilo į daugelį. Taigi, kodėl nėra normalu laukti ir tikėtis, kad, esant geriems norams, tos grupės negalėtų suartėti, o gal net ir grįžti į vieną avidę. Aleksas Vitkus
Turėdami prieš akis vyriausią įsakymą mylėti savo artimą, mes skendėjome nuolatinėje didelėje nuodėmėje, kitų akyse matydami krislą, o savo širdyje nematydami nešiojamo dramblio dydžio nuodėmės. Skirtingų krikščionių grupių bendravimas ir vienybė mus palengvins nuo šios nuodėmės papildymo ir tada mes savo artimą mylėsime, kaip Kristus mus mokė mylėti.
Vytautas Kasniūnas
Prieš vienos avidės ir vieno Ganytojo istorinį faktą, krikščionija dar kentės ir sunkiai. Ji jau kentėjo. Ir vienas iš jos kančios priežasčių buvo krikščionijos pabirimas į kelis šimtus sektų. Sugyventi, bendrauti ir vienytis yra tokia graži ir prasminga idėja, kad reikia tik melstis, kad ji klestėtų ir realizuotųsi gyvenime. Algirdas Kasulaitis
Sugyventi — neišvengiama, žūt-būtina. Bendrauti — reikalinga. Vienytis — sunku.
Kęstutis Keblys
Reikia bendrauti. Ludmilla Finkelstein
Labai apsidžiaugiau, kad ši mintis buvo iškelta net Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime. Šiais pasaulio grėsmės laikais ten matau vienintelį išganymą.
Emilija Petrauskaitė
Prieš atsakant į pirmą klausimą, tektų išsiaiškinti, kaip kas supranta žodžius tiek "grupė", tiek ir "vienybė".
Į krikščionių ir į jų Bažnyčių pastangas sugyventi ir bendrauti žvelgiu su dideliu džiaugsmu. Kaip žvelgiu į vienybės siekimą, sunku atsakyti, nes nežinia, apie kokią vienybę čia kalbama. Antra, vienybė neša ne vien palaimą, bet kartais ir pavojus. Bažnyčios nuodėmės, gimusios vienybėje, suskaldė Bažnyčią. Eugenius Gerulis
Jau seniai buvo laikas bendrauti; vienytis per anksti, remiu. Erika Dilytė
Labai džiaugiuos, kad toks bendravimas prasidėjo ir lietuvių visuomenėje.
Halina Dilienė
ANTRAS KLAUSIMAS: Kas šiuo metu krikščionis labiausiai skiria? įvykę istoriniai faktai, doktrina, skirtingos apeigos, organizacinė struktūra ar kas kita?
Dažniausiai suminima: istorija ir doktrina. "Labiausiai popiežiaus neklaidingumo dogma" (Halina Dilienė), "ir žmogaus psichologija" (Ludmilla Finkelstein), "taip pat skirtinga pažiūra į gyvenimą" (kun. Povilas Dilys), "vienų ir kitų buvęs užsidarymas ir užsispyrimas" (Emilija Petrauskaitė), "nenoras skriaudos vieni kitiems, nenoras užmiršti neesminių skirtumų" (Kęstutis Keblys). Istoriniai faktai. Doktrina man visiškai nesvarbus dalykas. Kiekviena denominacija gali palikti prie savo dogmų. Erika Dilytė
Krikščionis labiausiai skiria doktrina. Žmogus gali užmiršti ir atleisti visa — senas nuoskaudas, ginčus, įžeidimus ir pan. Tačiau jam beveik neįmanoma įtikėti, kad kelias, kuriuo jis eina nuo vaikystės, kuriuo ėjo šimtmečiais jo protėviai, staiga patapo klaidingas arba bent nevienintelis. Jo pirmas klausimas bus kodėl? Šitas žmogiškas kodėl skirs krikščionis dar šimtmečius. Suskilimo paikystę ir puikybę reikės išpirkti ilgų metų nusižeminimo ir atgailos būdu.
Algirdas Kasulaitis
Meilės stoka artimui, nepasitikėjimas kitais ir savimi; skirtingi tiesos supratimai, skirtingi apreiškimo interpretavimai — dogminės doktrinos, skirtingų bendruomenių skirtingi charakteriai, dvasinis surambėjimas, tinginystė pasišvęsti naujam apaštališkam darbui, baimė susikompromituoti ne savo principais, bet savo pajėgumo ribotumu juos atskleisti, išdidus manymas, jog vieni turi visą tiesos monopolį, o kiti — tik trupinius, skirtingas Bažnyčios sąvokos supratimas ir organizacinė struktūra, slenkstis tarp dvasiškijos ir pasauliečių. Tačiau labiausiai skiria skirtingos dogmos, nepasitikėjimas antros pusės nuoširdumu ir skirtingų Bažnyčių skirtinga žmogaus pozicija Bažnyčios sąrangoje. Eugenius Gerulis
Krikščionis skiria, ar, geriau pasakius, skyrė, dvasininkų mokymas savo bažnyčių narius žiūrėti į kitus savo brolius, priklausančius kitai bažnyčiai, kaip į klaidatikius.
Vytautas Kasniūnas
TREČIAS KLAUSIMAS: Kokie motyvai krikščionis skatina siekti tampresnių ryšių, sugyvenimo ir net vienybės?
Labiausiai tai komunizmo ir ateizmo grėsmė ir bendri krikščionių idealai. (Emilija Petrauskaitė). Civilizacijos išsivystymas, aukštesnė minios kultūra (Ludmilla Finkel-stein). Supratimas, kad per kovą krikščionija nieko nelaimės (Halina Dilienė). Kris- . taus mokslas; dabartiniai įvykiai pasaulyje (Erika Dilytė).
Atrodytų, kad ateizmo, gal tiksliau — indiferentizmo plitimas. Kai žmonės mato bendrą pavojų, paprastai glaudžiasi krūvon. Atrodytų, kad ir vieni ir kiti krikščionys pradeda įgauti po truputį proto. Bet už tai kreditą, manau, tenka duoti Šv. Dvasiai. įrodžiusi bent mums, katalikams, kad be Jos negalima apsieiti, pradeda karts nuo karto mus aplankyti. Kęstutis Keblys
Kadangi visi krikščionys pripažįsta Kristų kaip Dievą, tai visų krikščionių grupių esmė ir tikslas yra tas pats: supažindinti ir atvesti visą žmoniją prie tikrojo tikėjimo, taip kaip mes jį suprantame. Aišku, todėl, jeigu mūsų visų vienas tikslas, tai tik vienybėje galime tikėtis ir geriausių pasekmių siekiant to tikslo. Tik gaila, kad šis sąjūdis neprasidėjo šimtu ar daugiau metų anksčiau. Aleksas Vitkus
Kristaus įsakymas ir supratimas, kad esame broliai Kristuje; rimtas bendrystės ieškojimas. Kun. Povilas Dilys
Vienas motyvas rišo visus krikščionis visuomet — vienintelis Kristus — Atpirkėjas ir Išganytojas — vienas jo mokslas, viena jo mirtis ir vienas Prisikėlimas. Krikščionių supasaulėjimas juos išskyrė, jų sukrikščionėjimas juos sujungs. Visi kiti motyvai yra antraeiliai. Kai vardiniai krikščionys taps esminiais krikščionimis, ryšiai, sugyvenimas ir vienybė išnyks iš krikščioniškosios problematikos, kadangi šios problemos nėra krikščionybės problemos, bet supasaulėjusių krikščionių. Algirdas Kasulaitis
Šv. Dvasios poveikis. Bažnyčios krizė, pavojus iš įvairiai augančio nekrikščioniško ir ateistiško pasaulio, noras sekti Šv. Rašto nurodymus, noras padėti artimui savo dvasiniais turtais, noras praturtėti artimo dvasiniais turtais, noras bendromis jėgomis siekti Dievo, tikėjimas antros pusės brolišku nuoširdumu, viltis, kad slenksčiai yra ir bus mažinami palaipsniui, kiek įmanoma laiko tėkmės aplinkybėse. Eugenius Gerulis
Senojo ir Naujojo Testamentų knygų puslapiai seniai mus šaukė eiti vienybės keliu, mylėti ir gražiai broliškai sugyventi. Bet mes, lyg klaidžiodami- padangėmis, nesistengėme vartyti tų Šv. Rašto knygų puslapių, jų skaityti ir studijuoti. Mes kūrėme naują religinę filosofiją, kuri kasdien krikščionis vis labiau ir labiau skaldė.
Vytautas Kasniūnas
KETVIRTAS KLAUSIMAS: Popiežius Jonas XXIII pareiškė, kad Katalikų Bažnyčia, prieš ieškodama krikščionių vienybės, turi pati pirma dvasiškai atsinaujinti. Ar Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui pasibaigus, galima pastebėti tokių atsinaujinimo ženklų?
Didesniais kiekiais. Liturgija, laisvės sąvokos supratimas, naujas dinamizmas Bažnyčioje. Žinoma, visa tai tik sudaro sąlygas atsinaujinimui. Rimtas atsinaujinimas galimas tik kiekvieno kataliko viduje. Kad mes būtume tapę giliau tikintys, atseit tikėjimu gyvenantys — tam ženklų dar nesimato. Vieni esame per daug užimti džiaugsmu, kad va, jau seni mūrai, kurie mums nelabai patiko, griūva, džiaugsmu, kad Bažnyčios valdantysis luomas (dovanokit už išsireiškimą) apturi visokiausių bėdų, džiaugsmu, kad jau galim drąsiai šnekėti, nebijodami represijų, ekskomunikos. Kiti esame per daug sujaudinti Bažnyčios dabartiniu nupuolimu, suprotestantėjimu, tvarkos pairimu, senų, gerų dienų tirpimu, kad galėtume rimčiau pagalvoti apie savo dvasinį tobulėjimą. Truks laiko, kol ir vieni ir kiti aprimsime ir kol naujoji atmosfera Bažnyčioje atneš apčiuopiamų vaisių individualaus atsinaujinimo srityje. Kęstutis Keblys
Neskaitant įvairių Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo labiau teoretinių ir doktrinių nutarimų, kaip eilinis katalikas randu tik vieną kitą svarbų atsinaujinimo ženklą: a. Bažnyčios naujoji laisvė žmonėms sprendžiant jų problemas, b. geresnis atsinešimas į kitas krikščionių religines bendruomenes, c. liturginių apeigų pakeitimas.
Aleksas Vitkus
Procesas vyksta; atrodo kartais, kad gana lėtai. Katalikams reikia dinamiškiau apie tai galvoti. Kun. Povilas Dilys
Taip, galiu pasakyti, kad broliai katalikai labai pasikeitė, ypatingai inteligentija.
Erika Dilytė
Po Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo jaučiamas dvasinis atsinaujinimas. Bet jis nėra toks ryškus, kokį norėtumėme matyti. Visą tą dvasinį atsinaujinimą aš nelaikau nei pažangos, nei moderniškumo žyme, bet grįžimą prie Kristaus mokslo ir atsisukimą nuo netiesos, kurioje skendėjome. Todėl, šiuo žvilgsniu žiūrint, dvasinis atsinaujinimas turi būti revoliucinis, staigus.
Vytautas Kasniūnas
Taip. Naujos nuotaikos į krikščionių vienybę ir tam tikslui daromos pastangos, naudingos pamaldų reformos.
Emilija Petrauskaitė
Pastebėtina daugelis ženklų; tačiau abejotina, ar jie paremti atvirumu.
Halina Dilienė
Centre atsinaujinimo ženklų pastebima, gi aplinkoje tų ženklų pastebima, bet mažiau. Gyvenimas rodo, kad su laiku atsinaujinimas plėsis, o ne siaurės. Gaila, kad lietuviuose atsinaujinimas aidi ne balsu, o tik aidu. Lietuviai gairių pirmyn netiesė, kelio nestatė, pirmieji tuo keliu nežengė, tik eina juo vėluodami esi, nes nepatogu nuo kitų atsilikti ir neklausyti centro direktyvų. Pavieniai asmenys savo ryžtu, iniciatyva ir drąsa yra toliau pažengę, negu jų klebonai ir kiti vyresnieji. Eugenius Gerulis
Mano giliu įsitikinimu popiežius Jonas XXIII ir turėjo tai galvoje, ką aš pabrėžiau atsakyme į trečiąjį klausimą. Kai jis kalbėjo apie Bažnyčios atsinaujinimą, jis tikriausiai turėjo galvoje bent kiek gilesnius klausimus, negu tautinę kalbą šv. Mišiose, skirtingą liturginį rūbą ar vienaip ar kitaip Bažnyčioje pastatytą Viešpaties altorių. Jis savo gyvenimu, ne žodžiais, atsakė į atsinaujinimo klausimą. Jis nebuvo vardinis krikščionis, bet esminis. Protokolas, rūbas, turtas jam nevaidino jokios rolės. O kiek šie pasaulietiniai materialistiniai atributai dar šiandien vaidina pagrindinius vaidmenis Bažnyčioje — dvarai, žemė, aukso kapšiai, tiek kunigijoje, tiek pasauliečiuose.
Šiemet sukako 75 m. nuo Leono Didžiojo enciklikos Rerum Novarum paskelbimo — krikščioniškosios demokratijos pražydimo, o kiek katalikų žemvaldžių dar šiandien išnaudoja žemės darbininką. Kiek katalikų fabrikantų dar šiandien stengiasi neduoti cento savo darbininkams, kurie tik prakaitu ir raumenimis gali užsidirbti pragyvenimą savo šeimai. Kiek materializmo dulkių dar šiandien guli ant pasauliečių katalikų ir jų dvasios vadų? Aš todėl tvirtai tikiu, kad šventos atminties popiežius Jonas kaip tik kalbėjo apie vidinį atsinaujinimą, apie grįžimą į krikščionybės gelmes visų pirmiausia savo asmenybės pakeitimu, bet ne apie rūbų spalvos ar kalbos pakeitimą. Vagis, kuris nustoja vogti, plėšikas, kuris nustoja plėšikauti, puikuolis, kuris įstengia nusižeminti, materialistas, kuris nustoja garbinti pinigą — štai atsinaujinę žmonės, nežiūrint kokia kalba jie melstųsi ir kokiu rūbu vilkėtų. Algirdas Kasulaitis
ŠEŠTAS KLAUSIMAS: Kokie pozityvūs nusiteikimai turi suklestėti siekiant artimesnių ryšių tarp skirtingų krikščionių?
Nusiteikimas, kad aš nesu geresnis krikščionis negu mano brolis kitos tikybos.
Erika Dilytė
Skirtingas krikščionis yra mano brolis Kristuje. Jis man nieko blogo nelinki, jis siekia to pat, tik gal skirtingu būdu.
Kęstutis Keblys
Pirmiausia, meilė žmogui, artimui ir dar krikščioniui. Lojalumas kitų nuomonei.
Emilija Petrauskaitė
Iššluoti iš krikščionybės praktikos balastą. Visus tuos atributus, kurie su krikščionybe neturi nieko bendro. Praktikuoti Gailestingojo Samariečio meilę žmogui, visa kita atsiras savaime: ir bendradarbiavimo formos, ir plotmė, ir kita. Algirdas Kasulaitis
Religinio fanatizmo sumažėjimas ir išnykimas; meilė savo bažnyčiai ir kitų bažnyčių pagerbimas. Ludmilla Finkelstein
Prisiimdami kaltę, kad mes visu širdies tyrumu nemylėjome savo artimo, mes visi visuotinai turime prisipažinti darę klaidų, prašyti Dangaus nuodėmių atleidimo ir po to grįžti į taikingą sugyvenimą. Tokį dvasinį atsinaujinimą aš įsivaizduoju įgyvendinti revoliuciniai ir visuotinai, kas galėtų sukrėsti žmonių mintis, jausmus, išgyvenimus. Ir tai aš norėčiau pavadinti maldininkų kelione į tyrus, visų krikščionių visuotine išpažintimi ar grįžimu prie Tikrojo Dievo mokslo.
Aš įsivaizduoju — pavyzdžiui, Čikagoje — kad mes apie 100,000 — 200,000 žmonių visų krikščioniškų grupių tikintieji, išvažiuojame į laukus savaitgaliui (į Michigano ar kitos valstijos laukų plotus), kur, visų krikščionių grupių dvasininkų vadovaujami, melstumėms, atgailautumėme, gailėtumėms už savo nuodėmes, padarytume visuotinę išpažintį ir, atsinaujinę dvasia, grįžtumėme į naują gyvenimą.
Tas įvykis, tie visi išgyvenimai padarytų mūsų galvosenose didelę revoliuciją ir mes pradėtumėme gražų brolišką gyvenimą.
Vytautas Kasniūnas
Visi esame broliai. Nėra geresnių ar blogesnių krikščionių. Halina Dilienė
Abi pusės turėtų vengti erzinančių veiksmų ir išsišokimų. Spauda turėtų stengtis tam formuoti viešąją opiniją. Rengiant viešus parengimus, konferencijas, kongresus ir panašius dalykus, į rengimo ir garbės komitetus kviesti ir kitų tikybų reprezentantus, invokacijų skaitytojus ir panašiai. Rengti "apskrito stalo" dialogus, sudaryti organą, kuris galėtų ekumeniniame darbe reprezentuoti katalikus. Vyskupai turėtų išleisti ganytojišką ar kokį kitokį atsišaukimą, specialiai skirtą ekumenizmui. Spaudoje reikia daugiau straipsnių ekumeninėmis temomis tiek iš lietuvių veiklos, tiek ir iš pasaulinės veiklos, nes per tai žmonės apsipras su naujų laikų nauja dvasia. Surengti bendras Šv. Rašto studijas, bendrai surengti panašius paskaitų vakarus, kaip buvo birželio 4 d. Čikagoje, surengti jaunimo studijų savaitgalį, visur plėsti dialogą, surengti bendrą giesmių koncerto vakarą.
Eugenius Gerulis
Gerus ryšius tarp skirtingų krikščionių grupių bus galima pasiekti, kai katalikai pripažins, kad Kat. Bažnyčia neturi neklaidingumo monopolio. Ar tai mes norėsime padaryti, yra kitas klausimas. Aleksas Vitkus
Sąvoka: Dievas myli mus visus lygiai; nei katalikas, nei protestantas, nei stačiatikis, nei žydas neprivalo savo išrinkimo akcentuoti. Kun. Povilas Dilys
PENKTAS KLAUSIMAS: Ar tą patį atsinaujinimo principą būtų galima taikyti kitoms krikščionių grupėms?
Žinoma, evangelikams ir stačiatikiams reikia atnaujinimo. Erika Dilytė
Savaime aišku. Gal net daugiau.
Algirdas Kasulaitis
Taip. Be gilaus krikščioniškos meilės įsigalėjimo daugumoje, susivienyjimas neįmanomas. Kęstutis Keblys
Visiems reikia mokytis išeiti, išsivaduoti iš siaurų religinių nusistatymų.
Halina Dilienė
Kiek man atrodo, kitos krikščionių grupės, nors bendrai ir maloniai nustebintos naujais vėjais Kat. Bažnyčioje, yra pasiėmusios "wait and see" politiką. Aleksas Vitkus
Išrodo, kad jų reakcija labai teigiama; naudingas palankumas dialogams.
Emilija Petrauskaitė
Taip; aš, kaip stačiatikė, ypatingai norėčiau atnaujinimo ženklus matyti mano stačiatikių bažnyčioje. Ludmilla Finkelstein
Taip, būtinai; ypatingai protestantai lietuviai turėtų ekumeniškiau galvoti ir veikti.
Kun. Povilas Dilys
Evangelikų Bažnyčios iš seno sako, kad reformavimasis turi vykti kasdieną. Taip yra teorijoje ir dalinai praktikoje. Kur nėra paskęsta pilkoje kasdienybėje, kur nėra sustingta tradicijų rutinoje, ten atsinaujinimas daugiau ar mažiau vyksta. Ir šiame reikale nelietuviai protestantai lietuvius protestantus pralenkia. Naujųjų laikų ekumenizmą pagimdė ne katalikai, o pasaulio evangelikai prieš 50 metų. Jau Lietuvoje ekumenizmas tarp reformatų ir liuteronų reiškėsi, o dabar išeivijoje jis jau apima reformatus, liuteronus, metodistus, baptistus ir kt. Sušaukti pasaulio protestantų visuotinį susirinkimą nebūtų taip lengva. Jo vietoje turima panaši institucija — Pasaulinė Bažnyčių Taryba, kurios būstinė yra Šveicarijoje. Lietuviai evangelikai savo tarpe irgi turi panašų organą — Lietuvių Evangelikų Tarybą. Ji nėra viršbažnytinis organas, tačiau savo patariamuoju balsu turi įtakos atsinaujinimo formavimuisi. Kaip lietuvių katalikų, taip ir evangelikų tarpe neturima pasaulinio mąsto asmenybių, kurios plačiau savo veikla parodytų originalumo ir iniciatyvos krikščionijos kelio gairių tiesime. Eugenius Gerulis
Visos krikščioniškos grupės neša vienodą atsakingumą už darytas pastangas mus visus skaldyti ir todėl jos visos sutartinai turi grįžti į vienybę, turi laužti ledus, kliudžiusius mus bendrauti.
Vytautas Kasniūnas
SEPTINTAS KLAUSIMAS: Kokia, Jūsų nuomone, šiuo metu yra didžiausia kliūtis organizacinei krikščionių vienybei atsiekti? Kaip ji galėtų būti nugalima?
Didžiausia kliūtis yra doktrininiai skirtumai. Geriausias būdas tai nugalėti — melstis ir kalbėtis. Puikybės nugalėjimas čia irgi nepakenktų. Kęstutis Keblys
Skirtinga nuomonė apie pagrindines krikščioniškas tiesas. Kun. Povilas Dilys
Žmogiškoji silpnybė, į principų aukštį iškėlusi neesminius formos dalykus. Korporacija vieton parapijos, ištiesta ranka imti, bet ne duoti, kasos dydis vieton meilės gylio, pasitenkinimas vieton apaštalavimo, doktoratas vieton misijonieriavimo ir t. t. Kartoju: esmėje supasaulėjimas. Krikščionys turi atsiplėšti nuo pasaulio, kad galėtų tapti broliais ir grįžti į pasaulį jam padėti.
Algirdas Kasulaitis
Visa krikščionių bažnyčių struktūra.
Halina Dilienė
Kai įgyvendinsime tarpusavyje brolystę, pasitikėjimą, meilę, naują senų dogmų in-terpretaciją, tada bus priartėjęs laikas kalbėti apie administracinę vienybę.
Bažnyčiai nepavyko sustabdyti baudžiavos panaikinimo, nei monarchijų panaikinimo, nei mokslų plėtotės pasauliečiuose išsiplėtimo. Per tai ji neteko daug populiarumo. Jei ji prisidės prie feodalizmo panaikinimo, prie Šv. Rašto aiškinimo nenutolstant nuo mokslų laimėjimų logikos, jei ji pati sudemokratiškės, subroliškės (pradedant Vyskupų Parlamentu!), jei pasauliečiai taps nebe subjektais, o Bažnyčios pilnais nariais, jei jie patys bus Bažnyčia, jei jie vietoje masės tipo žmonių taps individais — asmenybėmis, jei iš jų kilę kunigai pasišvęs evangelijai, o mažiau politikai, jei mus visus lydės Dievo malonė — krikščionija atgaus turėtą dinamizmą.
Eugenius Gerulis
Nenoras paklusti vieno — popiežiaus autoritetui. Ieškoti bendrų principų, paliekant laisvę savarankiškai tvarkytis.
Emilija Petrauskaitė
Mano nuomone, didžiausia kliūtis organizacinei krikščionių vienybei atsiekti yra kitų krikščionių grupių nenoras pripažinti popiežiaus kaip vyriausios Kristaus bažnyčios galvos. Kada nors ta kliūtis gal ir bus nugalėta, jei popiežiaus rinkimai bus tiesioginiai, t. y. renkami eilinių krikščionių, priklausančių įvairioms tikybinėms bendruomenėms. Aleksas Vitkus
Didžiausia kliūtis organizaciniai krikščionių vienybei atsiekti yra dvasininkai. Jie savo širdyse, savo galvosenose turi duoti naują raugą ir jį skleisti savo bendruomenių bažnyčiose. Vytautas Kasniūnas
Vienos bažnyčios nepasitikėjimas kita, nepasitikėjimas kitos bažnyčios atvirumu ir baimė, kad mano bažnyčia gali būti priklausoma kitai. Tik per nuoširdų darbą atsakingų dvasiškių. Ludmilla Finkelstein
AŠTUNTAS KLAUSIMAS: Kokios nuotaikos krikščionių tarpusavio sugyvenimo atžvilgiu vyrauja šiuo metu lietuvių išeivių visuomenėje: a) protestantų tarpe; b) katalikų tarpe?
a) Greičiau atsargumo nuotaika; b) noras sueiti ir kalbėti. Halina Dilienė
Man rodos, kad lietuvių išeivių tarpe visuomet buvo palinkimas dideliam lojalumui. Bendros tautinės nelaimės ir bendra kova už tautinius reikalus jungia bendram veikimui. Emilija Petrauskaitė
Katalikai lietuviai nuoširdžiai sutiko klausimą, kad krikščioniškos grupės turi rasti bendrą kalbą, nes tik tuo keliu eidami mes sustabdysime vis labiau plintančią ateistinę dvasią. Mūsų nesugyvenimu naudojosi ir naudojasi visų krikščionių priešai. (Apie protestantų nežinau.) Vytautas Kasniūnas
a) religinis sugyvenimas atėjo per staiga; protestantai nori studijuoti tą klausimą, b) noras bendrauti. Erika Dilytė
A. Neturiu nei mažiausio supratimo; b. skaitoma visai neaktualiu dalyku, nes protestantai pas mus yra tokioj mažumoj, kad paprastai jie nei jokios baimės, nei didesnio rūpesčio nesukelia. Be to, protestantai nepretenduoja nei į VLIKą nei į ALTą, tai ko čia jaudintis? Kol jie niekam ant sprando nelipa, palikt juos ramybėj, jei jie iš vis kur nors yra. Kęstutis Keblys
Atrodo, kad lietuvių išeivių visuomenė, ilgainiui veikiama kosmopolitinių vakarų pasaulio srovių, savo galvojimu bendrais pasauliniais Bažnyčios reikalais sutaps su kitomis tautinėmis grupėmis. Savito lietuviško prado čia nebus. Aleksas Vitkus
Nuotaikos tiek pas katalikus, tiek pas evangelikus visumoje yra gana panašios. Nuotaikų įvairumas gaunasi ne tiek skirtingų denominacijų dėka, o kitur. Todėl klausimą statyčiau: kokios nuotaikos yra a) žmonėse, pasauliečiuose, parapijiečiuose, jaunime ir b) klebonijose, dvasiškojoje, parapijų valdybose, senime; bei c) idėjinėje, teoretinėje plotmėje ir d) realioje gyvenimo praktikoje. Tiek pas evangelikus, tiek pas katalikus ekumeninės nuotaikos yra šviesesnės a ir c punktuose, o tamsesnės b ir d punktuose. Tema yra per plati šį klausimą čia apžvelgti išsamiau. Eugenius Gerulis
a) Yra nepasitikėjimo ženklų: protestantai labai atsargiai artinasi prie sugyvenimo su katalikais religinėje plotmėje, b) Gana daug norėtų bendrauti, bet klausimas, ar katalikams visiškai aišku, ką reiškia religinis bendradarbiavimas su protestantais.
Kun. Povilas Dilys
DEVINTAS KLAUSIMAS: Kokiu būdu ir kokiais darbais katalikai ir protestantai galėtų bendrauti lietuvių išeivių bendruomenėje?
Šventojo Rašto studijos, paplitusios visose lietuvių kolonijose, būtų tas pirmasis šviesos žiburys, kuris uždegtų vienybės meilę tarp katalikų ir protestantų lietuvių.
Vytautas Kasniūnas
Kartais ruošti bendrus vakarus.
Halina Dilienė
Absoliučiai nežinau. Manau, kad Čikagoj bandomos bendros ekumeninės diskusijos yra žingsniai teisinga linkme.
Kęstutis Keblys
Gerai kartais ir pasibarti, sueiti ir svarstyti visus klausimus, net dogmas. Erika Dilytė
Bendravimo pradai tarp lietuvių katalikų ir protestantų bendruomenių yra jau ne nuo šiandien matomi. Ar suradimas būdo, dar trumpesniam šių grupių bendravimui išvystyti yra tipingas lietuviškas uždavinys — nepasakyčiau. Kiek man atrodo, grynai lietuviškoje plotmėje mes niekad ypatingų problemų neturėjome ir nematau čia ypatingai ko nors taisytino. Aleksas Vitkus
Studijuoti Šv. Raštą, kelti sekuliarinius klausimus, o mažesnėje grupėje ruošti kelią viešumoje diskutuoti net skirtingas dogmas; išaiškinti, kad dogmų skirtumas paliks, bet neprivalo kliudyti broliškai sugyventi. Kun. Povilas Dilys
Sunku pasakyti. Viena yra tikra — Katalikų Bažnyčia atidarė duris visiems krikščionims į naują gyvenimą. Neabejoju, kad už 100-150 metų tuolaikinė žmonija su nuostaba ir padėka Viešpačiui skins Vatikano II Santarybos palaimingus vaisius. Ypač, jei šiandienos krikščionys išgirs šiandienos Bažnyčios tikrojo atsinaujinimo šauksmą.
Algirdas Kasulaitis
Norint, darbų atsiras įvairiausių. Jų dalį paminėjau aukščiau. Pirmiausia apsvarstytinas klausimas: kokiu būdu bendradarbiauti? Manyčiau, apaštalo Povilo būdu — asmeniškais, broliškais ryšiais; su laiku, ir instituciniais ryšiais, saugantis, kad nepatektume oficialuman, formaluman, manieringuman, iškilminguman, o svarbiausia — politiškuman ir indiferentiškuman, neužmirštant, kad aukščiausias mūsų — tiek dvasiškių, tiek ir pasauliečių — tikslas yra ne priemonės, kaip dialogas, studijos, laisvė, vienybė ir pan., o bendromis jėgomis skelbti ir įgyvendinti Kristaus mokslą savo širdyse, šeimose, parapijose, tautoje ir visame pasaulyje. Ekumenizmas bus tiek vertingas, kiek jis įstengs minėtam tikslui įgyvendinti rasti tinkamesnių priemonių.
Ieškant bendravimui geresnių būdų, reikėtų mums susipažinti su kitų tautų turima ekumenine patirtimi.
Eugenius Gerulis
DEŠIMTAS KLAUSIMAS: Gal turite šią ekumeninę sritį liečiančių klausimų, kuriuos norėtumėte išsiaiškinti "Laiškų Lietuviams" žurnale?
Taip, norėčiau gauti išaiškinimą, kodėl dėl Šv. Komunijos, kuri yra ekumeninis ženklas ir meilės Sakramentas, žmonės per amžius ginčijasi? Halina Dilienė
Taip, norėčiau gauti išaiškinimą, kodėl Marijos garbinimas Katalikų Bažnyčioje apsunkina religinį bendradarbiavimą tarp katalikų ir protestantų, ypatingai iš protestantų pusės, o tas pats Marijos kultas Stačiatikių Bažnyčioje nesudaro kliūčių jau 40 su viršum metų sklandžiai bendradarbiauti stačiatikiams ir protestantams.
Ludmilla Finkelstein
Taip, mišrios vedybos. Erika Dilytė
Duokite informacijų apie mūsų protestantus, jų religinę, bendruomeninę veiklą, gal net jų nuotaikas, mintis. Kęstutis Keblys
Į šiuos klausimus bus atsakyta vėliau.
— Red.