EKUMENINIS POKALBIS
KUN. VALDEMARAS CUKURAS
Ekumeninio dialogo (pokalbio) reikalingumu niekas neabejoja, nors šis pabudęs interesas nevienodai stiprus bei dinamiškas lietuvių visuomenės sluogsniuose. Man regis, kad inteligentų, ypač jau šiame krašte mokslus baigusių tarpe, jaučiama platesnė nuoširdaus draugiškumo dvasia kitaip tikintiesiems. Lietuvoje mokslus baigusieji, kunigai ir pasauliečiai, rodo tam tikro nerimo ženklų, ypač tie, kurie augo gyvai anais laikais pabrėžtoje katalikiškosios akcijos atmosferoje, dar gana skeptiškai seka Vatikano II pajudintas naujas sroves pačioje Bažnyčioje ir josios pastangose tiesti ranką kitų konfesijų sambūriams.
Man atrodo, kad ekumeninio pokalbio vaisingesniam vystymuisi tektų pirmiausia Įtraukti šią jaunąją kartą, kuri natūraliai yra atviresnė naujajai dvasiai.
Kokios praktiškos galimybės? Lietuvių tarpe visas šis ekumeninis eksperimentas yra toks naujas, kad neįmanoma daryti jokių projekcijų ateitin. Mūsų dvasinė būklė, mūsų konfesiniai ginčai (jeigu tokių tikrai būta) yra labai mažo, provincialinio, parapijinio masto. Tik tose apylinkėse, kuriose katalikai tiesiog susidurdavo su gana skaitlinga evangelikų - reformatų mažuma (Biržuose - Šiauliuose) arba evangelikais -liuteronais (Klaipėdos krašte), iš viso kildavo klausimas: kas mes, kas jie? Nepriklausomybės laikais nesuskubom, ir gal net nenorėjom, pakilti į kultūringesnio pokalbio plotmę, nes katalikiškoji akcija tada nudažė mūsų katalikų mąstyseną, o protestantų mažumos psichinė nuotaika — dar labiau pabrėžti skirtumus — vieni stengėsi kultūroje, ekonominiame gyvenime pakilti aukščiau už katalikus, kiti sąmoningai izoliavosi. Taigi, gana provinciališkas gyvenimo etas.
Gyvename visai kitokiose sąlygose, todėl mums neturėtų būti sunku ramiai ir be perdėto emocionalumo pažvelgti, ką veikia mūsų brolis, kuris kita forma Dievą garbina, kitaip savy yra suformavęs religinę nuotaiką. Pasikalbėjimai todėl turėtų vykti bent trijose plotmėse: mokslinėje - teologinėje, ypač skripturistinėje. Mums yra būtinas naujas, modemus, literatūriškai patrauklus ir moksliškai galimai tikslus šv. Rašto vertimas. Šitai atlikti turėtų jungtinė katalikų - protestantų biblistų komisija su kalbininkais. Antra — plačiausia būtų liturginė - karitatyvinė plotmė, kuri apimtų plačias mases, bet kuriai tikrai, nuoširdžiai pradėti šį naująjį kelią eiti nebus lengva, jei jų savo pavyzdžiu nepatrauks kunigai, vyskupai, bendruomenių vadai. Labai daug kur Vokietijoje, Olandijoje ir kitur jau seniai mokslininkai reguliariai tęsia dialogą ir yra nepaprastai daug pasiekę (jų darbo pėdsakai buvo jau pastebimi Vatikano II sesijų metu), bet tikras, nuoširdus platesnių tikinčiųjų sluogsnių pokalbis, bendradarbiavimas dar vis neišeina iš demonstracijų, iškilmių, paradų fazės. Mums, lietuviam, atrodo, paradai, bent dabar visai nereikalingi. Mes turėtume labai kukliai, be jokių pretenzijų, pažvelgti į savo nueitą istoriją, gerai įsiskaityti į istorijos lapus ir atsekti, kas iš tikro mus pradėjo skirti. Man regis, kad skilimas buvo mums, kaip tautai, atneštas iš oro, kitos, politinės galios, bet ne gili religinė drama buvo suskilimo priežastis. Mūsų tautos religinis etas yra savitas, tik mums būdingas. Ar nevertėtų tad mums visiems gerai įsiskaityti į Martyno Mažvydo mums paliktą spausdintą žodį, jo ne tik tautinį, bet ir religinį dinamizmą. Juk artimai susipažinę su Donelaičio kūryba, mes turėsime pripažinti, kad jo religinis nusiteikimas veik nieko nesiskiria nuo bet kurio kito kataliko kunigo, klebono eto. Gal dar daugiau, mums, kurie taip daug religinio pamaldumo formų esame pasiskolinę, norom ar nenorom, iš lenkų, Donelaitis galėtų padvelkti gaivia lietuviškosios dvasios šiluma... Giesmės. Mes turime daug ko vieni kitiems šioj srity duoti. Lietuviai katalikai — tai ne italai, prancūzai ar Amerikos katalikai, kurie pamažu visiškai nutilo savo pamaldų metu jau XIX amžiuj ir kuriems Vatikano II liturginiai nutarimai yra naujas pavasaris. Gi mums — daug dalykų visai natūralūs, jau seniai praktikuotas dalykas.
Karitatyvinė sritis. Bendros pamaldos. Visa šitai būtų nesunku įvykdyti. Reikėtų, kad vyresnieji dvasiniai vadovai, vyskupai, superintendentai, klebonai duotų tik palaiminimą, palaimingąjį "stumtelėjimą".
Trečia plotmė — grynai pasauliečių, ypač jaunimo kūrybingos' susiartinimo pastangos. Čia, man rodos, yra tikroji religinės vienybės ir sugyvenimo aušros vieta.