Tik remiantis dideliais religiniais troškimais
KUN. POVILAS DILYS
Pastangos tarp įvairių krikščionių bendruomenių sukurti geresnius ir šiltesnius santykius nėra naujos, bet paskutiniu laiku jos tiek pagyvėjo, kad net kalbama apie ekumenišką laikotarpį Bažnyčios istorijoje. Paskutinieji du popiežiai, Jonas XXIII ir dabartinis Paulius VI, sušaukę ir pravedę Antrąjį Vatikano Suvažiavimą, ir pasaulinio masto protestantų teologai bei bažnyčios veikėjai, kaip O. Dibelius ir H. Asmussen, savo raštuose patvirtino tiesą, kad Kristaus Bažnyčios vienybė yra lemiantis mūsų šimtmečio klausimas. Nėra abejonių, kad pavienio krikščionio ekumeniškas nusistatymas yra gilus troškimas, kad bažnyčios viena kitą geriau suprastų, arčiau sugyventų ir ieškotų vienybės. Tai mums įsakė pats Jėzus Kristus Jono Evangelijoje (17, 21): "Kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje..." Apaštalas Povilas laiške Efeziečiams (4, 1-16) tai aiškiai pabrėžia. Todėl ekumeniškas nusistatymas tik tada turėtų vertę Dievo akyse, jei išeitų iš mūsų gilaus įsitikinimo, kad čia veikiame Kristaus vardu. Mūsų pagrindas yra mūsų krikščioniškas tikėjimas, kad Kristuje esame visi sujungti ir, nepaisant įvairių konfesinių skirtumų, Kristaus esame įpareigoti tą dvasinę vienybę, kaip tik galima, pagilinti ir skleisti. Tai yra pirmas ir svarbiausias žingsnis pozityviai tarp krikščionių ekumeniškai veikti. Yra gana paplitusi idėja, kad paskutiniu laiku ekumeninis judėjimas pagyvėjo dėl atsakingųjų Bažnyčios veikėjų baimės, jog visai krikščionijai gresia pavojus iš bedieviškų šio pasaulio galybių. Savo esme tai yra klaidingas tvirtinimas. Ekumeninio judėjimo pagrindas glūdi religinėje, ne politinėje plotmėje.
Kun. Povilas Dilys yra evangelikų reformatu žurnalo “Mūsų Sparnai” redaktorius; neseniai jų bažnytinio sinodo išrinktas superintendentu.
Tik remdamiesi dideliais religiniais troškimais, privalome pradėti ekumeniškus pokalbius tarp atskirų konfesijų. Tikėjimas, kad Kristaus tiesa yra didesnė už žmogaus pažinimą. Jo veikla yra vertingesnė už mūsų, yra tikrojo ekumenisto veikianti jėga. Ekumeniškai nusiteikęs žmogus žiūri į krikščionis virš savo konfesijos; mylėdamas savo artimą, jis meilėje stengiasi iš vienos pusės siekti visų vienybės Kristuje, o iš kitos pilnai supranta, kad ta vienybė kol kas negalėtų būti įgyvendinta. Iš to taško žiūrint, kiekviena krikščionių denominacija turi savo vietą dideliame Dievo žmonijos gelbėjimo plane.
Įvertindami 16-tojo amžiaus religinius įvykius, galime tvirtinti, kad jiems jokiu būdu negali būti pritaikinti Naujojo Testamento žodžiai iš Apaštalų Darbų (20, 29-30): "Aš žinau, kad, man išvykus, įsibraus pas jus plėšrių vilkų, kurie nesigailės kaimenės, ir iš jūsų pačių tarpo kelsis vyrų, kurie kalbės perkreiptus dalykus, kad patrauktų mokytinius paskui save". Šiandien net katalikų teologija galutinai pripažino faktą, kad reformacinis judėjimas neišėjo iš intencijos Kristaus Bažnyčią suskaldyti, bet ją atnaujinti; tai buvo gilus reformatorių troškimas. Jeigu istorijoje tas judėjimas privedė prie suskaldymo, tai mums reikia ieškoti priežasčių abiejose pusėse. Kiekvienas, kuris yra giliau susipažinęs su paskutiniųjų 400 metų istorija, žino, kad šio pasaulio valdovai išnaudojo vieną arba kitą Bažnyčią savo politiniams tikslams ir tuo būdu pagilino suskaldymą krikščionių tarpe. Mes, sekančios generacijos vaikai buvome tokioje skilimo dvasioje išauklėti. Nežiūrint to, kad tokioje nesveikoje religinėje atmosferoje gyvenome. Viešpats savo malonėje myli mus visus vienodai, ir siunčia savo Dvasią nelaimingai žmonijai. Tos Dvasios ženklas, be abejo, yra rimtos ir gyvos pastangos tarp atskirų žmonių, priklausančių įvairioms konfesijoms, ieškoti geresnio supratimo, prisiartinimo ir vienybės. Paskutinieji metai aiškiai įrodo, kad Kristaus galia perviršija mūsų netobulumą. Antras Visuotinis Bažnyčios Suvažiavimas Romoje, ilga Pasaulio Bažnyčių Tarybos veikla — tai yra nauja, pasikeitusi dvasinė atmosfera krikščionių tarpe. Tai yra dangiškos amžinos meilės ir malonės patvirtinimas. Dabar mes, krikščionys, be abejo, jaučiame, kad Viešpats Jėzus yra su mumis iki pasaulio pabaigos, kaip Jis mums yra pažadėjęs.
Iš aukščiau suminėtų minčių, be abejo, kyla klausimas apie praktiškus galimumus ekumeniškai veikti. Nežiūrint net įvairių skaitlingų katalikų ir evangelikų teologų susitikimų bei jų labai pozityvių rezultatų, daug krikščionių — kaip katalikų, taip ir evangelikų — yra gana sunkioje religinėje padėtyje, liečiančioje tarpusavį krikščionių sugyvenimą. Jie išauklėti klaidingoje tradicijoje ir dabar sunku jiems pradėti kitaip galvoti. Todėl tegu bus leista čia trumpais žodžiais nupiešti mūsų nuomonę apie ekumenišką pradžią tarp katalikų ir evangelikų, kas, žinoma, liečia ir mus lietuvius.
Visų pirma reikia galutinai ir visiems laikams nusikratyti konfesinės polemikos. Polemikos dvasia visada buvo tikrai nepriimtina Viešpačiui. Ji tarnauja netikėjimui, ji skleidžia nesantaiką, ji yra piktosios dvasios įrankis; negalime vadintis krikščionimis, jeigu norime pažeminti kitą krikščionių tikėjimą, vis iš naujo kartodami ir kartodami dėsnius iš laikotarpio, kada krikščioniškas skelbimas buvo klaidingai suprantamas. Žinoma, galima meilėje parodyti savo broliui - krikščioniui jo, mūsų įsitikinimu, su Kristaus Dvasia nesuderinamą pažiūrą, bet daryti tai polemikos keliu, ir tuo pačiu laiku prisidengti tikrosios krikščioniškosios tiesos supratimu, yra didelė nuodėmė Dievo akyse. Kristus žydams, tiems tiesos išpažintojams, pastatė samaritiečius, kaip religinių žmonių pavyzdį. Ar ta Kristaus pamoka nekalba aiškiai prieš polemiką tarp įvairių konfesijų? Todėl pirmas praktiškas žingsnis ekumeniniame darbe yra ne tik užmiršti polemikos kelią, bet išrauti iš savęs tą velnišką dvasią visiems laikams.
Tik po to galime pradėti pokalbius su broliais ir seserimis, priklausančiais kitai konfesijai. Praktiškai, kol kas tai būtų pokalbiai tarp katalikų ir protestantų. Tokius pokalbius turime vesti su įsitikinimu, kad Dievas veikia vienybės link, bet per netobulus žmones. Todėl pokalbiuose būkime realistai. Mokykimės Dievui palikti galutinį sprendimą.
Su kokia dvasia turėtume sueiti, organizuoti bendrus religinius vakarus ir tuo būdu keisti tą nesveiką atmosferą, kurioje buvome auklėti?
Eikime į pokalbius su nusistatymu, kad mylime savo Bažnyčią; teisingai suprantama meilė ir prisirišimas prie savo tikėjimo, visiškai nekliudo pažinti, ką tiki mūsų broliai kitoje konfesijoje. Eikime į pokalbius, nusistatę savyje nugalėti viską, kas primena mums neteisybes ir skriaudas, kitų padarytas mūsų tikėjimui istorijos bėgyje. Eikime į pokalbius pažinti daugiau iš amžinos tiesos. Niekuomet nesistenkime brolius ir seseris iš kitos krikščioniškos konfesijos atversti į savo tikėjimą; mes turime žinoti, jog pavienis atsivertimas neišsprendžia ekumeniško uždavinio.
Nesame tos nuomonės, kad Bažnyčios tik per savo oficialius atstovus turi vesti ekumeninius pokalbius; žinoma, tai yra labai svarbu, kad Bažnyčios išrinktų bendrą ekumeninę komisiją, kuri galėtų reguliariai sueiti ir praktiškai kalbėti apie suartėjimą. Bet ne visuomet tas kelias pasiekiamas. Tuojau atsirastų juridinių ir kitų kliūčių, ir ekumeninis darbas beveik nepajudėtų Todėl šalia oficialaus pasikalbėjimo gali būti organizuojami ekumeniniai rateliai, kurių dalyviai galėtų vesti vaisingus pokalbius. Koks turi būti tų pokalbių turinys, ar tik įsigilinimas į Šventąjį Raštą, ar šalia to ir dogmatiniai klausimai — parodys laikas. Žinoma, ekumeniniai rateliai turėtų būti teologiškai paruošti.
Mes tikime, kad toks ekumeniškas darbas bus naudingas visiems. Todėl bandykime įrodyti jo reikalingumą lietuvių katalikų ir protestantų tarpe.