kurio siela yra vienybės siekianti meilė
PIRMAS KLAUSIMAS: Kokią vertę matote ekumeniniame sąjūdyje, kuris, pagal Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime priimtą "Dekretą apie Ekumenizmą", yra "puoselėjamas Šventosios Dvasios malonės" įvairiose krikščionių grupėse?
Antrasis Visuotinis Vatikano Susirinkimas ne pradėjo ekumeninio sąjūdžio Katalikų Bažnyčioje, o tik jį "įpilietino", suorganizavo ir padarė pirmaeiliu savo uždaviniu. Susirinkimas aiškiai norėjo, kad liturginis, struktūrinis, teorinis ir praktinis Bažnyčios atsinaujinimas prisitaikintų prie šio uždavinio. Todėl ir mūsų visų rūpestis turi būti galimai greičiau ir geriau Įsijungti į tą ekumeninio darbo barą, kuris mums yra prieinamas tėvynėje ir tremtyje.
Vysk. Pranas Brazys, M.I.C.
Interviu su lietuviais katalikais vyskupais katalikų - protestantų sugyvenimo klausimu
Ekumeninio sąjūdžio vertę, jeigu jis vystysis kaip tikimasi, trumpais žodžiais sunku išreikšti. Lengviau yra pasakyti, kaip šiandien pasaulis atrodytų, jeigu krikščionys niekad nebūtų suskilę. Reikia tikėtis, kad visa žmonija būtų jau pakrikštyta su visomis to pasėkomis kultūroje ir visame žmonijos gyvenime; apie tokias nelaimes kaip bolševizmas, nacismas ar kitos prieš mūsų laikus, nebūtų buvę nei kalbos. Daugybė blogybių gimė, klestėjo, klesti, kad krikščionys neranda bendros kalbos, kaip jas pašalinti. Kiek laiko ir gerų pastangų bus išeikvota nors ir geriausioje dvasioje vienybės beieškant ir ką tuo laiku ir tomis pastangomis galėtumėm pasiekti, jeigu nebūtumėm suskilę. Kaip seks toliau, ekumeninio sąjūdžio mes nepradedame — jis visada buvo. Mūsų laikais jo dvasia gal kiek kitokia. Iš geros valios ir Dievo malonės daug ko gero galime laukti. Tikėkimės, kad dar mūsų laikais daug ko gero sulauksime. Vysk. Vincentas Brizgys
ANTRAS KLAUSIMAS: Kokie motyvai skatina krikščionis siekti tampresnių ryšių, sugyvenimo ir net vienybės?
Atsakoinybės jausmas ir sąmonė už žmonijos išganymą, faktas, kad Kristus įsteigė vieną, o ne kelias Bažnyčias, kad šv. Mišių auka. Eucharistija, Sakramentai ir kiti malonių šaltiniai, Kristaus palikti ne kuriai vienai grupei, o visiems per Krikštą tapusiems Kristaus Mistinio Kūno nariais. Protaujantis žmogus negali ramiai jaustis matydamas, kiek daug krikščionių tų dalykų net nežino ir jais nesinaudoja.
Vysk. Vincentas Brizgys
Tie motyvai yra aiškiai nurodyti pačiame "Dekreto apie Ekumenizmą" įvade. Juk niekas neabejoja, kad Kristus įsteigė vieną vienintelę Bažnyčią, o krikščionija prisistato pasauliui susiskaldžiusi į daugybę skirtingų bendrijų. Kiekviena jų skelbiasi esanti tikroji Kristaus sekėja, tačiau jų įsitikinimai prieštarauja vieni kitiems ir jų keliai yra skirtingi. Kristus meldėsi, kad jo sekėjai būtų vieningi ir kad iš jų vienybės pasaulis galėtų pažinti, jog jis yra Dievo Tėvo Siųstasis (Jon. 17, 21). Krikščionių nevieningumas yra didysis papiktinimas, kuris šiandien pastoja pasauliui kelią į evangeliją. Vysk. Pranas Brazys, M.I.C.
TREČIAS KLAUSIMAS: Dar taip neseniai įvairios krikščionių grupės viena į kitą žiūrėjo priešiškai. Dabar jau jos bando viena su kita sugyventi. Kai kuriems katalikams toks pasikeitimas yra sunkiai suprantamas. Kaip tokiems katalikams reikėtų šį pasikeitimą išaiškinti?
Dalinai jau atsako, kas pasakyta į 1 ir 2. Kalbant apie vienos grupės jausmus kitai šiandien, negalima pamiršti, jog nebuvo beveik nė vieno Visuotinio Susirinkimo, kuris nebūtų svarstęs ir siekęs visų krikščionių vienybės. Jeigu kaikurie Susirinkimai pasmerkė grupes ar asmenis, jų doktrinas, tai tik dėl to, kad apgynus krikščionių vienybę nuo skaldytojų. Verta prisiminti, kad kaikurie Susirinkimai šioje srityje buvo pasiekę daugiau, negu šis Vatikano II Susirinkimas. Net ir nebaigto Vatikano I Susirinkimo užsimojimai šioje srityje nebuvo mažesni už užsimojimus ir žygius Vatikano II Susirinkimo metu.
Vysk. Vincentas Brizgys Yra faktas, kad ekumeninis Bažnyčios užmojis nemaža katalikų "užklupo" nepasiruošusius. Jie žiūri į jį su įtariu nepasitikėjimu, tarsi jis būtų kažkoks kairiųjų Bažnyčios ekstremistų laimėjimas ir pavojinga innovacija. Pats Paulius VI savo kalboje š. m. sausio 12 d. prisiminė šiuos "baikščiuosius" ir pabrėžė, kad Antrasis Vatikano Susirinkimas tikrai nebuvo vien tik senų ir žinomų dalykų pakartojimas: "Susirinkimas net buvo innovatorius, ištikimai ir darningai išvesdamas iš autentiškų Šventraščio ir geros teologijos šaltinių kai kuriuos kriterijus bei nuostatus, kuriuos Dievo garbei ir Bažnyčios misijos naudai galime skelbti kaip naujus". Netenka abejoti, kad ir katalikiškajame ekumenizme yra naujų kriterijų ir naujos dvasios, be kurios jis būtų tik negyva raidė. Nuo šio pažiūrų ir dvasios atsinaujinimo ir reikia pradėti, raginant šv. Pauliui: "Atsinaujinkite savo išmanymo dvasia" (Efez. 4, 23). Reikia, kad visi suprastų ir išmanytų, kas yra tas ekumenizmas, kurio siela yra vienybės siekianti meilė (plg. "Dekretą apie Ekumenizmą", nr. 8). "Taigi aš, kalinys Viešpatyje, maldauju jus elgtis, kaip verta to pašaukimo, į kurį jūs esate pašaukti, visu nuolankumu ir švelnumu, kantrybe, meile pakenčiant kits kitą, rūpestingai palaikant taikos ryšiu Dvasios vienybę" (Efez. 4, 1-3). Tik šitokia dvasia bus galima vaisingai priimti ir vykdyti "Dekretą apie Ekumenizmą", visos Bažnyčios susirinkimo vienbalsiai priimtą. Tebuvo vos vienuolika balsų, kurie dėl vieno ar kito motyvo laikė jį nepriimtinu. Tokiu tas dekretas galėjo būti laikomas prieš galutinę aprobatą, bet ne po jos. Dabar visi jį turime nuoširdžiai priimti ir vykdyt, nes niekam nevalia būti atsiliekančiais murmėtojais ten, kur visa Bažnyčia iškilmingai sutaria. Vysk. Pranas Brazys, M.I.C.
KETVIRTAS KLAUSIMAS: "Dekrete apie Ekumenizmą" sakoma: "Šventasis Susirinkimas ragina visus katalikus tikinčiuosius atpažinti laiko ženklus ir dalyvauti aktyviai ir išmintingai ekumeniniame darbe." Kaip reikėtų šį skatinimą įgyvendinti lietuvių išeivių visuomenėje?
Lietuvių visuomenėje, kaip ir visur, dirvą ruošti reikia jungiant mūsų pastangas su Dievo malone: reikia vieniems už kitus melstis ir ugdyti tarpusavę pagarbą ir meilę. Gražus pavyzdys yra kai kurios ortodoksų grupės Šiaurės Afrikoje: jos viešai meldžiasi už krikščionių vienybę. Tai daryti gali visi — mokyti ir nemokyti. Viršiniai žygiai ir bandymai — seminarai, simpoziumai, diskusijos, bendros viešos pamaldos turi būti vykdomi išmintingai, paruoštai ir drausmingai. Nekompetentingas asmuo klaida gali padaryti daugiau žalos, negu naudos. Iš katalikų pusės visa turi vykti vyskupų kontrolėje: jie parenka kalbėtojus, laiką, būdą, kada ir kaip su kuo susitikti. Bendros direktyvos šiuo reikalu katalikams yra paskelbtos, o smulkesnės ruošiamos ir netrukus bus paskelbtos kardinolo Augustino Bea vadovaujamo Sekretoriato. Vysk. Vincentas Brizgys
Teisingai sako Dekretas, kad ekumeniniame darbe reikia dalyvauti visiems aktyviai ir išmintingai. Ketvirtajame Dekreto numeryje yra trumpai nubrėžta bendroji tokio dalyvavimo programa. Pirmiausia reikia vengti tokių žodžių, pasisakymų ar veiksmų, kurie galėtų pažeisti mūsų atsiskyrusius brolius ir pablogintų mūsų santykius su jais. Toliau reikia vesti dialogą tarp skirtingų Bažnyčių ir Bendrijų. Tokiam dialogui vadovauti turi "kompetentingi ekspertai", o ne mėgėjiški profanai, kurie savo pokalbiuose turėtų stengtis pasisavinti ir prisitaikinti tai, kas pasiruošusių žinovų bus sutarta. Galop reikia bendradarbiauti su skirtingomis Bažnyčiomis bei Bendrijomis visose viešojo gyvenimo ir bendrojo gėrio srityse, kur galima, reikia viešai ir kartu melstis, ypač už galutinės vienybės atstatymą.
Šiuo metu Krikščionių Vienybės Sekretoriatas ruošia paties "Dekreto apie Ekumenizmą" numatytą instrukciją jam vykdyti. Joje bus nurodyta, kas ir kaip sudaro ekumenines komisijas, kaip turi būti vedamas dialogas, kur ir kokiu būdu reikia stengtis bendrauti ir bendradarbiauti su mūsų atsiskyrusiais broliais. Bus konkrečiai nurodyta, į kokias viešas pamaldas dera kviestis skirtingų Bažnyčių ar Bendrijų krikščionis ir kada bei kaip galima dalyvauti jų pamaldose. Ekumeniniam sąjūdžiui gilėjant ir plečiantis, bus duodamos atitinkamos platesnės instrukcijos.
Manau, kad ir lietuvių išeivių visuomenėje pirmiausia reikėtų pradėti nuo to "dvasinio ekumenizmo" (nr. 8), kuris reiškiasi pagarbia tarpusavio meile, bendrais ypač visuomeninio bei tautinio pobūdžio parengimais ir bendravimu visose bendrojo gėrio srityje. Kartu reikėtų neužleisti ir tiesioginio ekumeninio darbo. Jis turėtų prasidėti paties "Dekreto apie Ekumenizmą" ir netrukus pasirodysiančios Krikščionių Vienybės Sekretoriato instrukcijos nuodugniu grupiniu studijavimu, atitinkamų komisijų sudarymu ir kompetentingų atstovų bei ekspertų periodiniais susitikimais. Tokiuose susitikimuose broliškoje dvasioje reikėtų iškelti visa tai, ko vieni iš kitų pageidauja ir kas trukdo sklandesnį suartėjimą bei bendradarbiavimą. Galop reikia gerai paruošti ir platesnei visuomenei prieinamų viešų susitikimų, kuriuose bendrai ir deramu būdu būtų meldžiamasi už tobulos vienybės atstatymą ir būtų skleidžiama teisinga ekumenizmo idėja.
Ekumeninio bendravimo ir bendradarbiavimo pavyzdžių mūsuose jau dažnėja. Europoje turime bendrą katalikų ir evangelikų gimnaziją, bendras studijų savaites. Atvykęs į Ameriką, buvau maloniai nustebintas tikrai pasektino pavyzdžio — birželio 5 d. ekumeninėje dvasioje suruoštų pirmojo Amerikos lietuvių apaštalinio protonotaro prelato Prano Juro įvilktuvių. Šventiniame pokylyje šalia katalikų vyskupų sėdėjo presbiterijonų kunigas Hans Sidon, Lawrence Bažnyčių Tarybos pirmininkas, rabinas Abraham Haifinger, Lawrence ortodoksų ir lietuvių tautinės parapijos kunigai.
Vysk. Pranas Brazys, M.I.C.
* * *