Vienas svarbiausių reiškinių krikščionių pasaulyje yra besiplečiančios pastangos tarp skirtingų grupių draugiškiau sugyventi, bendrauti ir net vienytis. Kristus troško, kad jojo sekėjuose klestėtų vieningas sugyvenimas. Visgi dėl nesuvaldomo blogio jų tarpe buvo skaldomasi nuo pat pirmųjų dienų. Tačiau, kur rasdavosi skilimas, rasdavosi ir pastangos tą skilimą atitaisyti. Net ir didžiausi susiskaldymai Rytuose ir Vakaruose neapsiėjo be siekimo tuoj pat susiskaldymo žaizdas užgydyti. Deja, vienijančios pastangos tada dar buvo mažesnės už skaldymosi jėgas: juk paprastai net brolių ginčo pradžioje būna daug kartumo; tik kartumui išsekus pajuntama, kad, nors pyktasi, tebeesama broliai. Šiandien tas pajutimas apima vis gausesnius krikščionių būrius. Pirmosios platesnio masto vienijimosi pastangos prasidėjo prieš pusšimtį metų protestantų tarpe. Katalikų Bažnyčia, skelbdamasi vienintele tikrąja, tuomet laikėsi nuošaliai. Visgi ir katalikų tarpe ekumeninė dvasia brendo, o Jono XXIII sušauktas Visuotinis Susirinkimas katalikų tarpe ekumenizmą įpilietino "Dekretu apie Ekumenizmą", juos kviesdamas visu krikščionišku nuoširdumu bendrauti su atsiskyrusiais broliais. Ekumeninis sąjūdis turi maždaug sekančias gaires: 1) vieni kitus pažinti, 2) melstis, 3) išsiaiškinti, 4) bendradarbiauti ir 5) vienytis.1) Pažinti: pradžioj vieni kitų nekentę, paskui ignoravome. O ignoracija ir nepažinimas santykius tiktai aptemdo. Tik pažintimi galima išsiugdyti pagarbą ir meilę. Dėl to reikia įvairių grupių krikščionims susitikti, susipažinti ir bendrauti. 2) Melstis: krikščionių vienybė yra Kristaus norima, bet jai atsiekti dar yra daug kliūčių, kurias nugalėti galima tik Dievo pagalba. Tad jo malonės prašant reikia melstis — vieniems su kitais ir vieniems už kitus. 3) Išsiaiškinti: nesusipratimai trukdo ne tik vieniems kitus pažinti, bet taip pat suprasti kitų įsitikinimus, kuriuos esame linkę savaip "įrėminti". Kitų įsitikinimai teisingai suprantami tik jiems patiems juos išaiškinus. Tad reikia daugiau pokalbio. 4) Bendradarbiauti: krikščionybė jos išpažinėjams stato tuos pačius tikslus ir uždavinius, kuriuos galima lengviau įvykdyti sutelkiant jėgas ir tarpusaviai bendradarbiaujant. Todėl lauktina, kad tarp jų išsivystytų vis didesnis bendradarbiavimas. 5) Vienytis: pažinimas, malda, išsiaiškinimas ir bendradarbiavimas natūraliai veda į artimesnius dvasinius ryšius, vainikuojamus krikščioniška meile. Susikūrusi dvasinė vienybė vis labiau ieškos išorinės išraiškos — ne vienalyčio unifor-muotumo, bet didžios bendruomenės organiško junginio.
Šiuo specialiu "Laiškų Lietuviams" numeriu apie ekumenizmą siekiame lietuvių visuomenėje skleisti krikščioniško sugyvenimo mintį. Pirma tad spausdiname Vatikano II Susirinkimo priimtą "Dekretą apie Ekumenizmą", paskui abiejų lietuvių vyskupų išeivių teigiamus atsiliepimus, toliau mūsų evangelikų brolių ekumeninius svarstymus: prasminį— kun. P. Dilio, istorinį — kun. A. Trakio ir statistinį — E. Gerulio. Iš katalikų: kun. V. Cukuras nurodo kai kurias praktiškas galimybes, o K. Trimakas, S. J., apibūdina patį ekumeninį sąjūdį. Anketų pasisakymuose atsispindi ekumenizmui pritariančiųjų nuomonės bei nuotaikos. Tai pirmas lietuvių katalikų - protestantų susitikimas spaudoje. Juo, kaip ir aplamai visu ekumeniniu sąjūdžiu, neieškome pigaus visų krikščionių grupių susiliejimo, bet krikščioniško sugyvenimo ir vienybės — tokios, kokios nori pats Kristus.
Kęstutis Trimakas, S. J.