■ Religinis momentas Kongrese...
Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas buvo sušauktas ir pravestas pirmoj eilėj tautinėje dvasioje, tačiau jis, pagal galimybes, apėmė įvairias jaunimą liečiančias sritis — jų tarpe ir religiją. Norėdami atkurti to Kongreso religinį momentą, spausdiname Kongreso programos religinį palikimą: jaunųjų kunigų invokacijas (be jų, banketo metu invokacijas skaitė katalikų vyskupas Pranas Brazys, M.I.C., ir evangelikų superintendentas Stasys Neimanas), tėv. Bruno Markaičio, S. J., ir prel. Audrio Bačkio pamokslus (vėlai paprašius, evangelikų pamaldose sakyto pamokslo nepavyko gauti) ir religinio simpoziumo dalyvių pasisakymus apie šių laikų jaunimo ieškojimus ir Kristų.
Raštu suteikdamas apaštališkąjį palaiminimą Jaunimo Kongresui, popiežius Paulius VI pareiškė: "Ilga Lietuvos istorija yra pilna religinių ir kultūrinių laimėjimų. Todėl yra verta juos persvarstyti, kad būtų užsidegama nauju įkvėpimu toliau plėtoti šias labai svarbias sritis". To naujo įkvėpimo gal gali įžiebti Jaunimo Kongrese paskleistos ir šiame žurnalo numeryje sutelktos gaivios religinės mintys.
■ ...ir Jaunimo Metų programoje
Jaunimo Metų pradžioje Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Centro Valdyba paskelbė Jaunimo Metų programą, kurioje kiekvienam tų metų mėnesiui skiriama tam tikra jaunimą liečianti sritis — ją panagrinėti, pagyvinti ar puoselėti.
Deja, daugelis tų mėnesių praėjo beveik be jokių pastangų tai programai įgyvendinti. Programos gi lieka ant popierio tol, kol jos neįvykdomos.
Jaunimo Metų paskutinis mėnuo skiriamas kelti jaunimo religiniam momentui. Jaunimo Kongreso religinio simpoziumo diskusijose buvo prieita išvada, kad jaunimo tarpe diskusijos yra viena geriausių priemonių tiek religinėms tiesoms apsvarstyti, tiek jas pritaikyti konkrečiam gyvenimui.
Gruodžio mėnesį jaunimo organizacijų vadovybės bei dvasios vadovai savo vienetų darbų programose tegul skiria ypatingą vietą religiniam momentui — susikaupimo dienai, rekolekcijoms, o ypač diskusiniams rateliams, galintiems savo veiklą tęsti ir ateity.
■ Ne plytgalių, bet kietasprandžių...
"Kur-kur, bet Čikagoje lietuvybė tai tikrai ilgiausiai išsilaikys. Joje tiek daug lietuvių, jie buriasi netoliese, kultūrinis gyvenimas verda, tiek daug visokių parengimų" — taip dažnai išgirstame atsiliepiant apie Čikagos lietuvius.
Tikrai, ne veltui Čikaga vadinama lietuvių išeivių sostine pasaulyje. Ir štai Čikagos lietuvių centrinei kolonijai prie Marquette parko, kur lietuvių daugiausia spiečiasi, vasarą ėmė grėsti pavojus, negrams pradėjus organizuoti demonstracijas, kad juos įsileistų į tą miesto rajoną. Kilo riaušės, lijo plytgaliai ir buteliai; buvo padegti demonstruojančiųjų automobiliai.
Riaušių įkarštis pailiustravo pačią didžiausią JAV gyventojų problemą — baltųjų ir negrų nesugyvenimą. Į tą problemą jau tampame tiesiogiai ir mes patys įvelti. Kaip ją mums išspręsti?
Žinoma, čia nė nemėginsime spręsti tos problemos visuotinai, bet tik tiek, kiek ji liečia mus dabarty. Mums atrodo, kad 1) savo kampą ne tik galime, bet ir turime išsaugoti, ir 2) kad jį išsaugoti nereikia plytgalių, bet kietasprandžių.
Sava kaimynystė, sava vietovė, mokyklos, parapijos, savi namai — tai bendruomeninė pastogė, į kurias turi teisę ją teisėtai įsigijusieji. Neįsileisti kitų grynai dėl skirtingos rasės, pvz. dėl jų juodos odos, būtų gal ir nemoralu, tačiau tol, kol įsileidus kartu krinta savų namų vertė, kol rajonas tampa nualintas ir ne toks saugus, tol yra pateisinama ar net reikalinga saugoti savo kampą. Reikalinga saugoti ir mūsų lietuvišką kampą.
Tačiau Marquette parkui (ar ir kitai vietovei) apsaugoti nereikia plytgalių, kuriuos daugiausia švaisto šiaip "karingai" nusiteikę ir mėgstą pasišvaistyti vaikėzai. Plytgaliai tik sukelia didesnę neapykantą ir didesnę paniką. Kuo daugiau neapkenčiama, tuo labiau bijoma. Kuo labiau bijoma, tuo greičiau išbėgama. O demonstracijos tam ir yra: kad bėgtume. Ta prasme plytgalių svaidytojai greičiau laikytini demonstrantų sėbrais, ne jų priešais.
Be to, nereikia plytgalių, nes 1) jais parodom, kad nesame kultūringesni už tuos, kurių nenorime įsileisti ir 2) jais teikiam reklamą savo nenaudai, nes pats Martin Luther King sakė, jog demonstracijomis bandoma atidengti baltųjų diskriminuojančią neapykantą.
Taigi, Marquette parkui išsaugoti reikia ne plytgalių, bet kietasprandžių. Kietasprandžių — ne kitų plytgaliams atlaikyti, bet išlaikyti tai, kas sava. Tokių, kurie turėtų ramų, bet tvirtą pasiryžimą nepasitraukti. Ir tas pasiryžimas remtųsi ne neapykanta kitiems, bet noru išsaugoti tai, kas sava ir kas brangu. Tik tokie kietasprandžiai apsaugos ir lietuvių bendruomenės židinį Čikagoje.
■ O kaip su Madridu?
A. Upėnas, straipsnio antrašte klausdamas "Ar galim išgelbėti lietuvišką žodį Madride?" (Darbininkas, VIII 17), kelia reikalą laiškais ir telegramomis raginti ispanus atnaujinti lietuvių radijo programos transliaciją į okupuotą Lietuvą. Ši radijo valandėlė buvo sustabdyta pernai gegužės 31 d., pažadant ją atnaujinti maždaug po metų. Deja, nors jau praėjo daugiau kaip metai, pažadas nepildomas.
■ Pasigendame...
Nors negalime sutikti su Lietuvių Evangelikų Tarybos pareiškimu Šiluvos koplyčios reikalu, kad ja "palaikoma sena kitiems neapykantos dvasia" (nes Šiluvos vardas koplyčiai buvo parinktas ne antiprotestantiškaįs sumetimais, bet kaip ženklas lietuvių katalikų pamaldumo-prisirišimo prie Šiluvos šventovės Lietuvoje, kas dabar nieko bendro neturi su antiprotestantizmu), tačiau evangelikų-katalikų sugyvenimo požiūriu tas vardo parinkimas yra nelaimingas, evangelikams pareiškus negalėsiant "nieko bendro turėti nei su statoma koplyčia, nei su rengiamu lietuvių katalikų religiniu kongresu".
Šiais ekumeniniais laikais religinio pobūdžio šventėje kitų brolių krikščionių tikrai pasigendama.
■ Klausimai okupuotajai Lietuvai
— Kodėl didinamos bausmės už religiją? Sovietų Sąjungoje, o taip pat okupuotoje Lietuvoje, padidinamos bausmės iki 3 metų kalėjimo už nusikaltimus religijos srityje; jų tarpe yra ir "nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistematingas vykdymas, pažeidžiant įstatymu nustatytas taisykles" (Tiesa, VII, 17).
— Ar okupantų įtaka mažinama? Okupantai beveik niekada neatsispiria pagundai uždėti savo leteną ant okupuoto krašto. Ji jaučiama ir okupuotoje Lietuvoje, ir tai įvairiausiose srityse; pavyzdžiui, net ir vaikų literatūros spausdinime. Pagal "Lietuvos TSR Spaudos Statistiką" 1940-1955 m. daugiau kaip pusė lietuviukams atspausdintų grožinės literatūros knygų buvo parašytos rusų (288 knygos, t. y. 51.9%); kai tuo tarpu lietuvių parašytųjų buvo tik trečdalis (198 knygos; 35.7%). Koks yra paskutiniojo dešimtmečio derlius? Reikia tikėtis, kad toji okupanto įtaka yra tikrai sumažinta.
— Ar negalima pristatyti objektyviau? "...jo poezijoje vyrauja gimtojo krašto pasiilgimas, ...emigranto širdgėla, ...troškimas užmiršti bei vienišumas, būdingas jautriam emigrantui, nejaučiančiam po kojomis gimtojo krašto žemės" — taip apibūdinama Anglijoje gyvenančio išeivio poeto Vlado Šlaito kūryba birželio Pergalėje, okupuotosios Lietuvos rašytojų draugijos leidžiamame žurnale. Ten pat spausdinami jo eilėraščiai, specialiai atrinkti iš jo naujos knygos Širdies paguodai įrodyti tai tezei.
Tiesa, kad poeto Vl. Šlaito poezijoj yra išeivio tragizmo, tačiau ar jis nėra visuotinesnis? Argi nėra jo kūryboje ir kito pobūdžio temų? Tad ar nebūtų galima jį pristatyti kiek objektyviau?