Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KANČIA IR LAIMĖ

DR. JUOZAS PRUNSKIS

YVENIMAS susideda iš daugelio kasdienybės lašelių — džiaugsmo ir liūdesio valandėlių. Reikia nuspalvinti pilkuosius momentus, apšviesti tamsiuosius, įnešti džiaugsmo į liūdnuosius, pripildyti tuščiuosius, atgaivinti sudžiūvusius, užmiršti bloguosius ir įsidėti atmintin geruosius. Turime elgtis pagal tą įrašą viename saulės laikrodyje: "Rodau tik saulėtas valandas''. Tiesa, tai nėra lengva, ypač turint prieš akis liūdnąją mirties tikrovę, kuri kiekvieno laukia. Statistikos sako, kad kasmet pasaulyje miršta 51 milijonas žmonių, kasdien iš šio pasaulio iškeliauja 140 tūkstančių, kas valandą — 5.820, o kas minutę — 97 asmenys.

     Tai didžioji realybė, kuriai reikia ruoštis, kurią reikia pramatyti, bet nesikankinti dėl smulkmenų. Rašytojas Salvaneschi mus moko: "Jeigu jautiesi nesuprastas, tai žinok, kad esi padidinęs savo pajėgumą kitus suprasti. Jeigu žmonės tau šiurkštūs, atsiversk knygą ir imk susipažinti su jūrų stebuklais arba pakilk į dangaus grožybes. Jeigu dabartiniai laikai tave apvilia, pasiieškok istorinės knygos. Jei skaitymas tavęs nedomina, glauskis prie muzikos ritmo: Chopino, Beetho-veno, Debussy. Jie tau atvers magiškąsias duris".

     Jei ir muzika tau nieko nesako, skubėk į gamtą, į laukus, į pajūrį, į miškus, kreipk žvilgsnį į žvaigždes. Viskas tau kalbės apie pasaulio kūdikystę. Savo rankoms duok darbo, savo protui — minčių, savo energijai — užsiėmimo. Lauk ateinant aušros, kuri išsklaidys sunkumų miglas, atitolins silpnybes ir eis į pergalę.

     Jeigu dienos sunkumų atsiminimas vakare verčia tave, panėrus galvą į pagalvę, išsiverkti, jeigu kasdieną vedi kietą kovą su gyvenimo sunkumais ir neturi draugų paramos, jeigu esi slegiamas kasdienių nusivylimų, jei širdį graužia kentėjimas, o sielą — skausmas, jei gyvenimas tau be džiaugsmo ir be įkvėpimo, nukreipki akis į pirmą nepažįstamą žmogų, kurį sutiksi savo kelyje. Tikriausiai jis kenčia taip, kaip tu, o gal net daugiau negu tu. Nemanyk, kad skausmai tik tave vieną lanko. Kentėjimas yra pavasaris, kuris visiems atgaivina žiedus.

Tikėjimas praturtina paguoda ir džiaugsmu

     Visi galime būti turtingi džiaugsmu ir entuziazmu. Net milijonierius, kuris negali kitiems atnešti džiaugsmo, yra neturtingesnis už elgetą,.

     Žmogui labai daug paguodos gali duoti tikėjimas. Kartą jaunystėje Nietzsche rašė savo seseriai: "Jeigu ieškai sielos pakilimo ir laimės, tai tikėk. Jeigu nori būti tiesos mokinė, tai ieškok".

     Gyvenimo faktai šioje srityje mums daug pasako. Aleksandra Starabba de Rudini, žinoma markizos Carlotti vardu, buvo nepaprasto grožio moteris. Ji buvo garsi savo ekstravagantiškumu ir blaškymusi. Ilgą laiką ėjo slidžiu gyvenimo keliu ir aistringai plakėsi prie vieno garsaus italų poeto. Tačiau 1911 m. pasiryžo pasukti atgailos keliu — įstojo į karmeličių vienuolyną, įsteigė trejus vienuolyno namus ir mirė kaip šventa atgailautoja.

     Garsioji prancūzų teatro žvaigždė Eva Lavalliėre buvo labai mylima karaliaus Liudviko XIV. Tačiau pačioje savo vaidybos ir pasisekimo aukštumoje buvo pagauta naujos šviesos. Ji išdalino visą savo turtą vargšams ir apsivilko pranciškonės rūbu. Po griežtos atgailos gyvenimo mirė 1929 metais. Jos užrašuose buvo rasti šie žodžiai: "Mano pamėgtasis sportas yra atsiklaupti; mano vienintelė nuosavybė' — karstas; mano vardas — pranciškonė".

Tu jau pradedi suprasti ...

     Jaučiant skaudžius gyvenimo smūgius, verta prisiminti aklo rašytojo Salvaneschi žodžius: "Jei tavo širdį slegia neišpasakytas nuovargis, jei kas rytą tau prieš akis stoja kokia nors sunkenybė ir lydi visą dieną, jei esi draugų apleistas, meilės apgautas, susigraužimo kankinamas, nusivylęs gyvenimu, jei net tave įkyriai persekioja mintis, kad būtų geriau, jeigu jau ateitų gyvenimo galas — su džiaugsmu pasveikink šią valandą, nes tu jau atsiradai tarp tų, kurie pradeda suprasti". Neveltui ir Ruysbroeck rašė: "Žmonės, kurie verkia, šį tą žino".

     Juk reikia pagaliau kuo nors užmokėti, jeigu nori ką nors žinoti ir suprasti. Tik kentėdamas ar guosdamas kenčiantį, tu suprasi, kad Kristus tave myli. Tada galėsi kartoti žodžius, kuriuos pasakė tėvas J. M. Berengueras, ilgam laikui ligos uždarytas savo kambaryje: "Padėk man. Viešpatie, priartinti savo lūpas prie Tavo teikiamos kančių taurės ir nejausti jos kartumo". Padėk man gerti tą taurę su dėkingumu, nelaikant jos bausme, o Tavo dieviškosios meilės įrodymu. Viešpatie, juk daug liūdniau kentėti su kaltojo jausmu negu su kario klusnumu. Tad noriu kentėti kaip mylintis sūnus, noriu būti savanoriška auka.