Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1961m. 8 Rugsėjo

1961 M. RUGSĖJO MĖN. (SEPTEMBER) VOL. XII. NO. 8

T U R I N Y S

Kenčiančios tautos aidas — I. Naujokas 227

Du žodžiai —P. Razminas . . 232

Žvilgsnis į modernų Šv. Rašto aiškinimą— Dr. P. Celiešius 235

Žodžio laisvė Bažnyčioje — K. Rahner, S. J. 245

Mergaitės grožis ir žavumas — J. Vaišnys, S. J. 249

Judesio reikšmė auklėjime — D. Petrutytė 252

Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 255

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.

Admin.— Petras Kleinotas, S. J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago,

Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press

Lietuviais esame mes gimę lietuviais norime ir būt

GIMDAMI MES TAPOME SAVO TAUTOS NARIAIS,

BET JEIGU AMŽIAI NET RASES PAKEIČIA,

TAI JIE GALI IŠTRINTI IR MŪSŲ TAUTINES ŽYMES.

NEUŽTENKA, KAD LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ,

REIKIA, KAD LIETUVIAIS NORĖTUME IR BŪT.

TAUTYBĘ SUDARO KILMĖ, KULTŪRA, TRADICIJOS,

BET SVARBIAUSIA — JĄ IŠLAIKO MŪSŲ PAČIŲ VALIA.

TAUTYBĖ YRA PASAULĮ TURTINANTI DVASINĖ VERTYBĖ.

KIEKVIENA TAUTA KĄ NORS ŽMONIJAI DUODA.

TAD IŠSIŽADĖTI TAUTYBĖS REIŠKIA SKURDINTI PASAULĮ.

TAI YRA NUSIKALTIMAS IR DIEVUI IR ŽMONĖMS.

KIEKVIENOS VERTYBĖS SAUGOJIMUI REIKIA PASTANGŲ,

TAD BE JŲ NEGALI APSIEITI NĖ TAUTYBĖS IŠLAIKYMAS.

TAČIAU TOMIS PASTANGOMIS ATLIEKAME PAREIGĄ

IR ATIDUODAME SAVO DUOKLĘ PASAULIUI,

DARYDAMI JĮ ĮVAIRESNĮ, GRAŽESNĮ IR TURTINGESNĮ.

KENČIANČIOS TAUTOS AIDAS

IGNAS NAUJOKAS

    TAS AIDAS — tai mes, tremtiniai. Bent turėtumėm tokie būti, nes nekentėti už ten kenčiančią tautą yra tas pat, ką pradėti jai mirti čia. Todėl kiekvienas jai ten duodamas smūgis turi nuaidėti kankinimosi atgarsiu mūsų širdyse, nes tik kankinimasis tautos nelaimėmis ir kančiomis neleis mums jos pamiršti ir pažadins mūsų pareigos jausmą.

     Tauta ten kenčia ir yra žudoma. Jos dvasia, dar vakar lietuvybės ir krikščionybės persunkta, šiandien prievartaujama, brukant jai materialistiškai bedievišką dvasią. Ji žudoma, nes yra sklaidoma po nykiąją Rusiją, kad svetimųjų tarpe pamirštų, kas ji yra. Iš po Lietuvos ir Sibiro podirvio šaukiasi nužudytųjų lietuvių lavonai ir jų šauksmuose širdį veria skaudus skundas: už ką? Tad visa tauta ne žodžiais, bet sava kančia šaukiasi mūsų, nes ji pati taip nedaug tegali.

     O bet kur esančių lietuvių kančia — tai mūsų kančia. Į ją neatsiliepti negalima. Mūsų dvasinis apkurtimas būtų nežmoniškiausias ir bedieviškiausias elgesys. Bet kyla klausimas, kaip atsiliepti ir kas daryti. Tad čia ir prieiname prie mūsų pareigų aptarimo kankinamosios tautos atžvilgiu.

1. Būkime, kas esame!

     Pirmoji mūsų pareiga — tai jaustis lietuviais, lietuvybės nesigėdyti, jos neatsižadėti, bet visur, kur tik reikia, už ją pasisakyti. Būti, kas esame, tai reiškia budėti, kad svetima aplinka mumyse nenuslopintų gerųjų mūsų tautos savybių, o taip pat žiūrėti, kad mūsų silpnybės ir neigiamybės (kurių kiekviena tauta turi!) būtų slopinamos ir negadintų mūsų vardo svetimųjų akyse.

     Mūsų gerosios, ugdytinos savybės yra: jausminga melancholija, skatinanti rimtumą, susimąstymą ir ugdanti dvasios gilumą; jautrumas grožiui, kuris matomas mūsų palangių darželiuose ir visoje liaudies dailėje; svetingumas, kuriam panašaus nerandama kitose tautose; darbštumas, kuris mus iškelia svetimųjų tarpe; meilė saviesiems, kad ir siunčiant be paliovos į Lietuvą siuntinius, dėl ko svetimiesiems dabar Lietuva atrodo tartum mažoji Amerika. Bet mūsų lietuvišką dvasios veidą temdo ir kai kurios vengtinos neigiamybės: nedrąsa pasireikšti, vienų kitiems pavydas, vienybės stoka ir baudžiauninkiškos dvasios liekanos, kurios reiškiasi per dideliu svetimybių vertinimu ir savęs nedavertinimu. Pagaliau per didelis ir per dažnas svaiginamų gėrimų vartojimas virsta vis didėjančia grėsme visai mūsų tautai.

     Atsidūrę svetimoje aplinkoje, turime tą aplinką gerai pažinti, norėdami būti ir pasilikti lietuviais. Mums reikia blaiviai įžvelgti svetimų kraštų ir jų žmonių dvasią, jų teigiamybes ir neigiamybes, kad, pirmąsias pasisavinę, praturtintume savo dvasią, o antromis neužsikrėstume ir jų išvengtume. Praturtėti mūsų gyvenamų kraštų dvasios teigiamybėmis tai yra, gal būt, vienas svarbiausių tremties uždavinių ir tikslų.

Skaityti daugiau:

DU ŽODŽIAI

PRANAS RAZMINAS

I

PAUDOS darbininkai visados akcentuoja teisingos informacijos reikalą. Tai būtina. Žodis informacija yra aprėpęs plačius gyvenimo barus. Jis yra pasidaręs magiškas, tiesiog valdantis visas žmogaus gyvenimo sritis. Neinformuotas žmogus laikomas atsilikusiu, net nekultūringu. Kaip jis negali žinoti, kas vyksta už jo šeimos ribų, kas vyksta kitų tautų gyvenime?

     Ne visas informacijas skaitytojai bei klausytojai vienodai mėgsta. Labiausiai graibstomas ir skaitomas nešvarusis gyvenimo juodraštis. Nedaug būtų suklysta teigiant, kad sensacinės žinios, kurioms rūpi ne tiesa, bet žingeidumas, dominuoja kitų žinių tarpe. Įvairios spaudos "antys" padidina laikraščių bei žurnalų tiražą. Šios rūšies informacijoj negailestingai murdomos didžiulės skaitytojų masės.

     Į žmonių galvas kemšama įvairios žinios ne tik laikraščių, knygų, bet ir tūkstančių mokyklų, radijų, televizijų, paskaitininkų. Visur šliaužiama paviršiumi, sąmoningai ar nesąmoningai aplenkiamas esminis gyvenimo supratimas ir tragiškas šių laikų momentas. Ant informacijos meškerės pakabinta daugelio žurnalų, laikraščių ir kitų institucijų egzistencija. Žinių dirva plati: nuo karališkosios šeimos miegamojo iki valkatos didmiesčio centre; nuo aukštosios diplomatijos iki šeimos, praleidusios dienos popietę ežero pakrantėj. Kas gali apimti tas platumas, kuriose bėgioja žurnalistas, rinkdamas žinias?

     Didžioji informuoto žmogaus drama yra ne toji, kad jis žino, bet toji, kad jis dažnai sujaukia pagrindinių ir antrinių dalykų esmę. Jis pavargęs nuo reklaminių šviesų, nuo daugelio gyvenimo menkybių žinojimo, pavargęs nuo nežmoniško troškimo pasotinti išbujojusią žinojimo aistrą. Žinoti troškulio veikiamas, žmogus sumaišo gyvenimo vertybes ir iškrypsta iš gyvenimo logikos.

     Informuoti protai žino, kad Kristus gimė, gyveno, mirė ir vėl prisikėlė, kad reikia dorai gyventi, kad reikia laikytis dekalogo, bet jis nepajėgia suprasti, nuo ko reikia pradėti, kad teigiamai atsakytų savo gyvenimu į šį žinojimą. Jis, krikščionis, gyvenąs pagonišku gyvenimu. Štai dėl ko informuoti protai legalizuoja arba stengiasi legalizuoti abortus ir užmušinėti negimusius nekaltuosius. Jie dažnai asmenybių ir kultūros niekintojai bei žmonių ir tautų laisvėmis prekiautojai. Jie nesugeba atskirti krikščioniškosios demokratijos nuo socializmo ar net komunizmo; nesugeba įžvelgti kylančio procento jaunuomenės nusikaltimų priežasčių. Leidžia milijonus, posėdžiauja metų metus, bet be ryškesnių rezultatų. Tie patys protai sujungia ir išskiria šeimas, lyg tai būtų nešvarių kojinių pakeitimas. Jie lenda į diplomatiją ir į valdžios viršūnes ir ten taip viską sujaukia, kad jų darbų vaisiai tik pačiam pragarui tetarnauja. Įtikėję pinigo galia, išbėga pasaulio reikalą tvarkyti, o sušelptieji dažnai su panieka nuo jų nusigręžia. Informuoti protai beveik neturi dvasinio pažangumo žymių. Jie, tarsi civilizuoti barbarai, tol nėra pavojingi gyvenimoaplinkai, kol savo turimą žinojimą neima naudoti, kaip esminį gyvenimo supratimą, kaip žmogaus būties pažinimą. Pasaulio centras juose pačiuose, jų egoizme. Jie žino, kad šalia jų gyvena turtingas žmogus. Bet jie žino tiktai, kad ano turtingumas yra jų vargų priežastis.

Skaityti daugiau:

ŽVILGSNIS Į MODERNŲ ŠV. RAŠTO AIŠKINIMĄ

rūpimieji klausimai

Dr. P. Celiešius

     Dažnai žmonės klausia, kaip reikia suprasti įvairius Šv. Rašto pasakojimus. Nejaugi viską reikėtų imti pažodžiui? Nejaugi aš turėčiau būtinai tikėti, kad Dievas nulipdė iš molio žmogiuką, jam įkvėpė sielą, ir tokiu būdu buvo sutvertas pirmasis žmogus? Nejaugi yra būtinai tikėtina tiesa, kad Dievas, užmigdęs Adomą, išėmė šonkaulį ir iš jo sutvėrė Ievą? Argi tikrai pažodžiui reikėtų priimti visa tai, kas Sv. Rašte pasakojama apie uždrausto vaisiaus valgymą, apie žalčio gundymą ir t. t.?

     Kai kurie mano, jog visa tai tikėti yra būtinajeigu netikėsi, būsi eretikas. Bet jiems taip pat atrodo, kad tai tikėti yra trupučiuką juokinga. Dėl to ir visas Šv. Raštas jiems netenka autoriteto, o taip pat drauge griūva ir jų tikėjimo pagrindai. Tad, norėdami tiems tiesos ieškantiems mūsų skaitytojams padėti, ir spausdiname šį kun. dr. P. Celiešiaus' straipsnį, kuriame aiškinama, kaip reikia suprasti ir aiškinti Šv. Raštą.

     Norime pabrėžti, kad nereikia maišyti dviejų visiškai skirtingų dalykų: Šv. Rašto dieviško įkvėpimo ir Šv. Rašte esamo dieviško apreiškimo. Viskas, kas Šv. Rašte pasakojama, yra Dievo įkvėpta, bet ne viskas yra Jo apreikšta, kaip tikėjimo tiesos. Tad, norint suprasti Šv. Raštą, reikia būtinai atskirti, kas jame priklauso apreiškimui, t. y., kur pateikiamos tikėjimo tiesos, o kur yra tik literatūrinė pasakojimo forma arba lyg tie indai, kuriuose žmonėms paduodamas dvasinis maistas, kad jiems būtų lengviau suprantamos abstrakčios dvasinės sąvokos. Tad ir Šv. Rašto interpretacija yra dvejopa. Šv. Rašte esamų apreikštų tiesų aiškinimas negali būti nei senas, nei naujas — jis visuomet yra tas pats, nes tas tiesas Bažnyčia nuo pat pradžios vienodai aiškino ir aiškina. Bet kai prieinama prie Šv. Rašto literatūrinės formos ar prie kitų, apreiškimui nepriklausančių, pasakojimų, tai čia gali būti ir yra įvairių aiškinimų. Tie aiškinimai gali keistis, keičiantis anų laikų kultūros ir papročių pažinimui.

     Šis straipsnis yra gana ilgas ir nespecialistams gal truputį sunkokas, bet tikimės, kad kiekvienas pasistengs jį perskaityti, nes jo mintys yra tikrai visiems įdomios ir aktualios.

Redakcija

     Nors Šv. Raštas, kaip Dievo apreikštų tikėjimo tiesų šaltinis, lieka tas pats šimtus ir tūkstančius metų, tačiau jo aiškinimas kinta pagal laiko kultūrinės aplinkos sąlygas ir paskutinių iškasenų davinius. Skirtinga Šventraščio interpretacija buvo pirmaisiais krikščionybės amžiais ir viduramžiais nuo naujųjų amžių, ypač nuo kelių paskutiniųjų šio amžiaus dešimtmečių.

     Nesu biblinių studijų specialistas, todėl ne man reikėtų imtis šio darbo, bet, tylint tiems, kurie turėtų kalbėti, toji pareiga tenka visiems teologams, kurie, pastoracinių pareigų verčiami, turi kalbėti, nes tikintieji, ypač studijuojąs jaunimas, klausia, teiraujasi ir laukia atsakymo.

Skaityti daugiau:

ŽODŽIO LAISVĖ BAŽNYČIOJE

idėjos ir žmonės

Karolis Rahner, S. J.

     Norėčiau tarti porą žodžių apie viešą savo nuomonės reiškimą Bažnyčioje — aišku, ten, kur gali būti nuomonių skirtumas ... Bažnyčia yra gyvas organizmas. Dėl to jos gyvenimui kažko trūktų, jei jame viešosios nuomonės nebūtų. Už tą trūkumą būtų atsakingi tiek ganytojai, tiek ganomieji.

PIJUS XII

     Šituos žodžius popiežius pasakė 1950 m. įvykusiame Tarptautiniame Katalikiškosios Spaudos Kongrese. Jų paskatintas, žinomas vokiečių teologas Karolis Rahner, S. J., yra pateikęs vertų įsisąmoninti dėsnių apie žodžio laisvę Bažnyčioje. Čia dedama jų ištrauka yra paimta iš jo veikalo "Free Speech in the Church" (New York, SheedWard, 1959, 25-29 psl.).

A. T a m o š a i t i s, S. J.

I. žodžio laisvės reikalas

     Gerai padarysime, įsisąmonindami šitą faktą: dalykuose, apie kuriuos galima reikšti savo nuomonę, bažnytiniai autoritetai neturi neklaidingumo dovanos, kad ir kaip būtų šv. Dvasios padedami ir palaikomi. Čia jiems visada galima suklysti, apsileisti, toli atsilikti nuo gyvenamojo meto. Tiesa, Bažnyčios pareigūnai, turį jurisdikcijos galią, dažnai plačiau apžvelgia tikrąją pasaulio padėtį ir žmonių dvasinį bei intelektualinį gyvenimą. Mat, savo užimama pozicija jie yra nepriklausomi, atokūs nuo pasaulinių užsiėmimų ir giliau įsišakniję Bažnyčios tradicijoje. Tačiau lygiai tiesa, kad kaip tik dėl tų pačių priežasčių jiems dažnai yra pavojus pažinti vien ribotą, "klerikalinį", tradicijos globiamą gyvenimo segmentą.

     Dėl to jie turi leisti žmonėms pasakyti, ką jie galvoja. Turi viešosios nuomonės augimą Bažnyčioje ne vien toleruoti, bet jį drąsiai, kantriai ir viltingai skatinti. Jei to nedaro, išstato save į pavojų vadovauti Bažnyčiai, atsitvėrę uždarame bokšte, užuot tempę ausis išgirsti Dievo balsą, kuris aidi ir laiko šauksme.

II. Žodžio laisvės apimtis

a) Dieviškieji dalykai Bažnyčioje

     Bažnyčioje negali būti priešingų nuomonių apie jos tikėjimo tiesas ir Steigėjo nustatytą santvarką — trumpai, apie dieviškosios teisės dalykus. Tai yra savaime aišku. Ir demokratijose nėra vietos ir pripažinimo idėjoms, prieštaraujančioms demokratinės santvarkos pagrindams. Viešoji nuomonė Bažnyčioje gali būti vien apie jos pačios įvestus dalykus.

Skaityti daugiau:

MERGAITĖS GROŽIS IR ŽAVUMAS

jaunimo paslaptys

Juozas Vaišnys, S. J.

Mieloji mergaite,

     Nevadinu Tavęs vardu, nes čia kreipiuosi į kiekvieną jauną mergaitę. Nors jūs visos esate trupučiuką viena nuo kitos skirtingos, nes vienos esate blondinės, kitos brunetės, vienos žemesnės, kitos aukštesnės, vienos jaunesnės, kitos vyresnės, tačiau visos turite bendra tai, kad esate mergaitės. Tad ir Tu, mieloji mergaite, esi viena iš jų ir tuo turi didžiuotis! Kartais sakoma, kad mergaitė yra sukurta iš visa to, kas gražu, kilnu ir švelnu. Gal būt, Dievas, tverdamas pirmąją mergaitę, stengėsi į ją sudėti daug grožio, kilnumo ir švelnumo, nes žinojo, kad viena iš jūsų bus Jo motina.

     Tad žinok, kad ir Tu esi lyg įsikūnijęs grožis. Tavo veide žaidžia saulutės spinduliai, Tavo akyse yra okeano gilumo, visa Tavo išvaizda dvelkia pavasariu. Ar tai tik tušti, nerealūs komplimentai? Visai ne! Visas kultūringasis pasaulis tai jau seniai pastebėjo, pradėdamas moterį gerbti ir visur skirti jai pirmąsias vietas. Juk gerbiama ir vertinama tik tai, kas kilnu ir gražu. To tavo grožio ir kilnumo niekas pasaulyje negali iš Tavęs atimti, išskiriant vieną asmenį. Ar atspėsi, kas yra tas asmuo? Tai Tu pati! Ir gal tragiškiausia yra tai, kad Tu sudarkai savo grožį ir žavumą, norėdama būti dar gražesnė ir patrauklesnė, lyg nebūdama patenkinta tuo, kuo Tave Dievas taip gausiai apdovanojo. Bet žinok, kad žmogus, taisydamas Dievo kūrinį, jį gali tik sugadinti.

     Žinau, kad Tu nori būti graži. Argi neatsimeni, kad dažnai prieidavai prie mamos ir jos klausdavai: "Mama, ar aš esu graži?" Juk mama Tau būdavo didžiausias autoritetas kiekviename klausime. Nežinau, ką mama Tau atsakydavo, bet jeigu ji norėdavo Tau sakyti tiesą, tai turėdavo pripažinti, kad esi tikrai graži. Tu taip pat esi girdėjusi, kad kai kurie prikiša, jog per daug dabiniesi ir seki įvairias naujas madas. Kartais Tau pagrasinama, kad tokiu būdu gali net nusidėti, vesdama į pagundą kitus. Bet Tau tie grasinimai dažniausiai nebūna suprantami, ir Tu naiviai atsakai: "Aš taip rengiuosi ir dabinuosi tik tam, kad būčiau graži!"

     Argi yra negera, jeigu Tu nori būti graži? Tai yra labai gera ir kilnu. Jeigu Dievas Tave tokią gražią sutvėrė, tai Jis nori, kad būtum ir pasiliktum graži. Negera būtų tik tai, jei savo grožiu visai nesirūpintum arba netinkamu būdu jį sudarkytum.

     Taip, kadaise savo grožiui įvertinti šaukdavaisi mamos autoriteto, bet dabar jau ją pamiršai. Grožio autoritetu dabar Tau tapo madų žurnalai ir biznierių reklamos. Bet žinok, kad jiems ne Tavo grožis rūpi, bet jų pačių kišenės. Į jų pinigines Tu krauni dolerius, o ant savo žavaus veido krauni sluoksnius dažų, paslėpdama tikrąjį grožį ir užsidėdama Užgavėnių kaukę. Atrodo, lyg Tu grimuotumeis, eidama į sceną vaidinti piktos raganos...

Skaityti daugiau:

JUDESIO REIKŠMĖ AUKLĖJIME

prie šeimos židinio

D. Petrutytė

Iš tikrųjų, tik judesiu gali pasireikšti asmenybė.

M. Montessori

 JUDESYS iki šiol dar nėra susilaukęs pakankamo įvertinimo žmogaus vystymesi, o ypač jo vaikystėje. Jis vis dar laikomas žemesnės rūšies funkcija negu intelektas. Tai labai ryšku mokykliniame gyvenime, kur intelektinių galių ugdymo sąskaiton sustabdytas natūralus judėjimas bandomas pakeisti fiziniu auklėjimu, žaidimais ir kitokiais dirbtiniais judesiais bei pratimais. Tačiau besiplėtojus vaiko protas yra labai glaudžiame santykyje su judesiu.

     Trumpai pažvelkime, kas sudaro žmogaus nervų sistemą. 1. Smegenys arba "centras", 2. įvairūs juslių organai, kurie surenka įspūdžius ir perduoda smegenims, 3. raumenys. O kokia yra nervų paskirtis? Jie yra tartum laidai, kuriais perduodama nervų energija raumenims. Šitoji energija kontroliuoja raumenų judėjimą. Judesys yra proto, juslių ir raumenų veikimo išdava. Tik judesiu reiškiasi asmenybė. Imkime didžiuosius filosofus, kurių pagrindinis veikimas yra mąstymas. Kad jie galėtų perduoti savo idėjas, turi vartoti kalbą arba raštą, kas jau savaime įtraukia į darbą raumeninius judesius. Kokia nauda būtų iš pačių vertingiausių jų minčių, jeigu jos nebūtų išreikštos? Tai padaryti jie gali tik raumenų naudojimu.

     Stebint gyvulius, kiekvienam tuoj krinta į akis skirtingi gyvulių judesiai, kuriais jie reiškiasi. Tad tikrai nėra logiška, kai žmogus ignoruoja pačią svarbiausiąją savo egzistencijos dalį. Judesys neturėtų būti nei stabdomas, nei mechanizuojamas, bet turėtų būti sudaromas kuo palankiausios sąlygos jam laisvai ir prasmingai reikštis. Judesio sutrukdymas iššaukia fizines, psichines, nervines ligas ir kitokius iškrypimus.

     Štai kaip Montessori kalba apie judesį: "Iš tikrųjų, judesys yra asmenybės vystymosi pagrindas. Vaikas, kuris yra pats savęs kūrėjas, privalo nuolat judėti. Jis turi judėti ne tik tada, kai siekia kokio nors išorinio tikslo, pvz. šluodamas kambarį, plaudamas rankas, dengdamas stalą, žodžiu — atlikdamas praktiškojo gyvenimo pratimus. Jis turi judėti ir tada, kai žiūri, klauso, galvoja arba kai nori ką nors suprasti. Jis turi visuomet judėti! Prašau pasisavinti šią idėją kaip raktą ir vadovą. Kaip raktą, kuris atrakins jums vaiko plėtros paslaptis; kaip vadovą, nurodantį jums taką, kuriuo turite eiti. Jeigu jūs trokštate vaikui duoti priemones, naudingas jo vystymuisi, jas turite pateikti tokiu būdu, kad vaikas galėtų ir turėtų judėti".

Skaityti daugiau:

iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

LA DOLCE VITA

     Visiems kartais tenka susidurti su nemaloniomis ar biauriomis situacijomis. Visi jų mėgina vengti: vieni jas smerkia, kiti jų visai neprisileidžia, gyvendami savo sukurtame pasaulyje lyg tuštumoje, o treti mėgina jas suprasti ir surasti kokią nors galimybę tai situacijai išspręsti. Žmogaus akiratis — tai langas į pasaulį, į visus žmones, jų veiksmus ir aplinką. Jis gali su daug kuo nesutikti, daug kam priešintis — tai jo privilegija, o kartais ir pareiga. Bet jis negali ignoruoti tai, ką mato. Žinoma, jis turi mokėti atskirti gėri nuo blogio, vieną pasisavindamas, o kitą naikindamas.

     Su šia mintimi galima pradėti kalbėti apie pagarsėjusį italų filmą “La dolce vita” (Saldus gyvenimas). Filmas yra kontroversalus savo drąsiu žvilgsniu į moderniosios Romos demoralizuotą kavinių visuomenę. Federico Fellini, statydamas šį filmą, mėgino moralizuoti ir mokyti savo pasirinktoje tematikoje. Jis gerai supranta moderniosios civilizacijos išsigimimą ir jam atvaizduoti pasirinko Romą, tą šventą miestą, didžiosios vakarų civilizacijos lopšį.

     Filme nėra turinio tęstinumo, jį jungia tik keliama mintis, mėginta išreikšti kontrastais bei simboliais atskiruose įvykiuose. Parodomi atskiri išsigimimo pavyzdžiai, pabrėžiant artistų bei menininkų paviršutiniškumą, krentančią aristokratiją, pseudointelektualų pasimetimą, religijos išniekinimą, įvairius lytinius iškrypimus ir skandalingų žinių seklius, nevertus žurnalistų vardo.

     Atskiri filmo epizodai yra rišami vienas su kitu pagrindinio veikėjo žurnalisto Marcelio (Marcelio Mastroianni) dalyvavimu juose. Jis atstovauja tolerantišką modernistą intelektualą. Nors jis ir maišosi toje liguistoje masėje, bet pats jai nepriklauso. Jis pažįsta ir stebi aplinkos paviršutiniškumą, bet jo įtakai nepasiduoda. Jame dar užsilikęs žmogiškas estetinis jausmas, keliąs nuo žemės ir gyvenamos aplinkos. Tačiau šis jausmas jame sukelia vidinį kankinantį dualizmą, kurio jis negali išspręsti. Marcelio aklai ieško išsilaisvinimo iš šios problemos, bet veltui. Jis negali atsipalaiduoti nuo jį supančios, savotiškai patrauklios, bet skandinančios atmosferos. Vis ieškodamas ko nors nepaprasto, jis visai pasimeta ir pasileidžia tokia vaga, iš kurios nėra nei išėjimo, nei grįžimo. Tokiu būdu ir jis pats atsiranda toje beprasmiškoje būklėje, niekuo nesiskirdamas nuo tų, kuriuos kadaise pats stebėjo.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

     “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti geriausiam rašiniui jaunimo klausimais. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, kuriame būtų nagrinėjamos mūsų jaunimo religinės, moralinės, tautinės ar socialinės problemos. Jis gali būti parašytas straipsnio arba beletristine forma.

Temas pasirenka patys autoriai. Rašiniai turi būti tokie, kad tiktų “Laiškų Lietuviams” jaunimo skyriui. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”.

Rašiniai pasirašomi slapyvardžiu, o atskirame vokelyje pažymima autoriaus tikroji pavardė ir adresas. Konkursas baigiasi 1962 m. vasario mėn. 1 dieną.

Bus duodamos keturios premijos: I — $100, II — $75, III — $50, IV — $25.

Premijų mecenatai yra: dr. Antanas Ciuris, dr. Antanas Rudokas ir kt. Jury komisija bus paskelbta vėliau.

Atsiųsta paminėti

ATŽALA, 1956-1961. Cicero Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos penkmečio metraštis, redaguotas Česlovo Grinevičiaus ir iliustruotas Algirdo Kurausko. Tai tikrai pasigėrėtinas mokytojų ir mokinių bendro darbo rezultatas.

A. Giedrius. UŽBURTI KELIAI. Pasakos vaikams, gražiai iliustruotos V. Stančikai-tės. Immaculata Press, Putnam, Conn.

T. Angelaitis. IŠLIKOM GYVI. Vaizdai iš bolševikų okupacijos. Viršelis M. Žukauskienės. Immaculata Press, Putnam, Conn. 188 psl., kaina 1.50 dol.

A. Gustaitis. LIETUVA — EUROPOS NUGALĖTOJA. Virššelis A. Varno. Išleido Liet. Dienos, 4364 Sunset Blvd., Hollywood 29, Calif. Didelis formatas, 80 iliustracijų, 40 psl., kaina 2.50 dol.

Z. Ivinskis. LIETUVOS IR APAŠTALŲ SOSTO SANTYKIAI AMŽIŲ BĖGYJE (iki XVIII amž. galo). Atspausta iš Suvažiavimo Darbų IV tomo. Roma, 1961.

Nuoširdžiai dėkojame “L. L.” rėmėjams:

     Po 1 dol. aukojo:Z. Valienė, M. Tapulionytė, K. Vaičaitis, J. Rapšys, K. Repšys, A. Paulius, A. Jankauskaitė, A. Grigonis, A. Grigalavičius, L. Bendoraitis, A. Dzirvo-nas, T. Alenskas, K. Kupčinskas, M. Noreikienė, S. Ziupsnys, L. Žiūraitis, A. Gim-bickas, E. Gečas, B. Taujenis, G. Draugelienė, J. Merkienė, F. Mintautas, Jonaitis, Medušauskai, M. Žilys, K. Ancerevičius, S. Giedrimas, J. Gradinskas, K. Barzdukas, P. Dirkis, R. Gustaitienė, V. Giniotis, E. Vaičeliūnienė, E. Juršėnaitė, B. Vaitkienė, A. Karaliūnas, J. Abraitis, A. Sirutis, S. Geštautas, A. Piešinis (visi Chicago), K. Kleiva, J. Bielskis, S. Vintika, R. Žilvitis, V. Ališauskas, B. Novickis (visi Cicero), D. Gatautienė, S. Alšėnas, V. Maciejauskas, I. Stankaitis, S. Rutkauskas (visi Cleveland), O. Venskaitienė, B. Augustaitė, M. Valiulienė, P. Skablauskas, A. Ledas, J. Jacikas (visi Toronto), J. Šalučka (Rockford), J. Valiulis (Montreal), J. Brazauskas (Waterbury), E. Miknius, Z. Rajeckienė (New London), N. Apeikis (Los Angeles), V. Maciūnas (Phila.), H. Bitėnas (Elizabeth), E. Augulienė (Paterson), V. Kuzma (London), kun. J. Krivickas (Amsterdam), S. Petravičienė (Hartford), J. Vembrė (S. Boston), S. Bakšienė (Dorchester), G. Palionienė (Milwaukee), B. Kroklys (Rochester), A. Kraučeliūnas (Evergreen Pk.), K. Prišmantas (Los Angeles), J. Leveris (Quebec), P. Jaudegis (Omaha), A. Beresnevičius (Rochester), J. Velička (Omaha), J. Valiukas (Rochester), M. Stankaitis (Montreal), A. Juškys (Elizabeth), V. Mažeika (E. Chicago), A. Matulionis (Plattsburgh), K. Girnys (Canada), A. Stonys (Richmond Hill), kun. V. Pikturna (Brooklyn), E. Bačinskas (Chicago), R. Vabolis (Canada), J. Kačkelis (Northampton), O. Danisevičius (Brooklyn), T. Bogušas (S. Boston), A. Paleckis (St. Petersburg), J. Petronis (Phila.), V. Mikolajūnas (Oak Lawn), J. Krikščiukaitis (Dorchester), J. Baltrušaitis (Hillside), S. Perkumas (Omaha), B. Bernotas (Bethpage), R. Gedgaudas (Methuen), P. Stanelis (Worcester), dr. J. Balčiūnas (Starsburg), O. Navickas (Los Angeles), T. Vaitkūnas (Canton), J. Augis (Edmonton), J. Škėma (Hamilton), E. Vaitkūnas (St. Paul), O. Varneckas (Wolcott), A. Lipnickas (Woodhaven), A. Ragauskas (Elizabeth), M. Koskus (Montreal), A. Litvinas (Los Angeles), E. Gugis (Hamilton), V. Grubliauskas (Brockton), M. Kučinskas (Glendale).

"LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36. ILLINOIS