Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1961m. 2 Vasario

1961 M. VASARIO MĖN. (FEBRUARY) VOL. XII. NO. 2

T U R I N Y S

Atidengiant Laisvės kovų paminklą—B. Krištanavičius, S. J. 35

Gyvulys prieš žmogų (IV) — B. Markaitis, S. J. 37

Širdies švelnumas — taktas — A. Grauslys 41 

Į kalnus, į aukštybes! — Dr. J. Prunskis 46 

Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo belaukiant — A. Grauslys 49

Dvasinė Japonijos jaunimo krizė — A. Grauslys 51 

Dar apie dorovini persiginklavimą — P. P. Činikas, M.I.C. 54

Apie gražų elgesį — E. Šulaitis 56 

Eilėraščiai — Nijolė Jankutė 60

Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 61

“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.

Admin. — Petras Kleinotas, S. J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when by-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press

Laisvės kovų paminklas

V. Noreikos nuotr.

DIEVIŠKAJAME APREIŠKIME NETURIME ATSKIRO ĮSAKYMO MYLĖTI TĖVYNĘ, KAIP NETURIME ATSKIRO ĮSAKYMO VALGYTI, DIRBTI, MYLĖTI. TAČIAU ŠVENTOJOJE ISTORIJOJE TURIME PAKANKAMAI PAVYZDŽIŲ, RODANČIŲ, KAD TĖVYNĖ IR JOS MEILĖ PRIKLAUSO PRIE DIDŽIAUSIŲ ETINIŲ VERTYBIŲ.    Lindhardt

 

JEI MES GRIAUNAME TĖVYNĘ, TAI GRIAUNAME VIEN TIK SAVE.    L. da Vinci

ŽMOGUS TADA TEGALI BŪTI NAUDINGAS SAVO TĖVYNEI, JEI YRA IŠAUGĘS IŠ SAVO TAUTOS KULTŪROS. SVETIMŲ KULTŪRŲ TURTAI, RENKAMI JO IŠ VISUR, TURI LYG GRŪDAI KRISTI Į SAVĄ ŽEMĘ.    M. Pečkauskaitė

KAI TĖVYNĖ PAVOJUJE, NIEKAS TADA NETURI TEISIŲ — VISI TURI TIK PAREIGAS.    Vindenbruch

TĖVYNĖ IR BAŽNYČIA, TAUTINIS IR RELIGINIS JAUSMAS VIENAS ANTRO JOKIU BŪDU NEISSKIRIA, BET VIENAS ANTRĄ STIPRINA IR IŠKELIA.    J. B. Lacordaire

(Iš J. Prunskio "Rinktinių minčių")

ATIDENGIANT LAISVĖS KOVŲ PAMINKLĄ

 (Tėvo B. Krištanavičiaus, S. J. kalba, pasakyta paminklo šventinimo proga)

     Statydami šį paminklą, mes, tremtyje gyveną lietuviai, siekėme trigubo tikslo. Visų pirma norėjome pareikšti pagarbą ir dėkingumą mūsų tautos didvyriams, paguldžiusiems savo galvas už gimtojo krašto laisvę. Antra, mes norėjome priminti draugams ir priešams įgimtas žmogaus teises į laisvę ir nepriklausomybę, kurios, baigiantis kolonializmo amžiui, visoms tautoms pripažįstamos, o mums paneigiamos. Trečia, mes norėjome sukurti svetimoje žemėje gimtojo krašto kampelį, kuris stiprintų mūsų dvasią, nuolatos primintų mūsų uždavinius ir burtų mus visus vieningam tautiniam darbui.

     Pagarba yra asmens prakilnumo pripažinimas. Reikšdami pagarbą mūsų tautos kovotojams, mes pripažįstame jų dvasios bei darbų prakilnumą ir jų heroiškas aukas, sukrautas ant Tėvynės aukuro. Žiūrėdami į Europos praeitį, pastebėsime, kad Lietuva yra viena iš mažiausių tautų, kuri ilgiausiai gyveno nepriklausomą gyvenimą. Kai kitos panašaus didumo tautos savo nepriklausomybės laikotarpį skaito metais ar dešimtmečiais, mes jį skaičiuojame šimtmečiais. Būdama apsupta didelių ir galingų kaimynų, lietuvių tauta išlaikė nepriklausomybę ne ginklu, karių skaičiaus ar teritorijos persvara, bet neįprastu savo vadų sumanumu ir ryžtingumu, heroiška kovotojų drąsa ir nuolatiniu visos tautos pasiaukojimu laisvei. Iš tiesų, kuri kita tokia maža tauta valdė tokius beribius žemės plotus? Kuris anų metų karalius ar kunigaikštis prilygo Mindaugui, Margiui, Kęstučiui ar Vytautui Didžiajam? Kuri taip negausi, prastai apginkluota savanorių kariuomenė atsispyrė tokiems dideliems priešams kaip lenkai ir bolševikai? Žiūrėdami į dvasios kovas, pasididžiuodami galime klausti, kurie kitų tautų atstovai prilygo vyskupui Valančiui, Kražiškiams, knygnešiui Jurgiui Bieliniui ar tai nepažįstamajai Sibiro tremtinei, kurios maldaknygėje atsispindi toji pati heroiška dvasia, kurią randame pirmųjų krikščionių amžiuose? Ne, nėra tušti ar pretenzingi, bet labai teisingi Vinco Kudirkos žodžiai, kuriais jis Lietuvą vadina didvyrių žeme.

     Tas lemiamas ginklų ir dvasios kovas, tas heroiškas aukas ir tuos mūsų tautos didvyrius, žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę, mes norime šiandien pagerbti. Tebūna amžina garbė visiems mūsų tautos sūnums, pasiaukojusiems už Tėvynės laisvę!

     Gerbdami mirusius, mes negalime užmiršti dar tebegyvenančių nepriklausomybės kovų dalyvių: garbingų karo invalidų, narsių savanorių ir drąsių šaulių bei partizanų, kurie iki šios dienos įvairiais būdais kovoja už Tėvynės laisvę. Šią iškilmingą valandą ir jiems reiškiame pagarbą ir dėkingumą.

     Antra, statydami šį paminklą, mes norėjome priminti draugams ir priešams mūsų tautos teisę į laisvą, savarankišką ir suverenų gyvenimą. Tos įgimtos teisės paneigimas yra ne tik mūsų tautai daroma skriauda, bet ir visų laisvųjų tautų gėda. Šis paminklas, pastatytas svetimoje žemėje, yra priekaištas ne tik priešams, bet ir visiems laisvojo pasaulio oportunistams, kurie, kurdami naujas valstybes, palieka gyvybinį mūsų tautos klausimą nežinomajai ateičiai. Mūsų tautos darbuotojai, kreipdamiesi į Jungtines Tautas ar į pavienius laisvojo pasaulio valdytojus, prašo ne išmaldos, bet to, kas mums teisėtai priklauso. Nekreipti dėmesio į mūsų balsą reiškia prailginti mūsų tautos kančias ir prisidėti prie tautos agonijos. Reikšdami pagarbą mūsų tautos didvyriams, mes nejaučiame pagarbos tiems tautų valdytojams, kurie nedrįsta kelti mūsų klausimo tarptautiniame forume. Jėga, smurtas ir apgaulė nėra teisė, bet teisės paneigimas. Kas nusilenkia jėgai, kas aklas pavergtųjų tautų kančioms, kas kurčias pamintos teisės balsui, tas neįkvepia mums pagarbos, nes jis pats save žemina.

Skaityti daugiau:

GYVULYS PRIEŠ ŽMOGŲ (IV)

BRUNO MARKAITIS, S. J.

EI pažvelgsime į pasaulio istoriją, ieškodami priežasčių, kurios kreipia gyvenimo raidą vienu ar kitu keliu, pamatysime, kad už jų stovi vienas galingas, svarbiuosius įvykius apsprendžiąs veiksnys, būtent, pažiūra į žmogų. Žmogus gali būti vertinamas įvairiausiu požiūriu. Jis gali būti "mėsa patrankoms", arba beginklė, bejėgė auka koncentracijos stovyklų krematorijumams ir dujų kameroms. Jis gali būti dievinamas arba gyvulinamas. Jis gali būti laikomas valstybės beteisiu tarnu ir aklai paklusniu partijos vergu, arba dabarties įprasmintoju ir ateities viltimi. Jis gali būti vertinamas, kaip sistemos mašinos paklusnus ratas ir kruvina kaina utopinėms avantiūroms, arba bendro gėrio brangi dalis ir valstybės pagrindinis tikslas. Jis gali būti vadinamas dangaus piliečiu ir Dievo sūnumi, arba jo buitis gali būti apibrėžiama tik šiuo pasauliu ir kapinių tvora.

     Už kiekvienos religijos, už kiekvienos filosofijos, už kiekvienos politinės arba ekonominės sistemos pasislėpusi glūdi pažiūra į žmogų. Nuo šios pažiūros esmingai priklauso istorijos raida, žmonijos įvykių turinys ir ateities problemos. Nuo jos priklauso žmonių santykiai, vieno žmogaus nusistatymas kito žmogaus atžvilgiu. Ji nustato žmogaus vertę ir paskiria jam vietą tautos ir bendruomenės rėmuose. Mūsų dienos matė du plačiai siekiančius fenomenus, kurie pakeitė pasaulio veidą ir kuriuos galima pilnai paaiškinti, tik supratus jų pažiūrą į žmogų. Vienas fenomenas buvo nacizmas su savo rasės teorija ir antžmogio mitu, o kitas — pasaulinis komunizmas, pavergęs žmogų visagalei partijos diktatūrai.

     Nacizmas konkrečiomis formomis pasirodė kaip tik tada, kada karo nugalėtojai dėjo specialias pastangas nugramsdinti pralaimėtojus į paniekos bedugnę. Sutriuškinę tautos fizinę galią, jie buvo pasirengę sužlugdyti tautos garbę ir įgimtą tautos nario garbingumą. Šitokiame fone gimė galingos reakcijos, užauginusios milžinišką keršto derlių, kurį pasėjo nugalėtojų neapykanta pralaimėjusiai tautai ir panieka tautos nariui. Nacizmo tikslas ir nepavargstančios pastangos buvo pastatyti šią paklupdytą tautą ant kojų; ne tik grąžinti jai prarastą garbę ir galią, bet padaryti ją pasaulio centru, iškeliant ją virš visų rasių ir visų tautų. Nenuostabu, kad tiek nugalėtojų, tiek pralaimėjusiųjų nuomonė sutapo pažiūroje į žmogų. Pirmiausia, nugalėtojas savo pergalėje bandė nužmoginti pralaimėjusįjį, išeidamas iš savo bendrinės pažiūros į žmogų, kuri rėmėsi ne atsakomybe Dievui, ne antgamtiniu meilės įstatymu ir ne teisybės saiku, bet kerštu ir panieka. Vadinasi, dviejų matavimų žmogus, turėdamas spręsti trijų matavimų problemą, atsisakė trečiojo matavimo, būtent, — antgamtinio elemento, kuris parodo tautos ir žmogaus vietą vertybių pasaulyje ir dieviškoje perspektyvoje. Nugalėtojas, būdamas dviejų matavimų žmogus, pralaimėjusįjį laikė už save žemesniu. Lygiai panašiu keliu nuėjo pralaimėtojas, priėmęs nacizmo pažiūrą į žmogų. Visus priešus jis suplakė į vieną paniekos masę, laikydamas juos nevertinga ir nereikalinga tautos našta, kuria reikia nedelsiant nusikratyti, nes ji gali sugedimu užkrėsti sveiką tautos organizmą. Iš kitos pusės, savąją tautą jis iškėlė į antžmogių apgyventas padanges, kurios buvo skirtos "geriausiai ir garbingiausiai tautai iš visų tautų". Bet šitas tautos ir žmogaus iškėlimas į fantastinę erdvę taip pat rėmėsi tik dviem matavimais. Ir čia nebuvo, vietos nei antgamtiniam elementui, nei atsakomybės dieviškajam įstatymui, nei meilės bei pasigailėjimo. Vieniems čia teko perdėtas kerštas, o kitiems — perdėtas išdidumas, kuris nebuvo nei garbė, nei garbingumas. Dėl dviejų matavimų pažiūros į žmogų, net antžmogiu paskelbtas Žemės vaikas, nežiūrint perdėto rasės ir tautos kulto, paskutinėje analizėje liko tik "mėsa patrankoms".

Jaunimo organizacijos su vėliavomis žygiuoja į paminklo šventinimo iškilmes.

V. Noreikos nuotr.

 

Skaityti daugiau:

ŠIRDIES ŠVELNUMAS - TAKTAS

Alfonsas Grauslys

T R O D O, kad dvasinė žmogaus kultūra yra labiausiai kasdieniniame gyvenime pastebima, taktingai ar netaktingai jam elgiantis. Kadangi netaktingumu pažeidžiama artimo meilė ir užgaunama jo širdis, tai takto klausimą verta giliau pasvarstyti.

Kas yra taktas?

     Šis žodis yra kilęs iš lotyniško žodžio tangere — liesti. Kasdieniniame žmonių gyvenime taktas reiškia visus žodžius ir elgesius, kuriais mes vieni kitus tartum dvasiniai liečiame. Jeigu tie žodžiai ir elgesiai artimo neužgauna, jeigu juose jaučiamas artimo supratimas, jeigu jam reiškiama pagarba, mandagumas ir meilė, tai toks elgesys, širdies švelnumo diktuojamas, yra taktingas.

     Taktingas žmogus nujaučia, kada kalbėti ir kada tylėti, kurią tiesos dalį pasakyti ir kurią nutylėti, kuriuo būdu tai pasakyti ir kaip pasielgti, kad nebūtų užgautas kitas žmogus ir jo teisės. Taktingas žmogus visada ir visur yra saikingas bei atsargus, kai susiduria su kitais žmonėmis. Jis žino, kaip nekartą žmonių širdis yra trapi ir lengvai pažeidžiama. Štai dėl ko jis stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir ramybę, kai susiduria su kitų pikta valia, nesupratimu, nekantrumu ir nervingumu. Jis sau neleidžia užsikrėsti kitų neigiamybėmis. Jis moka skirti žmogų nuo jo pasaulėžiūros ir jo politinių pažiūrų. Moka skirti žmogų nuo jo išsiauklėjimo, sąmoningą melą nuo nesąmoningo apsigavimo ar jame įstrigusių prietarų. Jis visur pirmiausia mato žmogų ir jo žmogišką vertybę, o ne jo titulą, turtą ar kurią kitą neesminę ypatybę, todėl su visais elgiasi vienodai, pagarbiai, neduodamas niekam pajusti savo vyresniškumo, mokytumo ar kurio kito tikro ar tik įsivaizduoto pranašumo.

     Taktingas žmogus skaitosi su faktu, kad kiti egzistuoja, kad jie yra skirtingi nuo jo, kad reikia juos suprasti ir pagal tai su jais elgtis. Jis moka prisiderinti prie visų žmonių, neatsižadėdamas savo nusistatymų ir įsitikinimų, moka prisiderinti prie skirtingos jų padėties, išsiauklėjimo ir nuotaikos, darniai su jais bendraudamas. Jei kartais kitaip negali, tai verčiau neparodo ir pridengia savo jausmus, kurie nesiderintų su artimųjų jausmais ir tik nuliūdintų jų širdį. Vaizduojant šitą taktingo žmogaus nusistatymą, pravartu prisiminti įvykį, pasakojamą viename G. Cisbrono kūrinyje, vaizduojančiame kunigų darbininkų gyvenimą Prancūzijoje, kai vienas kunigas paklausė nelaimės paliestą mergaitę, dėl ko ji šypsosi. Toji mergaitė, taktingos bei heroiškos nuotaikos įkvėpta, atsakė: "Šypsausi, nes tai vienintelis būdas, kad nepravirkčiau".

Lietuvos atstovas Amerikoje J. Rajeckas, padedamas lietuvaičiu, atidengia Laisvės Kovų paminklą.

L. Knopfmilerio nuotr.

 

     Kaip kiekvienas choristas klauso dirigento paduodamo tono ir jo diriguojančios lazdelės, kad neklausydamas nesugadintų savo nedarniu garsu bendrojo darnumo, taip ir kiekvienas, o ypač kenčiąs ar susirūpinęs mūsų sutiktas žmogus duoda mums toną, nurodantį, ką ir kaip su juo kalbėti, kad tasai pasikalbėjimas nevirstų nesusipratimu. Taktingas žmogus tą toną pajunta, išgirsta ir jį paima, nes toks žmogus, galima sakyti, yra muzikalus žmogus gyvenimiška prasme.

Skaityti daugiau:

Į KALNUS, Į AUKŠTYBES!

DR. JUOZAS PRUNSKIS

-LAIMĖ, kurios ieškome vien sau, niekur negali būti randama, nes laimė, kuri mažėja besidalinant su kitais, nebus pakankama mus padaryti laimingus. Savęs patenkinimas yra klaidinga ir trumpalaikė laimė. Ji visada veda į nuliūdimą, nes ji susiaurina ir žudo mūsų dvasią.

     Šitokią gražią ir gilią mintį įrašė Tomas Merton į pradžią savo knygos, vardu "No Man is an Island". Kai kurie jo veikalai, nežiūrint religinio turinio, yra tapę labiausiai perkamomis knygomis Amerikoje. Jis daugelį intriguoja, nes tai ne tik talentingas ir gabus rašytojas, bet ir žmogus, klaidžiojęs gyvenimo klystkeliuose, pagaliau radęs tiesą katalikybėje ir tiems surastiems idealams pašventęs visą savo gyvenimą, pasirinkdamas vieną sunkiausių vienuolynų — trapistus. Dabar jis yra kunigas, vadinamas tėvo Liudviko vardu ir gyvenąs Getsemani abatijoje, Kentucky valstybėje, kur šių eilučių autoriui teko praleisti laimingą savaitę laiko.

 

Organizacijų atstovai neša vainikus prie paminklo.

V. Noreikos nuotr.

 

Laimės pagrindas — meilė

     Laimės pagrindu jis laiko meilę, išplaukiančią iš Dievo meilės. Apie kunigus jis taip sako:

     — Kunigas negali būti taikoje pats su savimi ar su Dievu, kol jis nesistengia mylėti kitų ta meile, kuri yra nebe jo, o Dievo.

     Žmogaus akis turi būti nukreipta į Dievą, nes "sudėti visas viltis į regimus dalykus reiškia gyventi neviltyje". Tačiau neužtenka tik viltis ir laukti visko iš Dievo, reikia ir pozityvių žmogaus pastangų, apie ką Merton taip sako:

     —    Kai kurie, manydami, jog pasitiki Dievu, iš tikrųjų nusikalsta prieš viltį, nes jie nepanaudoja valios ir proto, kuriais juos Dievas apdovanojo. Kokia bus nauda tikėti malonės veikimu, jeigu nebus valios veiksmo, atitinkančio malonės dvelkimą? Kaip aš galiu turėti naudos, pasyviai pasiduodamas Jo valiai, jeigu neturiu pakankamai valios klausyti Jo įsakymų? Dėl to, jeigu aš pasitikiu Dievo malone, turiu pasitikėti ir tomis natūraliomis jėgomis, kurias Jis man davė. Ne dėl to, kad tai yra jėgos, bet dėl to, kad Jis jas man davė.

Skaityti daugiau:

VISUOTINIO BAŽNYČIOS SUVAŽIAVIMO BELAUKIANT

idėjos ir žmonės

Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės.

Maironis

     Jau seniai galvojome, kad būtų naudinga kiekvieną mėnesį duoti trumpą katalikiškojo gyvenimo apžvalgą, paminint bent svarbiausius Bažnyčios pasireiškimus ir jos padėtį įvairiuose pasaulio kraštuose. Tačiau šiam specifiniam uždaviniui vis nesuradome bendradarbio. Pagaliau kun. Alfonsas Grauslys, skaitytojams jau gerai pažįstamas iš savo gausių ir įdomių straipsnių, sutiko paimti šią pareigą. Kol kas dar neįvedame naujo skyriaus, bet pasinaudojame šiuo skyrium, kuriame rašome apie idėjas ir žmones. Juk ir Katalikų Bažnyčia yra didžioji idėja, atnešta į pasaulį Kristaus ir iki šiol atstovaujama bei puoselėjama Jo pradėto darbo tęsėjųžmonių. Tad kaip tik bus prasminga čia rašyti apie tą didžiąją idėją ir apie ją skelbiančius bei išpažįstančius žmones. Šiam tikslui pasiekti galėtų būti du skirtingi keliai: trumpai paminėti kaip galima daugiau faktų bei įvykių arba apsiriboti tik vienu kitu svarbesniu ir jį giliau bei išsamiau išnagrinėti. Dienraščiui ar savaitraščiui gal geriau tiktų pirmasis būdas, bet mėnesiniam žurnalui manome būsiant įdomesnį ir naudingesnį antrąjį.

    Tad esame dėkingi kun. Grausliui, kurs pasižadėjo kiekvieną mėnesį paruošti medžiagos apie svarbesniuosius katalikiškojo gyvenimo įvykius. Mielai dėsime ir kitų bendradarbių šios rūšies straipsnius.    Redakcija

ALFONSAS GRAUSLYS

     O R S popiežiaus Jono XXIII paskelbto visuotinio Bažnyčios suvažiavimo data dar nėra žinoma, tačiau pasiruošimas vis uoliau ir stipriau vyksta visuose pasaulio kraštuose. Šiuo klausimu yra leidžiami specialūs biuleteniai, rašomi straipsniai žurnaluose ir pasirodo net viena kita knyga, skelbianti, kas tuo klausimu Bažnyčios centre ir periferijose yra daroma, projektuojama, svarstoma. Ypač pasirodo daug straipsnių, svarstančių visų krikščioniškųjų bažnyčių jeigu jau ne susijungimą vienoje tiesoje, tai bent suartėjimą meilėje. Nemaža straipsnių ir susidomėjimo užtinkama ir kitaip šiuo klausimu įsitikinusių krikščionių tarpe, kurie domisi suvažiavimo darbais, jausdami didelį reikalą visiems krikščionims labiau susijungti kovoje prieš vis didėjantį ateizmą.

     Mesime trumpą žvilgsnį į kai kurias žymesnių katalikų teologų mintis, visuotinio Bažnyčios susirinkimo belaukiant. Domininkonas R. Spiazzi mano, kad bent apie visuotinio susirinkimo darbų temas turėtų būti informuojama plačioji katalikų visuomenė, nes pasauliečių tarpe yra nemažas skaičius asmenų, kurie domisi bei nusimano teologiniais ir apskritai bažnytiniais klausimais. Anot jo, būtų gera, kad suvažiavimo medžiagą ruošiančios įvairios komisijos rastų galimybių ir būdų su tokiais kompetentingais pasauliečiais pasitarti ir išgirsti jų nuomonę. Tokiu būdu bent dalinai būtų galima pajusti, ką plačioji tikinčiųjų visuomenė galvoja, jaučia ir ko pageidauja. Tai būtų realus vykdymas to tikinčiųjų "sensus ir consensus (jutimo ir pritarimo), apie kurį teologai visada kalbėjo ir kurio idėja buvo praktikuojama jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tad šis domininkonas pataria, kad suvažiavimo pasiruošimo darbai būtų vieši. Jau ir Pijus XII tarptautiniame katalikiškosios spaudos kongrese (1950 m.) yra pastebėjęs, kad "bažnyčios gyvenime būtų minusas, jeigu jai truktų viešosios opinijos". Ir štai jau pasigirdo iš autoritetingų Romos šaltinių lyg atsakymas šiai iškeltai minčiai, kad šitam viesumos reikalui patenkinti netrukus bus įsteigtas Spaudos Biuras, kurs besidominčią pasaulio spaudą painformuos apie suvažiavimo pasiruosimus ir apie projektuojamą jame svarstyti medžiagą.

Skaityti daugiau:

DVASINĖ JAPONIJOS JAUNIMO KRIZĖ

Alfonsas Grauslys

     Ja p o n i j a, pralaimėjus karą, ir savo dvasinėje struktūroje buvo smarkiai sukrėsta. Primestos po karo Japonijai amerikietiško tipo demokratinės idėjos (tos tautos dvasiai visai svetimos), vis labiau besiveržianti vakarų ateistinės filosofijos ir nureliginto mąstymo įtaka, tradicinės japonų dorovės religinis nepagrįstumas taip griaunančiai pradėjo veikti tautą, kad visai pagrįstai galima kalbėti apie jos dvasinę krizę. Toji krizė ypač jaučiama besimokančio jaunimo dvasioje ir elgesyje. O tasai jaunimas sudaro apie 23 milijonus, t. y. apie pusę visų gyventojų skaičiaus.

     Apie tą krizę, ypač jaunimo srityje, neseniai yra rašęs Sofijos Universiteto (Tokio) prof. N. Luhmer, S. J. Jo minčių santrauką čia ir duodame.

Dorovės dėstymo panaikinimas

     Nuo 1890 metų imperatoriaus nuostatu jaunimo auklėjimas buvo grindžiamas Konfucijaus mokslo dėsniais, kurie stengėsi įkvėpti ištikimybę šeimai ir pagarbą autoritetui. Tarnauti autoritetui jaunieji japonai rengėsi, drausmingai auklėjami. Tame auklėjime pagrindinis dėsnis buvo pagarba ir besąlyginis atsidavimas imperatoriui ir jo vadovaujamai valstybei. Šis dėsnis buvo vadinamas shushin (disciplinuota moralė). Ilgą laiką jis buvo japonų militaristų ir imperialistų naudojamas ugdyti jų dvasiai.

 

Šauliai ir kitos organizacijos su vėliavomis prie paminklo.

V. Noreikos nuotr.

 

     Paskutinio karo metu pirmą kartą savo istorijoje pralaimėję, japonai dvasiniai pakriko ir pradėjo abejoti visais ligšioliniais savo idealais bei auklėjimo dėsniais. Tasai pakrikimas dar padidėjo, kai amerikiečiai, nugalėję Japoniją, panaikino shushin — autoriteto ir pagarbos ugdymo mokslą mokyklose, vietoj jo įvesdami demokratijos idealų dėstymą ir ugdymą. Kadangi šie idealai yra svetimi japonų tradicijoms bei nuotaikoms ir kadangi demokratijos mokslas savaime nėra dorovės mokslas ir negali jo pavaduoti, tai nenuostabu, kad jaunimo dvasioje atsirado tuštuma ir stoka idealų. Reikia pasakyti, kad senoji moralė, nors ir buvo nacionalistų naudojama ugdyti imperializmui, tačiau vis dėlto ji buvo moralė, grindžiama žmogaus prigimtimi ir gamtos įstatymais. O naująjį mokslą apie demokratiją jaunimas suprato kaip visų autoritetų visose gyvenimo srityse paneigimą ir kaip dėsnį, kuris leidžia daryti visa tai, ką tik nori.

Skaityti daugiau:

DAR APIE DOROVINĮ PERSIGINKLAVIMĄ

P. P. ČINIKAS, M.I.C.

     Praėjusių metų rugsėjo mėn. “Laiškų Lietuviams" numeryje man teko trumpai apibrėžti naują sąjūdį, pasivadinusį Dorovinio Persiginklavimo (Moral Re-Armament) vardu. To paties žurnalo gruodžio mėn. numeryje L. Dambriūnas pareiškė keletą "abejonių" dėl mano straipsnio. Čia nemanau leistis į ilgesnes diskusijas, tik noriu pateikti keletą bažnytinių dokumentų, kalbančių apie šį sąjūdį.

Marquette (Mich.) diecezijos vyskupo direktyvos

     1958 m. rugpiūčio mėn. 15 d. Marquette diecezijos vyskupas Tomas Noa parašė tikintiesiems ganytojišką laišką, kuriame kalba apie minėtą sąjūdį. Štai to laiško ištrauka:

     "Vatikano dienraštis "Osservatore Romano" yra pusiau oficialus šv. Sosto organas. Šiame laikraštyje 1957 m. gruodžio mėn. 9 d. buvo vėliausia autoritetinga nuomonė apie MRA (Moral Re-Armament) sąjūdį. Straipsnio autorius neabejoja nuoširdžių ir geros valios žmonių, dalyvaujančių šiame sąjūdyje, nusistatymu. Bet vis dėlto autorius tvirtina, kad MRA sąjūdis yra religinis, su religine ideologija, ir šios ideologijos esmė skiriasi nuo katalikiškosios.

     Katalikams reikia priminti, kad tame straipsnyje minimos Tikėjimo Apsaugos Kongregacijos direktyvos, liečiančios MRA sąjūdį, galioja visame pasaulyje. Atsižvelgiant į pavojus mūsų tikėjimo grynumui ir vientisumui, straipsnyje priduriama, kad nėra nuostabu, jog kai kurie autoritetingi katalikiškosios hierarchijos nariai yra uždraudę savo tikintiesiems dalyvauti šiame sąjūdyje.

     Savo ganytojiškame laiške mes esame davę nurodymus, liečiančius Bažnyčios mokymo autoritetą tikėjimo ir moralės klausimuose. Nurodėme pavojus, kurie gresia katalikams jų tikėjimo grynumui ir vientisumui MRA sąjūdyje.

     Kol mūsų Motina Bažnyčia nenuspręs, kad nėra pavojų katalikų tikėjimui šiame sąjūdyje, šis ganytojiškas pamokymas yra baigiamas šia direktyva: Marquette diecezijos katalikams ir visiems kitiems katalikams, kai jie atvyksta į šios diecezijos ribas, yra draudžiama dalyvauti MRA susirinkimuose ir veikloje".

Šventojo Tikėjimo Apsaugos Kongregacijos nurodymas

     Tikėjimo Apsaugos Kongregacija buvo užklausta, ar pritinka, kad dva-siškija ir vienuolynų nariai dalyvautų MRA susirinkimuose. Buvo duotas toks atsakymas:

     "Šventojo Tikėjimo Apsaugos Kongregacijos Jų Eminencijos kardinolai ir kunigai, susirinkę 1951 m. rugpiūčio mėn. 8d. pilnaties posėdyje, nuodugniai ištyrė iškeltą klausimą ir nusprendė išleisti tokias direktyvas:

     1.    Netinka, kad diecezijų ar vienuolynų kunigai ir vienuolės dalyvautų MRA susirinkimuose.

Skaityti daugiau:

APIE GRAŽŲ ELGESĮ

jaunimo paslaptys

EDVARDAS ŠULAITIS

     Gražus elgesys visame kultūringame pasaulyje yra labai vertinama dorybė. Žinoma, vienur į tai kreipiama daugiau dėmesio ir tam skiriama pirmoji vieta, o kitur — nustumiama į antraeilę sritį. Tačiau visur yra maždaug vienodos normos ir turinys, nors formos kartais ir įvairuoja.

     Gyvename šalyje, kur gražus elgesys, bendrai imant, nėra statomas pirmoje vietoje. Tačiau tuo dar nenorime pasakyti, kad jis visų žmonių būtų ignoruojamas. Yra nemaža grupė, kuri vis dėlto atsispiria prieš neigiamas įtakas ir sugeba išlikti tinkamoje aukštumoje, perduodama gražiąsias elgesio ypatybes taip pat ir savo vaikams. Net ir didelė dalis tų, kurie neskiria elgesiui pirmaeilės reikšmės, gėrisi gražiu elgesiu, tačiau patys į tai žiūri kaip į "nepasiekiamą" dalyką.

     Gražus elgesys yra plati sąvoka, apimanti ne tik veiksminius judesius ar žodinę išraišką. Pavyzdžiui, žmogaus drabužiai, jo apsirengimas taip pat yra priskaitytina prie šios srities. Sena patarlė sako, kad pagal drabužius žmogus sutinkamas, o pagal protą išlydimas. Išėjimas į gatvę nesutvarkytais ir nekukliais rūbais yra blogo elgesio pažymys. Žinoma, niekas nesako, kad reikia vilkėti tik brangiais ir geros "markės" rūbais, bet dėvimi drabužiai, nors ir paprasti, turi būti skoningi ir gerai apžiūrėti.

 

1.    Lietuvaitės uždega aukurą;

2.    Vainikai prie paminklo.

L. Knopfmilerio nuotr.

 

     Neseniai dabartinėje okupuotoje Lietuvoje išėjo V. Soblio knygelė, pavadinta "Apie gražų elgesį viešumoje", kurioje yra daug gražių minčių, didele dalimi tinkančių ir mums, gyvenantiems Amerikoje. Tokių knygelių su praktiškais patarimais Amerikoje lietuvių kalba nėra išleista, o panašaus leidinio tikrai reikėtų. Ypač jis yra reikalingas jaunimui, kurs auga šio krašto aplinkoje, neduodančioje daug pavyzdžių tarpti gražiam elgesiui. Čia norime duoti bent vieną kitą pamokymą, paimtą iš minėtos knygelės.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Nijolė Jankutė

SNIEGAS
 
Ar girdėjai, kaip nukrenta snaigė 
Ir sudūžta į margus stiklus?
Kaip kristalai balti išsisklaido 
Ir keleivius papuošia visus?
 
Jeigu kas tuo metu nešypsojo 
Ir galvojo mintis kaip marias — 
Snaigė, taką žvaigždėtą išklojus,
Ji į pasakų šąlį nuves ...
 
Jis negrįš su pavasario vėjais, 
Vagoje kai artojas dainuos,
Tik klajos sapno upėje sieliais 
Ir slėps pasaką trapią delnuos ...
MĖNESIENA
 
Tamsiai žalias Van Gogho topolis 
Perskrodžia dangų strėle. 
Debesys tartum per sopulį 
Slysta viršūne aštria.
 
Niekas nematė, kaip mėnuo 
Užkliuvo tenai.
Šakos jo veidą surėžo —
Ir srūva lašai
 
Graudulingos šviesos ...
Niekados, niekados
Taip nebuvo liūdna mėnesiena ..
 

 

VĖJAS
 
Ilsiuos po medžiais senais 
Girios juodos pakrašty.
Debesys tartum kalnais 
Rūksta viršūnėms balti.
 
        Gieda laukai po audros — 
        Pučia birbynes skardžias. 
        Saulė juos vėl numyluos, 
        Galvas nuglostys žalias.
 
Vabalas džiaugsis lašu 
Smilgos viršūnėj liaunos,
Piemenys gins takeliu,
Graudžiai skudučiais sugros ...
 
        Kol atsikvėpęs giliai 
        Tiesiu galingas rankas, 
        Kol apsvaigins siautuliai, 
        Plėšantys girios šakas!
 

iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

NORTH TO ALASKA

     Pionerijos ir aukso ieškojimo dienos Aliaskoje baigiasi. Prisijungimas prie J.A.V. ją pilnu greičiu įtraukia į modernėjimą ir technikos lenktyniavimą. Dar nė pusės šimtmečio nepraėjo nuo to laiko, kai nuotykių ieškotojai ten rasdavo aukso lobius ir, viena naktimi praturtėję, paaukodavo savo ar kitų gyvybes, gindami tuos lobius nuo kitų gobšumo. Tokioje materialistinėje atmosferoje galėjo puikiai vystytis demoralizacija. Šiame filme kaip tik ir mėginama atvaizduoti Aliaską dabartinio šimtmečio pradžioje, pačių didžiųjų aukso kasyklų atidarymo metu. Filmo tonas šiek tiek ironiškas, bet daugiausia komiškas.

     John Wayne, vaidinęs sėkmingą aukso atradėją, vyksta į Seattle nusipirkti kasykloms reikalingų mašinų. Grįždamas atgal į Nome miestą, jis turi parvežti savo draugo ir partnerio (Stewart Granger) sužieduotinę, tačiau vietoj jos parveža kitą gražią moterį (Capucine). Stewart Granger labai nusivilia savo sužieduotinės ištikimumu, tačiau pamatęs gražiąją Capucine, ilgai neliūdi. Tuo tarpu jo septyniolikmetis brolis (Fabian) taip pat susižavi gražiąja Capucine ir pats mėgina ją pavilioti. Čia vyksta įdomios scenos, kuriose Fabian labai gerai suvaidina. Tik gaila, kad Capucine turi kitų idėjų. Jos vienintelis troškimas, atvežęs ją į Aliaską, yra John Wayne, kuris tačiau nieko bendra su ja nenori turėti.

     Tarp šitų visų romantiškų nesusipratimų labai spalvingai ir dinamiškai atskleistas bendras tuometinis Aliaskos aukso kasėjų gyvenimas. Labai dažnos triukšmingos užeigos namų scenos, pilnos muštynių, kurių šabloniškumą stengiamasi paįdominti aiškiai perdėtais vaizdais.

     Capucine, nors ir puikiai šypsosi, bet neįstengia paslėpti savo vaidybinių nesugebėjimų. Įdomu vėl pamatyti po kelių metų pertraukos Stewart Granger, kuris šalia John Wayne vaidina išdaigų ir humoro pilną jo draugą. Filmui parinktos žavios spalvos ir dekoracijos, įnešančios į grubų aukso kasėjų gyvenimo vaizdą šilto romantiškumo.

     Filmas savo veiksmo dinamika ir humoristine nuotaika gali sudominti visus.

THE GRASS IS GREENER

     Tai yra pseudokomedija, vaizduojanti anglų smunkančią aristokratiją. Filme pašiepiamos modernaus gyvenimo gudrybės, įsiskverbusios į tradicinę anglų aristokratiją. Jų gyvenimas praeities titulais, visiškai pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, čia tampa netiesioginiu taikiniu. Desperatiškai norėdami išlaikyti savo lygį, bet finansiškai nepajėgdami, jie blaškosi materialistinėse svajonėse. Jų kilmės uždėtas elgesio ir principų kodeksas jiems nėra lengvas išlaikyti modernaus gyvenimo įtakoje, tačiau jo pakeisti ar surealinti jie nenori ar neįstengia.

 

Dalis gausios publikos, susirinkusios prie Jaunimo Centro, paminklo šventinimo metu.

V. Noreikos nuotr.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“Užburtosios fleitos”dalyviai: A. Jonikas, A. Brinka, Vl. Jakubėnas, I. Sprindienė, J. Bertulis, S. Velbasis, R. Graužinytė, A. Ginčiauskaitė, E. Radvila, A. Tamošiūnaitė, J. Ilčiukas ir p. Velbasio Baleto studijos mokinės.

     Šių metų kovo mėn. 11 d. 7 val. vakaro Jaunimo Centre įvyksta metinė "Laiškų Lietuviams” šventė, kurios metu bus įteiktos konkurso laimėtojams premijos.

     Po oficialiosios dalies bus labai įdomi meninė programa, kurią atliks p. S. Velbasio Baleto studija ir kiti talkininkai, matomi šioje fotografijoje. Meninė programa susidės iš dviejų dalių: 1. "Užburtoji fleita”, 2. Koncertinė dalis. Bilietų kainos — nuo 1 iki 3 dolerių. Pelnas skiriamas "Laiškams Lietuviams” paremti.

     Visi "L. L.” skaitytojai ir bičiuliai labai nuoširdžiai kviečiami dalyvauti. Bilietus galima jau iš anksto įsigyti Jaunimo Centre.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

     Jurgis Gliauda. ŠIKŠNOSPARNIU SOSTAS. 1960 m. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Aplankas Ados Sutkuvienės. Išleido L. Knygos Klubas, 4545 W. 63rd St., Chicago 29, 111. 268 psl., kaina 2.50 dol.

     Alė Rūta. MOTINOS RANKOS. Ketvirtasis autorės romanas iš “Didžiosios meilės” serijos. Aplankas J. Pilipausko. Išleido Liet. Knygos Klubas. 396 psl., kaina 4 dol.

     1961 m. kasdien nuplėšiamas kalendorius. Nidos K. K. ir “Europos Lietuvio” leidinys, 1 Landbroke Gardens, London, W. 11, Gt. Britain.

     Lietuvių Radijo Valandėlė Rochesteryje (1950-1960). Leidinys paminėti radijo valandėlės dešimtmečiui. Redagavo H. Žemelis. Išleido Liet. Radijo Klubas, 38 St. Jacob St., Rochester, N. Y.

     Lituanistikos Instituto vadovybė (kun. prof. V. Jeskevičius ir prof. A. Vasys) Fordhamo Univerrsitete prižadėjo suorganizuoti vasaros lituanistikos studijų kursą, jeigu iki kovo 15 d. užsiregistruos bent 25 studentai. Tad būtų laikas visiems sukrusti ir nedelsiant registruotis šiuo adresu: Lithuanian Program, Fordham University, New York 58, N. Y. Reikia pridėti 36 dol. registracijos mokesčio. Jei kursai neįvyktų, pinigai bus grąžinami. Vadovybė prižadėjo rūpintis ir stipendijomis už mokslą užmokėti.

     DAINORA Ltd. be jokių tarpininkų turi teisę pasiųsti bet kurios rūšies siuntinius Lietuvon. Tad siunčiant per Dainorą, bus daug pigiau.

DAINORA bendrovėje dirba lietuvaitės moterys, todėl jos visada parinks tinkamesnes medžiagas, madingesnes spalvas ir visa kita, kas labiau tinka įvairiems metų sezonams. Visais siuntinių reikalais kreiptis: DAINORA Ltd., 49, Thornton Ave., London W. 4, England.

"LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS