EL. GERDAUSKAITĖ
Atsiliepdama į konkursinius, rašinius, sveikinu "L. L." Redakciją už parodytą drąsą, spausdinant "Tremties Lietuvoje pasidairius". Netikiu, kad kuris kitas leidinys jį būtų išspausdinęs, nes nė vienas jų nėra tiek nešališkas, kad tie straipsnyje iškelti kaltinimai bent dalinai ir jų pačių neliestų. Lygiai šiltai sveikinu tą drąsiąją moterį, kuri ryžtingai dėjo savo vardą į sąrašą tų, kurie daugiau nebegali pakęsti dirbtinio dvilypumo, esančio mūsų tarpe.
Taip, savo tarpe mes turime labai daug dirbtinumo. Vienas — mūsų kalbos ir darbų rezultatai nesiderina su gyvenimu, antras — bandymas įsikalbėti ir kitiems įkalbėti, kad mes esame tremtiniai, todėl labai nelaimingi, gyvendami ne savo tėvynėje. Tai yra nesąmonės, kuriomis žmogus liūliuojamas į beviltiškumą ir neveikią. Jeigu dabar grįžtume į Lietuvą iš Amerikos, Australijos ar Vokietijos, būtume daug nelaimingesni negu čia esame. Tačiau, jeigu dabar Lietuva atgautų laisvę, kiek mūsiškių ten grįžtų? Be abejo, kad tai būtų labai mažas nuošimtis.
Tad ar mes turime teisę vadintis tremtiniais? Ar ne savo valia mes iš Lietuvos pasitraukėme? O gal mes pasitraukėme tik dėl to, kad nesutikome su komunizmo principais? Jei būtų buvę taip, tai juk prieš tuos principus galėjome ir Lietuvoje kovoti bei protestuoti, greičiausiai, žinoma, tapdami tikrais tremtiniais, bet ištremtais ne Į baltos duonos kraštus, o į šaltąjį Sibirą. Dėl ko mes ten nepasilikome? Dėl to, kad bėgome nuo tremties ir nuo persekiojimų. Dėl to, kad buvome per gudrūs leistis sučiupti ir ištremti kruvinai komunizmo rankai. Tad mes iš Lietuvos pabėgome. Pabėgome iš baimės, iš įvairių išskaičiavimų ar gal ir iš idealizmo. Bet vis tiek pabėgome, o ne buvome ištremti. Tad esame pabėgėliai. Ir dėl ko gėdijamės šio vardo? Juk tremtiniais gali vadintis tik tie, kurie jėga buvo pervežti per sieną.
Pritariu daugeliui p. Gailiūnienės minčių, ypatingai, kad gyvename pagal sustojusius laikrodžius ir vengiame realybės. Taip pat ir "lietuviškasis' patriotizmas" yra vaizdžiai aptartas. Tai lyg mano pačios mąstymai, kurių nepajėgiau išreikšti žodžiais. Tik nepatinka tremtinio sąvokos neteisingas pavartojimas.
Taip pat ir P. Razminas, savo logiško straipsnio pradžioje vartojęs "išeiviją", vėliau be "tremties" neapsieina. P. Razminas Kasselio gimnazijoje buvo mano lietuvių kalbos mokytojas, todėl man yra visai aiškus toks taisyklingas ir šaltas padėties išgvildenimas jo straipsnyje. Tačiau nenorėčiau sutikti su p. Razmino lietuviškų institucijų svarbos sąstatu. Pirmoje vietoje statyčiau lietuviškąją parapiją, antroje — lietuvišką šeimą, o trečioje — lietuvišką mokyklą. Ir dar du reikalingi priedai: sportas ir organizacijos.
Šį savo įsitikinimą mėginčiau taip pateisinti. Jeigu mūsų uždavinys išeivijoje yra išlikti sąmoningais lietuviais, tai pirmiausia turime kreipti dėmesį į savo dvasios sveikatą. Mums yra reikalingas sargas, kurs mus perspėtų visuose užsimojimuose. Jeigu vaikų sargais yra jų tėvai, tai kas saugos ir mokys tėvus? Suaugusiajam kelių teisingumą ir tobulėjimo galimybę užtikrina tikėjimas, klausymas Bažnyčios ir sąžinės balso. Be nuolatinio tobulybės siekimo yra neįmanomas joks pasisekimas. Tai ypač yra žymu lietuviškoje veikloje, kur susikerta tiek visokių idėjų. Mes nemokame atiduoti kitiems to, kas jiems priklauso. Kalbėdami apie Lietuvą, mes užmirštame lietuvį; kalbėdami apie lietuvį, užmirštame, kad jis yra žmogus; kalbėdami apie žmogų, galvojame tik apie pasaulį. Tad nesunku suprasti, kodėl mūsų tautiniai ir politiniai pasiryžimai yra atsidūrę neišeinamose kryžkelėse. Mes bėgame nuo tiesos įsivaizdavimais, nuo teisingumo — neigimais, nuo meilės — niekinimais, nuo Dievo — nesidomėjimu.
Tad jeigu mes esame su šiomis ydomis ne tik tėvai, bet ir mokytojai, bet koks idealas mums bus tik priemonė, kuriam nors savanaudiškumui pasiekti. Veltui bus vaikai mokomi lituanistinių dalykų, kai jų dėmesys bus kita linkme pakrypęs. Galime jaunime stengtis puoselėti meilę savo tėvų žemei, tik lygiagrečiai nežemindami kitų kraštų, nes antžmogio triumfas žuvo drauge su prieškarine Vokietija.
Sportas jaunimui yra tarsi vaistas nuo jo energijos išliejimo naktiniuose klubuose ar nepageidaujamuose privačiuose pobūviuose. Jis daugiau reikalingas besimokančiam jaunimui, norinčiam išaugti ir fiziniai sveiku. Sportininkas negali tapti paliegėliu, nes, išugdydamas sveiką kūną, apsaugos žmogų nuo haliucinacijų, nervingumo, įkyrių manierų ar liguistų užsidegimų.
Organizacijos yra reikalingos, kad padėtų jaunimui visapusiškai bręsti santykiuose su kitais asmenimis. Jos taip pat jaunam žmogui duoda galimybės tobulinti savo gabumus, vadovaujant bei kuriant. Jos suteikia progą išmokti gerbti artimą ir ugdyti savo asmenybę.
Sportas ir organizacijos — tai dirva kurtis lietuvybės židiniams — šeimoms. Ruošiami tarpmiestiniai turnyrai ir stovyklos duoda geriausią progą jaunuoliams susitikti, pasikalbėti, susidraugauti ir pagaliau susituokti. Bet lietuviška parapija yra visa ko pagrindas. Šeimos, atlikdamos religines praktikas lietuviškoje bažnyčioje, galvoja lietuviškai. Tikėjimui yra reikalinga širdis. Duokime lietuviškai parapijai vokietį kunigą, kurs į mus prabils akcentuota anglų kalba, ir niekas mūsų netrauks į tokią parapiją. Mums būtinai bus reikalingas lietuviškai kalbąs kunigas. Todėl svarbu, kad nebūtų mišrių šeimų, svarbu, kad jaunimas dalyvautų lietuviškuose sporto klubuose ir organizacijose. Be savos kalbos bažnyčioje mūsų vaikai bus kaip ir ne mūsų.
REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Antrąją premiją laimėjęs p. Gailiūnienės straipsnis (ir. š. m. "L. L." balandžio mėn. nr.) sukėlė daug susidomėjimo ir diskusijų. Čia įdėjome tik dviejų skaitytojų pasisakymus: vieną peikiantį, kitą giriantį. Esame gavę daugiau rašinių šiuo klausimu, bet vieni jų buvo pernelyg ilgi, kiti gyrė ar peikė, neduodami jokių argumentų, kiti autorę kritikavo už tai, ko jos straipsnyje visai nebuvo. Kaip jau esame minėję pirmiau, autorės straipsnio mintims pritariančių buvo žymiai daugiau negu nepritariančių.
Manome, kad autorė pateikė daug drąsių, gal daugeliui nemalonių, bet teisingų minčių, tačiau, šiuo keliu įsibėgėjus, per toli nuėjo ir pakliuvo į pavojingus kelius. Gal ne visos išvados buvo šimtu procentų teisingos, gal buvo perdėjimų. Tai buvo, tur būt, pagrindinė priežastis, dėl ko jury komisija jai priskyrė ne pirmąją, o tik antrąją premiją, tai buvo taip pat ir tų smarkių diskusijų pagrindinė priežastis.
Paliestas klausimas labai jautrus, bet jį paliesti buvo naudinga. Dabar maždaug turime vaizdą, kurioje vietoje esame, kaip mūsų visuomenė galvoja, kokių veiklos ar kovos metodų laikosi. Vieni pasisako už tradicinius metodus, o kiti ieško naujų. Vieni sako, kad mes einame geru keliu, o kiti mano, kad klaidingu. Vieni giria tik tai, kas buvo Lietuvoje, ir peikia, kas yra čia, o kiti giria tai, ką čia rado, lyg gailėdamiesi ar piktindamiesi, kad Lietuvoje to nebuvo. Vieni norėtų, kad čia jų gyvenimas būtų tik laikinis, o kiti nė negalvoja, kad galėtų kur nors iš čia keltis. Kad yra įvairių žmonių ir įvairių nuomonių, tai visai natūralu, bet negera tik tai, kad dažniausiai savo nuomonėse ir teigimuose ar neigimuose nueinama į kraštutinumus. Iš to ir kyla visos diskusijos, nesusipratimai ir neaiškumai.
Vieni sako, kad mes turime pagaliau susitaikyti su realybe, o kiti mano, kad prieš ją reikia visomis jėgomis kovoti. Savo teigimuose ir vieni ir kiti paprastai nueina į kraštutinumus. Mes neturime nei su realybe susitaikyti, nei prieš ją kovoti, bet ją matyti. Turime suprasti dabartines sąlygas ir prie jų derinti savo veiklos bei kovos metodus. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, tuoj užmiršti savo praeitį ir idealizmą, būtų negražu. Bet taip pat būtų labai klaidinga nekreipti dėmesio į dabartį ir gyventi tik praeitimi. Žmogaus širdžiai sujaudinti reikia ir poezijos, bet jeigu visa mūsų kova už laisvę ir už lietuvybę remsis tik poezija, tai nedaug ką tepasieksime.
Šia proga gal dar bus pravartu pastebėti, kad labai geras visuomenės subrendimo ir kultūringumo matas yra kritika. Žmogaus subrendimą ir kultūringumą parodo tai, kaip jis priima kitų kritiką ir kaip jis kitus kritikuoja. Metę šios rūšies žvilgsnį į mūsų visuomenę, per daug nenudžiugsime. Tikros kritikos mums trūksta. Mes nesu gebame susidaryti sintezės, bet paskęstame smulkmenose. Mėgindami ką nors kritikuoti, tuoj nueiname į kraštutinumus: arba perdėtai giname, arba visiškai suniekiname. Jokiu būdu nesurandame vidurio kelio ir nemokame atskirti grūdų nuo pelų. Neįsigiliname, neįvertiname, bet sprendžiame iš pirmo įspūdžio.
Tačiau dažnai patys mūsų rašytojai ar menininkai kritikus prie to veda, džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi, kai jiems kiti tuščius komplimentus sako, ir amžinai užsirūstindami, kai kokia nors smulkmena jų veikalui ar menui prikišama. Čia tenka vėl pakartoti J. Girniaus žodžius: "Nepakelti kritikos yra kultūrinio nuosmūkio pažymys."